Vanilinis dangus

“Vanilla Sky”- Vanilinis Dangus, tai režisieriaus Cameron Crowe (taip pat režisavo: Almost Famous, Jerry Maguire, Say Anything) erotinis psichologinis trileris. Jis išleistas 2001 metais JAV, kino kompanijos „Paramount Pictures“. Trunka 2 val. ir 15 min.. Filme vaidina net keli popiuliarūs Holivudo aktoriai, tai: Tom Cruise, Penelope Cruz, Kurt Russell, Cameron Diaz. “Vanilla Sky” paremtas ispanų režisieriaus ir scenaristo Alejandro Amenabaro 1997 metų fantastiniu trileriu “Abre Los Ojos” (“Atmerk akis”) apie tikrą ir isivaizduojamą gyvenimą. Tom’as Cruise’as- filmo “Vanilla Sky” aktorius ir prodiuseris, nusipirko teisę sukurti amerikietišką šios intriguojančios ir labai originalios istorijos variantą. Ir jam tikrai pavyko. Galbūt prie to prisidėjo ir Stephen Spielberg‘as, kuris buvo atvykęs pakonsultuoti režisierių ir prodiuserį. „Vanilla Sky“ vienas iš tokių filmų, kuris priverčiąs žiūrovą mąstyti, vietoje to kad koks nors režisierius ar prodiuseris mąstytų už jį. Manau tuo jis ir skiriasi nuo standartinių trafaretinių Holivudo filmų. Tas dvi valandas buvau prikaustytas prie ekrano. Filmas prasideda kaip rami melodrama su meilės trikampiu tarp trijų gražiausių Holivudo aktorių, bet kuo toliau tuo labiau krypsta į fantastikos pusę, versdamas žiūrovą įsivelti į visą šį painų pasamonės pasaulį. Žiūrėdamas, speliojau, kas realybė, o kas ne, kad pilnai jį suprasti, filmą peržiūrėjau du kartus. Jo pavdinimas tikrai parinktas tinkamai. Vaniliniai debesys simbolizuoja žmogaus gražius sapnus ir svajones. Filmas prasideda ankstų rytą Niujorke. Deividas Aames‘as (akt. Tom Cruise) pažadinamas keisto balso, tarsi paukščio, įskridusio per langą. Paslaptingas šnibždantis balsas prašo atmerkti akis. Deividas pakyla iš didelės lovos savo ištaigingame bute Niujorko centre, nusiprausia, sėda į sportinį automobilį ir išvažiuoja į darbą. Pirmomis filmo akimirkomis matome ,kad pagrindinis veikėjas priklauso gražaus geriečio tipažui, beje pinigų jam taip pat netrūksta. Mieste Deividas nemato nei vieno žmogaus, net nuvažiavęs į Times Square- triukšmingiausią vietą Niujorke, tiek lankomą ir fotografuojamą turistų, jis nustemba pamatęs ją visiškai tuščią (Beje tai ne koks nors specialus efektas, šis epizodas buvo filmuojamas tikroje tuščioje Times Square). Skamba dainos žodžiai: „I know I say but you‘ll never be alone…“(filme girdime Nancy Wilson’ą, atliekantį Paul McCartney’o dainas). Herojus, bėga, šaukia, kol vaizdas užtemsta. Vėl girdimas paslaptingasis balsas prašantis atmerkti akis. Pasirodo, jis tik sapnavo. Filme kartais girdimas dviejų pašalinių žmonių pokalbinis, iš jo galima suprast, jog vienas jų yra psichiatras, o kitas, pagal balsą, yra Deividas. Pastarasis pasakoja psichiatrui, kaip papuolė į kalėjimą, kuriame dabar jie kalbasi ir, kaip jis gyveno prieš tai. Šiuo sapnu pradėdamas filmą režisierius Cameron Crowe galbūt norėjo perspėti žiūrovą, jog jis neapsigautų savo paties akimis ir jog ne viskas ką matai yra tikra. Tikrasis Deivido rytas prasideda labai panašiai: jis taip pat atsielia, taip pat nusprausia, tik prieš išeidamas atsisveikina su meiluže Julie Gianni (akt. Cameron Diaz). Iš jo kalbos galima suprasti, jog Deividas nejaučia jai jokių stipresnių jausmų, atsisveikina su ja taip, kaip atsisveikintų su draugu ar pažįstamu. Važiuojant į darbą Times Square pilnas žmonių kaip ir turėtų būti- Deividas paspaudžia akseleratorių ir garsiai skambant linksmai muzikai nulekia gatve- jis laimingas, gražus, turtingas