Simbolizmas

XIX a. pabaigoje kaip romantizmo laikais bandyta bėgti nuo pilkos kasadienybės į dvasinę jausmų, fantazijų ir paslapčių sritį. Savo paveikslams, pilniems slaptų prasmių, tapytojai suteikdavo simbolinį turinį. Simbolizmas nesudarė vientisos meno krypties. Tai ne naujų plastikos principų paieškos, o XIX a. pabaigoje sustiprėjusio jausmingumo ir pesimizmo išraiška. Tikėtasi būtent meną galėsiant įžvelgti paslaptis, glūdinčias realiuose daiktuose ir reiškiniuose. Tokia nuostata iš principo priešinga realistų gyvenimo prozai. imbolizmas reiškėsi visoje Europoje.

Simbolizmo bruožai

Simbolizmas, kaip nauja meno krypris, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu paasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač — pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. XIX a. pab. simbolizmas paplito beveik visos Europos dailėje.Ypač giliai įsišaknijo Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje. Dailininkai simbolistai siekė atsisakyti impresionistinės meno sampratos, reikšti idėjas simboliais, pagalbiniais ženklais ir situacijomis.

Tai nebuvo vientisa dailės kryptis. Vieni simbolistai savo kaip savo kūrybos šaltinį atrado viduramžių legandas (Burne-Jones, prerafaelitai), kiti sapnus (D. G. Rossetti, M.Klinger, M.Denis), tyylà (A.Bocklin), haliucinacijas (G.Moreau, O.Redon), nerimą (E.Munch). Atsisakoma bet kokio pasakojimo, vaizduojami objektai praranda savo svarbą, jų traktavimas ir kompozicija yra subjektyvių vizijų rezultatas.
Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir simbolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po ku

uriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.
Meniniame vaizde atskiras reiškinys nurodo ne tiek į kitą reiškinį (tai labiau tinka alegorijos menui), o labiau į nujaučiamą viso pasaulio vidinę sąrangą. Pavienis reiškinys svarbus tik kaip visumos dalis.
Daugelis XX a. pradžios filosofų ir menininkų laikėsi nuomonės, kad pasaulis pažįstamas ne racionaliai, ne protu, o intuityviai, nuojauta. Tad svarbiausias XX a. pradžios žodis — intuicija (nuojauta).
Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai — muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turintis intuicijos daugiau nei kiti žmonės, yrra gyvenimo paslapties aiškintojas, beveik pranašas. Jis neanalizuoja kasdienybės, visuomenės gyvenimo dėsnių, o pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.
Mene giluminiams pasaulio reiškinių ryšiams išsakyti vartojami simboliai. Simboliu gali tapti bet kuris daiktas ar reiškinys (gulbė, vanduo, saulė, tamsa). Tačiau simboliu jis virsta tik
konkrečiame kūrinyje, ir tik tada, kai reiškia ne tik patį save, bet simbolizuoja ir akiai nematomą reiškinio ar pasaulio sąrangos esmę.
Kraštutiniai modernūs simbolistai laikosi nuomonės, kad žodis taip pat yra tam tikras ženklas ar si
imbolis. Simbolistų poetinė kalba nekasdieniška: aukštojo stiliaus, iškilmingų intonacijų, pagrįsta sąskambių gausa. Skambesys reiškinius supina į visumą, sukuria jos nuojautą. Pats eilėraštis tampa pasaulio paslapties simboliu.
Simbolistai mėgsta rašyti eilėraščių ciklus, šitaip parodydami, kad poezijoje konstruoja naują pasaulį ir įveda naują tvarką. Be galo kruopščiai sukomponuotas eilėraščių ciklas simbolizuoja Dievo ir gamtos sukurtą harmoningą ir vientisą kosmosą.
Simbolistai pasmerkia logiką mene. Jau romantikai kovojo prieš per didelį proto viešpatavimą pseudoklasikų literatūroje. Čia padeda sugestija. Poetas neaiškiai pasako, vengia aiškių dalykų, nes jam daugelis poetinių emocijų atrodo tamsios, miglotos. Jis sudaro nuotaiką, veikdamas ne sąmonę, bet pasąmonę.
Dar yra ir kitas kelias prieiti prie žmogaus emocijų. Jei kas pamato nuostabų reginį, netikėtas įspūdis apima iš karto, dar protui nespėjus suvokti, kas atsitiko. Ir poezijoje galima paveikti, užburti nepaprastais vaizdais, netikėtais efektais. Lengviausiai pagelbsti haliucinacijos. Tada kalba jau virsta ne pasakymo priemone, tik ženklu. Žodis gali netekti savo reikšmės; kūrinys įgauna chaoso pobūdį.
Įsivyrauja paslaptingumas, simboliai. Anksčiau simboliai turėjo nustatytą, proto priimtą prasmę. Liūtas – jėgos simbolis, žaltys – gudrumo ir t.t. Dabar simbolis esti ištisa eilė vaizdų, savaime ištryškusių ir turinčių tam tikrą prasmę, kuri tiesiogiai jaučiama, bet ne proto suvokiama.
Daug pagelbsti, jei nusižiūrima į muziką. R.Vagnerio muzikinių dramų įtakoje poetai svajoja sukurti meną, kur žodžių garsai skleis toki pa
at įspūdį, kaip muzika.
Eiliavimo technikoje taip pat daug laisvės. Nepaisoma kompozicijos, atsiranda rimo laisvė. Eilėraštyje gali nebūti vieningumo, nesvarbu pėdų skaičius. Tačiau reikia pastebėti, kad įžymiųjų simbolistų forma tobula.
Simbolistai surado naujų temų ir motyvų. Dalį jų rado graikų senovėje, kiek daugiau viduramžiuose. Paplito burtininkai, fėjos, nykštukai, milžinai, elfai.
Kiekvienas simbolistas stengiasi sukurti savų vaizdų, temų. Kartais net paprasti daiktai gali tapti simboliais – naminiai gyvuliai, kambario baldai ir kt.
Simbolistų žodynas buvo įvairus. Jie lengvai sukūrė naujų žodžių, į poeziją įtraukė nemažai techninių terminų, archaizmų, liaudies posakių, žargono. Vieni jų, kaip P.Verlenas, nevengė vulgariškų žodžių, kiti laikėsi aristokratiškesnio žodyno.
Simbolistai parodė, kad poezija, reikšdama jausmus, nesivadovauja vien proto dėsniais. Padarė lankstesnę eilėdarą, įnešė naujos medžiagos. Bet sukurdami daugybę simbolių, alegorijų, jie patys pasiklydo savo sukurtame pasaulyje. Jie ėmė keistis, atsirado neosimbolizrnas, kiti simbolistai nukrypo į naująjį klasicizmą.
Simbolistų pirmtakas buvo Bodleras.

