Simbolizmas - Mokslai.lt

Simbolizmas(pranc. symbolisme, iš gr. sýmbolon – ženklas, simbolis)Literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a. pab. (apie 1880–95). Atsirado kaip reakcija į realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. XIXa. Pradzios modernistine dailes kryptis

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmanno filosofija, intuityvizmas. Jie kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centras ir buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką, „prišaukti įspūdį“. Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgino išnaudoti muzikines kalbos galimybes (P. Verlaine’o šūkis „Visų pirma muzikos“), ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą. Ryškiausi atstovai – poetai Ch. Baudelaire’as, Verlaine’as, A. Rimbaud, J. Laforgue’as, S. Mallarmé, dramaturgas M. Maeterlinckas, prozininkas J.K. Huysmansas. Lietuvių literatūrai įtaką darė rusų simbolizmas, kurį stipriai veikė V. Solovjovo mokymas apie pasaulinę dvasią. Rusų simbolistinėje poezijoje stiprus filosofinis pradas, kosmologiniai apmąstymai. Išskiriamos 3 rusų simbolizmo bangos. Pirmajai Būtojo laiko kryptisBūtojo laiko (preteristinė) kryptis atstovauja nuomonei, kad Apreiškimo simbolizmas liečia tik įvykius laiko, kuriuo jis buvo parašytas. Visa vaizdinga kalba apie antspaudus, trimitus ir dubenis ateičiai nieko nereiškia. Autorius, kalbėdamas apie būsimą teismą, išreiškė tik savo moralinį pasipiktinimą to meto piktnaudžiavimais. Tai daugumos liberalių teologų nuomonė. Jos pranašumas yra tas, kad ji susieja Apreiškimą su to meto mintimis ir istoriniais įvykiais. Tačiau preteristai neigia pranašystės elementus.Idealistinė kryptisIdealistinė nuomonė, kuri dažnai yra glaudžiai susijusi su būtojo laiko mokykla, Apreiškimą laiko tik simboliniu tebesitęsiančio gėrio ir blogio, krikščionybės ir pagonybės vaizdu. Ji teigia, kad simbolių nedera tapatinti su praeities ir ateities istoriniais įvykiais; jie tiesiog vaizduoja tendencijas arba idealus. Štai Raymondas Calkinsas rašo:

„Dabar mes suprantame, ką reiškia žodis ‘apreiškimas’. Jis reiškia ne būsimų paslapčių pasaulio pabaigoje atskleidimą, tūkstantmetę viešpatiją arba paskutinį teismą. Jis pirmiausia nereiškia ir dangaus puikumo bei išganytųjų palaimos atskleidimo. Veikiau jis reiškia begalinio Dievo, kuris yra galingas gelbėti, atskleidimą; atskleidimą Dievo tautos paguodai ir įkvėpimui visa užkariaujančios visagalio Išganytojo valdžios…“ Idealistinis aiškinimo metodas turi pranašumą skaitytojo dėmesį daugiau kreipti į etinę ir dvasinę Apreiškimo tiesą ir mažiau – į ginčijamus jo simbolizmo aspektus. Kita vertus, jis linkęs nepakankamai vertinti šį simbolizmą kaip pranašystės priemonę. Jo „sudvasinimas“ atima iš Apreiškimo bet kokią pranašišką vertę ir atskiria jį nuo bet kokio galutinio istorijos užbaigimo. Pagal šią teoriją teismo diena ateina tada, kai sprendžiama didelė moralinė problema; jis nėra paskutinė aukštuma, kurioje antgamtinis Kristus įžengia į matomą sostą.Istorinė kryptisIstorinė kryptis atstovauja pozicijai, kad Apreiškimas simboline forma parodo visą Bažnyčios istoriją nuo Sekminių iki Kristaus antrojo atėjimo. Simboliai iš eilės iliustruoja didelius įvykius, tai yra antspaudai reiškia Romos imperijos žlugimą, skėrių protrūkis iš bedugnės skylės – tai musulmonų invazijos ir t.t. Kiekvienas didesnis krikščionybės istorijos įvykis buvęs taip išsamiai išpranašautas, kad Apreiškimas tampa iš anksto parašytu įvykių kalendoriumi. Šią nuomonę gynė dauguma reformatorių, kiek jie išvis nagrinėjo Apreiškimą, dauguma senesniųjų komentatorių ir daugelis šiuolaikinių evangelikų pamokslininkų. Ji bent turi regimą Apreiškimo sakinio 4,1 garantiją: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“. Istorinė nuomonė labiau orientuota į žodžius nei idealistinė, tačiau jos gynėjai niekad nepasiekė vieningumo dėl atskirų simbolių reikšmės. Tarp pačių istorinės krypties atstovų yra bene tiek pat interpretacijų, kiek ir komentatorių. Negali būti teisūs visi, ir kadangi tarp jų yra tokių didelių nuomonių skirtumų, belieka manyti, kad galbūt neteisingi metodai.