ir gali niekuo nesirūpinti. Netgi jo vardas David, išvertus iš hebrajų kalbos reiškia- mylimas. Pakeliui jis paima savo geriausią (ir vienintelį) draugą Brian Shelby’į (akt. Jason Lee). Deividas neatsakingas- jis vėluoja pasitikt Brian’ą. Pakeliui bičiulis priverčia Deividą prisipažinti, jog jis praleido naktį su Julie. Brian’as prisipažįsta jog Julie jo svajoniu mergina, o Deividui ji tik paprasčiausia meilužė. Draugas įspėja, jog kada nors Deividas atras kažką giliau nei dabartinis “paviršutinis” egzistavimas ir supras, kas iš tiesų yra meilė. Jis turi patirti skausmą ir nelaimės būseną, kurios jis niekad neturėjo, kad tikrai suprast kas yra laimė ir vertinti tai ką turi. Režisierius nori pasakyti, kad tu nežinai, ką turi, kol to neprarandi. Pakeliui, jiems besikalbant, Deividas vos nepartrenkia dviratininko- tai tik dar labiau sustiprina jo įvaizdį, kaip išsiblaškiusio ir neatsakingo žmogaus. Net vairuodamas ji dėl nieko nesijaudina. Pagrindiniam veikėjui nuvažiavus į darbą, išaiškėja jo turtų kilmė. Deividas yra didelės leidybinės kompanijos 51% akcijų paketo savininkas. Tai jis paveldėjo iš savo mirusio tėvo- tikro verslininko. Dabar Deividui lenkiasi net septynių direktorių taryba, kuriems priklauso kita dalis kompanijos. Jaunuolis jų visai negerbia ir atvažiavęs į susirinkima, į kūrį beje pavėluoja, jį pradeda klausimu: „How is it going?“ („Kaip apskritai sekasi?“). Dauguma darbuotojų žiūri į jį kaip į vienuolikmetį, griaunantį kompaniją, nors prie akių stengiasi jam įtikti. Filmo erdvė staiga pasikeičia iš linksmos ir nerūpestingos į niūrią ir tamsią. Dabar jau galime išvysti du, prieš tai už kadro besišnekučiavusius žmones. Deividas su psichitaru- Dr. Curtis McCabe (akt. Kurt Russell) sėdi tamsiame kambaryje, iš konteksto galima suprasti, jog tai kalėjimo kamera. Deivido veidą slepia kaukė. Šį kaukė tai simbolis, parodantis, jog Deividas yra tik išore gražus žmogus, o už tos išorės yra pasislėpus asmenybė, paprasčiausiai bijanti parodyti kitiems savo labiausiai pažeidžiamą pusę t.y. koks jis dabar silpnas ir pažeidžiamas. Jis nesutinka jos nusiimti ir parodyti savo tikrą veidą, net daktartui prašant. Iš jo keisto elgesio matome, jog Deividą kamuoja psichologinės problemos- herojus nervuojasi, tranko baldus, šūkauja. Jis kaltinamas žmogžudyste, nors tai neigia. Veiksmo erdvė vėl pasikeičia, matome triukšmingą vakarėlį- Deivido gimtadienį. Daug žmonių ir visi šypsodamiesi sveikina jubiliatą. Jie visi vienaip ar kitaip yra priklausomi nuo jo. vakarėlyje pasirodo ir Deivido meilužė Julie Gianni, nors ji ir nebuvo kviesta. Tai tik parodo, jog Deividas neskaito jų santykių rimtais, o Julie atvirkščiai- elgiasi su juo kaip su mylimuoju. Ateina ir draugas Brian‘as kartu su savo nauja mergina, žaviaja Sofija Serrano (akt. Penelope Cruz). Jie susipažino tik prieš kelias valandas. Verta paminėti jog “Sophia” yra graikiškas žodis, reiškiantis išmintį- būtent to, ko reikia, norint valdyti kompaniją. Nuo tos akimirkos, kai jie įeina į kambarį, Deividas negali atitraukti nuo Sofijos akių. Jis net nekreipia dėmesio į savo draugą. Vakarėlyje yra ir senas Aames’ų šeimos draugas, taip pat vienas iš leidybos kompanijos direktorių, Tomas. Jis perspėja Deividą apie direktorių tarybos ketinimą atsikratyti Deivido ir pasiglemžti kompaniją. Tačiau Tomas išgėręs, o dar nuošalyje stovi Sofija, taigi jaunuolis nekreipią dėmesio į senio patarimus. Julie bando pasveikint jubiliatą ir įsitempt jį į lovą, tačiau yra švelniai atstumiama. Ji pastebi