ekspresionizmas mene

EKSPRESIONIZMAS mene

Ekspresionizmas;Literatūroje ryškiausiai atsispindėjo XIX a. pab. – XX a. pr. Pagrindiniai šio literatūros sąjūdžio steigėjai, teoretikai ir atstovai – vokiečiai ir austrai. Ekspresionistai atmeta natūralistų materialistinę žmogaus sampratą ir impresionistų pasyvų išorės įspūdžio fiksavimą. Jeigu natūralizmas stengėsi kiek galima tiksliau vaizduoti žmogų ir aplinką, tai ekspresionizmo pirmine pastanga reikia laikyti grįžimą į patį žmogų ir kūrybinio pasaulio formavimą pačiame žmoguje. Ekspresionizmas akcentuoja ne išorės pasaulį, bet sielą.Ekspresionistinis stilius – konvulsyvus, kapotas, staigus. Siekiama kiek galima tiksliau ir trumpiau išsakyti pirmykštį kūrėjo išgyvenimą. Lyrikoje vaizdai kondensuoti ir ypatingai stiprūs savo ekspresijoje. Refleksyvinis elementas pirmauja. Dramose stengiamasi tipizuoti ir žmogiškąją esmę įkūnyti simbolistiniuose personažuose (Vyras, Moteris, kareivis ir t.t.). Įvedamas natūralistų išmestas monologas. Lyrinės įtampos dažnai palydimos muzika. Romanuose ne tiek dėmesio kreipiama į fabulą ir intrigą, kiek į personažų dvasinės būsenos perdavimą. Realybės ir sapnų planai dažnai sukeičiami arba vaizduojami paraleliai. Visiškai ignoruojama „fotografiškoji” daiktų ir reiškinių tvarka ir logika.Kitų Vakarų Europos literatūroje ekspresionizmas nebuvo populiarus. Nerandame jo lietuvių literatūroje. Kai kurie ekspresionistiniai metmenys (ypač stilistikoje) aptinkami J.Savickio, P.Tarulio ir vieno kito Keturių vėjų sekėjų prozoje, taip pat minimų keturvėjininkų poezijoje.Po Antrojo pasaulinio karo apie ekspresionizmą ir jo atstovus vėl buvo gyvai diskutuojama vokiečių ir austrų literatūriniuose leidiniuose ir daliai jaunųjų autorių (F.Kafka, G.T.Vaklis ir kt.) darė žymios įtakos.Morisas Meterlinkas(1862-1949)Gimė Belgijos uoste Gente, Flandrijos provincijos centre. Moriso tėvai buvo turtingi inteligentai. Dažni vizitai į muziejų, kurio direktorius buvo jo tėvas, nuo mažų dienų lavino būsimojo rašytojo fantaziją. Daug dvasingumo Morisui davė ir mokymasis jėzuitų šv. Barboros koledže-internate. 1885 m., baigės Gento katalikų universitetą, M.Meterlinkas – teisės mokslų daktaras – kurį laiką dirbo advokatu. Tačiau tarnybinė karjera buvo trumpa ir nevaisinga. 1889 m. M.Meterlinkas išleido simbolistinių eilėraščių rinkinį „Šiltnamiai”, vėliau dar dvi poezijos knygas: “12 dainų” (1896) ir “15 dainų” (1900).

