Vaižgantas
Vaižgantas (tikroji pavardė Juozas Tumas) gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. rytų Lietuvoje, Maleišių kaime, netoli Svėdasų, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo meninės pasaulėjautos formavimuisi nemažą reikšmę turėjo graži gimtųjų apylinkių gamta, liaudies dainos, pasakos, padavimai. Mokydamasis Daugpilio realinėje mokykloje (1881-1888 ), būsimasis rašytojas ėmė domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais “Aušroje”, pamėgo rusų literatūros klasikų L.Tolstojaus, L.Turgenevo, N. Nekrasovo kūrybą, pats mėgino rašyti eilėmis bei proza. Daugpilio moksleiviai tuo metu nebuvo svetimos demokratinės bei materialistinės idėjos. Guvus, smalsus Tumas kurį laiką taip pat dalyvavo slaptame jaunimo savišvietos būrelyje, kur buvo skaitoma N. Dobroliubovas, Dž. Dreiperis, Z. Malešotas, F. Lasalis. Vis dėlto būsimasis rašytojas pakluso tėvų valiai ir religinėms tradicijoms – stojo į Kauno kunigų seminariją (1888). Čia jis aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi gimtąja kalba, kurią dėstė žinomas kalbininkas K. Jamius, skaitę lenkų romantikus, mėgino versti A. Puškiną, L.Tolstojų. Seminarijos dėstytojų pasipiktinimą sukėlė Tumo rašinys apie baudžiavą, kur buvo reiškiama užuojauta liaudžiai, smerkiami dvarininkai.Kelis dešimtmečius Vaižgantas buvo glaudžiai susijęs su lietuvių literatūros raida. Visuomeniškas, viskuo gyvai besidomintis, jis niekuomet nestokojo temų, siužetų, vaizdų. Jo gyvybinga, gaivališka prigimtis ryškiai atsispindėjo ir kūryboje, jos formose, žanruose ir stiliuje.Grožinėje Vaižganto kūryboje ryškėja trys tematinės bei žanrinės raidos etapai. Ankstyvajam jų priklauso “Scenos vaizdai” ir “Alegorijų vaizdai”. Tai – nedidelės apimties draminiai ir prozos kūriniai, rašyti daugiausia “Tėvynės sargo” redagavimo metu ir 1905-1907 m. Po kelerių metų pertraukos, antrajame kūrybos etape (1914-1917), Vaižgantas parašė apsakymų ciklą “Karo vaizdai”. Pagaliau trečiajame etape jis jau ėmėsi stambiųjų žanrų: epopėjos (“Pragiedruliai”), apysakos (“Dėdės ir dėdienės”) , romano (“Šeimos vėžiai”). Chronologiškai šiuos tris Vaižganto kūrybos etapus apriboti nelengva, nes į vėlesnius savo kūrinius, ypač „Pragiedrulius”, rašytojas įjungė nemaža ankstyvųjų “vaizdelių”.
Mirė Vaižgantas 1933 m. balandžio 29 d. Palaidotas Kaune, prie Vytauto bažnyčios (urios rektorium buvo ) sienos.Vaižganto grožinė kūryba vystėsi lygiagrečiai ir buvo glaudžiai susijusi su gausia jo publicistika. “Faktas,- prisipažino rašytojas viename laiške,- kad aš nenusimanau, kur mano baigias beletristika, o prasideda publicistika ir antraip”. Iš tikrųjų, Vaižganto publicistikoje daugeliu atvejų vyrauja vaizdiniai meninės išraiškos elementai. Jo straipsnių, apybraižų ar feljetonų stilius toks pat gyvas, emocionalus, reiškiantis autoriaus jausmus ir temperamentą. kaip ir apsakymų ar apysakų. Kita vertus, Vaižganto grožinėje prozoje gausu fakfografinės medžiagos, publicistinių samprotavimų, netgi poleminių digresijų. Jo kūriniuose susipina emocionalumas, vaizdingumas su intelektualine analize, loginiu mąstymu.Publicistikos ir beletristikos sintezė ypatingai ryški ankstyvuosiuose Vaižganto kūriniuose, jo pavadintuose “vaizdais” bei “vaizdeliais”. Tai savotiški beletristiniai apmatai, neišplėtoti apsakymai. Daug tokių apmatų yra Vaižgahto publicistikos straipsniuose. Vėliau vienus jų rašytojas išplėtė į trumpus apsakymėlius, kitus – sujungė ir išvystė į stambesnius apsakymus ar apysakas. Glaudus ryšys tarp publicistikos ir grožinės prozos sąlygojo ir žanrines, kompozicines bei stilistines Vaižganto kūrybos ypatybes.Ankstyvojo laikotarpio vaizdai yra kelių tipų. Vieni pirmųjų, o ir vėliau neišnykę iš rašytojo kūrybos, yra “Scenos vaizdai”. Juose pajuokiamos senojo lietuvių kaimo ydos: užkeiktų lobių, lengvos miesto duonos ieškojimas (“Nepadėjus, nėr ko kasti”, “Namai – pragarai”), žemės bei kito nekilnojamo turto troškimas, moters niekinimas, laikant ją tik priedu prie kraičio (,,Žemės ar moteries”) ir pan. Tai motyvai, kurių buvo ir kitų ano meto lietuvių rašytojų kūryboje. Vaižgantas neieško minėtų ydų priežasčių, nesistengia liečiamų reiškinių apibendrinti, o traktuoja juos su atlaidžiu humoru, kaip savotiškus nukrypimus nuo visuomeninės moralės normų. Formos atžvilgiu “Scenos vaizdai” primena tarsi didesnių pjesių apmatus. Trumpos, raiškios, liaudiškai vaizdingos veikėjų replikos užtikrino šiems kūriniams nemažą pasisekimą anų laikų teatro mėgėjų scenoje.
