simbolizmas ir impresionizmas

Simbolizmas
(pranc. symbolisme, iš gr. sýmbolon – ženklas, simbolis)
Literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a. pab. (apie 1880–95). Atsirado kaip reakcija į realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parnasiečių poezijos aprašomąjį stilių.

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmanno filosofija, intuityvizmas. Jie kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centras ir buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką, „prišaukti įspūdį“. Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgino išnaudoti muzikines kalbos galimybes (P. Verlaine’o šūkis „Visų pirma muzikos“), ištobulino laisvąsias eiiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą. Ryškiausi atstovai – poetai Ch. Baudelaire’as, Verlaine’as, A. Rimbaud, J. Laforgue’as, S. Mallarmé, dramaturgas M. Maeterlinckas, prozininkas J.K. Huysmansas. Lietuvių literatūrai įtaką darė rusų simbolizmas, kurį stipriai veikė V. Solovjovo mokymas apie pasaulinę dvasią. Rusų simbolistinėje poezijoje stiprus filosofinis pradas, kosmologiniai apmąstymai. Išskiriamos 3 rusų simbolizmo bangos. Pirmajai priklauso N. Minskis, D. Merežkovskis, Z. Gippius, antrajai – V. Briusovas, K. Balmontas, F. Sologubas, trečiajai – A. Blokas, A. Belas, Jurgis Baltrušaitis. Pastarojo rusiškosios kūrybos pooveikis lietuvių simbolistams ypač stiprus.
Lietuvoje simbolizmas nesudarė vientiso judėjimo ir atėjo kiek pavėlavęs. Chronologiškai jo ribas būtų galima nubrėžti nuo Vaivorykštės (1914) ir Pirmojo baro (1915) pasirodymo iki Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rink. Tarp dviejų aušrų (1927), tačiau ištakas galima pastebėti jau Juozapo Albino He

erbačiausko Erškėčių vainike (1908), Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės Lietuvoje (1910) – „randasi troškimas visa apimančių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško“. Lietuvių simbolistai, dažnai kūrybinį kelią pradėję kaip Maironio tradicijos tęsėjai (ankstyvoji Putino lyrika), pamažu nuo tautinės problematikos gręžėsi į individą. Buvo koncentruojamasi ties dramatiškąja, dualistine žmogaus prigimtimi, kuri atspindi kosmoso sąrangą (Putinas), ekspansyvia „širdies gelmių“ raiška (Balys Sruoga). Pirmuoju atveju ryškus filosofinis pradas, operuojama nuolatiniais simboliais, išsidėstančiais į vertikalės struktūrą (viršūnės – gelmės), antruoju kuriamas fragmentiškas, impresionistinio vaizdo eilėraštis. Jame lieka tradicinių simbolių leksemos, tačiau jos nebeturi pastovių reikšmių ir kinta pagal subjekto sielos būseną („simbolika be metafizikos“, anot Rimvydo Šilbajorio). Iš chronologinės sekos iškrinta lietuviškoji Baltrušaičio poezija (1942 pasirodė eilėraščių rink. Ašarų vainikas 1 d.). Baltrušaitis lietuvių simbolistinės lyrikos tradicijoje unikalus harmoningu pasaulio suvokimu (vyrauja ne dvinaris, o trinaris pasaulio moodelis), cikliška laiko sklaida. Neretai (Motiejaus Gustaičio, Mykolo Vaitkaus, iš dalies Fausto Kiršos kūryboje) simbolistinis eilėraštis mėginamas kurti pagal racionalistinį modelį. Naudojamasi tik simbolistinių įvaizdžių arsenalu, kuriuo norima išreikšti abstraktų filosofinį turinį arba propaguoti tautinius idealus.Simbolizmo įtaka pastebima Edmundo Steponaičio, Adomo Lasto, Petro Vaičiūno, Kazio Inčiūros, Juozo Tysliavos, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Stasio Santvaro, Leono Skabeikos poezijoje.

IMPRESIONIZMAS NATŪRALIZMAS REALIZMAS SIMBOLIZMAS DRAMA LYRIKA POEZIJA EILĖRAŠTIS

Impresionizmas
(lot. impressio – įspūdis)
Meno srovė, atsiradusi XI X a. II pusėje prancūzų tapyboje; įteisino tiesioginį regimąjį įs

spūdį, trumpalaikių pojūčių fiksavimą, subtilius spalvų niuansus, fragmentišką kompoziciją, pagrįstą iracionaliu mąstymu ir improvizuota melodika.

Lietuvių literatūroje impresionizmas reiškėsi XX a. pr. kaip opozicija pozityvistiniam išorinių aplinkybių determinuoto žmogaus suvokimui, retorinio patoso ir nuoseklaus fabulinio dėstymo tradicijoms. Šatrijos Raganos apysakoje Viktutė (1903), Kazio Puidos prozos rinkinyje Ruduo (1906) vaizduojama judri, pagal savo pačios vidinius impulsus besikaitaliojanti žmogaus psichika, charakteringa impresionistiniam menui. Išgyvenimo dinamika, nepriklausoma nuo išorinių įvykių ir nesusieta su socialinio tipizavimo tikslais, įsigalėjo žurnalo Aušrinė (1910–14) prozoje (J. Nemeikša, M. Šveikauskaitė). Paplito eilėraščiai proza, trumpi etiudai, poetiniai vaizdeliai, impresijos, be apriorinio konstrukcijos plano ir tvirtų žanro kontūrų (Vinco Krėvės ciklas Sutemose, 1921, Igno Šeiniaus rinkinys Nakties žiburiai, 1914). Šeiniaus romane Kuprelis (1913), apysakoje Vasaros vaišės (1914) gamta suvokiama kaip vientisas vyksmas, o žmogus – tik jo dalelė. Dėl to perėjimai nuo aplinkos prie vidinės būsenos darėsi nepastebimi. Šeinius įteisino greitą situacijų kaitą, ritmiškai pulsuojantį sakinį, muzikinę epizodų slinktį kaip naują pasakojimo būdą. Inteligentas klajūnas, bėgąs nuo pastovių buities formų į gamtą, Kazio Jankausko romanuose Vieškely plytų vežimai (1938), Žygyje (1940) poetizuojamas kaip antimiesčioniško nerimo ir romantinio rusoizmo reiškėjas. Impresionizmo stilistikos atgarsių yra Jurgio Jankaus, Antano Vaičiulaičio, Nelės Mazalaitės, Mykolo Sluckio kūriniuose. Lietuvių impresionistinėje prozoje vyravo poetizuoti ir detalizuoti gamtos aprašymai, melancholiškas lyrizmas, muzikalus, dažnai puošnus bei rafinuotas stilius, įtakos jai turėjo ru

usų (K. Balmonto) ir norvegų (K. Hamsuno) impresionistų kūryba.
Lietuvių poezijoje impresionizmas vientisą ir ryškų išgyvenimą pakeitė emocijų pustoniais, lengvais nuotaikos štrichais, aiškų vaizdą – akvareline tapyba, asociatyviais perėjimais, susilpnino loginį ryšį (Balio Sruogos Saulė ir smiltys, 1920).
Lietuvių literatūroje impresionizmas susijęs su romantizmo ir simbolizmo tendencijomis, į savarankišką srovę nesusiformavo.

Leave a Comment