“Skerdžius”

Kaimo sodžiaus gale gyvena skerdžius Lapinas. Jis yra seniausias visų tame kaime gyvenančių žmonių žmonių senelių.

Lapinas vasarą ano gyvulius, o žiemą mezga tinklus, bradinius, moterims pedkes. Nors Lapinas jau labai senas, bet gano gyvulius, nors paprastai juos gano jauni žmonės ar vaikai. Po to kai mirė skerdžiaus žmona Lapinienė, jis nebemezga tinklų, brazdinių ar moterims pedkių. Tik slampinėje žieną iš vienos pirkios į kitą ir laukia, kol giria sužaliuos ir vėl Lapinas galės eiti gyvulius ganyti.

Lapinas stiprus, nors žemo ūgio, bet drrūtas “kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas”, visas apžėlęs ir žilas “it žydinti obelis”.

Skerdžius gyvena skurdžiai, bet savo buitimi yra patenkintas. Žmonės, kurie yra oatys neturtingiausi gyvena sodžiaus gale, o patys turtingiausi – pačiame sodžiaus centre. Lapinas daro švilpukus, šluotas ar šiaip kokius paprastus daiktus, bet už tai jam niekas nemoka, tad iš kur jam tų turtų turėti.

Lapinas yra didelis pasakorius, melagis, bet ir jautrus. Pasakoja vaikams ir kaimo žmonėms nebūtas istorijas, o jie juo tiki ir džiaugiasi išgirdę kookią nors gražią istoriją. Labai jautrus skerdžius yra gamtai. Pasakoja vaikams apie girias, kokios jos tamsios būdavo, “kokie tankūs šilai, klampūs raistai, kiek čia buwo visokių žvėrių, dabar jau nesutikamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių.”

Kaimo juokdariai ir žmonės pajuokia Lapiną, pašiepia. Kl

lausinėja ne vienas kaimo juokdarys, kada jis vesti žada. O skerdžius visada atsakydavo, kad dar nepasirinko mergos. Ir niekas nesupranta ar jis juokauja, ar rimtai kalba.

Skerdžius yra labai dėmesingas kaimo žmonėms. Visada žino, kam ko reikia ir padaro jiems. Vienam vantas padaro, kitam – šluotą, trečiam – skujinę “kaip kupstą”. Ir niekas jam nemokėjo pinigų, tik kas kokį sūrio kąsnelį duoda, kitas – kiaušinėliu pavaišina.

Lapinas labai myli vaikus. Su jais bendrauja, pasakoja istorijas, padaro jiems švilpukų, susuka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškint, ragan padumti.

Skerdžius reikalingas kaimo žmonėms. Kas daugiau taip gerai gyvulius ganys, kas daugiau tokias istorijas pasakos ir žmones linksmins. Kas daugiau kokią šluotą ar kitus daiktus padarys ir rūpinsis kaimo žmonėmis. Gailisi kaimas jo, kai Lapinienė mirė, nes Lapinas liūdnesnis po joos mirties.

Lapinas neturi nieko bendro su krikščioniškuoju Dievu. Jis net nežino, kiek jų yra, nei maldų ar “katakizmus” moka. Jam visiškai neįdomi ši religija.

Lapinas ir liepa yra šiek tiek panašūs. Juos abu lygina. Lapinas sako, kad jis gyvens tiek, kiek Grainio liepa žaliuos. Ir liepa ir skerdžius yra labai seni, todėl neveltui jis taip sako.

Nukirto Grainis savo liepą, o Lapinas negali tuo patikėti. Niekaip negali suprasti, kam taip padarė tasai Grainis. Jei galėtų, tai liepą vėl atgal ant kelmo pastatytų ir
r atgaivintų, bet deja, tai jam nebeįmanoma. Kitą dieną ir skerdžius mirė, kaip ir buvo sakęs, jog gyvens tiek, kiek Grainio liepa žaliuos.

Lapinas – senojo pasaulio atstovas, išeinančio žmogaus tipas. Jo požiūris į gamtą, į gyvenimą visiškai kitoks nei kitų žmonių. Jis vertina gamtą ir ją saugo, tiki jos gyvybe. Jis tiki panteizmu, o ne krikščionybe. Jis džiaugesi tuo, ką turi, todėl yra linksmas. Niekad nesiskundė savo buitimi. Mano nuomone, toks ir tūrėtų būti žmogus. Tik nuo žmogaus nusiteikimo priklauso jo gyvenimas. Nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų – ar blogai gyveni, ar gerai, bet jei džiaugsies tuo, ką turi, tai ir gyvenimas nusidažys ryškesnėm spalvom ir gyventi bus maloniau.

Leave a Comment