Pirmieji lietuviški raštai

Pirmieji raštai lietuvių kalba

Šiandieną pripažįstama, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių Europos kalbų. Tai yra po sanskrito seniausia ir mažiausiai pakitusi kalba. Bet ji turi labai mažai rašytinių paminklų. Pirmuosius raštus lietuvių kalba tyrinėjo ir šia tema rašė prof. Zigmas Zinkevičius, Dominykas Urbas, J. Trilupaitienė, Daiva Narbutienė, Kostas Korsakas, fil. daktaras Antanas Juška, prof. Juozas Girdzijauskas. Minėti autoriai savo tyrinėjimuose nustatė, kad ankstyvuoju periodu ( iki XIX a. pabaigos) lietuviai išlaikė savo dievų istoriją, jų giminystės ryšius, jų veiksmus ir darbus. Niekur religiniai vaizdiniai nesusiklostė į tokią išsamią, plačią ir tokią vientisą visumą, kaip šios tautos. Vėliau XIX a. pirmoje pusėje iki tol vyravusią religinę literatūrą galutinai nustelbė pasaulietinio turinio kūriniai. Tuometinė literatūra kėlė visuomenines temas ir problemas- smerkė baudžiavą, reiškė užuojautą liaudžiai, gvildeno tautos formavimosi, bendrinės kalbos temas. Švietėjai aukštino žmogaus protą ir tolo nuo religinio misticizmo. Ilgą laiką buvo manyta, kad lietuvių kalba buvo germanų ir slavų konglomeratas. Bet pastaruoju metu mokslininkų nustatyta, jog jos kilmė neturi nieko bendra nei su suomių, nei su slavų, nei su germanų kalbomis.Tikslios datos, kada buvo pradėta rašyti lietuviškai, nėra. Pirmoji lietuviška knyga išspausdinta XVI a. vid. Tačiau yra nemaža duomenų, rodančių, kad lietuviškų rankraštinių tekstų būta daug anksčiau. Jų prireikė dar XIV a. pab. – XV a. pr., kai Lietuvoje buvo įvedama krikščionybė. Kadangi kitataučiai kunigai lietuviškai nemokėjo, tai lietuvius poterių ir tikėjimo tiesų mokė patys kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. Apie tai kalba istorikai J.Dlugošas, M.Strijkovskis. Jogaila su Vytautu galėjo ir išversti poterius į lietuvių kalbą, pasirūpinti, kad jie būtu užfiksuoti raštu. Pirmuoju lietuvišku tekstu laikomi poteriai „Tėve mūsų”, „Sveika, Marija”, „Tikiu į Dievą Tėvą” (iš viso 24 eilutės). Jie įrašyti ranka XVI a. pirmojoje pusėje 1503 m. Strasbūre išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams” paskutiniame puslapyje. Tekstas įrašytas iš ankstesnio, neišlikusio, lietuviško vertimo. Tačiau atsimintina, kad dar anksčiau tai galėjo padaryti pranciškonai.

