Simbolizmas

Kas yra simbolizmas?

Simbolizmas kaip meninė kryptis pradėjo reikštis apie 1885 m., kaip reakcija prieš natūralizmą ir impresionizmą. Pirmą kartą simbolizmo terminą panaudojo Ž. Moresas. Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. Simbolizmui būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis – ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas nuojautas. Muzikalumas. Nepaprastas žodžio garsų ir prasmės ryšys. Alliteracijos, asonansai. Sudėtingos metaforinės abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis dialogas, potekstė (dramoje), vidinis monologas (romane). Intelektualizmas, aforistiškumas. Semantinės priešybės. Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių nepaisoma. Netikėtos sintaksinės konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis formuojama dedukcijos principu.
Simbolizmo principai:
1. Neigia logiką, teigdami, kad privalu remtis emocijomis, instinktais.
2. Skaitytoją reikia paveikti netikėtais efektais, nepaprastais vaizdais, netgi haliucinacijomis.
3. Įsivyrauja paslaptingumas, simboliai, nesuvokiami protui.
4. Keičia įspūdžių suvokimą.
5. Laisva eiliavimo technika (kaip futur.)
6. Naujos temos ir motyvai. Kiekvienas autorius- savo.
7. Nauji žodžiai.

Simbolizmas dailėje

Simbolizmas vientisos dailės krypties neesudarė. Jis reiškėsi simboliniu turiniu daugelio dailininkų paveiksluose. Simbolinis turinys – tai paslėpta paveikslo prasmė, kurią reikia įžvelgti ir įminti.
Simbolizmas kilo dar iš romantikams žinomo vaizduotės pasaulio ilgesio, noro pabėgti nuo kasdienybės, žavėjimosi tolimais egzotiškais kraštais. Dailininkai ieškojo temų senose legendose, pa

