Vaižgantas, jo kūryba ir biografija

Vaižgantas

Vaižgantas (tikroji pavardė Juozas Tumas) gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. rytų Lietuvoje, Maleišių kaime, netoli Svėdasų, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo meninės pasaulėjautos formavimuisi nemažą reikšmę turėjo graži gimtųjų apylinkių gamta, liaudies dainos, pasakos, padavimai. Mokydamasis Daugpilio realinėje mokykloje (1881-1888 ), būsimasis rašytojas ėmė domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais “Aušroje”, pamėgo rusų literatūros klasikų L.Tolstojaus, L.Turgenevo, N. Nekrasovo kūrybą, pats mėgino rašyti eilėmis bei proza. Daugpilio moksleiviai tuo metu nebuvo svetimos demokratinės bei materialistinės idėjos. Guvus, smalsus Tumas kurį laiką taip pat daalyvavo slaptame jaunimo savišvietos būrelyje, kur buvo skaitoma N. Dobroliubovas, Dž. Dreiperis, Z. Malešotas, F. Lasalis. Vis dėlto būsimasis rašytojas pakluso tėvų valiai ir religinėms tradicijoms – stojo į Kauno kunigų seminariją (1888). Čia jis aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi gimtąja kalba, kurią dėstė žinomas kalbininkas K. Jamius, skaitę lenkų romantikus, mėgino versti A. Puškiną, L.Tolstojų. Seminarijos dėstytojų pasipiktinimą sukėlė Tumo rašinys apie baudžiavą, kur buvo reiškiama užuojauta liaudžiai, smerkiami dvarininkai.
Kelis dešimtmečius Vaižgantas buvo glaudžiai susijęs su liietuvių literatūros raida. Visuomeniškas, viskuo gyvai besidomintis, jis niekuomet nestokojo temų, siužetų, vaizdų. Jo gyvybinga, gaivališka prigimtis ryškiai atsispindėjo ir kūryboje, jos formose, žanruose ir stiliuje.
Grožinėje Vaižganto kūryboje ryškėja trys tematinės bei žanrinės raidos etapai. Ankstyvajam jų priklauso “Scenos vaizdai” ir

r “Alegorijų vaizdai”. Tai – nedidelės apimties draminiai ir prozos kūriniai, rašyti daugiausia “Tėvynės sargo” redagavimo metu ir 1905-1907 m. Po kelerių metų pertraukos, antrajame kūrybos etape (1914-1917), Vaižgantas parašė apsakymų ciklą “Karo vaizdai”. Pagaliau trečiajame etape jis jau ėmėsi stambiųjų žanrų: epopėjos (“Pragiedruliai”), apysakos (“Dėdės ir dėdienės”) , romano (“Šeimos vėžiai”). Chronologiškai šiuos tris Vaižganto kūrybos etapus apriboti nelengva, nes į vėlesnius savo kūrinius, ypač „Pragiedrulius”, rašytojas įjungė nemaža ankstyvųjų “vaizdelių”.

Mirė Vaižgantas 1933 m. balandžio 29 d. Palaidotas Kaune, prie Vytauto bažnyčios (urios rektorium buvo ) sienos.
Vaižganto grožinė kūryba vystėsi lygiagrečiai ir buvo glaudžiai susijusi su gausia jo publicistika. “Faktas,- prisipažino rašytojas viename laiške,- kad aš nenusimanau, kur mano baigias beletristika, o prasideda publicistika ir antraip”. Iš tikrųjų, Vaižganto publicistikoje daugeliu atvejų vyrauja vaizdiniai meninės išraiškos elementai. Joo straipsnių, apybraižų ar feljetonų stilius toks pat gyvas, emocionalus, reiškiantis autoriaus jausmus ir temperamentą. kaip ir apsakymų ar apysakų. Kita vertus, Vaižganto grožinėje prozoje gausu fakfografinės medžiagos, publicistinių samprotavimų, netgi poleminių digresijų. Jo kūriniuose susipina emocionalumas, vaizdingumas su intelektualine analize, loginiu mąstymu.
Publicistikos ir beletristikos sintezė ypatingai ryški ankstyvuosiuose Vaižganto kūriniuose, jo pavadintuose “vaizdais” bei “vaizdeliais”. Tai savotiški beletristiniai apmatai, neišplėtoti apsakymai. Daug tokių apmatų yra Vaižgahto publicistikos straipsniuose. Vėliau vienus jų rašytojas išplėtė į trumpus apsakymėlius, kitus – sujungė ir išvystė į

stambesnius apsakymus ar apysakas. Glaudus ryšys tarp publicistikos ir grožinės prozos sąlygojo ir žanrines, kompozicines bei stilistines Vaižganto kūrybos ypatybes.
