Simbolizmas – 19a. pabaigos ir 20a. pradžios modernistinė Europos literatūros, teatro ir dailės kryptis. Simbolistai teigė, kad būties esmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti;kiekviename realiame daikte ar reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią galįs paaiškinti tik menas. Pasak jų, meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata ir pasauliu, išryškinti žmogaus pasąmonės kloduose glūdinčią patirtį, ugdyti intuityvų emocinį suvokimą. Simbolizmo terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų poetas Žanas Moreasas 1886m. “Simbolizmo manifeste”. Simbolistinė literatūra – tai daugiausia lyrika ir dramaturgija. Žymiausi prancūzų simbolistai poetai – Polis Verlenas, Artiūras Rembo. Belgų poetai: Emilis Verharnas, Morisas Meterlinkas. Rašytajai simbolistai teigė, kad kūryba yra žmogaus intuityvus sąlytis su nekintančia būties esme; jį geriausiai galima išreikšti simboliu. Bet kuris žodis gali tapti simboliu, jeigu jis nusako konkretų daiktą ir drauge kurią nors būties esmę arba abstrakčią idėją. Simbolistų aiškinimu, simbolis perteikia loginiu mąstymu nesuvokiama pasaulio betarpiškumą. Simbolizmo teorijai susikurti turėjo įtaką filosofas Artūras Šopenhaueris. Simbolistai perėmė jo idealistinį teiginį, kad menas esąs viena tikra ir didelė vertybė, kad tikrasis menas kuriamas estetinės intuicijos dėka. Simbolistai, vaizduodami daiktus, iš tikrųjų perteikia savo santykį su jais, savo pojūtį, savo vidinę būseną. Pasaulio poetinis regėjimas įgauna subjektyvų atspalvį. Todėl simbolistai, kaip ir romantikai, daug dėmesio skiria kūrėjui, jo asmenybei, jausmų pasauliui, kuriamų vaizdų ypatumams. Simbolistų poetinės kalbos įtaiga grindžiama asociacijomis, užuominomis, nutylėjimais, sintaksės eksperimentais. Simbolistai sakinyje žodžius grupuoja ne pagal loginį ryšį, o pagal pojūtinę galią. A.Šopenhauerio veikiami, simbolistai skelbia, kad labiausiai išsiskiriantis, kilniausias menas yra muzika. Muzikiniai simboliai geriausiai perteikia daiktų esmę. Simbolistai mėgsta muzikinį simbolį, nenusakomo prasmingumo garsinį skambesį; eilės labai melodingos, nes poetai vartoja asonansą, aliteraciją. P.Verlenas sako norįs išlaisvinti sakinį iš sintaksės varžtų, atpalaiduoti eilutę nuo cenzūros, žodį nuo kirčio.
P.Verlenas, žymiausias prancūzų simbolistas, nebuvo linkęs į teorinius apibendrinimus. Ragino nutrinti ribą tarp aiškaus ir neaiškaus, neieškoti spalvų, o tik niuansų, atsisakyti retorikos – tebūna eilėraštis sparnuotas, tai ir bus poezija, o visa kita – literatūra. Kitas simbolistas A.Rembo aiškina poetinius išorės apraiškų ir fonetinio skambesio atitikmenis: a yra juodos spalvos (šešėlių prieglobsčiui vaizduoti); e – baltos spalvos (ledynai, balti karaliai); i – raudonos spalvos (kraujui, lūpoms); o – mėlyna (angelų akys). Simbolizmas turėjo didelį poveikį ne vien prancūzų 20a. modernistinėms srovėms (pvz.; siurrealizmui), bet ir visai pasaulio poezijai. Simbolizmas ypač skatino poetines aliuzijas, paralelines užuominas, įtaigumą. Simbolizmo pėdsakų galima rasti ir 20a. lietuvių poezijoje: Balys Sruoga, Faustas Kirša, Vincas Mykolaitis – Putinas. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą, padėjo kurtis improvizaciniam poezijos stiliui. Simbolizmo įtaka jaučiama ir M.K.Čiurlionio kūryboje.