Deivido flirtą su Sofija. Aames’ui jau neberūpi, kad Sofija atėjo su jo geriausiu draugu ir kad Julie yra vakarėlyje, jie palieka visus ir išvažiuoja pas Sofiją į namus. Sofija ,paprasta šokėja, rytais dirbanti stomatologo padėjėja, gyvena neturtingai, paprastame bute. Deividui nemaišo net tai, jog butas netvarkingas- išmėtyti drabužiai. Susižavėjimas užgožia visus to žmogaus minusus. Filosofas/psichologas Carl Jung‘as (1875-1961) teigė, kad kiekvienas vyras pasamonėje nešiojasi idealios moters atvaizdą ir pasamoningai jį taiko savo mylimajai. Tą naktį jie nesimyli: šneka, juokiasi, paprasčiausiai mėgaujasi vienas kitu. Jam dar neteko Niujorke sutikti tokios nuoširdžios ir geros merginos. Jie piešia vienas kitą. Deivido piešinys gražus, tikroviškas, o ji nupiešia jo karikatūrą. Tai, galbūt, simbolis, kad Deividas netikras, kad jo gyvenimui trūksta pagrindo, esmės. Visas jo gyvenimas tai tik linksmybės, merginos ir pinigai, kaip toje karikatūroje. Deividas nori parduoti savo piešinį sofijai už bučinį, nors ji prašo neskubėti ir pagalvoti apie Julie ir Bryan‘ą. Sofija įvardina Juelie, kaip pačią liūdniausią merginą, kada nors laikiusią martini. Deividui tarsi nė motais visas likęs pasaulis, jis netgi pasiteisina sau, jog Brian‘as Sofiją sutiko tik keliom valandom anksčiau už jį ir tai nieko nereiškia. Jis taip pat teigia, jog jis yra Bryan‘o geriausias darugas, o ne atvirkščiai, ir kuo ilgiau jis juo išliks tuo Brian‘as turės daugiau laiko pabaigti savo romaną, nes nebus su Sofija. Mergina, net įtika Deividą pasikeisti ir pradėti į gyvenimą žiūrėti su atsakomybe: „Kiekviena minutė gali pakeisti viską“. Jie guli susikabinę ir žiūri laidą apie tai, kaip būtų galima užšaldyt žmogų ir atšildžius prikelt praėjus daugybei metų. Visai kaip šunį Benny, kuris buvo užšaldytas ir grąžintas į gyvenimą po kelių mėnesių. Pagaliau įsimylėjeliai pasibučiuoja. Ryte Deividas turi išeiti į darbą, jis palieka Sofiją vieną, bet laimingą ir su viltimi. Gyvenimas įgauna naujų spalvų, tačiau, Deividui net nespejus įsėst į automobilį, prie jo privažiuoja Julie ir sugrąžina į realybę. Šioje scenoje Cameron Diaz tiesiog fantastiškai vaidina Julie. Ji atrodo linksma, nors akyse atsispindi paslėptas liūdesys dėl savo vaikino neištikimybės. Tačiau ji to neparodo, netgi šnekėdama apie savo liūdesį, Julie naudoja daugiskaitą: „Tu neįsivaizduoji kaip nuliūdo visi tavo draugai, kai tu dingai“. Pagaliau ji ir pati prisipažįsta, kad liūdėjo, kadangi nebuvo pakviesta į vakarėlį. Julie Pasiūlo Deividui viską kompensuoti ir akies mirktelėjimas priverčia jį įlipt į jos mašiną. Kelionė automobiliu tampa tikru pragaru, kai, į depresiją puolusi, mergina pradeda konfliktuot vis stipriau ir lėkt vis didesniu greičiu. „Kas tau yra laimė, Deividai, man laimė- tai būti su tavim…“. Julie skaito, jog jei žmonės mylisi tai jų kūnai vienas kitam duoda tam tikrus pažadus, kurių negalima taip paprastai laužyti. Skaičiau tokią teoriją, jog jei žmogus mylisi su kuo nors, tai tam žmogui jis palieka dalelę savęs, ir su kuo daugiau žmonių tu miliesi- tuo silpnesnis tampi, kadangi skirtinguose žmonėse palieki daleles savęs. Julie prisipažįsta mylinti Deividą ir pradeeda lėkti dar didesniu greičiu, persigandęs vaikinas netgi priverstas atsakyti tą patį, bet jau velu…mašina nulekia nuo tilto ir trenkiasi į priešais buvusią sieną. Po to, kai ji bando įvykdyt savižudybę, filmas tampa painus. Veiksmas vyksta tai dabar, tai vėliasniu laiku, kai Aames‘as kalėjime, apkaltintas žmogžudyste.

