Vakar netikėtai sutikau save-keturiasdešimtmetį vyrą

Rašinys

Vakar netikėtai sutikau save-keturiasdešimtmetį vyrą

Kartą vaikštinėdamas šventine Laisvės alėja žvalgiausi į tviskančias parduotuvių vitrinas, stebėjau skubančius žmones. Artinosi Šv. Kalėdos, spaudė šaltukas, o žmonės, pagauti šventinio šurmulio, grūdosi ir dingdavo minioje, tikrai negalvodami apie darbus. Lėtai bevaikštinėjant man pradėjo šalti rankos ir kojos, tad nutariau užeiti į kino teatrą. Afišoje skelbė kino filmą, kurio nebuvau matęs. Jo pavadinimas sudomino mane, todėl nusipirkau bilietą. Įėjęs į kino salę, atsisėdau jos gale. Eilėje priešais mane sėdėjo vidutinio amžiaus vyras, o šalia jo- panašaus amžiaus moteris. Buvo rodoma kino komedija, ir,veikėjui iškrėtus linksmą pokštą, žiūrovai ėmė juoktis. Netoliese aš išgirdau kažkur girdėtą balsą. Apsidairiau aplinkui, bet pažįstamų žmonių nesimatė. Tas balsas nuskambėjo dar keletą kartų, bet vis tik aš negalėjau prisiminti, kieno jis. Netikėtai mano žvilgsnis nukrypo į šalia sėdintį žmogų, šiek tiek šonu pasisukusį į mane, todėl buvo patogu jį stebėti. Tai buvo aukšto ūgio, sportiško sudėjimo, dar nepraplikęs vyriškis. Aukšta kakta, tvirta nosis bylojo esant jį kieto būdo. Kartais šiek tiek prasivėrus lūpoms, blykstelėdavo balti jo dantys. Šypsenai nutvieskus jo veidą, šonuose lūpas apjuosdavo neryškios raukšlelės, kurios tarsi sakė, kad tai nėra ūmaus būdo žmogus. Ori laikysena ir tvarkinga išvaizda leido manyti, kad tai galėtų būti inteligentijos atstovas. Šalia sėdinti moteris neatrodė jam abejinga. Ji šypsodamasi pasisukdavo į vyriškį, stengdamasi sugauti jo žvilgsnį, tai lengvai pirštais paliesdavo jo ranką. Aš svarsčiau, kad tai galėtų būti jo gyvenimo draugė, esanti šalia, kai jam to reikia. Pasibaigus kino seansui, aš panorau pasekti šį mano dėmesį patraukusį vyriškį. Man beeinant jam iš paskos, staiga mano kišenėje suskambo telefonas, ir vyriškis atsisuko į mane. Jo veidas pasirodė man tarsi pažystamas: kai kurie bruožai priminė manuosius. Dešinėje veido pusėje prie akies pamatęs apgamą, pagalvojau, kad jis visai kaip mano. Po akimirką trukusios mano reakcijos į telefono skambutį vėl apsidairęs aplinkui, vyriškio daugiau nemačiau. Jis jau buvo dingęs žmonių minioje.

Ilgai galvojau apie tą susitikimą. Tikėtina, kad sutikto žmogaus veidas labai panėšėjo į manąjį, o gal tai buvo iš tikrųjų mano vaizduotės sukurtas prototipo paveikslas.