Ankstyvojo laikotarpio vaizdai yra kelių tipų. Vieni pirmųjų, o ir vėliau neišnykę iš rašytojo kūrybos, yra “Scenos vaizdai”. Juose pajuokiamos senojo lietuvių kaimo ydos: užkeiktų lobių, lengvos miesto duonos ieškojimas (“Nepadėjus, nėr ko kasti”, “Namai – pragarai”), žemės bei kito nekilnojamo turto troškimas, moters niekinimas, laikant ją tik priedu prie kraičio (,,Žemės ar moteries”) ir pan. Tai motyvai, kurių buvo ir kitų ano meto lietuvių rašytojų kūryboje. Vaižgantas neieško minėtų ydų priežasčių, nesistengia liečiamų reiškinių apibendrinti, o traktuoja juos su atlaidžiu humoru, kaip savotiškus nukrypimus nuo visuomeninės moralės normų. Formos atžvilgiu “Scenos vaizdai” primena tarsi didesnių pjesių apmatus. Trumpos, raiškios, liaudiškai vaizdingos veikėjų replikos užtikrino šiems kūriniams nemažą pasisekimą anų laikų teatro mėgėjų scenoje.
Lygia greta Vaižgantas rašė “Alegorijų vaizdus”. Tai nedideli kūriniai, kuriuose carinės cenzūros sąlygomis daromos aliuzijos į ivairius to meto Lietuvos politinio bei visuomeninio gyvenimo reiškinius. Kai kurių Vaižganto alegorijų perkelti nė prasmė šiandien sunkiai besuvokiama, tačiau jų meninę vertę sudaro pasakojimo gyvumas ir plastiškumas. Kaip tik dėl to, pavyzdžiui, vaizdelis “Vapsva, vabzdžių karalaitė” (1905) buvo įtrauktas į mokyklines chrestomatijas. Su didele tapybine jėga autorius šiame kūrinyje perteikia vasaros vidurdienio slopumą, vabzdžių siautimą. Al
legorijoje “Vebronių buitis” (1905) ryškiai atskleidžiama nelygybė tarp kiaulių “peniukšlių” ir pusbadžiu laikomų “žiemkenčių”. Autorius čia, be abejo, turi galvoje žmonių socialinę nelygybę, varžybas dėl gerovės ir privilegijų. Jo vaizduojami “žiemkenčiai” ieško būdų ir galimybių patys tapti “peniukšliais”. Alegorinis pasakojimas žaižaruoja šmaikščiomis “kiauliškų” personažų charakteristikomis, jų pėrtekusios buities scenomis, ironijos ir sarkazmo spalvomis.
Minėtini ir trumpi didaktinio pobūdžio “Bevardžiai vaizdeliai”, Vaižganto rašyti daugiausia 1904 m. (“Pasalomis”, “Kurmiai”, “Apkalbėtoja”, “Kerštinink.ė” ir kt.). Tai lyg savotiškos pasakėčios proza, smerkiančios žmonių ydas; vaizdelis paprastai baigiamas didaktine išvada ar sentencija. Vaižgantas domėjosi pasakėčios žanru: vertė lenkų satyriką pasakėtininką J. Lemanskį, mėgo L.Krylovą. Šio žanro įtaka pasireiškė ir jo originaliojoje kūryboje.
Dar vieną to paties tipo kūrinių grupę sudaro “Aukštaičių vaizdeliai”. Tai autobiografinės miniatiūros: “Kaip .jie augo”, “Jo tėveliai”, “Motutės žiponas”, “Gerieji dėdės”, “Du jungu” ir kt. Dauguma šių kūrinių rašyti 1913 m. Impulsą jiems atsirasti davė Vaižganto labai mėgstami L. Tolsto­jaus vaikystės aprašymai. Kai kurie šių vaizdelių turi didelę meninę vertę. Vaižgantas čia perteikia gimtųjų namų aplinką (puikūs tėvų portretai), pasakoja, apie savo vaikystę kaime, įspūdžius gamtoje, domėjimąsi krašto istorija. Autoriui čia būdinga didelis pastabumas, gilus vaiko psichologijos pažinimas, jautrumas ir lyrizmas. Beveik visą šį ciklą rašytojas vėliau panaudojo “Pragiedrulių” epopėjai.