Futuristinė kryptisFuturistų nuomone, trys pirmieji Apreiškimo skyriai arba susiję su laiku, kuriuo knyga parašyta, arba septynios bendruomenės Azijoje vaizduoja septynias Bažnyčios istorijos epochas ir permeta tiltą tarp apaštalų laikų ir Kristaus sugrįžimo. Šiuo atžvilgiu futuristai yra ir istorinės mokyklos atstovai. Nuo 4 skyriaus 1 eilutės „…kas toliau turi įvykti“, jų manymu, likusi knygos dalis praneša įvykius, kurie pasireikš laiku, vadinamu „didžiu sielvartu“ (7,14) ir ištiks betarpiškai prieš Kristaus sugrįžimą; jis vertinamas skirtingai – nuo pusketvirtų iki septynerių metų. Apreiškimo įvykiai, kiek jie susiję su šiuo tarpsniu, interpretuojami kiek įmanoma pažodžiui ir todėl traktuojami kaip išimtinai būsimi.priklauso N. Minskis, D. Merežkovskis, Z. Gippius, antrajai – V. Briusovas, K. Balmontas, F. Sologubas, trečiajai – A. Blokas, A. Belas, Jurgis Baltrušaitis. Pastarojo rusiškosios kūrybos poveikis lietuvių simbolistams ypač stiprus.Lietuvoje simbolizmas nesudarė vientiso judėjimo ir atėjo kiek pavėlavęs. Chronologiškai jo ribas būtų galima nubrėžti nuo Vaivorykštės (1914) ir Pirmojo baro (1915) pasirodymo iki Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rink. Tarp dviejų aušrų (1927), tačiau ištakas galima pastebėti jau Juozapo Albino Herbačiausko Erškėčių vainike (1908), Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės Lietuvoje (1910) – „randasi troškimas visa apimančių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško“. Lietuvių simbolistai, dažnai kūrybinį kelią pradėję kaip Maironio tradicijos tęsėjai (ankstyvoji Putino lyrika), pamažu nuo tautinės problematikos gręžėsi į individą. Buvo koncentruojamasi ties dramatiškąja, dualistine žmogaus prigimtimi, kuri atspindi kosmoso sąrangą (Putinas), ekspansyvia „širdies gelmių“ raiška (Balys Sruoga). Pirmuoju atveju ryškus filosofinis pradas, operuojama nuolatiniais simboliais, išsidėstančiais į vertikalės struktūrą (viršūnės – gelmės), antruoju kuriamas fragmentiškas, impresionistinio vaizdo eilėraštis. Jame lieka tradicinių simbolių leksemos, tačiau jos nebeturi pastovių reikšmių ir kinta pagal subjekto sielos būseną („simbolika be metafizikos“, anot Rimvydo Šilbajorio). Iš chronologinės sekos iškrinta lietuviškoji Baltrušaičio poezija (1942 pasirodė eilėraščių rink. Ašarų vainikas 1 d.). Baltrušaitis lietuvių simbolistinės lyrikos tradicijoje unikalus harmoningu pasaulio suvokimu (vyrauja ne dvinaris, o trinaris pasaulio modelis), cikliška laiko sklaida. Neretai (Motiejaus Gustaičio, Mykolo Vaitkaus, iš dalies Fausto Kiršos kūryboje) simbolistinis eilėraštis mėginamas kurti pagal racionalistinį modelį. Naudojamasi tik simbolistinių įvaizdžių arsenalu, kuriuo norima išreikšti abstraktų filosofinį turinį arba propaguoti tautinius idealus.Simbolizmo įtaka pastebima Edmundo Steponaičio, Adomo Lasto, Petro Vaičiūno, Kazio Inčiūros, Juozo Tysliavos, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Stasio Santvaro, Leono Skabeikos poezijoje.

