Svarbiausia – ne paveldėta, bet išugdyta mūsų pusė

Svarbiausia – ne paveldėta, bet išugdyta mūsų pusė

Niūrus, mažas, senienomis kvepiantis kambarys, prikimštas antikvarinių daiktų, kuriuos gana brangiai įsiūlytum eilinei pagyvenusiai Paryžiaus damai eiliniame to miesto turgelyje pigiame rajone, ar tiesiog šviesi, erdvi, bet kukli palėpė, pro kurios stoglangį matyti žvaigždėmis nusėta naktinė padangė, pakerinti kiekvieną romantiką? Aš rinkčiausi pastarąją, o mano mama – pirmąjį; aš klajočiau, žvilgsnio pagalba, nuo žvaigždės prie žvaigždės , ir visur palikčiau po išsipildymo laukiantį norą, o mama surinktų ir sudėtų į talpų ir patvarų krepšį kuo daugiau tų anntikvarinių stebuklų, ir bandytų savo laimę užsienyje, siūlydama juos kaip kažkokiame Europos užkampyje atrastą lobį. Ir tėtis kartu su ja. Taip ir išsiskirtų mūsų pasauliai, atrodo, pernelyg skirtingi , kad ilgai išbūtų šalia. Bet yra vienas raištis, jei tai taip galima pavadinti, kuris negalėtų taip paprastai atleisti to mazgo , kuris riša mūsų gyvenimus – mes šeima.

Dažniausiai šeimos būna darnios ir turinčios bendrus tikslus, tačiau nebūtinai. Bent jau taip priimta šioje banalias taisykles ir dar banalesnius šablonus bandančioje atstatyti visuomenėje. Jei aš paabėgčiau iš namų su dešimčia metų vyresniu vaikinu ( ką ten vaikinu – visu vyru), pradėčiau vieną po kitos į savo kūną bestis narkotinių medžiagų prileistas ampules, taip bandydama suprasti, kas yra ekstazė, mane pasmerktų ta visuomenė, kuri dabar meiliai šypsosi į veidą, bet nu

usisukus gali mesti paniekinantį žvilgsnį ir be gėdos apspjauti mano naująjį megztinį. Bet šeima taip nesielgia. Manoji priima mane tokią, kokia aš esu – su nebrandžiomis svajonėmis, su paauglišku pykčiu ir su katinišku meilumu, kuris netikėtai gali virsti į katinišką draskymąsi nagučiais. Jie mane bent jau bando suprasti ir už tai aš juos myliu.

Meilę viskam man tikriausiai „perleido“ mama. Ji niekuomet visiems nepasakojo, kaip myli gyvenimą, nesakė to ir man, bet aš jaučiau, mačiau jos akyse tuos laimės žiburėlius , kurių troškau ir savosiose , mačiau tą šypseną, ir dar būdama vos kelerių metų beprotiškai džiaugdavausi, kai trupinėlis tos nuostabios šypsenos atsirasdavo ant mano skruostukų ( o juos turėjau didelius) raudono lūpdažio pavidalu. Mano mama dažnai pakštelėdavo man į abu skruostus, taip, kaip madinga Prancūzijoje. Tą šaalį ji tiesiog dievino. Ir jei būtų galima paveldėti tą dievinimą, aš neabejotinai būčiau paveldėjusi, bet dabar tiesiog jį perėmiau. Viena mano svajonių (vis mažėjanti, bet dar gyva) – Prancūzija. Prieš metus kitus, gulėdama kaitrią vasaros naktį, ir negalėdama užmigti, aš svajodavau, kad tarsi didingasis Napoleonas užkariauju visą Prancūziją, bet ne ginklais, o žavesiu. Ir svajonėse matydavau besidžiaugiančia mana sėkme mamą. Ilgainiui tai išblėso , ir palikau tokias per saldžias svajones nemigos kamuojamos mamos naktims. Juk ir taip ji tiek daug man da
avė, nejau pasiglemšiu ir jos Prancūziją?