Reikšmingiausias Vaižganto kurinys karo tematika – apsakymas „Rimai ir Nerimai“ (1915). Jame va

aizduojamos dvi kaimynų valstiečių šeimos – Rimai ir Nerimai. Su humoru, šaržuotai rašytojas atskleidžia jų konkurenciją: Rimų ir Nerimų sodybos nenusileidžia viena kitai, ir vienuose, ir kituose namuose pagrečiui gimsta vaikai, net gyvuliai veda po tiek pat prieauglio. Bet žmonių temperamentas ir charakteriai abiejose šeimose skirtingi. Dėl menkniekių (dėl suartos ežios, javų išganymo ar pan.) tarp kaimynų užsimezga kivirčas, palaipsniui virstąs neapykanta. Tačiau karo nelaimių pritrenkti (žūva po vieną abiejų šeimų sūnų) kaimynai susitaiko. Giliai psichologiškai autorius parodo pykčio įsiaistrojimą ir atslūgimą. Hiperbolizuotų išorinių panašumų fone, ypatingai ryškiai atsiskleidžia vidiniai veikėjų būdo bei temperamento prieštaravimai. Paraleles seka kontrastai. Apsakyme sukuriama stipri siužetinė įtampa. Įspūdingos ir pabaigos scenos, kur bendras skausmas kaip ugnis nuvalo “šventosios” nuosavybės kaupiamas neapykantos rūdis, ir iš esmės taurios paprastų žmonių širdys vėl suranda tarpusavio kontaktą. Apsakyme kiek jaučiama N. Gogolio įtaka (plg. “pasakos apie tai, kaip susipyko Ivanas Ivanovičius su Ivanu Nikiforovičium”).

Stambiausias Vaižganto grožinis veikalas yra „Pragiedruliai“. Tai epinio pobūdžio kūrinys, paantraštėje pavadintas – „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Jis susideda iš trijų dalių, turinčių dar du atskirus pavadinimus: “Gondingos kraštas” (2 dalys, 1918) ir “Vaduvų kraštas” (1920). Į šią epopėją autorius ketino įjungti ir kai kuriuos kitus vėliau parašytus ar pradėtus ir nebaigtus rašyti dalykus, bet sumanymas liko neįgyvendintas.
Pagrindinė “Pragiedrulių tema – nacionalinis judėjimas bei kylančios lietuvių buržuazijos kova dėl ekonominio ir kultūrinio įsitvirtinimo 1890-1905 m. laikotarpiu. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio kultūrinio gyvenimo, kaimo buities reiškinių, įvykių, faktų, veikėjų. Tai – savotiška meninė vaizduojamojo laikotarpio enciklopedija. “Pragiedrulių” veiksmo vieta – kone visa Lietuva: “Gondingos krašte” sukoncentruoti vakarų Lietuvos, Žemaičių, o “Vaduvų krašte”- rytų Lietuvos, Aukštaičių, gyvenimo ir buities vaizdai.
Gausią socialinę, buitinę, kultūrinę, etnografinę medžiagą kūrinyje jungia dviejų tarpusavyje susipynusių šeimų – žemaičių Vidmantų ir aukštaičių Šešiavilkių – gyvenimo istorijos. Šios abi šeimos žymaus veikėjo daktaro Gintauto iniciatyva perka nusigyvenusio Žemaičių dvarininko Sviestavičiaus žemę ir atkakliu savo pačių bei samdomos šeimynos triūsu sukuria stambius ūkius. Be šios – ekonominio turtėjančių kaimo sluoksnių įsitvirtinimo – linijos, “Pragiedruliuose” plačiai vystoma ir antroji – politinė-kultūrinė – linija, kurią sudaro slaptas draudžiamos lietuviškos spaudos platinimas bei kova su carine administracija. Tam tikslui į kūrinį įvedama keletas šalutinių veikėjų: studentai Taučius ir Niaura, buvęs kareivis Valeras Burzdulis ir kt. Trečioji linija – jaunimo meilės ryšiai: daktaro Gintauto su kaimiete Šešiavilkių Maryte, o kaimiečio Šešiavilkių Napalio su medike Vidmantaite. Tuo autorius norėjo pabrėžti lietuvių nacionalinio judėjimo vieningumą, visų luomų santarvę, pirmosios lietuvių inteligentų kartos demokratiškumą. Šitokia “tautos vienybės” idealizacija plaukė iš buržuazinių Vaižganto pozicijų.