Simbolizmas V Simbolizmas V.M.-Putino eilėraščiuose („Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“) Planas Nakties erdvė * Saulės ir žvaigždžių opozicija * Šešėliai II. Dualistinė pasaulėjauta Peizažo ir jausmų santykis lyrinis subjektas – svajotojas lyrinis subjektas – maištininkas Priešingybės III. Išvados Pratarmė Šiam darbui – Simbolizmas V. Mykolai čio-Putino eilėraščiuos e – buvo pasirinkti keturi V.M.-Putino eilėraščiai iš rinkinio Tarp dviejų aušrų (1927): „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“. Juos sieja ne tik simbolistiniai motyvai, bet ir kiti bendri įvaizdžiai; analizuojama lyrinio subjekto nuotaikų kaita, vertybės ir problemos, ryškiausiai atsiskleidusios šiuose eilėraščiuose. Darbas suskirstytas į dvi pagrindines dalis: Nakties erdvė ir Dualistinė pasaulėjauta . Šios simbolistinės temos ryškiausiai atsiskleidžia šiuose V.M.-Putino eilėraščiuose, todėl jos ir pasirinktos šio darbo analizei ir interpretacijai. Didžiausias dėmesys skiriamas vienai iš pagrindinių simbolizmo temų – nakties erdvei. Naktis šiuose eilėraščiuose įgyja simbolinės reikšmės: veiksmas vyksta tarp dviejų aušrų, lyrinis subjektas “atranda” save būtent šiuo paros metu. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose ir šešėlių žaidime išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, atskleidžia aukštesnę realybę negu diena, kurios šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų ir paslaptingą žemės mistiką. Šiuos eilėraščius taip pat vienija romantizmo ir modernizmo bruožai: lyrinio subjekto maištas, dramatizmas, peizažas, atspindintis lyrinio subjekto nuotaikas, sujaukta Visatos “harmonija”. Taip pat eilėraščiuose nuolat akcentuojamas klausiantis lyrinio subjekto žvilgsnis į pasaulį (modernizmo bruožas). I. Nakties erdvė Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų (1927) – romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima vadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, supinanti ir kitus motyvus. Naktį, „tarp dviejų aušrų“, vyksta lyrinio subjekto kūrybos procesas. V.M.-Putinas, rašydamas šį rinkinį, pats buvo pajutęs aštrių prieštaravimų savyje ir aplinkoje. Todėl ir jo eilėraščių žmogus nusiraminimo ieško naktyje. Eilėraščiuose norima atskleisti žmogaus ir visatos vienovę. Simbolis – pagrindinė eilėraščių „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“ konstrukcijos ašis, taip pat ideali tikrovės emblema, pažyminti tam tikrą reiškinį, o dažniausiai – dvasinę būseną. Šiuose eilėraščiuose („Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“), kaip ir visoje rinkinio Tarp dviejų aušrų lyrikoje, naktis – pagrindinis simbolistinis fonas. Naktis ne tik atveria milžinišką, neaprėpiamą erdvę, bet ir atskleidžia aukštesnę realybę nei diena – tai yra ypač svarbu lyriniam subjektui. Nakties erdvė lyr subjektui be galo jauki ir sava, ji šviesi ir skaidri, nes visada nutvieksta žvaigždžių šviesos: O spindulingoji erdvė Tokia skaidri, Kad rodos pats visas žvaigždes Širdy turi. („Vidurnaktį“) Dažnai eilėraščiuose juntamas saulės ir žvaigždžių supriešinimas, tarsi amžina kova tarp jų, o kartu kova tarp dienos ir nakties. Lyrinis subjektas nekantriai laukia, kol saulę pakeis žvaigždės, o dieną išstums naktis. Žvaigždės simbolizuoja idealus ir svajones. Šviesa tamsoje tarsi išreiškia per nežinojimą šviečiantį išminties ženklą, todėl ir simbolizuoja lyrinio subjekto siekiamus tiesos ir harmonijos idealus. Žvaigždė kai kuriuose šaltiniuose traktuojama kaip likimo ženklas; tikima, kad, gimus žmogui, įsižiebia žvaigždė ir, jam mirus, užgęsta. Lyrinio eilėraščių subjekto žvilgsnis dažnai klaidžioja po spindintį žvaigždžių skliautą, netgi susilieja su juo – taip pabrėžiama žmogaus ir Visatos vienybė: Ir pats į mėlynas gelmes Tu paskendai . („Vidurnaktį“) Žvaigždės, kaip jau buvo minėta, simbolizuoja lyrinio subjekto amžinuosius idealus, nors jis jaučia, kad jie (kaip ir žvaigždės) be galo toli ir nėra taip lengvai pasiekiami: O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus. („Rudenio naktį“) Eilėraštyje „Rudenio naktį“, kaip ir eilėraštyje „Vidurnaktį“, lyr subjektas taip pat susilieja su nakties erdve: Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį – Ir tartum lašas jūroj išnykau. („Rudenio naktį“) Su naktim, žvaigždėtu skliautu lyrinis subjektas susilieja, jausdamas dangišką palaimą; todėl švintanti saulė – pirmas artėjantis dienos ženklas – lyriniam subjektui yra kančia ir dvasinis skausmas.