Ruduo, Deividas, sveikut sveikutėlis eina parke, kai staiga prie jo pribėga Sofija. Jie laimingi, šnekasi. Deividas pasakoja, jog sapnavo tą mašinos avariją, kurioje Julie žuvo, o jis išgyveno. Jo veidas buvo stipriai subjaurotas ir jis turėjo dėvėti specialią kaukę. Bet kas baisiausia tame sapne, jog jis negali pabusti. Sofija paklausia, kaip jo namas po vakarėlio, o jis neprisimena jokio vakarėlio, kol Sofija neištaria frazės: „liūdniausia mergina su martiniu rankoje“. Vėl pasigirsta Deivido-pasakotojo balsas iš už kadro. Jo sapnai tarsi piktas juokas, juose jis junta viską tarsi tikrovėje, jie jį mokė, Deividas norėjo nesapnuot, bet negalėjo. Ir tada jis pradėjo galvot, ką jis nori matyti savo sapnuose, bet nieko nesigavo. Veiksmas vėl persikelia Į kalėjimą. Psichiatras bando jam padėt prisiminti realų gyvenimą. Pagrindinis herojus pasakoja, jog būdamas komoj, po avarijos jis nieko neatsimena. Kai Deividas pabudo jo veidas buvo subjaurotas, jo ranka sužalota, jis turėjo gerti stiprius vaistus nuo galvos skausmo. Plastinė operacija komos metu buvo neįmanoma, taigi jis liko su pabaisos veidu. Jo kompanijos kontrolinis akcijų paketas gali būti prarastas, jei gydytojai pripažins jį protiškai neįgaliu vadovauti. Su Sofija jis susitikti nedrįsta, tik seka ją paslapčiomis. Visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Daktarai, net ir dabar, negali jam daryti plastinės operacijos, gadangi galva per daug pažeista, jie sugeba tik pasiūlyti dėvėti specialią plastikinę kaukę, spartinančią odos regeneraciją. Nepaisant to, Deividas planuoja savo sugrįžimą į normalų gyvenimą, kaip įsiveržimą į Normandiją. Jis perskaito visus, su darbu susijusius, dokumentus. Pagaliau, praėjus kažkiek laiko, jis rįžtasi susitkti su Sofija. Atrodo viskas tarsi kaip ir buvo anksčiau. Ji labia nenustemba pamačiusi buvusį mylimąjį tokios išvaizdos, o galbūt tik neiššsiduoda. Jie susitaria greitu metu kur nors nueiti pasilinksminti. Per televiziją Deividas vėl mato laidą apie užšaldytą šuniuką Benny. Tuo Režisierius turbūt nori kažką pasakyti žūrovui. Po kelių dienų Deividas, Sofija ir Brian‘as susitinka klube. Deividas ateina su kauke, manau, jis nenori rodyti savo veido geriausiam draugui. Pagal Jung‘ą kaukė simbolizuoja veidą, kurį mes pateikiame visuomenei ir netgi sau patiems, tai nėra tikrasis žmogaus veidas. Po judviejų pokalbio Deividas sužino, kad Sofija paprašė Bryan‘o ateiti ir kad ji minėjo, jog jiedu buvo susitikę tik kartą. Tai Deividą supykdo ir jis prisigerią atsiskyręs nuo jų abiejų. Girtas pagrindinis veikėjas įsidrąsina ir vėl užmezga pokalbį su Sofija, jis bando ją