“Pragiedruliuose” realistiškai pavaizduota daugelis socialinio gyvenimo reiškinių. Lietuvių literatūrai Vaižgantas davė plačiausius ir ryškiausius turtėjančių valstiečių paveikslus, turinčius didelę pažintinę ir meninę vertę. Ypač įsimenantys yra senieji Vidmantas ir Šešiavilkis. Pirmasis ­ kilęs iš Paprūsės, sumanus, apsukrus (praturtėjęs iš kontrabandos per sieną), prūsų junkerių pavyzdžiu tvarkantis ūkį naujausiais agrotechnikos metodais. Tai tipiškas kapitalistinio žemės ūkio gamybininkas organizatorius, išnaudojantis samdinius, pritraukiantįs į darbą miestelio varguomenę bei apylinkės valstiečius, Vidmantas kelia savo ūkį sistemingai ir nuosekliai, viską iš anksto pasverdamas ir apskaičiuodamas. Kitoks yra Benediktas Šešiavilkis. Tai Aukštaitijos užkampio žmogus – mažiau išprusęs, netoli tenumatantis, tačiau atkaklu ir užsispyręs. Su nepaprastu veržlumu, nepaisydamas dažnų nuostolių, Šešiavilkis savo ūkyje įveda naujas sėklas, gyvulių veisles, imasi statyti “geriausią gubernijoj” malūną ir t. t. Visą gyyenimą trunkanti šio žmogaus kova dėl pelno ir nuolat patiriami nuostoliai bei nepasisekimai paveikia jo būdą – paverčia jį – ne tik “kietu gaspadoriumi”, bet ir nuožmiu šykštuoliu. Vaižgantas idealizuoja šių abiejų veikėjų iniciatyvą ir išradingumą, vadindamas juos “protais – naujienomis” , tačiau kartu apgailestauja ir piktinasi dėl jų gobšumo bei šykštumo. Tai yra neabejotinai gyvenimo logikos valdomi ir formuojami charakteriai.
Sodriai pavaizduota ir jaunoji “Pragiedrulių” veikėjų karta. Autorius į jaunimą deda dideles viltis, iškeldamas jį kaip naujų, aukštesnių idealų siekėją. Daugiausia šviesių spalvų Vaižgantas suteikė jaunojo Napalio Šešiavilkio paveikslui. Šis jaunuolis vaizduojamas kupinas gyvybinių jėgų, nepaprastai jautrus menui, gamtos grožiui, jo paveikslas ryškiai romantizuotas. Vaizdai iš Napalio darbų ūkyje ar jo gėrėjimosi vasaros rytu, žydinčiomis pievomis yra įkvėpčiausi Vaižganto kūrybos puslapiai. Tačiau gyvenimas nuveda jaunosios kartos atstovus tėvų pramintais keliais. Antai Vidmantų Darata, pusiau suvokietėjusi medikė, puikiausiai jaučiasi tėvo ūkyje, prižiūrėdama dirbančius samdinius. Napalys neįstengia reikiamai išugdyti savo kūrybinių galių ir lieka tėvo ūkyje, prisitaiko prie egzistuojančios socialinės struktūros.
Daug dėmesio “Pragiedruliuose” skiriama veikėjų psichologijai. Ji išryškėja puikiuose žmogaus ir gamtos ryšių aprašymuose, ypač jaunimo meilės scenose (“Meilės audros”). Vaizduodamas inteligentus besimylinčius su kaimiečiais, amžiumi vyresnius su jaunesniais, autorius atskleidžia įdomių psichologinių situacijų ir kolizijų. Kai besimylintieji susiduria su nenugalimomis kliūtimis (tradicija, carizmo represijos), meilės aistros perauga į aštrius konfliktus. Subtiliai jautriai naudodamasis anksčiau rašytais “Aukštaičių vaizdeliais”, Vaižgantas atkuria kai kurių veikėjų (Napalio, Taučiaus, Niauros) vaikystės išgyvenimus. Meniniu požiūriu tai – patys stipriausi veikalo puslapiai.
Kūrinys pasižymi nepaprastai turtingu buitiniu – etnografiniu koloritu. Visur čia gausu tikroviškų kaimo buities detalių. Autorius įveda net ištisus mažai su kūrinio visuma susietus skyrius, tokius kaip prisiminimai iš baudžiavos laikų (“Alijaušo pasakos”), poetizuoti kai kurių žemės ūkio darbų aprašymai (“Lino darbų pasaka”) ir kt. Ypač sukrečiantis yra epizodas iš baudžiavos laikų, kuriame pavaizduota beprasmiška dviejų užskurdusių vaikų mirtis (“Kvailių ašaros”).