Lygia greta Vaižgantas rašė “Alegorijų vaizdus”. Tai nedideli kūriniai, kuriuose carinės cenzūros sąlygomis daromos aliuzijos į ivairius to meto Lietuvos politinio bei visuomeninio gyvenimo reiškinius. Kai kurių Vaižganto alegorijų perkelti nė prasmė šiandien sunkiai besuvokiama, tačiau jų meninę vertę sudaro pasakojimo gyvumas ir plastiškumas. Kaip tik dėl to, pavyzdžiui, vaizdelis “Vapsva, vabzdžių karalaitė” (1905) buvo įtrauktas į mokyklines chrestomatijas. Su didele tapybine jėga autorius šiame kūrinyje perteikia vasaros vidurdienio slopumą, vabzdžių siautimą. Alegorijoje “Vebronių buitis” (1905) ryškiai atskleidžiama nelygybė tarp kiaulių “peniukšlių” ir pusbadžiu laikomų “žiemkenčių”. Autorius čia, be abejo, turi galvoje žmonių socialinę nelygybę, varžybas dėl gerovės ir privilegijų. Jo vaizduojami “žiemkenčiai” ieško būdų ir galimybių patys tapti “peniukšliais”. Alegorinis pasakojimas žaižaruoja šmaikščiomis “kiauliškų” personažų charakteristikomis, jų pėrtekusios buities scenomis, ironijos ir sarkazmo spalvomis.Minėtini ir trumpi didaktinio pobūdžio “Bevardžiai vaizdeliai”, Vaižganto rašyti daugiausia 1904 m. (“Pasalomis”, “Kurmiai”, “Apkalbėtoja”, “Kerštinink.ė” ir kt.). Tai lyg savotiškos pasakėčios proza, smerkiančios žmonių ydas; vaizdelis paprastai baigiamas didaktine išvada ar sentencija. Vaižgantas domėjosi pasakėčios žanru: vertė lenkų satyriką pasakėtininką J. Lemanskį, mėgo L.Krylovą. Šio žanro įtaka pasireiškė ir jo originaliojoje kūryboje.Dar vieną to paties tipo kūrinių grupę sudaro “Aukštaičių vaizdeliai”. Tai autobiografinės miniatiūros: “Kaip .jie augo”, “Jo tėveliai”, “Motutės žiponas”, “Gerieji dėdės”, “Du jungu” ir kt. Dauguma šių kūrinių rašyti 1913 m. Impulsą jiems atsirasti davė Vaižganto labai mėgstami L. Tolstojaus vaikystės aprašymai. Kai kurie šių vaizdelių turi didelę meninę vertę. Vaižgantas čia perteikia gimtųjų namų aplinką (puikūs tėvų portretai), pasakoja, apie savo vaikystę kaime, įspūdžius gamtoje, domėjimąsi krašto istorija. Autoriui čia būdinga didelis pastabumas, gilus vaiko psichologijos pažinimas, jautrumas ir lyrizmas. Beveik visą šį ciklą rašytojas vėliau panaudojo “Pragiedrulių” epopėjai.Reikšmingiausias Vaižganto kurinys karo tematika – apsakymas „Rimai ir Nerimai“ (1915). Jame vaizduojamos dvi kaimynų valstiečių šeimos – Rimai ir Nerimai. Su humoru, šaržuotai rašytojas atskleidžia jų konkurenciją: Rimų ir Nerimų sodybos nenusileidžia viena kitai, ir vienuose, ir kituose namuose pagrečiui gimsta vaikai, net gyvuliai veda po tiek pat prieauglio. Bet žmonių temperamentas ir charakteriai abiejose šeimose skirtingi. Dėl menkniekių (dėl suartos ežios, javų išganymo ar pan.) tarp kaimynų užsimezga kivirčas, palaipsniui virstąs neapykanta. Tačiau karo nelaimių pritrenkti (žūva po vieną abiejų šeimų sūnų) kaimynai susitaiko. Giliai psichologiškai autorius parodo pykčio įsiaistrojimą ir atslūgimą. Hiperbolizuotų išorinių panašumų fone, ypatingai ryškiai atsiskleidžia vidiniai veikėjų būdo bei temperamento prieštaravimai. Paraleles seka kontrastai. Apsakyme sukuriama stipri siužetinė įtampa. Įspūdingos ir pabaigos scenos, kur bendras skausmas kaip ugnis nuvalo “šventosios” nuosavybės kaupiamas neapykantos rūdis, ir iš esmės taurios paprastų žmonių širdys vėl suranda tarpusavio kontaktą. Apsakyme kiek jaučiama N. Gogolio įtaka (plg. “pasakos apie tai, kaip susipyko Ivanas Ivanovičius su Ivanu Nikiforovičium”).
Stambiausias Vaižganto grožinis veikalas yra „Pragiedruliai“. Tai epinio pobūdžio kūrinys, paantraštėje pavadintas – „Vaizdai kovos dėl kultūros“.