Dramatizmas. Vidinė įtampa, amžinas nerimas, susimąstymas apie svarbiausias žmogaus būties problemas. Dramatizmo šaltinis – žmogaus gyvenimo laikinumas, jo polėkių ir realių galimybių neatitikimas, vienišumas. Konfliktus, problemas atspindi dvi vertybių sistemos.

Santykis su laiku. Vaduojamasi iš laiko kategorijų, stengiamasi viską matyti amžinybės požiūriu. Menas atskleidžia tai, kas amžina, kas nepriklauso nuo jokių pasikeitimų ar atsitiktinumų. Kūryba svyruoja tarp dviejų pasaulių: išorinio, dienos (Apolonas) ir paslaptingojo, nakties (Dionisas). Amžino grįžimo idėja: istorijos vyksmas –

tų pačių procesų nuolatinis kartojimasis.

Santykis su aplinka. Erdvė ir laikas ištirpsta begalybėje. Dualistinė pasaulio samprata. Viena pasaulio dalis (realybė, materialus pasaulis) svetima žmogui, ji tarsi kaukė, pro kurią prasišviečia dvasinis pasaulis. Tai kasdienybė, pilka buitis. Kita pasaulio dalis – paslaptinga širdies, išgyvenimų, svajonių ir vizijų karalija.