“Pragiedruliuose” savaip kryžiuojasi kūrybiniai realizmo ir romantizmo principai. Realistinę “Gondingos krašto” tapybą papildo romantiškai traktuotas “Vaduvų kraštas”. Pirmajame veikia blaivūs, praktiški “protai-naujienos”; antrajame dominuoja stichinės gamtos jėgos, pabrėžiama panteistinė gamtos ir žmogaus vienovė. “Vaduvų krašte” piešiamas žmogus primityvas, Valeras Burzdulis, gyvenąs vienišas miško trobelėje, beveik nepaliestas jokios civilizacijos. Autorius puikiai vaizduoja lyriškus Valero gamtos išgyvenimus, originalias jo psichinių ir moralinių sukrėtimų scenas (Valeras caro kariuomenėje ir kt), atskleidžia stichišką šio gamtažmogio pasipriešinimą politinei priespaudai. Romantinis tikrovės traktavimas “Vaduvų krašte” virsta net alegorija: čia veikia Juodžiaus Kelmas – būtybė, nebeturinti žmogiškų bruožų, saulės garbintojas Sauliukas ir kt. Siuos fantastiškus vaizdus bei simbolius Vaižgantas apgaubia savotiška mistika, romantiniu dvasingumu. “Vaduvų krašto” alegorijų meninę vertę sudaro tai, kad jos leidžia gyvai pajusti gamtos vitališkumą, tarsi tą bendrą podirvį, iš kurio yra išaugę visa, kas gyva. Realistinio ir romantinto prado derinimas rodo Vaižganto pastangas kurti meninę sintezę, kuo plačiau aprėpiančią gyvenimo turtingumą.
“Pragiedruliai”, paties Vaižganto žodžiais,-“ne ištisinis veikalas”. Iš tikrųjų, kiek griežčiau sukomponuotas tėra “Gondingos kraštas”, kur ryškėja tam tikra siužeto gija, nors ir besišakojanti įvairiais šalutiniais epizodais. “Vaduvų krašto” kompozicija dar laisvesnė. Apskritai kūrinį jungia daugiausia kovos dėl kultūros idėja. Žanro atžvilgiu jis netelpa nei į apysakos, nei į romano rėmus. Labiau čia tinka epopėjos terminas, nes autorius “Pragiedru1iuose” siekė aprėpti krašto gyvenimo visumą, parodyti ekonominį ir kultūrinį tautos suaktyvėjimą, nacionalinio pabudimo laikotarpiu.
Populiarus Vaižganto kūrinys yra apysaka “Dėdės ir dėdienės” (1921), kurioje su didele menine jėga pavaizduota kaimo buitis, atskleista turtinga, poetiška liaudies žmogaus individualybė. Apysakos veiksmas vyksta baudžiavinių santykių irimo ir kapitalistinių santykių formavimosi laikotarpiu. Rašytojas vaizduoja buitį tų valstiečių, vadinamųjų dėdžių ir dėdienių, kurie, pasiduodami įsigalėjusiai tradicijai, pripažįsta vyriausiojo sūnaus pirmenybę valdyti ūkį. Dėl to jie lieka viengungiai ir dirba brolio ūkyje arba senatvėje, grįžę į gimtuosius namus, gyvena prie vedusio brolio, neturėdami nei žemės, nei nuosavos pastogės. “Dėdes” ir “dėdienes” Vaižgantas traktuoja kaip, jo žodžiais tariant, “tam tikrą socialinį vienetą šeimoje”. Šis socialinis vienetas yra tarpinis tarp šeimos nario ir samdinio, bet jo padėtis kur kas blogesnė už samdinio, nes jis išnaudojamas be jokio atlyginimo, paverstas savotišku ūkio inventorium. Vaižgantas pirmas ir, galima sakyti, vienintelis lietuvių literatūroje taip plačiai ir talentingai gvildeno šią temą.
Apysakoje “Dėdės ir dėdienės” paliečiamas dviejų šeimų – Šiukštų ir Geišių – gyvenimas. Šiukštų Mykoliukas velka dvigubą baudžiavą: dvarui ir savo broliui, kuriam padeda ūkio darbus dirbti. Mykoliukas lieka nevedusiu “dėde” – brolio įnamiu. Geišių Rapolas elgiasi kitaip: perleidžia broliui savąją “dalį”, išeina į dvarą tijūnauti, veda Šiukštų Mykoliuko mylimą Severiją. Antroje apysakos dalyje tie patys veikėjai pasirodo po trisdešimties metų. Senstantis “dėdė” Mykolas toliau darbuojasi brolio ūkyje, o Rapolas Geiše, buvęs tijūnas, nebereikalingas poreforminiam dvarui, grįžta į gimtuosius namus. Jis tampa nekenčiamu savo brolio įnamiu ir miršta apsinuodijęs (ne be brolienės kaltės). “Tijūnienė” Severija lieka ūkyje tokia pat išnaudojama “dėdiene”, kaip ir Šiukštų Mykolas.
