Šatrijos Ragana ,,Sename dvare” (apysaka)

Apysakos “Sename dvare”pagrindinė veikėja-mamatė,dvaro ponia,trijų mažų vaikelių motina,vargšų globėja,mokytoja,patarėja,labai subtilios dvasios moteris.Ji turi menišką sielą:muzika-jos gyvenimo dalis,jos sielos pasaulis.

Mamatė-namų šeimininkė,ji švelni,be galo rūpestinga.Vos radusi laisvą minutėlę,puola skambinti pianinu,jai tai didžiulė prabanga,nes laisvo laiko turi ypač mažai.Vos pradėjus skambinti pianinu ,ja nuolatos kas nors sutrukdo,tai vaikai,tai tėvelis kokiu ūkio klausimu,tai virėja norėdama pasitarti.Tačiau mamatė niekuomet ant nieko nepyksta ,ji pernelyg atlaidi ir supranta ,tai jog yra daug svarbesnių dalykų nei malonumai ,ar norai,tačiau atsipalaidavusi ji vis galvoja ,kaip būtų gera pamatyti irr išgirsti tuos garsiuosius Peterburgo,Paryžiaus orkestrus,kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų.Tai mamatės galbūt net ir svajonė ,tačiau ji niekuomet negalėtų pati sau daugiau skirti ,nei kitiems.

Mamatė rūpestinga,bei mylinti vaikus.Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio,nes nori ,jog jos vaikai užaugtų geri,bei nebūtų tokie kaip daugelis-nerūpestingi,negerbiantys suaugusiųjų,niekuo nesidomintys.Maria ugdo jų vidinį pasaulį,stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis ,bei jų poelgius.Dėl to vaikai taip pat myli savo mamą,bei nenori sukelti jai skausmo.Mamatė labai gerbia savo vyrą ir supranta,jog vyras turi būūti šeimos galva.Šeimoje juodupasiskirstę savas pareigas. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio klausimais,o mamatė – namų židinio šiluma,vaikų gerove.

Aplinkiniai gerbia mamatę už jos didelius nuopelnus ,gerą širdį,rūpestinguma,bei nuoširdumą.

Mamatė nors ir užauklėta lenkų kalba,tačiau myli lietuvių kalbą.Jos nuomone ,lietuvių kalba tokia senutė ,amžių pelėsiais ap

paugusi,miela.Jos garsuose ,rodos,girdi šventą girių ošimą,jaučia kvapą šventų žolių,deginamų dievams amžinoje ugnyje.Mamatė myli dainas,pilnas poezijos ,ašarų,ilgesio. Ji norėtų ,kad bent jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo.Dėl to ji stengiasi ,kad vaikai kuo daugiau girdėyų ,mokėtų dainuotų žemaitiškas dainas,pasakas,padavimus.Mamatė mano,jog jei žmogus nepasisavins visa tai,būdamas vaiku,jis visuomet jau bus lyg svetimtautis.Todėl reikėtų vaikus iš pat mažens mokyti,kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga,bet sunki,varginga tarnystė.

Vis dėlto mamatė pernelyg rūpestinga ir atlaidi šiam e apgaulių pilname pasaulyje.

Leave a Comment