asakose, mituose, erotinėje poezijoje. Vieni simbolistai kūrė liūdnus, ilgesingus arba poetiškus paveikslus, primenančius sapnus. Kiti mėgo tapyti niūrias ir šiurpias scenas. Simbolistai atkreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkama personažų keistomis raiškiomis pozomis, iškreiptų kaukių, sustingusių juodų akių žvilgsnių mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautos ženklų, šlykščių fantastinių būtybių, skeletų, kaukolių ir kitokių panašių motyvų. Gamtos motyvų pamėgimu simbolistai artimi moderno kūrėjams. Bet jų paveiksluose viešpatauja dar ir nerimas, mirties nuojauta. Didesnė ir kūrinių turinio įvairovė. Tie menininkai tikėjo, jog kiekviename realiame daikte glūdi paslaptis, kurią įžvelgti gali tik menas. Ši nuostata iš principo priešinga realistų pasaulėžiūrai. Dvasinis pasaulis simbolistam daug svarbesnis už kasdienio gyvenimo prozą.
Simbolizmo judėjimas susiformavo Prancūzijoje XIX a. pabaigoje ir greitai paplito po Europą. Garsus simbolistas švveicaras Arnoldas Beklinas (1827 – 1901) savo paveiksluose apgyvendino faunas, sirenas, vienragius. Prancūzas Giustavas Moro (1826 – 1898) susižavėjo rytų fantastika ir puošnumu. Jo paveikslai atrodė kaip teatro vizijos. Kitas prancūzas Odilonas Redonas (1840 – 1916) tapyboje ir grafikoje naudojo netikėtus, sapnų pasaulį primenančius junginius. Belgų dailininko Džeimso Ensoro (1860 – 1949) kūryboje ryškus pesimistinis požiūris į žmogų. Tai groteskiškos kompozicijos, pilnos keistų lėlių ir dvasių. Ensoro mėgstamiausia tema – karnavalai, kaukės. Vienas įdomiausių simbolizmo atstovų Rusijoje buvo Michailas Vrubelis (1856 – 1910), kurio tapyba priminė žėrinčią mozaiką. Jis vaizdavo keistos kančios apimtus personažus, pavyzdžiui, Lermontovo Demoną. Žm
mogiškesnis ir suprantamesnis norvego Edvardo Munko (1863 – 1944) menas. Pavyzdžiui jo paveikslas „Gyvenimo šokis“ pasakoja apie tokius suprantamus dalykus, kaip jaunystė ir senatvė, viltys ir nusivylimai. Dailininkas stengėsi perteikti žmogaus gyvenimo tėkmę tapydamas mėnesienoje, jūros pakrantėje šokančias moteris, vilkinčias sniego baltumo, ugnies raudonio ir juodais drabužiais.
Simbolizmas apėmė visas meno sroves nuo XX a. pradžios iki 1916 m. Dviejų amžių sandūroje kūrybinį kelią pradėjo būrelis prancūzų dailininkų, žinomų „Nabis“ (skaityk: nabi) grupės vardu. Tai Morisas Deni (Denis; 1870 – 1943), Pjeras Bonaras (Bonnard; 1868 – 1947), Eduardas Viujaras (Vuillard; 1868 – 1940). Jų paveikslai jausmingi, poetiški, intymūs, išsiskiriantys gerai apgalvota kompozicija. Šių menininkų kūryba atspindi žmogaus dvasinį pasaulį. Romantiška simbolika būdinga egzaltuotiems anglo prerafaelito Džono Evereto Milėjaus (Millais; 1829 – 1896) paveikslams. Simbolizmas reiškėsi ir postimpresionistų kūryboje.
Didžiojo lietuvių tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875 – 1911) kūryboje irgi randame simbolistinių paveikslų. Paskutiniaisiais kūrybos metais dailininkas dirbo Peterburge, kur ypač artimai bendravo su rusų dailininkais simbolistais A. Benua ir M. Dobužinskiu. Būdamas ir kompozitorius, ir dailininkas, drobėje M. K. Čiurlionis sukūrė naują meno kalbą (sonatos, simbolinė kompozicija „Rex“, „Auka“, „Angelo preliudas“, Bičiulystė“, „Tyla“, „Žinia“). Jo paveiksluose stiprus lyriškų gamtos vaizdų ir fantastinių vizijų, gamtos gyvybingumo bei dvasingumo pjūtis. Nors M. K. Čiurlionio kūryba vaizdų sandaros, jų turinio ir stiliaus bruožais artimai siejasi su simbolizmu bei modernizmu, ji yra ry
yškus savitas fenomenas XX a. pradžios dailėje.

Simbolizmas literatūroje

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais simbolizmas iškilo kaip įtakingiausias literatūrinės traukos centras. Neturėjo atskiro žurnalo ar vienminčių grupuotės. Bet dauguma literatūrinių debiutų šiuo metu vyko simbolizmo estetikos ir poetikos sferoje.
Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinio meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir meninės programos branduolį. Ji klostėsi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, veikiama rusų simbolistinės lyrikos. J.Baltrušaičio literatūriniame salone jauni lietuvių poetai susitinka su rusų simbolistinio meno žvaigždėmis. Almanache „Pirmasai baras” spausdinami A.Bloko, V.Briusovo, K.Balmonto eilėraščių vertimai. Tačiau posūkis į simbolistinio meno struktūras buvo nulemtas vidinių lietuvių visuomenės ir literatūros raidos pokyčių.
Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, paremtą transformacijos principu. Lyrikoje kiekvienas išorinės aplinkos vaizdas, pasak B.Sruogos, virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo turtingesnis žmogaus vidinis patyrimas. Simbolis – tai idealiosios realybės ženklas, kuris yra tik sugestijuojamas, bet iki galo neapibrėžiamas. Tai „daikto dvasia”, kurią poetas mato „užmerktomis akimis”, anot vieno simbolisto. Dviplanė vaizdo struktūra, kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į XX a. lyrikos raidą.
Tęsdami romantizmo tradiciją, simbolistai troško nutrinti ribą tarp poezijos ir muzikos, kuri yra „v