Trys pagrindiniai apysakos “Dėdės ir dėdienės” veikėjai – Šiukštų Mykolas, Rapolas Geišė ir jo žmona Severija – vieni ryškiausių personažų Vaižganto kūryboje. Juos kurdamas, rašytojas turėjo prieš akis kai kuriuos savo giminaičių paveikslus. .
Kasdieninėje buityje Šiukštų Mykolas, geraširdis, visų išnaudojamas pastumdėlis: “Kur tik jis pasisuko, visur girdėjai: “Mykoliuk šen, Mykoliuk ten”. Tai, Vaižganto žodžiais, “darbo ašvienis”, “tyli mašina darytoja”. Tačiau savo viduje Mykoliukas yra susikūręs romantišką grožio, svajonių, prisiminimų pasaulį. Jis groja savo darbo smuiku, nepaprastai subtiliai jaučia gamtą. Savyje slėpdamas kūrybos kibirkštėlę, Mykoliukas stokoja valios, ambicijos, didesnių siekių. Žmonės visada jį mato tylų, ramų ir kantrų. Tik gamtoje, likęs pats vienas, Mykoliukas moka reikšti savo jausmus. Apysakoje gamta ir žmogus sudaro visišką vienovę.
Įspūdingai “Dėdėse ir dėdienėse” pavaizduota meilės drama. Mykoliukas pamilo Severiją tyliu, poetišku jausmu, nušvietusiu visą jo gyvenimą. Širdies gilumoje jis ne kartą svarstė vedybų galimybę, bet liko neryžtingas, pasyvus, laukė, ką atneš likimas. Šis santūrumas, įdiegtas baudžiavinio gyvenimo sąlygų bei tradicijų, pražudo Mykoliuko meilę. Severijos vestuvėse jis paskutinį kartą groja savo smuikeliu, kol trūksta stygos. Užslopinęs jausmus, Mykoliukas, kaip sraigė, galutinai įsitraukią į savo kiautą. Po trisdešimties metų jį, gilios išminties senį, Šiukštų dėdę, matome jaučių jungti ariantį brolio lauką. Šis vaizdas apysakoje įgyja simbolinę prasmę. Vaižgantas idealizuoja artojo “darbą, siedamas jį su šventuoju Izidorium (“Dzidorius Artojas”) , bet, kita vertus, ariančio senio vaizdas yra ir tragiškas. Žagrės guldoma velėna tarsi laidoja Mykolo jausmus, svajones, talentą.
Rapolas Geišė – Šiukštų Mykolo priešingybė: energingas, veiklus, apsukrus. Tijūnaudamas jis elgiasi apdairiai, visuomet pasiekia savo. Vyriški jo prigimties polinkiai reiškiasi su gaivališka jėga, kuriai neįstengia atsispirti Mykoliuko mylima Severija. Merginos sugundymo scena vasaros rytą miške savo įtaigumu – viena stipriausių lietuvių literatūroje. Senatvėje Geišė virsta veltėdžiu, tinginiu, tijūniškai visus moko, bet pats vengia menkiausio darbo. Šiuos Geišės bruožus bent kiek atsveria jo jautrumas gamtai, vaikams.

Su ypatingu įsijautimu Vaižgantas piešia Severijas paveikslą. Šiam personažui rašytojas negaili etnografinių spalvų: aprašo mergaitės papuošalus, klėtį su kraičiu, šeimininkavimo meną, pasilinksminimus kaime ir t.t., tuo gerokai nukrypdamas nuo pagrindinės siužetinės linijos. Apysakoje įžvalgiai atskleidžiama Severijos psichologija: ji švelniai myli Mykoliuką, bet ne mažesnį įspūdį jai daro. ir Geišės vyriška meilė bei tijūna padėtis. Ištekėjusi už Geišės, Severija nepasiduoda neigiamai dvaro aplinkos įtakai; vėliau savo darbu ji išlaiko veltėdį vyrą. Kurį laiką Severija net mėgina savaip protestuoti prieš nusistovėjusią gyvenimo rutiną (vogti, gerti), tačiau, tapusi našle “dėdiene”, nurimsta ir pasuka Mykolo keliais.