Įrašas rastas 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje.Taigi, raštijos pradžią galima drąsiai nukelti į XV a. Rastasis rankraštinis poterių tekstas taip pat įrodo, kad pirmieji žinomi lietuvių rašytojai (A.Kulvietis, S.Rapolionis, M.Mažvydas ir kt.) galėjo naudotis ir naudojosi ankstesniais lietuviškais rankraštiniais tekstais, o tuo pačiu rėmėsi ir šiokia tokia rašto tradicija.Tačiau spausdintų raštų lietuvių kalba, pirmosios lietuviškos knygos išleidimas iš esmės yra susijęs su reformacijos judėjimu (XVI a. pir. p.).Pirmieji lietuviški raštai pasirodė XVI a. Palankesnės sąlygos lietuviškiems raštams rastis susidarė Rytų Prūsijoje. Prūsijos kunigaikštystės rytinėje dalyje — Mažojoje Lietuvoje — tuo metu dar buvo kalbama lietuviškai. Įsigalint reformacijai, jos idėjas susirūpinta skleisti ir raštus leisti lietuvių kalba. Nuo pat pradžių čia imtasi tvarkyti lietuviškų raštų kalbą, sudarytos redaktorių komisijos.Lietuvių raštijos pradininkai — Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis — Europos garso humanistai, Karaliaučiaus universiteto profesoriai, kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Abraomas Kulvietis (apie 1510– 1545) 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, bet už reformacinę veiklą buvo priverstas iš Vilniaus išvykti.Pasitraukęs į Karaliaučių, profesoriavo universitete. Stanislovas Rapolionis (apie 1500–1545) vadovavo svarbiausiai Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedrai, klausytojus žavėjo nepaprasta iškalba. Kulvietis ir Rapolionis — pirmieji lietuviškai rašę autoriai: į lietuvių kalbą jie yra išvertę giesmių ir psalmių.Tačiau apskritai XVI a. pirm. p. reformacija Lietuvoje didesnės atramos neturėjo, tebeviešpatavo dvasininkai katalikai ir švietimas neturėjo palankios dirvos. Karalius palaikė katalikybę, ir reformatai buvo priversti trauktis į Prūsiją. LDK reformacija didžiausią mąstą įgavo XVII a. pab., o Prūsijoje – XVI a. pr.Prūsijoje, kuri tuo metu priklausė Lenkijai, viešpataujančią padėtį užėmė ordino nariai – dvasininkai. Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir Ordino nariai, kilus reformacijai Vokietijoje, buvo suinteresuoti įtvirtinti reformaciją Prūsijoje ir Lietuvoje. Tam jis ėmėsi įvairių priemonių. Viena iš jų buvo švietimo reforma. Albrechtas rūpinosi leisti reformatų knygas visomis kaimynų kalbomis – ne tik vokiečių ir lotynų, bet ir lenkų, lietuvių, prūsų, latvių, estų. Todėl Karaliaučius XVI a. vid, pasidarė didelis knygų spausdinimo centras.
Visa tai sudarė sąlygas išleisti pirmąją lietuvišką knygą. Buvo ruošiama ilgesnį laiką, ir tik atsitiktinumas kaltas, kad ji nebuvo išleista anksčiau. Kita vertus, jei ne reformacija, kažin kada ji būtų išėjusi.Pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Martynas Mažvydas (apie 1520–1563) — žemaitis, pirmąją lietuvišką knygą parengė studijuodamas Karaliaučiaus universitete (1546–1548). Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas — „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos”. Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei”, lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė”, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump”, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”, penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis.Mažvydas surašė įvairių skiemenų: priebalsės prieš balses, pvz.: la, le, li, lo, lu, balsės prieš priebalses, pvz.: ar, er, ir, or, ur, balsės tarp priebalsių, pvz.: bac, bec, bic, boc, buc, balsės po kelių ar prieš kelias priebalses, pvz.: sta, ste, sti, sto, stu, arbs, erbs, irbs, orbs, urbs.Nors knyga išėjo Prūsijoje, bet jos iniciatoriai neabejotinai buvo lietuviai, kilę iš LDK. Reformacijos veikiami, jie norėjo tą religiją skleisti gimtąja kalba, bet LDK to negalėjo padaryti. Tiktai jų norai ir Albrechto lėšos įgalino pasiekti tikslą.Pirmoji lietuviška knyga turėjo būti universali – atstoti bent keletą knygų. Todėl ji buvo rengiama labai rūpestingai. Knygą sudaro:1. Lotyniška dedikacija.2. Lotyniška prakalba (skirta dvasininkams, parašyta universiteto rektoriaus).3. Lietuviška eiliuota originali prakalba.4. Lietuviškas elementorius.5. Katekizmas.6. 11 giesmių giesmynėlis.