visų menų įsčios”. Artėjimas į muziką simbolistams reiškė kopimą tobulybėn. Simbolistų tekstuose žodis persmelktas muzikos, kuri jį išskaidrina ir net ištirpina. Sugestyvūs pakartojimai, to paties leitmotyvo variacijos, banguojanti intonacija, emocinių spalvų poliariškumas, simetriškos sakinių ir vaizdų pusiausvyros, žiedinė kompozicija, melodingi refrenai, eilėraščių ciklai, įvardinti „simfonijomis”, apibūdina šios srovės literatūrinę stilistiką. lietuvių literatūrą simbolizmas atėjo pavėluotai, jau užbaigęs savo misiją Vakarų Europos literatūrose. Čia jis pasirodė pakankamai gyvybingas, maitinamas atgimstančios idealistinės pasaulėžiūros, gilios religinės tradicijos, pirmykštės mitologijos ir primityvaus panteizmo versmių. Simbolizmo iškultivuoti žanrai (eiliuota poetinė drama), poetinės kalbos melodingumas, gamtinė ir kosminė simbolika ilgam įėjo į gyvąjį lietuvių literatūros arsenalą. Bet iš simbolistinės lyrikos pradininkų nedaug kas liko ištikimi iki galo jos kanonams, keitėsi istorinio laiko tėkmėje, sukurdami neretai pačius geriausius savo kūrinius anapus šios srovės kanonų. Lietuvių simbolistams neteko užsidaryti dramblio kaulo bokštuose – besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pavojai ir rūpesčiai juos nuolat pašaukdavo į „visuomeninę tarnybą”, ir jie puldavo rašyti pilietinio patoso ir moralinės atsakomybės kūrinius aktualiais šios dienos klausimais. Simbolizmas, kaip ir kitos lietuvių literatūros srovės, neturi griežtai apibrėžtos teritorijos ir tvirtų krantų, nuolat evoliucionuoja, prisiimdamas įvairiausius intakus. „Mes negalėjome apsistoti ir tinkamai išugdyti nė vieno stiliaus, negalėjome plačiau panaudoti nė vienos literatūrinės medžiagos šaltinio”, – rašė vėliau V.Mykolaitis-Putinas.

Šarlis Bodleras – simbolizmo pradininkas

Šarlis Bodleras (1821 – 1867) dažnai laikomas vienu didžiausių XIX amžiaus poetu. Gyveno audringą, desperatišką gyvenimą (yra pasakęs: “Mano gyvenimas buvo prakeiktas”), ciniškai vertino įprastas žmonių bendrabūvio normas. Už eilėraščių rinkinį “Les fleurs du mal” (“Blogio gėlės”, kai kur verčiama “Piktybės gėlės”) 1857 metais Prancūzijos administracinis teismas priteisia poetui 300 frankų baudą. Prieš tai laikraštyje “Le Figaro” pasirodo smerkiantis rinkinį straipsnis (“Niekas negali pateisinti žmogaus, kuris, išgyvenęs daugiau nei trisdešimt metų, viešai spausdina tokių šlykštynių knygą”).
Tačiau laikas parodė, kad šis eilėraščių rinkinys tapo labai svarbiu epochos ženklu.
Šarlis Bodleras buvo ta vieniša siela, trokštanti nežinomojo idealo ir kartu skendinti didmiesčio svaigulyje. Jis nebuvo panašus į nusivylusius, bėgančius nuo visuomenės, vienišus herojus, apdainuotus romantizmo. Būti pačiame gyvenimo tirštume, pažinti jį – ir purvą, ir svaiginantį žavesį, bet visada išlikti vienišam – toks Bodlero gyvenimas. Užrašuose, kuriuos draugai rado po mirties, poeto ranka įrašytos eilutės: „Nuo pat vaikystės – vienatvės jausmas. Šeimoje ir ypač tarp draugų – amžinai vienišos lemties jausmas. Tačiau labai stiprus gyvenimo ir malonumų geismas“.
„Mūsų laikais Bodleras vertinamas ne tik kaip poetas, bet ir kaip subtilus meno kritikas. Pirmasis Š. Bodlero eilėraštį į lietuvių kalbą išvertė poetas kunigas Motiejus Gustaitis. “Š. Bodleras pirmasis suteikė balsą suskaidytai žmogaus sąmonei (“Du žmonės be atvangos ginčijosi manyje”), kuri su baisiu nerimu ieškojo vietos susvetimėjusiame pasaulyje ir tuščioje visatoje, kur nebeliko dievo, neapkęsdama gyvenamojo laiko ir pati savęs. Tradicines temas ir vaizdus poetas perkėlė į egzistencinės problematikos planą, nes menas, jo supratimu, kuriamas ne vardan meno, o tam kad būtų išreikštas visuomeninis ir moralinis solidarumas su žmogaus likimu. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti)”

