,, Skerdžius “

Lapinas – pagrindinis V.Krėvės apsakymo,, Skerdžius “ veikėjas, šiaudinės pastogės žmogus. Jo paveikslas išryškėja iš autorinio aprašymo, šalutinių veikėjų pasisakymų, dialogų. Lapinas – seniausias Pagirių sodžiaus gyventojas. V.Krėvė tai pabrėžia apsakymo pradžioje pateikdamas jo portretą : ,, … stiprus nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių “. Šis senelis – skerdžius. Jo rankose dažniausiai yra skerdžiaus ragas, botagas, pypkė. Skerdžių visas kaimas vadina Lapinu. Neaišku, ar tai senio pavardė ar pravardė. Iš tikrųjų senasis skerdžius gudrus kaip lapinas, nors jį ,, visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo…” Lapinas – dūminių pirkaičių laikų žmogus. Jis patenkintas tuo, ką turi. Jam nebūdingas naudos, turto siekimas. Jis moka džiaugtis gyvenimu. Gyvenimo džiaugsmą Lapinui pirmiausia teikia gamta. Skerdžius – gamtos žmogus. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleidžia gamtoje. Gamta – antrieji jo namai. Be gamtos, o ypač be miško, skerdžius neįsivaizduoja laimingo savo gyvenimo. Jis su didžiule meile, poetiškai kalba apie mišką: ,, Čia tau ir kuoja pašvokščia, ir epušė lapais paskambina, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis, kasas taisydamas, pakušta. Čia ir paukštukai… Ne, be miško niekur nėra gero, kad net ir Amerika ten bebūtų “. Ne atsitiktinai skerdžius dažniausiai pasakoja vaikams apie senovės ištekinius miškus, tamsias girias, tankius šilus, klampius raistus, jų gyventojus. Net savo gyvenimą jis susieja su liepa : mirs tik tada, kai Grainio liepa nulūš ( taip kadaise čigonė išpranašavo). Skerdžius nuolat prisimena senovę.Praeitis jam atrodo gražesnė, praeities žmonės- geresni. Gamta, meilė jai padaro žmogų geresnį. Be gamtos, pasak Lapino. Dvasia suskursta. Todėl poetiškasis skerdžius labai gailisi ketamų miškų, vejamų iš jų miškinių, monų,laumių. Su širdgėla jis sako : ,, Kaipgi tada žmogui gyventi, jei nėra jau nei miškinių, nei monų, nei laumių ? “. Į kiekvieną medį skerdžius žiūri tarsi į gyvą žmogų, žolelė jam šventa. Gamta, jo nuomone, – Dievulio dovana visiems žmonėms, gyvuliams, todėl negalima jos pasisavinti. Grainiui, norinčiam nukirsti savo darže augančią šimtametę liepą, Lapinas piktai šaukia : ,, Tavo liepa ! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo ar tu ją auginai, kad kirsti nori ? Ar gal ji tau vienam žaliuoja tau vienam šlama ir grožėjasi ? “ Jo nuomone, medį nupjauti – tas pats, kaip ir žmogų užmušti. Savo kūnu ir siela suaugusiam su gamta Lapinui krikščioniškas pasaulio suvokimas yra svetimas. Niekas jo nemokė katekizmų, poterių. Jis nežino, ar žmogaus siela mišta, kiek yra dievų, naujų laikų kunigai jam ne autoritetas, Jam atrodo, kad kunigai daug ko…