pralinksminti, nors matosi, kad ją tai trikdo. Deividas prašo pasakyti viską, ką ji apie jį galvojanti, drąsiai pasiruošęs priimti jos pasmerkimą, tačiau Sofija tyli, „Galbūt kitame gyvenime, kai mes abu būsime katėmis“, atsako ji. Visiem trim grįžtant namo, jie apsimeta, tarsi nieko nėra įvykę, tarsi jie ir toliau geri draugai, kaip ir senais laikais. Sofija skuba namo, ji nori pailsėt nuo tos naštos, būti su jau nebemielu žmogumi. Likę du draugai taip pat išsiskiaria ne kaip būdinga tikriems draugams. Brian‘as nubėga pas Sofiją ir ji su džiaugsmu jį pasitinka, jie apsikabina, bučiuojasi, o Deividas, tarsi koks atstumtasis, bėga, kol nukrenta ant šaligatvio ir užmiega. Stambiame plane rodoma nukritusi jo kaukė, kuri tarsi simbolizuoja, jog žmogus jau pavargo būti asmenybe-kauke, jis tarsi nori vėl gyventi tikrą gyvenimą, kuriame viskas būtų kaip anksčiau. Deividą pažadina žodžiai “atmerk akis“, ištarti jo mylimosios (nors vienu metu pasirodo Julie veidas vietoje Sofijos). Deividas galvoja, jog tai pokštas, bet ji kalba nuoširdžiai ir vaikiną įtikiną jog pasiruošusi pamilti jį dar kartą. Sofija padeda jam atsistoti ir abu, draugiškai besišnekučiuodami, patraukia gatve. Atmosfera kažkokia kitokia, dangus vanilinis, simbolizuojantis svajonių išsipildymą.
Erdvė vėl pasikeičia į kalėjimo erdvę. Deividas sėdi prie stalo ir piešia Sofiją, kuri atsisėdus priešais. Tačiau, kai kambarys parodomas psichologo Curtis McCabe’o akimis, matome ,kad kėdėje priešais nieko nėra. Filmas dar labiau prikausto, priversdamas žiūrovą, ne pasyviai žiūrėti, o spėlioti, kas tikra, o kas ne. Psichologas vėl klausinėja pagrindinį herojų, jis tvirtina, kad Deividas naktimis sapnuoja košmarus, nes rėkia per sapnus. „Viskas yra košmaras“- frazė, kuria Deividas apibūdina dabartinę savo savijautą. Psichiatras vėl bando įsiskverbti į jaunuolio pasamonę ir išsiaiškinti jo praeitį. „Tai tiesa, kad tu papuolei į avariją, tiesa ir tai, kad tavo veidas buvo subjaurotas, bet ne visa kita. Tau juk vis dėlto išgydė veidą, argi tu neatsimeni? Nusiimk kaukę ir tu įsitikinsi, kad tavo veidas normalus“ Tie žodžiai priverčia pagrindinį veikėją toliau pasakoti savo istoriją. Jam buvo pritaikytas pats moderniausias gydymas, kuris prilygo stebuklui. Jo operaciją, per stiklą, stebi daug žmonių, vienas iš jų- tai vyriškis su kostiumu, šiek tiek juokingu veidu. Šiame epizode jis nereiškia nieko ypatingo, Deividui su juo teks susitikti vėliau. Psichiatro klausimas: „Kas tau yra laimė?