Knyga buvo skiriama ne tik pastoriams, bet ir valstiečiams. Ja buvo norima šviesti liaudį. Prakalboje priekaištaujama katalikų dvasininkams, kad jie neduoda liaudžiai į rankas biblijos. Lietuviškoje pratarmėje pabrėžiamas noras, kad knyga pasiektų kiekvieną žmogų. Mintis, kad visi religiniai raštai turi būti prieinami liaudžiai, ano meto sąlygomis buvo pažangi, nes liaudies švietimas tuomet ir tegalėjo būti religinis.Mažvydas yra pirmasis lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas. Iki tol lietuvių kalba buvo vartojama daugiausia tik kasdieniams reikalams. Mažvydui teko kurti sąvokinę kalbą, imant žodžius iš konkrečios buities ir suteikiant jiems galbūt naują reikšmę. Vertimo kalboje dažnai jaučiama lotynų ir lenkų kalbų įtaka. Vartoja prielinksnius, kur jų nereikia (ant atleidimo griekų). Tokia sintaksė, Mažvydo pavyzdžiu, įsigalėjo ir ilgai laikėsi ir kitose knygose. Mažvydui galbūt trūko gilesnio kalbos pažinimo. Tačiau jo kaltinti negalima. Jis buvo pirmas, beveik niekuo negalėjo pasiremti, neturėjo iš ko pasimokyti. Jis taip pat pirmasis pavartojo daug naujų, ypač abstrakčių žodžių, kurie prigijo lietuvių bendrinėje kalboje (įsakymas, buitis, dvasia).Knygos lietuviška pratarme ir giesmynėliu padėjo pagrindus lietuvių eilėdarai. Mažvydo eiliuotoji prakalba „Knygelės pačios bylo” labai reikšminga ir kitais atžvilgiais. Ji yra pirmas originalus eilėraštis lietuvių kalba. Be to, jo turinys yra ne tiek religinio, kiek pasaulietinio, apskritai, kultūrinio pobūdžio. Prakalboje atsispindi sunki liaudies būklė, minimos senojo tikėjimo liekanos, kunigai raginami mokyti žmones katekizmo.Pirmoji lietuviška knyga — tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.Yra išlikę du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai: vienas saugomas Vilniaus, kitas — Lenkijoje, Torunės universitete.
Mažvydo darbo tęsėjai — Baltramiejus Vilentas ir Jonas Bretkūnas. Baltramiejus Vilentas (apie 1525– 1587) — Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas — dviem dalimis išleido Mažvydo parengtą giesmyną „Giesmės krikščioniškos” (1566, 1570), į kurį įdėjo ir savo verstų giesmių. 1579 m. Karaliaučiuje Vilentas vienu leidiniu išleido du savo darbus: evangelijų tekstų vertimus „Evangelijos bei epistolos” ir iš vokiečių kalbos verstą Martino Liuterio (Martin Luther) katekizmą „Enchiridionas”.Vilento įpėdinis Karaliaučiaus lietuvių parapijoje buvo Jonas Bretkūnas (1536–1602). Jis 1579–1590 m. į lietuvių kalbą išvertė Bibliją, bet tuomet ji nebuvo išleista. 1589 m. Bretkūnas į vieną knygą sudėjo ir išleido Mažvydo „Parafrazį” bei tris savo darbus: „Giesmes duchaunas” — giesmyną, sudarytą iš Mažvydo ir paties verstų giesmių; „Kancionalą” — 17 giesmių su gaidomis ir pirmąją lietuvišką maldaknygę „Kolektos, arba Paspalitos maldos”. 1591 m. išėjo stambus veikalas — pamokslų rinkinys „Postilė” („Postilė, tatai esti trumpas ir prastas išguldymas evangelijų, sakomųjų bažnyčioje”). Bretkūno „Postilę” sudaro jo paties sakyti pamokslai ir kitų protestantų teologų darbai.Pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje — Mikalojaus Daukšos „Katekizmas”, išleistas 1595 m. Mikalojus Daukša (apie 1527–1613) — Krakių klebonas ir Žemaičių vyskupystės oficiolas, 1609 m.