RAŠINYS
„Baltaragio malūno“ folkloriškumas
Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra “Baltaragio malūnas”, parašytas vokiečių okupacijos metais (1945). Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. “Baltaragio malūnas” – tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje – buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas – lyrizmas, liaudiškas humoras. Kasdieniški gyvenimo reiškiniai čia apgaubiami romantiška-poetiška skraiste. Tikrovėje sunku įsivaizduoti ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas jos nepasiekia, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas. Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų. Sakmišką romano liniją brėžia sakmių veikėjas velnias Pinčukas. Tai bene labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane. Jam autorius sudėjo visus būdingiausius velnio bruožus. Pinčuko istorija yra labai įdomi. Jo buveinė – pelkės, „klampios, neišbrendamos,…apaugusios krūmokšniais ir uogienojais“. Klastingos, nesaugios tai buvo vietos: „mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs“. Tokioje aplinkoje pamatome Pinčuką, kuris visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, pasvarstydavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, kuris „buvo toks netikęs…ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei gera, nei bloga“. Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Tai ir buvo velnias patenkintas šitokiu savo gyvenimu, sugebantis keisti savo išvaizdą, kaip to reikalaudavo aplinkybės. Vesdamas Uršulę , jis pasirodo kaip jaunikaitis: „toks gražus, toks meilus, kad net sapne susapnuotum“. Sudarydamas sutartį su Baltaragiu, Pinčukas atrodo kaip „striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušiuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele“. Vogdamas Girdvainio arklius, velnias skrenda danguje su maišu ant pečių , vėliau jis pavirsta šikšnosparniu ir žvengia „kaip šimtas arklių“. Šikšnosparniu pasivertęs velnias pražudo ir Jurgą.
Ši antgamtinė būtybė pavojinga žmonėms, jei šie priešinasi jo užgaidoms. Pinčiukas turi neįprastų galių: gali užleisti rūką, sukti malūno sparnus, jis gali priversti žmogų įsimylėti, net jam nežinant, jis apgauna Jurgą ir ją pražudo. Šiaip jau su žmonėmis Pinčiukas gerai sutardavo. Pikta neįstengė daryti. „O drąsesnieji piemenys…Pinčiuką…pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą“. Buvo gerokai kvailas nes, nepavykus vedyboms su Uršule, gerokai gavo lupti: „su rožančiumi per akis, per ragus, per šonus, ir per pakinklius“. Jį apgavo ir piršlys Vizgirda, uždaręs į stebuklingą tabokinę. Tačiau velnias negailestingas jį apgavusiems žmonėms. Jis piktai šaipėsi iš Baltaragio, praradusio dukterį: „todėl jam liežuvį kaišiojo, špygas rodė, baksėjo ragus ir visaip kitaip šaipėsi kaip įmanydamas“. Susidūrimas su velniu tampa pražūtingas pagrindiniams šio romano veikėjams – Jurgai, Girdvainiui, Baltaragiui.Iš liaudies pasakų į romaną atėjęs motyvas – velnio pranykimas su gaidgyste. Iš sakmių įvesta į romaną amžina velnio ir Perkūno dvikova. Tai nesibaigianti kova tarp gėrio ir blogio. Į velnio kerštą, į jo skriaudas žmonėms sureaguoja aukščiausios jėgos, linkusios bausti. Įsismaginusį ir nuo keršto pamiršusį atsargumą, velnią trenkia žaibas. Šis krenta ir prasmenga kiaurai žemę „su savo nelemtu žvengimu“. Romano siužeto pagrindas – Europos mitologijose paplitęs pasakojimas apie žmogaus sutartį su velniu. Malūnininkas Baltaragis, norėdamas, kad jo malūnas klestėtų, neatsargiai pažada velniui Pinčiukui tai, ko dar neturįs. Taigi pažada savo dukterį Jurgą. Čia ir prasideda visa painiava, pirmiausia susijusi su meile… Susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias seną bambeklę Uršulę. Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą velnią. Nuo tos dienos Pinčukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Nuo tos dienos nė viena piršlių karieta negalėjo į malūną atvažiuoti, išskyrus Girdvainį, su savo obuolmušiais žirgais atskriejusį pas Jurgą kaip viesulas. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei savo keršto iki galo neįvykdytų. Jis išardė jaunųjų vestuves ir net išvedė juos iš proto. Girdvainis lakstė lyg pakvaišęs paskui savo žirgų žvengimą po laukus, ir nieko nepešęs buvo nutrenktas perkūno, beeidamas pas Jurgą atsiprašyti ir susitaikyti. Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai, neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis, perkūno partrenktas, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.Autoriaus nupasakotos vietovės labai primena liaudies sakmių ar pasakų peizažą: “Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės”. “Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės”. Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t. Jurgos ir tėvo santykiuose jaučiamas švelnumas, rūpinimasis vienas kitu. Baltaragį slėgė neapsakoma kančia kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti savo dukterį laimingą. Tačiau žmogus nebegali valdyti savo gyvenimo, už jį veikia velnias, kuris pražudė ir tėvą ir dukrą, ir kitus: „…žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas.“Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų. Taip pat nepaprasti yra Girdvainio obuolmušiai žirgai. Tie obuolmušiai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Pasakojime jie lyginami su viesulu ar paukščiais – lygus kelias ar pabjuręs – nulėkdavo, niekas negalėjo jų sustabdyti.Bernelio ir mergelės santykiai –Jurgos ir Girdvainio meilės istorija- tai kita romano linija, primenanti liaudies dainą. Jurga Girdvainio akimis graži kaip karalaitė, drąsi, linksma, iškėlusi galvą, būtent tokia, kokios jam reikėjo. Gyvenimas Jurgai atrodė linksmas ir nerūpestingas. Jurgos ir Girdvainio susitikimo scenoje nuskambėjusi patarlė „ toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“ atskleidžia, kad susitiko savo prigimtimi panašūs jaunuoliai: linksmi, laisvi, galintys lėkti į savo laimę kartu kaip paukščiai, žemės nesiekdami. Būsimasis jaunikis Girdvainis romane vaizduojamas ne kaip sumanus ūkininkas, bet kaip nerūpestingas, šaunus ir išdidus, negalintis sau tinkamos mergos išsirinkti jaunuolis, skriejantis per gyvenimą obuolmušiais žirgais į visas keturias puses. Jis šventai saugojo tėvo prisakymą saugoti obuolmušius žirgus, kurie buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Skrajodamas jais, apleido vis ūkį , kurį tėvas paiko pilną kaip aruodas. Tas nepaprastumas ir gyvenimo meilė suvedė Girdvainį ir Jurgą. Pamačius Girdvainį, Jurgai širdis krūptelėjo, primindama mergautines svajones. Meilė ir džiaugsmas gimė jaunuolių širdyje, jie „vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą“. Jie nedrįso tiesiai vienas į kitą žiūrėti, „tik žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini…“ Jaunųjų santykiai romane drovūs, romantiški, tautosakiški. Sutartis su velniu pražudė didžiąją jaunuolių meilę. Girdvainis pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, „monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais“, o senasis Baltaragis suakmenėja.Jurgos ir tėvo santykiuose jaučiamas švelnumas, rūpinimasis vienas kitu. Jurgai svarbi tėvo valia, leidžianti jai tekėti. Paskutinį vakarą ji, atsisėdusi šalia tėvo, valgydina jį ir žiūri pilnomis meilės ir gailesčio akimis. Baltaragį slegia neapsakoma kančia, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti savo dukterį laimingą. Tačiau žmogus nebegali valdyti savo gyvenimo, už jį veikia velnias, kuris pražudo ir tėvą ir dukrą, ir kitus: „…žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas“.„Nepastebimi perėjimai iš vienos veiksmo plotmės į kitą, daugeriopų motyvų supynimas į plonytį pasakojimo siūlą, išnykusi skiriamoji riba tarp „stebuklingumo estetikos“, būdingos pasakai, ir psichologinio tikroviškumo, šiuolaikinės literatūros pagrindo, sudaro „Baltaragio malūno“ meninį žavesį.“ (V. Kubilius. Kazio Borutos kūryba. P. 155) .