“Dėdės ir dėdienės” – psichologinio tipo apysaka: joje daminuoja ne įvykiai, o veikėjų išgyvenimai. Nors tarp pirmosias ir antrosias kūrinio dalies autorius praleidžia ištisą trisdešimties metų tarpą, psichologinės veikėjų kaitos atžvilgiu apysakoje spragos nesijaučia. Vieningumo įspūdį otiprina ir apysakas kompozicija, vykusiai grindžiama veikėjų charakterių paralelėmis bei kontrastais.
“Dėdėse ir dėdienėse” savaip lydomi epiniai ir lyriniai elementai. Vis dėlto lyriškumo šioje apysakoje daugiau, negu bet kuriame kitame Vaižganto kūrinyje. Tai matyti jau vien iš to vaidmens, kurį čia atlieka gamta. Ji piešiama, žvelgiant pro veikėjų išgyvenimų prizmę, ir sudaro paralelinį akomponimentą. Antai gamtos duktė Severija vyrišką Geišės meilę priėmė tartum gerdama “ryto rasą ar aušros šilumą”. Mykoliuko vidinis nerimas kaupiasi paraleliai su vasaros audra (“diena buvo ypatingai nervinanti”; “saulė, visas oras buvo geltonas, kaip tirpintas vaškas”). Psichologiškumas ir lyrizmas sulydo “Dėdžių ir dėdienių” vaizdus į darnią meninę visumą”.

Kiti darbai

Vėlyvajame kūrybas etape Vaižgantas parašė romaną miesto tematika “Šeimos vėžiai” (1927-1929). Pagal autoriaus sumanymą jis turėjo būti įjungtas į “Pragiedrulius”, bet liko kaip savarankiškas kūrinys. Romane vaizduojamas Kauno inteligentijas gyvenimas XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Miesto buitis ir šeimos gyvenimas čia suvokiami vien nacionaliniu aspektu. Liesdamas keletą inteligentijas “vėžių” (subiurokratėjimas, nutautimas, moralinis nuosmukis), Vaižgantas pagrindinį dėmesį sutelkia į mišrių šeimų problemą. Tuščiabūdės lenkuojančias Kauno gražuolės traukia į miesčioniškumo liūną inžinierių Gėčių, moksleivį Narmantą. Į lietuvybę juos atverčia mokytajas Karazija. Romane kiek ryškiau pavaizduota jaunuolių meilė, kitos temas daugiausia gvildenamos publicistinėje plotmėje.
Brandesni yra kai kurie vėlyvuoju kūrybos laikatarpiu parašyti Vaižganto apsakymai bei apysakos. Rašytoją jaudina moralinės ir psichologinės problemos, kurias jis siejo su visuomeninės aplinkos reiškiniais. Pavyzdžiui, apsakyme “Išgama” (1929) atskleidžiamas pasiturinčių valstiečių šeimos auklėjimo būdas. Tėvas, godus rūkorius ir girtuoklis, už tas pačias ydas žiauriai muša savo sūnų, vadina jį išgama Taip “auklėjamas” jaunuolis, troškęs mokslo ir prasmingesnio gyvenimo, tampa nusikaltėliu. Daugelis psichologinių situacijų apsakyme pavaizduotos labai ryškiai.
Sudėtingą konfliktą tarp meilės, draugystės jausmų ir visuomeninių santykių bei religinėmis tradicijomis pagrįstų moralės normų Vaižgantas sprendžia apysakoje “Nebylys” (1930). Šiame kūrinyje vaizduojama, kaip jaunas valstietis Jonas Butkys pamilsta savo kaimyno Kazio Šnervos žmoną, kurią pats jam draugiškai ir nuoširdžiai išpiršo. Šnervienė, galingų emocinių impulsų pagauta, taip pat pamilsta Joną Butkį. Atsidūręs aistrų sūkuryje, Butkis užmuša mylimosios vyrą, patenka į katorgą ir tik po daugelio metų grįžta kaip nebylys elgeta. .
“Nebylys” pasižymi giliu psichologiniu dramatizmu. Apysakoje su augančia vidine įtampa rodoma, kaip vystosi natūralus meilės jausmas, pradedant merginos susižavėjimu piršlio iškalba ir baigiant gaivališku visas kliūtis griaunančios aistros prasiveržimu. Pastaroji scena (“Velykinė nuodėmė”) savo menine jėga prilygsta klasikiniams pasaulinės literatūros pavyzdžiams. Įtikinamai pavaizduota ir keršto aistra: abu vyrai drauge važiuoja į turgų, ketindami pakeliui išsiaiškinti, ir vienas jų pirmasis pasinaudoja geležimi, kurią antrasis “dėl viso ko” buvo įsidėjęs į vežimą. Apysakoje spalvingai nupieštas tipiškas tuometinio kaimo aplinkos vaizdas, buitinės ir etnografinės scenos (piršlybos, vestuvės ir kt.).