Būtojo laiko kryptis

Būtojo laiko (preteristinė) kryptis atstovauja nuomonei, kad Apreiškimo simbolizmas liečia tik įvykius laiko, kuriuo jis buvo parašytas. Visa vaizdinga kalba apie antspaudus, trimitus ir dubenis ateičiai nieko nereiškia. Autorius, kalbėdamas apie būsimą teismą, išreiškė tik savo moralinį pasipiktinimą to meto piktnaudžiavimais. Tai daugumos liberalių teologų nuomonė. Jos pranašumas yra tas, kad ji susieja Apreiškimą su to meto mintimis ir istoriniais įvykiais. Tačiau preteristai neigia pranašystės elementus.

Idealistinė kryptis

Idealistinė nuomonė, kuri dažnai yra glaudžiai susijusi su būtojo laiko mokykla, Apreiškimą laiko tik simboliniu tebesitęsiančio gėrio ir blogio, krikščionybės ir pagonybės vaizdu. Ji teigia, kad simbolių nedera tapatinti su praeities ir ateities istoriniais įvykiais; jie tiesiog vaizduoja tendencijas arba idealus. Štai Raymondas Calkinsas rašo:

Istorinė kryptisIstorinė kryptis atstovauja pozicijai, kad Apreiškimas simboline forma parodo visą Bažnyčios istoriją nuo Sekminių iki Kristaus antrojo atėjimo. Simboliai iš eilės iliustruoja didelius įvykius, tai yra antspaudai reiškia Romos imperijos žlugimą, skėrių protrūkis iš bedugnės skylės – tai musulmonų invazijos ir t.t. Kiekvienas didesnis krikščionybės istorijos įvykis buvęs taip išsamiai išpranašautas, kad Apreiškimas tampa iš anksto parašytu įvykių kalendoriumi. Šią nuomonę gynė dauguma reformatorių, kiek jie išvis nagrinėjo Apreiškimą, dauguma senesniųjų komentatorių ir daugelis šiuolaikinių evangelikų pamokslininkų. Ji bent turi regimą Apreiškimo sakinio 4,1 garantiją: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“. Istorinė nuomonė labiau orientuota į žodžius nei idealistinė, tačiau jos gynėjai niekad nepasiekė vieningumo dėl atskirų simbolių reikšmės. Tarp pačių istorinės krypties atstovų yra bene tiek pat interpretacijų, kiek ir komentatorių. Negali būti teisūs visi, ir kadangi tarp jų yra tokių didelių nuomonių skirtumų, belieka manyti, kad galbūt neteisingi metodai.