Juozas Tumas Vaižgantas

Juozas Tumas-Vaižgantas yra vienas iš didžiųjų lietuvių rašytojų. Tai iškili ir tauri asmenybė, didelių meninių kūrinių kūrėjas.

Juozas Tumas gimė 1869m. rugsėjo mėn. 20d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Tėvų bei tėviškės aplinka suteikė J.Tumui-Vaižgantui nepaprastai turtingą kalbinį bei etnografinį paveldėjimą, ugdė individualumo bei savarankiškumo pajautimą, meilę žmonėms bei gyvenimo optimizmą. Pradžios mokyklą Kunigiškiuose J.Tumas baigė per 2 metus ir 1881m. įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Gimnazijoje vyraujanti pozytivystinė, laisvamaniškoji dvasia J.Tumo stipriau nepaveikė. Tautinę sąmonę ugdė “Aušra”, rusų klasikų literatūra paskatino liiteratūriniam darbui. 1888m. jis baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje J.Tumas įsijungė į tautinį darbą, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darbą.

1893m. Vaižgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją. Dėl nesutarimų su vietiniais kunigais, 1895m. jis buvo perkeltas į Žemaitijos gilumą – Mosėdį. Čia prasidėjo didžioji J.Tumo patriotinė veikla. Jis buvo vienas iš “Tėvynės Sargo” organizatorių, redaktorių ir platintojų. 1898m. J.Tumas buvo perkeltas vikaru į Kulius. 1900m. pradėjo leisti žurnalą inteligentams “Žinyčia”. 1901m. J.Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Čia jo lietuviškai veiklai susidarė opozicija iš lenkininkų, kurie apskundė J.Tumą dvasinei vyresnybei. Skundas buvo apsvarstytas, ir J.Tumui buvo uždrausta rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902m. J.Tumas buvo iš

škeltas į Vadaktėlius. Vadaktėliuose J.Tumas sulaukė lietuvių spaudos grąžinimo. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.

1906-1911m. J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo “Vilniaus žinių” (1907), “Vilties” (1907-1911), “Ryto garso” (1914) redakcijose.

1911m. J.Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Po įtemptų metų žurnalistinio darbo, užsimojo literatūriniam darbui, bet tais pačiais metais išvyko į Ameriką “Saulės” draugijos reikalais. Ten jis buvo tris mėnesius. Grįžęs į Lietuvą, parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914m. J.Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo “Rygos garso” redakcijoje. 1915m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį – į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme.

1918m. J.Tumas grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo “Lietuvos aidą”. 19919m. jis pradėjo leisti laikraštį “Nepriklausoma Lietuva”. 1920m. J.Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932m. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922-1929m. dėstė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. 1929m. suteiktas garbės daktaro laipsnis. Be šių pagrindinių pareigų J.Tumas buvo daugelio organizacijų nariu, aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, redagavo žurnalus, rašė grožinės literatūros kūrinius, publicistinius straipsnius. Kūryba – tik viena jo veiklos sričių. Kūryba jis siekė parodyti lietuvių ėjimą į kultūrą, kovą dėl kultūros ir
r jos kūrimą. Vaižgantas yra didžiausias mūsų tautininkas. Labiausiai įsipareigojęs – Dievui, Bažnyčiai, Tėvynei – Vaižgantas buvo ir liko vienas laisviausių mūsų kultūros žmonių, sąmoningai suvokė asmenybės svarbą ir visada ją gynė”. (V. Daujotytė)

“Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, dainomis apdainuotas, A.Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis.

Poetingas tai kraštas, pilnas giliausios senovės atminimų. Tarp Svėdasų, Anykščių ir Kamajų du įdomiu piliakalniu, trečias ties Pakalniais; visi pilni padavimų. Pašvenčiais tebėra akmenų vainiku apdėliotų milžinkapių”.

J. Tumas mirė 1933m. balandzio 29d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažničioje.

RAŠTAI
• Vaižganto raštai: 19 t.. – Kaunas; Vilnius: Švyturys, 1922-1938.
• [Raštai: 3t.]. – Kassel-Mattenberg, 1948.
• Rinktiniai raštai: 2t. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1957.
• Raštai: [ t.]. – Vilnius, 1994- . – Tomų leidyklos skirtingos.
KNYGOS
• Vaizdeliai. – Tilžė, 1902. – 60p.
• Scėniškieji vaizdeljai. – Peterburgas, 1906. – 98p.
• Šis tas: trys Vaižganto apysakėlės. – Shenandoah, 1906. – 18p.
• Vaizdeliai. – Tilžė, 1908. – 60p.
• Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!: (pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje). – Kaunas, 1912. – 224p.
• Scenos vaizdai: monologai ir dialogai. – Ryga, 1913. – 116p.
• Karo vaizdai; Rimai ir nerimai. – Ryga, 1915. – 136p.
• Alegorijų vaizdai. – Petrapilis, 1916. – 136p.
• Lietuvos “žodis”: šių dienų apsakymėlis. – Petrapilis, 1916. – 64p.
• Vanduo ir oras. – Petrapilis, 1917. – 31p.
• Pragiedruliai: [2kn]. – Vilnius: Švyturys, 1918-1920.
• Aplink Baltiją: kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti. – Vilnius: Švyturys, 1919. – 95p.
• Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916-1917 m. – Vilnius, 1919. – 40p.
• Jaunam veikėjui: 20 feljetonų. – Kaunas, 1925. – 151p.

br />• Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai. – Marijampolė, 1930. – 43p.
• Pragieduliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 4t. – Kaunas, 1942 – 1944.
• Dėdės ir dėdienės. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1945. – 124p.
• Vaizdai. – [Kaunas]: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 582p.
• Pragiedruliai: 3t. – Kassel-Mattenberg: Aistia, 1948.
• Dėdės ir dėdienės. – Kassel-Mattenberg: Aistia, 1949. – 175p.
• [Rinktinė] . – Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1956. – (Mokinio biblioteka).
• Dėdės ir dėdienės. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. – 99p.
• Dėdės ir dėdienės. – Kaunas: Šviesa, 1967. – 95p.- (Mokinio biblioteka).
• Diadi i tetki. – Vilnius: Vaga, 1968 . – 100p.
• Rimai ir Nerimai. – Chicago, 1969. – 55p.
• Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 2 d.. – Vilnius: Vaga , 1969.
• Valiulio pasaka: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1969. – 240p.
• Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916-1917 m. – Chicago: Ped. Lituanistikos inst., 1969. – 40p.
• Mikutis gamtininkas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 111p.
• Dėdės ir dėdienės; Nebylys; Rimai ir Nerimai: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1974. – 236p.
• Dėdės ir dėdienės: apysaka. – Kaunas: Šviesa, 1978. – 95p. – (Mokinio biblioteka).
• Valiulio pasaka: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1978. – 288p.
• Rimai ir Nerimai: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1979. – 421p.
• Napalys darbus dirba. – Vilnius: Vaga, 1983. – 31p.
• Apysakos, apsakymai, vaizdai. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 368p.
• Onud ja tadid. – Tallin: Eesti raamat, 1985. – 256p. – Estų k.
• Nemoi: povesti. – Vilnius: Vaga, 1988 . – 350p. – (Litovskaja proza). – Rusų k.
• Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros. – Vilnius: Vaga, 1989. – 652p.
• Nebylys. – Vilnius: Vaga, 1995. – 124p.
• Mikutis gamtininkas. – Kaunas: Spindulys, 1997. – 136p.
• Laiškai Klimams. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998. – 453p.
Dėdės ir dė
ėdienės; Nebylys. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 189p

Leave a Comment