Apysakose “Išgama” ir “Nebylys” Vaižgantas palietė sudėtingas žmogaus psichinių ir emocinių impulsų kolizijas. Tai rodo platų rašytojo kūrybinį diapazoną. Tačiau Vaižgantą tebetraukė ir epiškesnė buities bei charakterių tapyba. Jis rašė apysaką “Žemaičių Robinzonas” (1932), įjungdamas ją į ciklą “Iš kaimo buities”. Apysakoje vaizduojama, kaip išmoningas vyrukas Kaniava, išnaudodamas miestelio bedarbį Ontę Krampliauską, ima, kaip Robinzonas, “iš nieko prasigyventi”- pakelia savo ūkį, tampa parapijos “maršalka” , stato bažnyčią ir t. t. Rašytojas idealizuoja šitokį savo herojaus veiklumą ir kilimą socialiniais laiptais, tačiau čia pat parodo ir tai, kaip Kaniavą, tapusį valsčiaus “viršila”, užvaldo girtavimo aistra, kaip jis ima moraliai degraduoti.
“Žemaičių Robinzone” patraukia dėmesį samdinio Krampliausko paveikslas. Milžinas fiziniu atžvilgiu, šis žmogus tarsi simbolizuoja liaudyje slypinčią galingą, bet dar aklą jėgą. Ontė be didesnių svyravimų pasiduoda darbdavio vilionėms. Kaniava padaro Krampliauską savo ordinarininku, duoda jam sklypelį žemės su pirtele, leidžia vesti, tokiu būdu galutinai paversdamas savo įrankiu. Šis įverginimo procesas apysakoje gana įtikinamai atskleistas nors autorius stengiasi idealizuoti bendrą šeimininko ir samdinio darbą.

Vaižgantas – vienas produktyviausių ir daugiašakių lietuvių rašytojų. Jo gausi publicistika artimai susijusi su savo meto visuomenės gyvenimo konkretybėmis ir turi didelę istorinę – pažintinę reikšmę. Jo literatūros mokslo bei kritikos darbai atliko konstruktyvų vaidmenį istorinėje lietuvių literatūros raidoje. Geriausi Vaižganto grožiniaį kūriniai tapo mūsų literatūros klasika. Nepaisant ideologinių ribotumų bei prieštaravimų, Varžganto kūryboje kaip gyva iškyla Lietuvos kaimo buitis, turtinga liaudies kultūra ir papročiai, atskleidžiamas gamtos gaivalingumas ir grožis. Paprastuose kaimo žmonėse rašytojas įžiūri gilų psichologizmą, turtingą ir sudėtingą dvasios turinį, gaivalingumą ir kūrybiškumą, ištvermę ir tikėjimą savimi. Vaižgantas aukština žmogų, perteikia jo gyvenimiškąjį optimizmą. Paremti turtinga tikrovės medžiaga, rašytojo meniniai paveikslai įgyja daug platesnę reikšmę, negu tos idėjos, kurioms jie autoriaus buvo mėginami pajungti.
Vaižgantas iš esmės tęsė realizmo tradicijas, realistinius momentus savitai siedamas su romantišku reiškinių traktavimu. Literatūrinis originalumas Vaižganto kūryboje jungėsi su stiliaus ir kalbos liaudiškumu. Jo, kaip ir Žemaitės, raštai buvo ir tebėra tikra kalbos mokykla rašytojams ir skaitytojams.
Tarybinės santvarkos metais geriausieji Vaižganto kūriniai pakartotinai leidžiami (“Dėdės ir dėdienės” , 1945; “Vaizdai”, 1941; “Rinktiniai raštai”, 2 t, 1951; “Pragiedruliai”, 2 t, 1969). Kai kurie jų buvo ekranizuoti (“Dėdės ir dėdienės”) ir inscenizuoti teatre (“Nebylys”). Vaižganto apysaka “Dėdės ir dėdienės” išversta į rusų kalbą ir išleista su dailininko S. Krasausko iliustracijomis (1965). Drauge su kitais įžymiaisiais lietuvių rašytojais Vaižgantas peržengė nacionalinės literatūros ribas.

Leave a Comment