— Žemaičių vyskupystės administratorius. Lietuvos patrioto vyskupo Merkelio Giedraičio remiamas Daukša dirbo literatūrinį darbą.Daukša iš lenkų kalbos išvertė jėzuito Jokūbo Ledesmos (Jakob Ledesma) katekizmą, pavadintą „Katekizmas, arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalomas”. Jį sudaro dvi dalys: katekizmas, išverstas gana laisvai, taikantis prie skaitytojo, ir „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių”. Į katekizmą Daukša įdėjo ir dvi giesmes, kurios yra pirmosios lietuviškos giesmės, išspausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir drauge seniausios išlikusios lietuvių katalikiškos giesmės.„Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus” buvo išleistas Vilniuje 1595 m. Jį sudaro dvi dalys:
1. Mokslas krikščioniškas (katekizmas).2. Trumpas būdas pasakymo arba išpažinimo nuodėmių.Katekizmą M.Daukša vertė gana laisvai, nesilaikė originalo, taikėsi prie naujo skaitytojo – lietuvio. Kai ką jis praleido, pakeitė, versdamas sukonkretino mintį.Katekizmo vertimas buvo skirtas Žemaičių vyskupijai, bet faktiškai M.Daukša jį skyrė visiems lietuviams. Tuo būdu jis susidūrė su bendrinės kalbos problema. Norėjo įtikti ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Gerai žinodamas tarmes, jis galėjo prie visų derintis. Jam ypač rūpėjo leksika, jos turtingumas ir grynumas.Nors vartoja skolinių, bet jų skaičius keliskart mažesnis negu Mažvydo ir kitų pirmųjų rašytojų leidiniuose. Jis pralenkė savo pirmtakus ir vertimo menu,M.Daukša įvedė Katekizme nemaža svarbių kultūriniam gyvenimui reikalingų žodžių. Manoma, kad jo naujadarai – abejojimas, nusižeminimas. Pagrindinė jo vaizdinė priemonė – veiksmažodis.Pagrindinis M.Daukšos darbas, su kuriuo susijusi jo šlovė – lenkų Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio „Postilė” vertimas. Ypač reikšminga yra “Postilės” lenkiškai parašyta “Prakalba į malonųjį skaitytoją”, paremta renesansine tautos ir kalbos samprata, ginanti gimtosios kalbos pilietines ir kultūrines teises, raginanti paversti lietuvių kalbą valstybine kalba.Tai stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas greta J.Bretkūno biblijos vertimo.M.Daukša iš visų amžininkų Lietuvoje išsiskyrė išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Jis buvo neeilinis, įžymus žmogus, stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių. Dėl to jį labiausiai ir vertiname.Pirmąją reformatų knygą Lietuvoje 1598 m. išleido Merkelis Petkevičius (apie 1550–1608). Dvikalbiame (lenkiškame ir lietuviškame) Petkevičiaus katekizme šalia tikėjimo pagrindų pateikiama giesmių, maldų ir agenda (religinis apeigynas).Didžiausia iš pirmųjų lietuviškų knygų (net 856 puslapių) yra 1600 m. postilė. Ši nežinomo vertėjo išversta ir reformatų išleista knyga vadinama spaustuvininko ir knygų pirklio Jokūbo Morkūno (apie 1550– po 1611) vardu. Morkūno postilėje yra lietuviška prakalba į skaitytoją, trumpas katekizmas ir į tris dalis suskirstytas evangelijų tekstas su jų aiškinimais.
