Ankstyvieji Rilkės eilėračiai parayti neoromantiniu bei impresionistiniu stiliumi. Be to, dvasinį Rilkės formavimąsi veikė ir čekų aplinka, Bohemijos gamta ir folkloras. Vėliau poeto dėmesio centre atsiduria materialaus pasaulio reikiniai – daiktai. Daiktikumo apologija reikiasi dviem tarpusavyje susijusiais būdais: eilėračio tematika pasirenkamas konkretus objektas, o formos srityje eilėratį taip pat stengiamasi sudaikstinti, t.y. irykinti kontūrus, pabrėti jo med-iagikumą.Naują estetinę programą sąlygoja pakitęs Rilkės poiūris į mogaus painimo bei poetinio meno galimybes. Daiktai egzistuoja savyje, pasaulis nesuvokiamas ir nepaaikinamas odiais. Todėl kūrėjas turįs besąlygikai atsiduoti daiktams ir kuo objektyviau tirti jų struktūrą bei vidinę esmę. Rilkė taip pat pasireikė kaip prozos novatorius, panaudojęs naujas raikos formas, nebūdingas realistiniam romanui. Prozos knygos – Maltės Lauridso Brigės uraai, Giesmė apie Korneto Kristofo Rilkės mirtį. Sonetuose Rilkę domina universalūs, filosofiniai klausimai: realių daiktų santykis su menininko sąmone bei meniniu vaizdu, būties laikinumas, dvasiniai monių ryiai. Tačiau poetas netgi neieko atsakymų į juos ir atsiduoda vien meno stichijai. Elegijose apraudamas būties laikinumas, todėl poetas trokta isaugoti daiktus viduj ybės sferoje. Sonetuose poetas lengvai ir diaugsmingai pasitinka savo likimą. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Rilkė raė daugiausia gamtos tema (Maieji vyno metai, Vaisius).Eilėračių erdvė – ne begalinė visata, o ramus ir emikas Valės kantono kratovaizdis. Reikmingi ir Rilkės vertimai i anglų, prancūzų, italų bei rusų kalbų. Gilų pėdsaką Rilkės dvasioje paliko paintis su prancūzų poeto P. Valeri kūryba. Jo estetiniai principai buvo artimi Rilkei, o intelektuali ir tobula poezija skatino vokiečių poetą imtis vertimo į gimtąją kalbą. Rilkė meistrikai ivertė Valeri poemą Kapinės prie jūros bei eilėračius.