Kiti estetikos principai. Priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralizmo rašytojų tikrovės kopijavimo tendencijoms. Iš dalies plėtojamos romantizmo tradicijos (idealistinis pasaulis, Dievas, vienišumas, asmenybės išskirtinumas, šviesūs romantiniai lūkesčiai, bodėjimasis kasdienybe, gamtos jutimas, laisvės troškimas, maištas, lyrinio „aš“ dramatizavimas).
Atsisakoma logikos mene. Pasaulis kupinas neaiškių emocijų, instinktų, troškimų, tokių trapių, kad protas negali jų suimti į aiškius vaizdus. Paslaptingi, mistinę reikšmę turintys simboliai, vaizdai. Simbolis – ideali tikrovės emblema, sąlygiškai pažyminti tam tikrą reiškinį, dvasinę būseną. Simbolizmas per asmeniškus išgyvenimus eina į visuotinumą. Simbolizmui būdinga „atitikmenys“: vieni daiktai atliepia kitus – garsuose yra spalvos, spalvose kvapai ir pan. Simbolistai save vadina „prakeiktaisiais“. Kūrybos procesas – nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausomas dalykas. Metafizinė kūrybos ir talento samprata. Realybė stichiška, miglota, neaiški. Apie tai, kas neaišku, kalbėti neaiškiai (A. Rembo). Praplėsta tematika: per intuiciją, simbolius, atitikmenis parodytas žmogaus jausmų turtingumas ir racionaliai neužčiuopiamų ryšių gausa. Poezija yra tarsi muzika; svarbūs poetiniai bei muzikiniai leitmotyvai. Dvejopa pasaulio samprata. Stebint buitį, stengiamasi ją pajusti (darną kosmose). Gyvenimas – tik akimirka amžinoje kelionėje. Dėmesys daiktams, išgyvenimams, o per juos skverbiamasi į esmes. Nauja žmogaus koncepcija: žmogus svyruojantis ir abejojantis, galingas ir menkas. Jis dvilypis, dramatiškas, neturįs pastovių bruožų, esąs nuolatinės kaitos ir tapsmo būklėje, besiblaškantis tarp būties ir nebūties. Tikroji jo esmė pridengiama savotiška (pesimizmo, vienatvės, ilgesio, skausmo) kauke.

Stiliaus bruožai. Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. Būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis – ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas nuojautas. Muzikalumas. Nepaprastas žodžio garsų ir prasmės ryšys. Aliteracijos, asonansai. Sudėtingos metaforinės abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis dialogas, potekstė (dramoje), vidinis monologas (romane). Intelektualizmas, aforistiškumas. Semantinės priešybės. Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių nepaisoma. Netikėtos sintaksinės konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis formuojama dedukcijos principu.

Žanrai. Lyrika (lyrinis ciklas, lyrinė poema), drama, proza.

Žymiausi simbolistai

Šarlis Bodleras

Šarlis Bodleras (Charles Pierre Baudelaire, 1821 m. balandžio 9 d. – 1867 m. rugpjūčio 31 d.) — vienas žymiausių XIX a. prancūzų poetų. Jis taip pat buvo kritikas ir vertėjas.
Š. Bodleras gimė 1821 m. Paryžiuje. Jo vaikystė nebuvo laiminga.Mokėsi Lione, Paryžiuje studijavo teisę; 1839 m. baigęs mokslus nusprendė pradėti literatūrinę karjerą. Nuo tada jis pradėjo gyventi audringą gyvenimą. Pradėjo vartoti opijų, gerti alkoholį. Manoma, kad jis susirgo sifiliu. 1841 m. buvo išsiųstas į Indiją. Grižęs į tėvynę, nebegalėjo pakęsti miesčioniško gyvenimo būdo. Kai 1844 m. šeima jį dėl liguisto išlaidumo paskelbė neveiksniu, Bodleras atmetė visa, kas tradiciška. Tuo metu jis sutiko Jeanne Duval, kuri buvo jo mūza, romantikos įkvėpėja. 1864 m. iš Paryžiaus pabėgo į Belgiją, tikėdamasis ten parduoti savo kūrinių teises, kad išvengtų visiško bankroto. Briuselyje jis pradėjo be saiko gerti, jį suparalyžavo. Du paskutiniuosius savo gyvenimo metus Š. Bodleras praleido beprotnamyje. Ten ir mirė.
Š. Bodleras laikomas vienu žymiausių europinės depersonalizuotos lyrikos kūrėjų. Ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl gyvenimo būdo įgijo „dekadanso genijaus“ pravardę. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).
Š. Bodlero poezija – tai klajonės po didmiesčio dykynę it po žlungančios civilizacijos pragaro prieangį. Vis dėlto jo posmai nebuvo beprasmiai – visa tai kartu paėmus, atrodė netgi gražu. Tapęs meno kritiku, jis atrado keletą talentingų dailininkų anksčiau, nei šie išgarsėjo.
Š. Bodlerą žavėjo ydų bei bjaurumo bedugnė. Dėl griežtai architektonikai komponuotų eilėraščių rinkiniui „Piktybės gėlės“ (1857 m.) iškelta byla. Nors jam buvo priekaištaujama dėl papročių niekinimo, jis savo amžininkams turėjo didelės įtakos. Ilgainiui imta vertinti jo kūrybą.