V. Kubilius. (1983). Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas.

Šarlis Bodleras (gimė 1821 m. balandžio 9 d., mirė 1867 m. rugpjūčio 31 d. Paryžiuje)

Lietuvių simbolizmo atstovai

Balys Sruoga
(1896-1947)

1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, Sruoga pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės – Viač.Ivanovas, A.Bielyj, K.Balmontas, V.Briusovas. Dar neseniai pajuokęs „modernizmą, simbolizmą, jėrundizmą”, dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu ir pratęsti J.Herbačiausko atakas prieš klasikinio meno standartus („Tolyn nuo Maironio!”). Jis dėvėjo ir elgėsi ekstravagantiškai, kaip buvo priimta to meto modernistų -juoda pelerina iki žemės, sandalai ant basų kojų, stambūs gintaro karoliai, garsiai plėšiamos gimtojo kaimo dainos klajojant Suomių įlankos pakrantėmis.
Poetinio vaizdo, žodžio prasmės ir garso, ritmikos dinamika – Sruogai aukščiausias poezijos įstatymas, atliepiantis XX a. situaciją, kai pasaulyje – nei šiapus, nei anapus – nebeliko sustingusių lyčių. „Sienos siūbuoja, palubės supas, – / Šiandien aš varmas, ryt – kibirkštis”. Poetas jautėsi nešamas ir purtomas šito begalinio kintamumo, kurio tik atskira akimirka yra reali, o visuma nematoma, be pabaigos. „Tik noriu išmokt būt ištikimu akimirksniui”, – rašė jis 1916 m. viename laiškų.
Ekspresionistinio meno aplinka, kurioje atsidūrė Sruoga 1921 m., atvykęs į Miuncheną tęsti literatūros studijų, atšaldė nuo perdėm gležnos, sensualistinio tono lyrikos, ir jis net supykdavo pavadintas simbolistu. Įžymiųjų profesorių H.Wolfflino, K.Vosslerio, E.Bernekerio paskaitos, garsusis A.Kutscherio teatrinis seminaras nuteikė rimtai atsidėti literatūros mokslo, folkloristikos, teatro istorijos bei kritikos darbams. Nuo 1924 m. rudens pradėjęs skaityti rusų literatūros istorijos kursus Kauno universitete, išleido stambų dviejų tomų veikalą Rūsų literatūros istorija (1931-1933). Įsteigęs teatro seminarą, savotišką diskusijų klubą, brandinusį būsimuosius teatro kritikus ir aktorius, paruošė monografiją Lietuvių teatras Peterburge (1930). Originalų stilistinį pavidalą įgavo jo literatūrinė ir teatrinė kritika, nusėta biržietiškais liaudiškais kalambūrais ir lakiomis metaforomis, pajungusi refleksijai šnekamosios kalbos gaivališkumą ir kaimo aplinkos vaizdinius, pilna kategoriškų sprendimų energijos, net polemizuojanti pati su savimi po skirtingų slapyvardžių kaukėmis. Alsuodama V.Šekspyro, A.Čechovo, A.Bloko veikalų, K.Stanislavskio, M.Reinhardto, A.Tairovo pastatymų įspūdžiais, Sruogos kritika piktu sarkazmu degino tiek provincinius lietuvių meno trafaretus, tiek vergiškus Vakarų modernizmo mėgdžiojimus. Pripažinęs tautinių, socialinių, moralinių vertybių pozityvų vaidmenį literatūros raidoje ir susitaikęs su realizmu, kurio ištobulinta charakterio ir aplinkos determinizmo analizė yra būtina pamoka kiekvienam kūrėjui, jis tuo pačiu metu griežtai neigė tikrovės kopijavimo užduotis. Sruogos meninė prigimtis ir estetinės simpatijos nuolat krypo į romantinio meno polių – vertė Novalio ir H.Heinės lyriką, italų dramaturgo S.Benellio dramą „Apsiautalas”, o Antrojo pasaulinio karo metais, uždarytas hitleriniame Štuthofo konclageryje, net skelbė romantinio meno – grynosios dvasios fenomeno – būtiną atgimimą. Šitą sintezės programą – panaudoti „viską, ko mes išmokome iš realizmo”, bet scenoje vaizduoti „poetizuotą gyvenimą” ir „pripažinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei” – pats Sruoga ėmėsi realizuoti dramaturgijoje, kurioje išliko simbolizmo sugestijos (eiliuotoji kalba, aukštųjų būties akimirkų ir kasdienybės purvo ironiškos kaktomušos, poetinės dramos žanras).

