Simbolizmas

SIMBOLIZMAS
Simbolizmas kaip meninė kryptis paradėjo reikštis apie 1885 m., kaip reakcija prieš natūralizmą ir impresionizmą.
Simbolizmui dailėje pradžią davė XIX a. antrojoje pusėje Anglijoje susikūrusi dailininkų prerafaelitų grupė, kuri siužetą savo kūrybai ieškojo viduramžių legendose ir poezijoje.
XIX a. pab. simbolizmas paplito beveik visos Europos dailėje.Ypač giliai įsišaknijo Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje. Dailininkai simbolistai siekė atsisakyti impresionistinės meno sampratos, reikšti idėjas simboliais, pagalbiniais ženklais ir situacijomis.
Tai nebuvo vientisa dailės kryptis. Vieni simbolistai savo kaip savo kūrybos šaltinį attrado viduramžių legandas (Burne-Jones, prerafaelitai), kiti sapnus (D. G. Rossetti, M.Klinger, M.Denis), tylà (A.Bocklin), haliucinacijas (G.Moreau, O.Redon), nerimą (E.Munch). Atsisakoma bet kokio pasakojimo, vaizduojami objektai praranda savo svarbą, jų traktavimas ir kompozicija yra subjektyvių vizijų rezultatas.
Lenkijoje simbolizmas įgavo savitų bruožų. Dailininkai simboliniais vaizdais reiškė nerimo ir fatališkumo nuotaikas, niūrias “apnuogintos sielos aistras, patriotines idėjas. Tokio stiliaus darbai vyravo daugelio žymesnių XIX a. pab. – XX a. pr. lenkų dailininkų kūryboje – S.Vyspianskio, J. Mehoferio, J. Malševskio, K.Stabrausko, J.Ruščico, K.Dunikovskio, B.Biego.
Simbolistinės teendencijos būdingos ir M.K.Čiurlionio dailei, ypač ankstyvojo laikotarpio. Vėlesnėje kūryboje dailininkas vis labiau linksta į vaizdo abstrahavimą, atsisako tiesioginio simboliškumo.
Simbolizmas daugeliui XX a. pr. dailininkų buvo svarbus pereinamasis etapas link modernaus meno, o ypač link abstrakcionizmo.

Leave a Comment