Konstantinas Sirvydis -pirmasis kalbininkas ir vienas žymiausių senųjų rašytojų. Jis jau nebe vertėjas, nes rašė lietuviškai, o vėliau jo veikalai buvo verčiami į lenkų kalbą. K.Sirvydo veiklos kryptį ir pobūdį nulėmė, iš vienos pusės, kultūrinis pakilimas, reiškęsis XVI a. antr. p., ir kova dėl valstybės savarankiškumo, o iš kitos pusės, religinės kovos, jo paties priklausymas jėzuitų ordinui. Jis išsiskyrė iš kitų jėzuitų tuo, kad pirmas atsidėjo tik lietuviškiems raštams. Buvo geriausias XVII a. lietuvių kalbos žinovas. Jo kalbinių darbų paruošimas susijęs su jėzuitų mokymo programa. Leido vartoti žemesnėse klasėse gimtąją kalbą. Be to, kalbinių darbų reikalavo ir religinių raštų rengimas. Buvo reikalingas lietuvių kalbos vadovėlis, gramatika, žodynas.Vienas reikšmingiausių XVII a. lietuvių raštijos leidinių — Konstantino Sirvydo originalus pamokslų rinkinys „Punktai sakymų”. Jo autorius — jėzuitas, Vilniaus universiteto dėstytojas, rektoriaus patarėjas Konstantinas Sirvydas (apie 1580– 1631) turėjo retą iškalbos dovaną, apie 10 metų Šv. Jono bažnyčioje sakė pamokslus, kurie jį išgarsino. Iš jų sudarė pamokslų santraukų rinkinį „Punktai sakymų”. Pirmoji dalis buvo išspausdinta 1629 m. Antrąją, praėjus 13 metų po autoriaus mirties, 1644 m. išleido Sirvydo bendradarbis Jonas Jaknavičius. „Punktų sakymų” kalba gryna, gyva, vaizdinga. Sirvydas vengė skolinių, pats kūrė žodžius įvairioms sąvokoms reikšti, pvz.: kokybė, mąstytojas, pratarmė, taisyklė ir kt. Jis laikomas žymiausiu XVII a. lietuviškų naujadarų kūrėju. 1629 m. išleido žodyną. Buvo 5 šio žodyno leidimai. Savo žodynu K.Sirvydas įvedė į literatūrinę kalbą paties ir kitų autorių sukurtų žodžių, kurie ir dabar tebevartojami, pvz., mokytojas (pirmą kartą pavartotas M.Mažvydo katekizme), apkasas, atžvilgis, sargyba, taisyklė. Kai kurie žodžiai vėliau įgijo naują reikšme_ (raštininkas reiškė rašytoją, šaudyklė – strėlę). Žodyne yra ir vėliau neprigijusių žodžių: veizdyklės (akiniai), stebuklinė (teatras), protameilis (filosofas).
K.Sirvydo žodynas – vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje iki XIX a. pab. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos.Iš kitų žymesnių XVII a. pirmosios pusės knygų minėtinos: 1646 m. išleistas Slavočinskio giesmynas ir 1653 m. Kėdainiuose išėjęs reformatų leidinys „Knyga nobažnystės krikščioniškos”. Baroko epochai atstovauja Motiejus Kazimieras Sarbievijus – vienas žymiausių Europos XVII amžiaus lotyniškosios poezijos kūrėjų, kurį popiežius Urbonas VIII vainikavo laurų vainiku. Didelė jo poezijos dalis glaudžiai susijusi su Lietuva. Senosios lietuvių literatūros (XIV-XVIIIa.) kūrimosi procesą užbaigia Kristijonas Donelaitis – vienas žymiausių Švietimo epochos rašytojų. Savo poema Metai (parašyta apie 1760-1770m., pirmąkart išleista 1818m.) K.Donelaitis sukūrė tautos epą ir padėjo pagrindą grožinei lietuvių literatūrai. Svarbiausias K.Donelaičio kūrybos faktorius buvo tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis. Jis natūraliai ir vaizdavo liaudies kalba, kuri jam buvo sava. K.Donelaitis rašė ne tik eilėmis, bet ir proza, tačiau neišliko.Pasakėčios buvo parašytos apie 1740 m. Išliko 6. Parašytos hegzametru: „Lapės ir gandro česnis”, „Rudikis jomarkininks”, „Šuo Didgalvis”, „Pasaka apie šūdvabalį”, „Vilks provininks”, „Aužuols gyrpelnys”. Pasakėčias 1824 m. Karaliaučiuje paskelbė L.Rėza.Svarbiausias K. Donelaičio kūrinys – poema „Metai”. Ji sudaryta iš 4 dalių: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudenio gėrybės”, „Žiemos rūpesčiai”. Visam kūriniui bendrą pavadinimą „Metai” sugalvojo L.Rėza, kuris pirmasis 1818 m. poemą išleido Karaliaučiuje. Manoma, kad „Metus” K.Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 m. arba kiek vėliau. Poema parašyta hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytu iš šešiapėdžių nerimuotų eilučių.