Vincas Mykolaitis-Putinas
(1893-1967)

Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J.Baltrušaičio lyriką, kaip ir B.Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę akademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V.Solovjovo filosofiją, nutiesusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač.Ivanovo ir A.Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie R.M.Rilkę, žavėjosi O.Wilde’o proza, o gyvenimo pabaigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch.Baudelaire’o posmus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos”. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatinė įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.
Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose (Raudoni žiedai, 1917; Raštai, 1921) išlaikė platų retorinį mostą, valingą sakinių eigą, griežtą ritminių konstrukcijų simetriją, šiek tiek sušvelnintą V.Krėvės folklorinių stilizacijų atgarsiais. Klasikinė tradicija įbrėžė į jo mąstyseną veržlų judesį aukštyn kaip eilėraščio kulminaciją ir net kūrybos tikslą („meno prasmė yra ta, kad privalo kelti aukštyn žmogaus ir pasaulio sielą”). Santūrią poeto saviraišką, koncentruojančią ne akimirkos, o ilgo laiko išgyvenimus, ši tradicija lenkė į „lyrinį objektyvumą” (balades, poemėles), kuris turėjo atverti universalias reikšmes.
„Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės. Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu”, – rašė Mykolaitis-Putinas gyvenimo pabaigoje. Reikšdamas esminį lietuvių kultūrinės savimonės persilaužimą iš dogmatinio pasaulėvaizdžio į laisvą XX a. mąstyseną, jo kūryba iškėlė žmogiškumą kaip aukščiausią vertybių instituciją, įteisindama lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos ir intelektualinės analizės pradus. Mykolaitis-Putinas, dar gyvas būdamas, buvo pripažintas klasiku ir tapo neginčijamu autoritetu kelioms rašytojų kartoms. „Altorių šešėly” buvo pirmasis psichologinis intelektualinis romanas, kuriame objektyvaus vaizdo plastika efektingai derinasi (pirmuose dviejuose romano tomuose) su poetinio jutimo gilumine energija, vidinių išgyvenimų vibruojanti emocinė tonacija su minties veiksmu ir blaivia analitika, banguojanti dramatiškų kontrastų kompozicija su lakoniška sąvokinės kalbos stilistika. Romanas „Altorių šešėly” buvo išverstas į rusų, lenkų, latvių, ukrainiečių, estų, čekų, vengrų, vokiečių kalbas.