“ (tas pats klausimas, kurį jam uždavė Julie prieš avariją) Deividą vėl grąžina į prisiminimus. Veiksmas vyksta jo namuose. Devidas dėvi kaukę, bet ji vanilinės spalvos, kaip ir dangus. Tai tarsi gėrio kaukė, kuri po savimi neslepia nieko baisaus. Jis turi važiuoti pas gydytojus ją nusiimti, kadangi baigėsi dėvejimo laikas ir veidas turi būti regeneravęs, tačiau bijo susidurti su realybe. Sofijos žodžiai „Aš sutinku su viskuo“ įtikina leisti jai nuimti kaukę. Veidas vėl normalus! Nėra nei žymės, kuri primintų apie nelaimingą atsitikimą. Nuotaika staiga pasikeičia ir rodomas dviejų įsimylėjelių laimingas gyvenimas. Sofija: „Ar tai ne sapnas?“, Deividas: „Gal ir sapnas“. Visi šie įvykiai ir šie žodžiai toliau klaidina žiūrovą, neduodami suprasti, kas tikra, o kas ne. Jie būna kartu, mylisi, o nuėję į barą sutinka Brian‘ą, kuris irgi laimingas, atrodo kad tarp jų su Sofija niekad nieko ir nebuvo. Bare vėl pastebimas tas žmogus iš operacinės, atrodo, kad jis seka Deividą, bet veikėjui tas nerūpi, jis laimingas su Sofija ir geriausiu draugu. Bet laimingas gyvenimas ilgai nesitęsia. Atsikėlęs naktį, Deividas veidrodyje išvysta savo veidą, koks jis buvo po avarijos. Tai pasirodo esąs tik sapnas ir pagrindinis veikėjas pašoka iš lovos išmuštas prakaito. Jis lygiai taip pat nueina į vonią, atsuka vandenį, šjungia šviesą…veidas normalus. Tačiau kai jis grįžta į lovą, vietoje Sofijos jį pasitinka Julie. Deividas visiškai supanikuoja. Jis suriša Julie, kuri tvirtina esą Sofija ir iškviečia policiją. Suima ne ją, o jį. Policijoje pagrindinį veikėją aplanko ištikimasis direktorių tarybos narys Tomas. Jis parodo nuotraukas, kuriose Julie sumušta, nors vadina ją Sofija. Deividas visiškai nieko nesupranta. Išėjus į lauką, už Sofijos sumušimą, jį užsipuola draugas Brian‘as. Pagrindis herojus apkaltiną jį išdaviku, jog visi susimokę ir nori Deividą pakišti. Jiedu susipyksta ir išsiskiria- draugystė baigta. Režisierius Crowe nori pakeisti požiūrį, jog pagrindinis veikėjas nėra tas kas jis galvoja esąs. Filmo siužetas tarsi egzistavimo galvosūkis, kuris yra lėtai sprendžiamas visiškai sutrikusio pagrindinio herojaus. Nebežinąs ką daryti Deividas nueina į barą išgerti alaus bokalą. Ten vėl sėdi nepažįstamasis su kostiumu ir juokingu veidu. Šį kartą jis prieina prie Deivido ir pasiūlo pagalbą. Jis tvirtina, kad Deividas rado apie jį internete. Nepažįstamasis teigia, jog žmogus turi suimt save į rankas ir kontroliuot savo gyvenimą. „Visi šitie žmonės bare yra čia gal tik todėl ,kad tu taip nori, tu esi jų dievas, tu gali juos kontroliuoti“. Deividas priima visą tai kaip pokšta, bet kai ištaria žodžius jog norėtų, kad visi užsičiauptų, jo nuostabai, baras nutyla. Nepažįstamasis:“Mes su tavim pasirašėm kontraktą, Deividai“.
