Lapino paveikslas V. Krėvės „Skerdžiuje“
Pagrindinis apsakymo herojus skerdžius Lapinas gyveno nedideliame Pagirių sodžiuje. Šis žmogus labai geros širdies ir labai malonus. Lapinas turėjo žmona, kuri mirė. Vaikų jiedu nesusilaukė – liko žmogelis vienas. Jis buvo labai prislėgtas, nes prarado savo vienintelį žmogų. Tačiau pats apie mirtį negalvojo, nes buvo labai sveikas ir stiprus. Lapino „profesija“ buvo ganyti gyvulius. Jam labai patiko šis užsiėmimas ir niekam jis nesiskundė. Lapinas buvo apie 100, o gal ir daugiau metų amžiaus, stiprus, visada su šypsena, nes labai mėgo juokus. Nors būdavo ir liūdna akimirka, tačiau jis mokėjo visus pralinksminti. Kai žmonės pasakydavo taip, kad Lapinui nepatikdavo, jis supykdavo, bet atsikirsdavo juokingu, kartais žmones skaudinančiu melavimu. Labai mylėjo vaikus, ir norėdamas su jis praleisti laiką kviesdavosi kartu eiti paganyti gyvulių. Kadangi Lapinas neturėjo žmonos, jis norėjo ją susirasti. Ir kai surado, norėjo jau vesti, tačiau nemokėjo „katakizmo“, tad kunigas liepė jam mokintis. O kai piemuo paklausė, kiek yra dievų, jis pagalvojo ir atsakė, jog trys. Piemuo nusikvatojo, jog jaunesnis už senesnį daugiau žino apie Dievą. Lapinui labai nepatiko, kai žmonės kirsdavo medžius, nes jis galvojo, jog žmogus be miško skursta.naikindami medžius žmonės negalvoja, kad atima miško žvėrelių namus ir maistą ir tuomet žvėreliai išnyksta. Kai Lapinas buvo mažas, jam čigonė išbūrė, kad jis gyvens tiek laiko, kiek Grainio liepa augs. Ir kai jis per vienas krikštynas susipyko su Grainiu ir jam papasakojo ką jam buvo išbūrus čigonė Grainys nepatikėjo ir tarė:1 Rytoj nukirsiu, mano liepa ir nukirsiu, nieks man neuždraus!Tai išgirdęs Lapinas labai sunerimo, jog jo gyvenimą lemiančią liepą nukirs.
Kitą dieną eidamas namo pietauti sutiko vieną vaiką, kuris jam pasakė, jog Grainys liepą nukirto. Lapinas negalėjo patikėti ką mato jis patrynė akis lyg iš miego prabudęs. Vis tiek mato tą patį ką ir prieš tai. Žvilgtelėjo į liepą ir pagalvojo apie virš ją skraidančius paukštelius, jog jų lizdai jau sugadinti. Tada pasižiūrėjo į Grainį, o jis net pats nesuprato, kodėl tą liepą nukirto. Atsigulė Lapinas savo kieme ir užmigo. Pradėjo sapnuoti visokius baisius sapnus. Po kiek laiko Lapinas nėjo nei gyvulių ganyt, nei kitokių darbų dirbt, tik gulėjo savo lovoje. Nei valgyt nenorėjo. Su lig kiekviena diena jam darėsi vis blogiau ir blogiau, kol galiausiai mirė. Skaitydama šį kūrinį aš įsiliejau į Pagirių sodžiaus gyventojų gyvenimą. Todėl man taip pat buvo labai skaudu išgyventi skerdžiaus mirtį. Manau, kad Grainys pasielgė neteisingai, nukirsdamas tokį Dievo kūrinį. Juk ta liepa senam žmogui reiškė labai daug, o Grainiui ji buvo tiesiog medis užstojantis jo darže šviesą. Todėl nevalia naikinti Dievo sukurtos gamtos, nes tai žmonių ir gyvulėlių prieglobstis.