Jurgis Baltrušaitis
(1873 – 1944)

Dvikalbis poetas, rašęs rusų ir lietuvių kalbomis, įtakingas rusų modernistinio sąjūdžio veikėjas, ištikimas simbolizmo estetikai iki paskutinio savo kūrinio, suvaidino itin aktyvų vaidmenį lietuvių simbolizmo tapsme.
Panemunės valstiečio sūnus, 1893 m. baigęs Kauno gimnaziją, o 1898 m. Maskvos universitetą, išmokęs daugiau kaip 10 užsienio kalbų, pagarsėjo Rusijoje moderniosios Vakarų literatūros – H.Ibseno, K.Hamsuno, A.Strindbergo, M.Maeterlincko, G.D’Annunzio, O.Wilde’o, S.Kierkegaardo kūrinių – vertimais. Kartu su studijų bičiuliu S.Poliakovu įsteigė „Skorpiono” leidyklą, kuri pasidarė rusų moderniojo meno centru. Poetai K.Balmontas, V.Briusovas, A.Bielyj, kompozitorius A.Skriabinas, teatro režisierius A.Tairovas – jo bendraminčiai ir artimi draugai. Du jo rusiškų eilėraščių rinkiniai Žemės Laiptai (1911), Kalnų Takas (1912) susilaukė palankaus atgarsio modernistinio sparno kritikoje, neretai gretinami su M.K.Čiurlionio tapyba.
Jau 1907 m. E.Steponaitis išverčia vieną Baltrušaičio eilėraštį į lietuvių kalbą. V.Mykolaitis-Putinas atmintinai išmoksta kelių jo rusiškų eilėraščių citatas, išspausdintas 1911 m. „Draugijos” žurnalo recenzijoje. B.Sruoga, įstojęs 1915 m. į Petrogrado Miškų institutą, tiesiog kliedi Baltrušaičio eilėraščiais, aiškindamas juos draugams, nuolat cituodamas laiškuose ir straipsniuose. I.Šeinius 1913 m. įteikia vieną iš savo apysakų Baltrušaičiui – autoritetingiausiam meninės vertės teisėjui.
Išspausdinęs pirmąjį lietuvišką eilėraštį tik 1926 m., jau eidamas Lietuvos respublikos pasiuntinio Sovietų Sąjungoje pareigas (1920-1939 m.) ir intensyviai ėmęs lietuviškai rašyti tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu, persikėlęs į Prancūziją, Baltrušaitis spėjo išleisti dvi savo lietuviškos poezijos knygas Įkurtuvės (1941), Ašarų vainikas (1942) ir paliko dar dviejų knygų („Ašarų vainiko” II d. ir „Aukuro dūmai”) rankraščius.
Lietuviškuose Baltrušaičio eilėraščiuose, rašytuose karo metu, atgimė romantinė senosios Lietuvos vizija. Poetui vėl skambėjo „dusli giesmė iš praeities” – vaidenosi šventosios girios, aukuro dūmai, lėta krivių eisena. Tik toji praeities legenda – be šlovės karūnos. Poetas matė Lietuvą vargo ir kančios kelyje. Jo eilėraščiuose lietuvių tauta – tai vargdienių tauta, kurios vienintelis turtas – „žemė žiemkentė”, vienintelė jėga – kantrybė. Baltrušaičio lyrikos stilius, išaugęs iš XIX a. pabaigos liaudies kalbos būdo ir senosios literatūros (S.Daukanto, A.Baranausko) tradicijų, buvo rupios ir gruoblėtos faktūros. Rusiškų jo eilėraščių poetika – itin sklandi, muzikali, perdėm literatūrinė, mankštinta ir išblizginta kelių poetinių kartų, o lietuviškuose eilėraščiuose atsivėrė primityvaus vaizdingumo klodas, pagrįstas senosios agrarinės kultūros atmintimi. Baltrušaitis sugebėjo atkurti lietuvio žemdirbio lyrinį jausmą, prisigėrusį aplinkos spalvų ir ieškantį viską aprėpiančių simbolių, dvelkiantį giliu pastovumu, rimtimi, dvasine ramybe, kurios neužgavo miesto triukšmas ir individualistinė autoanalizė.
Lietuviškoji Baltrušaičio lyrika, pavėluotai įsiliejusi į lietuvių literatūrinį gyvenimą, jau nesukėlė kokių nors meninių pervartų, tuo tarpu rusiškoji jo kūryba buvo veiksmingas novatoriškų ieškojimų akstinas pirmajai lietuvių modernistų kartai.

Leave a Comment