Veiksmas vėl sugrįžta į esamajį laiką- Deividas toliau šneskasi su psichiatru Curtis’u. Sapnai ir tikrovė, dar labiau susipainioja. Jaunuolio galvoje tikra betvarkė. „Kas tas žmogus bare? Ar gali atskirti sapną nuo realybės? Kokį kontraktą pasirašei? Kas buvo tą naktį- kazkas mirė? Tu nužudei Sofiją?“ Psichologas apipila jį krūva klausimų į kuriuos jis nesugeba atsakyti. Vėl matome retrospektyvą- Deividas, prisiminimuose, sugrįžta į praeitį. Jis Sofijos namuose, visose nuotraukose jis mato ne jos veidą, o Julie. Po kelių akimirkų įeina ir pati Julie, tvirtindama, kad ji Sofija. Kai ji nueina į virtuvę, tai iš jos išeina Sofija. Deividas tampa labai laimingas, jis pamiršta visas problemas ir atsiduoda į jos meilės glėbį. Tačiau pačiame meilės įkarštyje Sofija vėl virsta į Julie. Deividui prieš akis prabėga visa auto avarija ir savo mintyse jis pamato Julie stovinčią ant tilto, nuo kurio jie nulėkė su mašina.“Ji turbūt išgyveno ir pakišo Sofiją į savo vietą…“. Pagrindinis herojus uždusina Sofiją, galvodamas, kad tai Julie, pagalve. Kas idomu, jog režisierius kraupiai žmogžudystės scenai sugeba pritaikyti linksmą muziką. Deividui išbėgus iš jos namų, matome, kad jo veidas vėl subjaurotas. Veiksmas vėl persikelia į kalėjimą. Dabar tarsi žinome, jog pagrindinis veikėjas nužudė Sofiją, net ir Deividas prisimena, kad kažką nužudė, nors vis tiek dar nėra tikras. Psichologas vėl bando išsiaiškinti, kas buvo tas žmogus bare. Deivido veiksmai aiškinami, kaip pasamonės iškrėstas pokštas: kadangis jis pasamonėje bijojo Julie, tai ji ir pradėjo vaidentis vietoje Sofijos. Iš pradžių, taip pasyviai kalbėjęs su psichologu Curtis’u, dabar jaunuolis pats prašo jo pagalbos. Jo kova su pasamone, tarsi Dovydo kova su Galijotu- silpno kova su stipriu. Curtis‘as jau išeina, jis juk irgi turi šeimą ir vaikus. Tačiau paskutiniu momentu prižiūrėtojo televizoriuje Deividas pamato tą pačią laida apie užšaldytą šunį Benny, kurioje rodomi ir inicialai LE- Life Extension (gyvenimo prailginimas) ir jis prisimena… Psichologas grįžta ir jie, lydimi apsaugos, nuvažiuoja būtent į LE kompaniją, kuri užsiima žmonių užšaldymu. Pagrindinis veikėjas prisimena, jog yra jau kažkada čia buvęs. Jiems išaiškinama kompanijos veikla, tai jog žmogus gali užsišaldyti ir savo sapnuose gyventi laimingą gyvenimą, o vėliau atsišildyti būdamas toks pats jaunas. Deividą sudominą viena iš kompanijos siūlomų paslaugų „Lucid Dream“ (Gyvoji Svajonė). Tai galimybė, už papildomą mokestį, sapnuose matyti tai apie ką svajoji. LE darbuotojai nuolatos skaito užšaldytojo mintis ir pateikia jam viską ko žmogus trokšta. Tai tarsi nesibaigiantis mėgstamiausias filmas ar mėgstama daina. Deividas: „O kas, jei įvyksta klaida ir svajonė tampa košmaru?“. Asistentė: „jums tereikia ištarti „techninės pagalbos“ “. Pagrindinis veikėjas nusilupa nuo veido kaukę, veidas subjaurotas, kaip ir buvo anksčiau, ir išbėga iš kabineto. Rėkdamas “Daugiau nebegaliu, aš noriu gyventi, tai košmaras, techninės pagalbos!