Ji davė man tai, kuo aš dabar galiu džiaugtis – akių mėlį, plačią šypseną, tiesius plaukučius, lengvai besiplaikstančius vėjyje. Visa tai iš mamos. Kartais pažvelgusi į jos akis tarsi pamatau savąsias, tik galbūt kiek labiau pavargusias, kiek labiau bylojančias sukauptą išmintį ir patirtį, bet vis dar spindinčias ir suteikiančias jėgų spindėti ir manosioms. Vistik tai tik išorė, kurios neverta aukštinti, kuriai tariamos liaupsės nyksta kartu su laiku. Įdomu, ar dažnai pagyvenusios moteriškės girdi tokius komplimentus, kaip – „kokios nuostabios jūsų akys, jose ir paskęsti galima“ arba „mmm.kokia vilioklės šypsena.“.Tai kas išorėje per daug pavaldu laikui, todėl kartais susimąstau – nejau tik tiek paveldėjau iš moters , kurią taip myliu ir gerbiu? Mano charakterio bruožai prieš josios savybes, kaip naktis prieš dieną. Aš nekantri ir vis ieškanti laisvės, o ji – kaip kantrybės ir pastovumo oazė su suskaičiuotomis svajonėmis, pamatuotais tikslais ir vis skubanti ir spėjanti, o aš net skubėdama vis vėluoju į to patrakusio gyvenimo traukinį. Jei ji tai žinotų, sunerimtų. Todėl aš daug nutyliu.

Tyla patinka ir mano tėčiui. Puikiai pamenu vieną, dabar jau tik tolimoje praeityje pasilikusį, Kalėdų rytą ir tylą tvyravojusią kambaryje prie eglutės, kai švelniu ir naiviu balseliu jo paklausiau, kodel šiemet Kalėdų senelis man atnešė tokias negeras do
ovanas. Susigėdau to paklaususi, bet vistiek tuomet man tai atrodė didžiausia gyvenimo neteisybė. O juk tėtis irgi nemėgsta neteisybės. Ir tik tų pačių Kalėdų vakarą jis man atsakė: „Todėl, kad labiau brangintum tai, ką turi.“. Aš ir tąsyk pritariau tėčio mintims, kaip ir visada, nes dažniausiai ir man pačiai panašios mintys kirbėjo galvoje ar sukosi ant liežuvėlio kraštelio. Tik tėtis pirmas pasakydavo, dabar pirma pasakau aš. Ir neslėpsiu, jaučiu didžiulę laimę ir tarsi laimėjimo skonį, kai matau, kad ir jis žūtbūtinai norėjo tai ištarti, ir kad didžiuojasi manimi, nes aš panaši į jį. O tėtis sugeba didžiuotis ne tik kitais, bet ir savimi, ir turi begales ambicijų, kaip ir aš, arba aš kaip jis. Kartais net nebesuprantu, kuriam priklauso kuri savybė – per daug atitikimų. Bet aš šiuo atveju paklustu logikai – tai aš iš jo visa tai paveldėjau, tarsi pilną aukso skrynelę, kurią kartais sunku nešti, bet palikti gaila. Sunku nešti kiekvieną ambicingą užgaidą, kiekvieną lakios fantazijos sukurtą svajonę, nes dažnai kitų jos lieka nesuprastos. Kitų – tai tos visuomenės, kuri taip pat yra manojo gyvenimo dalis, ir kuriai turiu paklusti , nenorėdama susikirsti savo gyvenime, kaip svarbiame egzamine.

Būti egzaminuojamai man niekada nepatiko, tačiau mokytis mėgstu. Nebūtinai mokykloje, o apskritai – gyvenime. O labiausiai br
ranginu tai, ko mane išmokė ar vis dar moko, tėvai, nes jaučiu, kad visa tai jie daro su meile. Aštrus protas, greitumas, darbštumas – savybės, kurias kažkada taip norėjau būti paveldėjusi, nes maniau, kad tada mano gyvenimas būtų lengvesnis, nublanksta prieš tėvų meilę ir rūpestį, mane auginant ir mokant. Juk niekas vos tik gimęs neatsineša į pasaulį tikrosios išminties, kad ir kokie išmintingi būtų tėvai. Viską, ko trūksta,ne tik reikia, bet ir yra daug maloniau, pasiekti pačiam – tiesiog gyvenant ir mokantis.

Leave a Comment