Morisas Meterlinkas

Morisas Meterlinkas (Maurice Maeterlinck) gimė ir mokėsi Belgijoje, Gente. Nuo 1896 m. gyveno Paryžiuje, karo metais emigravo į JAV, vėliau
grįžo. Mirė Orlamonde, netoli Nicos. Už dramos kūrinius 1911 m. jam buvo suteikta Nobelio premija.

Moriso Meterlinko dramaturgija – vienas reikšmingiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vakarų kultūros reiškinių. Ji siejasi tiek su prancūziškosios belgų literatūros, tiek su bendromis simbolistinio meno tendencijomis. XIX a. pabaigoje, stiprėjant prancūzų literatūrosmodernijųjų srovių įtakai, Meterlinkas išreiškia simbolistinės pasaulėjautos
tragizmą, paremtą idealaus dvasinio prado ir miesčioniško prakticizmo konfliktu. Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškiniais, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje. Jo kūrinių herojai susiduria su lemtingomis meilės ir mirties galiomis, o ne su konkrečiomis socialinio-istorinio gyvenimo aplinkybėmis. Pamažu jam pavyksta dvasinės sferos reiškinius apvilkti juntamu, apčiuopiamu rūbu.

Matydamas gyvenimo dramatizmą ramybės ir išorinio neveiklumo būsenoje, Meterlinkas sukuria „statiškojo teatro” teoriją kurios principai pratęsiami Samuelio Beketo ir Ingmaro Bergmano kūryboje. Tokiose pjesėse nėra tradicinio siužeto ar psichologiškai motyvuotų charakterių; jų personažai įkūnija tam tikrą pasaulėjautą ar dvasinę būseną. Čia veiksmo impulsas glūdi ne vidiniuose personažų konfliktuose, o grėsmingoje fatališkoje jėgoje, paralyžiuojančioje žmogaus valią ir verčiančioje jį pajusti savo bejėgiškumą.

Palaipsniui dramaturgas atsisako “žmogaus-marionetės” ir dramose pradeda vaizduoti nebe žmogaus ir likimo, o asmenybės dvasinių pradų kovą. Taip pat parodydamas neribotas pažinimo galimybes, neigia žmogaus bejėgiškumą prieš būties paslaptis.

Polis Verlenas (1844-1896)

Polis Verlenas — apsigimęs simbolistas. Protas gyvenime jam neturėjo jokios reikšmės. Jį valdė ne mąstymas, bet instinktas ir jausmai. Jo instinktai neaukšti — tingėjimas, paprastų smagumų ieškojimas. Jo jausmas nebuvo nei gilus, nei sudėtingas, jam nėra artimos didžiulės romantikų aistros. Jį traukė sapnai, svajonės.
Verlenas gimė Mece. Mokėsi Paryžiuje, išleido „Saturniškas poemas“. Kiti jo kūriniai — „Romansai be žodžių“, parašyti pagal naują poetiką, 1881m. išspausdino katalikiško pobūdžio eiles „Išmintis“.

Simbolizmas — XIX a. pab. — XX a. pr. modernistinė meno kryptis, paneigianti logiką mene, didelis dėmesys skiriamas jausmų pasauliui. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač — pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Simboliais gali tapti bet kuris daiktas ar reiškinys. Simbolio reikšmė tik nujaučiama, o ne protu suvokiama.
Simbolistai rado naujų temų ir motyvų. Dalį jų surado graikų senovėje, kiek daugiau — viduramžiupse. Paplito burtininkai, fėjos, nykštukai, milžinai, elfai.
Simbolistai parodė, kad poezija, reišdama jausmus, nesivadovauja vien proto dėsniais. Jie padarė lankstesnę eilėdarą, įvedė nemažai naujadarų. Kalba grindžiama asociacijomis, nutylėjimais, sintaksės eksperimentais.
Pasak simbolistų, meno uždavinys — fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata, atskleisti žmogaus sielos kosmosą, nes sielos pasaulis neišmatuojamas. Jie stengėsi ne atvaizduoti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas yra simbolis.
Žymiausi simbolistai: Polis Verlenas, Stefanas Malarmė, Arturas Rembo, Morisas Meterlinkas; Lietuvoje — Vincas Mykolaitis-Putinas, Jurgis Baltrušaitis, Balys Sruoga, Faustas Kirša, bruožai Vydūno dramose.

Naudota literatūra:
• Juozas Ambrazevičius, Jonas Grinius, Antanas Vaičiulaitis „Visuotinė literatūra“
• Literatūra. Vadovėlis XI-XII klasei
• ualgiman.dtiltas.lt

Leave a Comment