“ liftu jis nusileidžia į pirmą aukštą , kur kitu liftu atvažiuoja pagalba- nepažįstamasis iš baro. Jis Edvin Ventura- vienas iš LE projekto kūrėjų. Pasiekiama filmo atomazga. Šis žmogus sudėlioja viską į vietas filme. Abu veikėjai kyla stikliniu liftu į dangoraižį, per langą matyti modernūs pastatai ir vanilinis dangus. Pagrindinis herojus sužino tai, jog jiedu susitiko prieš 150 metų, kad Devidas pasirašė kontraktą ir nusipirko paslaugą „Lucid Dream“. Edvin‘as bandė perspėti pagrindinį jaunuolį, jog viskas priklauso tik nuo jo paties ir kad jis gali pilnai kontroliuoti savo sapnus, bet jie dabar kelyje, kurį Deividas pasirinko iš daugybės galimų variantų. Programos startui Deividas buvo pasirinkęs tą naktį, kai bėgdamas namo iš klubo, jis užmigo ant šaligatvio. Nuo to laiko jis gyveno tik savo fantazijoje. LE ekspertai netgi dabar seka jo mintis, nes jis vis dar gyvena ”Gyvaja Svajone“. Realiame gyvenime tą rytą jis atsibudo vienas ant šaligatvio skaudančia galva. Sofijos Deividas daugiau niekada ir nematė, taigi jis jos nenužudė. Šeimos draugas Tomas grąžino Deividui jo tėvo kompaniją. Tačiau tai nesuteikė jam laimės, pagrindinis veikėjas liūdėjo be Sofijos, užsidarė mėnesiui namuose, tuomet ir rado internete skelbima apie LE kompaniją. Deividas pasirašė kontraktą, o vėliau buvo užšaldytas, po bandymo nusinuodyti. Draugas Brian‘as surengė atminimo vakarą Deivido garbei- jis buvo tikras draugas. Sofija po to vakaro taip ir negalėjo pilnai atsigauti ir niekad nepamiršo pirmosios jų dviejų meilės nakties. Dabar Deividui tai atrodo smulkmenos, bet dabar jis supranta, kad būtent iš jų ir susideda visas gyvenimas. Liftas atvažiuoja, jie išlipa ant stogo, kur tvyro vanilinis dangus. Edvin‘o žodžiais, Deivido sapnuose įsivėlė klaida, bet dabar ji jau ištaisyta ir pagrindinis herojus galįs toliau tęsti savo fantazijų gyvenimą su Sofija arba nušokti nuo dangoraižio ir grįžti į realų gyvenimą. Ant stogo atsiranda psichiatras ir Brian‘as, nes Deividas to užsinori. Psichiatras bando Deividą atkalbėti, bet Edvin Ventura įrodo, kad Dr. Curtis McCabe tik Deivido pasamonė kūrinys. Filmo pabaigoje vėl paklausiamas tas pats klausimas: „Kas tau yra laimė?“. Pagrindinis herojus pasirenka gyventi tikrą gyvenimą. Prieš nušokdamas nuo stogo jis dar susitinka su Sofija. Jie susitiks kitame gyvenime, kai abu taps katėmis. „Kiekviena minutė- tai šansas viską pradėti iš naujo“- filme dažnai skambėjusi frazė, kuri tikrai tinka šiai situacijai, kai Deividas pagaliau nušoka nuo dangoraižio. Stogo riba simbolizuoja ribą tarp dviejų gyvenimų. Filmas baigiamas skambant tam pačiam balsui, kaip ir filmo pradžioje, kuris prašo atmerkti akis.
„Vanilla Sky“ paliko man gilų įspūdį- laikinai privertė susimąstyti. Kas gyvenime yra tikra, o kas ne? kaip atskirti realybę nuo fantazijos, gal mes visi gyvename sapne? Filmo režisierius, net ir filmui pasibaigus, palieka daugybę klausimų, kylančių, žiūrovo galvoje. O koks gi toliau buvo Deivido gyvenimas? Galbūt to geriau ir nežinoti, tuomet filmas netektų viso savo žavesio. Manau, kad juo Cameron Crowe’as nori pasakyti, jog reikia gyventi tikrą gyvenimą, visos nuoskaudos, visi išbandymai yra naudingi. Tik tada gali pasakyti, kad tikrai gyvenai. Juk nežinodamas kas yra sūru, negali suprast ir tikrosios saldumo reikšmės. „Vanilla Sky“ kartais buvo juokingas, bet tas greitai persisunkdavo, nerimą keliančiu, tonu, ir atvirkščiai. Man patiko, kaip režisierius sugeba staigiai iš vienos būsenos žiūrovą nuteikti kitai. Taip pat muzika buvo nuostabi. „Vanilla Sky“- tai vienas iš tų trilerių, kur žiūrovas niekad pilnai nesupranta, kas vyksta. Pasakojimas staigiai pakrypsta visai nenumatyta linkme. Filmas leidžia mums suprasti, kokia vis dėlto stipri yra pasamonė, jame vaizduojama kova tarp žmogaus ego ir jo pasamonės. Filosofas Carl Jung’as sakė, jog pasamonė yra samonės pamatas. Galbūt “Vanilla Sky” atsakymai yra šiek tiek neišsamūs, o kelias yra samonę yra gan ilgas, bet aš tuo mėgavausi ir manau, kad šį filmai tikrai buvo verta pamatyti.