„Metai” – didaktinis kūrinys. Jame yra daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: koks turi būti būras, jo santykis su aplinka, su gamta.Pagrindiniai „Metų” veikėjai – paprasti būrai, lietuviai. Autorius juos skirsto į „viežlyvuosius” ir „nenaudėlius”.Teigiami veikėjai sąžiningai atlieka savo pareigas, klauso valdžios, eina į bažnyčią. Jie tartum skruzdėlės visada skuba, dirba, bet ir po sunkių darbų neužmiršta Dievo. Kitas veikėjų tipas – „nenaudėliai”. Šiais personažais jis vaizduoja visas blogiausias būro savybes. Jie tingi dirbti, girtuokliauja, neklauso valdžios, neina į bažnyčią. Nors jie ir yra neigiami veikėjai, tačiau vis tiek geresni už kolonistus. Autorius tik keliose vietose parodo teigiamas svetimtaučių savybes. Poetui atrodo, kad būtent dėl kolonistų paplito girtuoklystė, lietuvių sąmonėje atsirado eretiškų minčių.K.Donelaičio „Metai” įtraukti į Europos literatūros geriausių kūrinių sąrašą, kurį 1977 m. sudarė tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Poema išversta į rusų, vokiečių, anglų, latvių, baltarusių, ukrainiečių, gruzinų, lenkų, čekų, vengrų kalbas. Lietuvių Preromantizmui ryškiausiai atstovauja Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, labiausiai nusipelnęs tuo, jog paskelbė K.Donelaičio kūrinius ir išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį. Jo parašytos ir į K.Donelaičio “Metų” (1818) bei “Dainų” (1825) leidimus įdėtos studijos iškelia lietuvių tautos dvasinę kultūrą į europietškosios kultūros lygmenį. Romantizmą Lietuvoje daugiausia inspiravo Adomas Mickevičius, žymiausias Vilniaus romantikų mokyklos atstovas, rašęs lenkų kalba, Lietuvą laikęs savo Tėvyne, bet aiškiai skyręs tikrąją (lietuviškai kalbančią) lietuvių tautą nuo nutautėjusios (daugiausia sulenkėjusios) tautos dalies. A.Mickevičiaus požiūris į “tikrąją” lietuvių tautą geriausiai atsiskleidžia atsiliepime apie L.Rėzą bei K.Donelaitį, poemos Konradas Valenrodas pratarmėje ir Prancūzų koledžo paskaitoje apie Lietuvą; prie to pritampa ir jo užrašytų lietuviškų dainų fragmentai.
XIXa. pirmosios pusės lietuvių literatūrai, kurioje pynėsi Klasicizmo, Sentimentalizmo, Romantizmo bruožai, atstovauja Antanas Strazdas, Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas. Antanas Baranauskas, sukūręs poemą “Anykščių šilelis” (1858-1859m.), yra pirmas ryškus lietuviškojo Romantizmo atstovas, paskatinęs tos krypties įsitvirtinimą XIXa. pabaigos lietuvių literatūroje, ypač Maironio poezijoje. Motiejus Valančius – žymiausias lietuvių didaktinės prozos atstovas, savo apysaka “Palangos Juzė” (išsp. 1869m.) ir kitais kūriniais parengęs dirvą XIXa. pabaigos realistinei prozai – Žemaitės, Lazdynų Pelėdos kūrybai. Jonas Basanavičius – žymiausia XIXa. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Savo paskelbtoje prakalboje pirmajam “Aušros” numeriui J.Basanavičius išdėsto tautinės veiklos programą, paremtą romantine pasaulėvoka. Jono Gaidamavičiaus pratarmė pirmajam “Varpo” numeriui reprezentuoja pozityvistinę varpininkų veiklos kryptį. Vincas Kudirka – žymiausias XIXa. pabaigos lietuvių publicistas, “Varpo” steigėjas, leidėjas ir autorius formavęs pozityvistinę lietuvių kultūros kryptį. V.Kudirka sukūrė “Tautišką giesmę”, tapusią Lietuvos Respublikos himnu, parašė eilėraščių ir satyrų, priklausančių lietuvių literatūros klasikai. Patriotinėms ir pozityvistinėms V.Kudirkos idėjoms artima ir Prano Vaičaičio poezija. Apibendrinant kelių šimtmečių nueitą lietuvių raštijos kelią, abejonių nekelia tai, kad nagrinėjamo laikotarpio literatūra išreiškė visuomenės gyvenimo poslinkius ir klasių kovą, turėjo didelę reikšmę mūsų kultūrai bei vsuomeninės minties raidai.Lietuviškas žodis ir raštai byloja ir liudija apie lietuvių didingą praeitį. Tai leidžia mūsų jaunajai kartai geriau pažinti lietuvių kultūrą, istoriją, literatūrą, mokslo ir meno vertybes, pačią kalbą (leksiką, įvairių žodžių kilmę, ryšį su kitomis kalbomis ir kt.) kaip tautos kultūros išraišką. Man, kaip šių dienų skaitytojui ir jaunajam tyrinėtojui, senovinė leksika sunkiai suvokiama, teko naudotis aiškinimais žodynėliuose. Nežiūrint to, skaitant ir tyrinėjant ano meto literatūrą, pajutau, kokie platūs lietuvių kalbos resursai, kokia ji harmoninga ir taisyklinga, tobula, kokia buvo savo amžiaus pradžioje, „…skambi ir laukinė, kaip skardas tų miškų, kuriuose yra gimusi, vyriška, kaip tie galiūnai, kurie savo rago aidais gąsdino klastingus kaimynus, tranki kaip tos puotos prie užkurtų laužų, priešą nugalėjus“ – taip citavo mokslininką T. Čackį Liudvikas Jucevičius savo etnografiniame veikale „Lietuva“ (1846). Neginčytina ir tai, kad ji tinka poezijai, kad ja galima išreikšti visus sielos sąjūdžius ir jausmus.
Vardan lietuviškų raštų autorių šviesios atminties ir jų nuveiktų darbų Tėvynės labui kiekvienas turime atminti, kad kalba yra tautos turtas, ir niekas, neprivalo užmiršti, kaip jo tėvai šnekėjo.Tik išmokę bendrauti valstybine kalba visose viešojo ir asmeninio gyvenimo situacijose, galėsime užsiiminėti įvairia visuomenine veikla, aktyviai įsijungti į Lietuvos kultūrinį kontekstą, į tolesnį mokymąsi ir kūrybinę veiklą.

Naudotos literatūros sąrašas:Urbas D. Martyno Mažvydo raštų žodynas. V., 1996. P. 459. Konferencija “Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai”, skirta pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo – 450 metų sukakčiai paminėti (1996 m. spalio 23 – 24 d.) Pokalbis su prof. Zigmu Zinkevičiumi – // MOKSLO LIETUVA, 1998.01.10, Nr.1. XV – XVIII a. raštijos paminklai ir jų tyrinėjimai Lietuvoje ir pasaulyje Trilupaitienė J. M. Mažvydas ir pirmieji lietuviški giesmynai. M. Mažvydo “Katekizmo” kelias į Vilnių XVI amžiaus LIETUVIŠKOS KNYGOS Papildomi dokumentai Martyno Mažvydo biografijai.Testamentas Korsakas K. Martynas Mažvydas. Asmenybė ir gyvenimas Riškus J. Lietuvių literatūros chrestomatija XIX a. pirmoji pusė. V., 1986. Red. Korsakas K. ir Lebedys J. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. V., 1957.