1891 m. jis gavo pirmąjį apdovanojimą – Belgijos premiją už pjesę „Septynios princesės”, tačiau jos atsisakė. Nuostabiose simbolistinėse pjesėse „Kunigaikštytė Melena” (1889), „Nekviestoji viešnia” ir „Aklieji” (abi 1890), „Pelėjas ir Melisanda” (1892) jaučiamas pesimizmas, nerimo atmosfera, jų herojai – likimo aukos. Daug vietos savo dramose jis skyrė tylai. Rašytojas tikėjo, kad ne vien žodžiais gali susikalbėti žmonių sielos, kad tik tyloje galima perduoti giliausias mintis, slapčiausius jausmus, nuotaikas. Todėl daugeliui jo pjesių būdinga paslaptinga pasakos atmosfera, veikėjai kalba trumpomis, bet reikšmingomis frazėmis.Vieno teatrinio sezono pažiba tapo pjesė „Mona Vana” (1902), kurią parašė savo mylimajai, gyvenimo draugei, aktorei ir dainininkei G. Leblanc, atlikusiai pagrindinius vaidmenis žymiausiose jo pjesėse. Tačiau jo kūrybos viršūne yra laikoma pjesė-pasaka „Žydrioji paukštė” (1905). Ji buvo statoma garsiausiuose pasaulio teatruose, o iš teatro scenos, kaip ir kai kurios kitos jo pjesės, buvo perkeltos į kino ir televizijos ekranus.Be dramų, M.Meterlinkas parašė nemažai esė. Ypač didelį dėmesį kritikai skyrė jo natūrfilosofiniams esė: „Bičių gyvenimas” (1901), „Gėlių išmintis” (1907), „Termitų gyvenimas” (1926), „Skruzdžių gyvenimas” (1930).Didžiąją gyvenimo dalį M.Meterlinkas praleido Prancūzijoje, į kurią persikėlė iš Belgijos dar 1896 m. Nusipirko didžiulę Orlamondo pilį netoli Nicos. 1940 m., nenorėdamas gyventi okupuotoje šalyje, jis išvyko į JAV ir praleido ten 7 m., tačiau Orlamundą laikė savo nuolatine buveine.M.Meterlinko kūryba buvo įvertinta visame pasaulyje. 1903 m. antrą kartą buvo apdovanotas Belgijos premija, 1911 m. jam buvo paskirta Nobelio premija – jis pirmas ir vienintelis belgų rašytojas, gavęs šią premiją. 1920 m. buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu. Tačiau, kadangi akademiku galėjo tapti tik Prancūzijos pilietis, rašytojas, nenorėdamas netekti Belgijos pilietybės, atsisakė šio vardo. Tais pačiais metais jis buvo apdovanotas Belgijos Leopoldo ordino didžiuoju kryžiumi, 1932 m. rašytojui buvo suteiktas grafo titulas, o 1939 m. Portugalija jį pagerbė Šv. Jokūbo kardo ordinu.
M.Meterlinką gamta apdovanojo gražia išvaizda ir stipria sveikata. Būdamas 60 m., rašytojas dar vis užsiiminėjo boksu, išliko aistringas dviratininkas ir automobilistas. Jis nepiktnaudžiavo savo talentu ir turtais, tvarkė savo gyvenimą su reta valios jėga, buvo darbštus, ištvermingas, nuoširdus.Mirė rašytojas savo rūmuose Orlamonde. Meterlinko Laimingojo gyvenimas buvo ilgas ir kūrybingas. Jis žmonijai padovanojo Žydriąją paukštę – laimės simbolį.„Nekviestoji viešnia”Veiksmas vyksta apytamsėje senų rūmų salėje. Asmenų nedaug: aklas senelis, tėvas, dėdė, trys dukterys. Kitame kambaryje – ligonė.Senelis nerimsta, jį ima vis didesnė baimė. Jis nemato išorinio pasaulio, bet dėl to geriau jaučia aplink esančias slaptas jėgas. Visoje dramoje ir parodoma, kaip jis vis labiau suvokia aplink viešpataujančią paslaptį – mirtį. Ją nurodo jam daugybė daiktų – galandamas dalgis, kilstelėjęs vėjelis.Už lango staiga žvangtelėjo dalgis:Senelis (sudrebėdamas): Ach!Dėdė: Kas yra?Duktė: Aš pati nežinau. Tai turbūt sodininkas. Aš negaliu gerai jo matyti. Jis turbūt užėjęs už namo.Tėvas: Tai sodininkas rengiasi šienauti.Dėdė: Ar jis naktį šienauja?Tėvas: Ryt turbūt sekmadienis. Na, aišku.Tos smulkmenos atskirai nereikšmingos, bet kartu jos seneliui padeda pajusti tą tikrovę, kuria nė vienas nenori tikėti. Pamažu gesusi lempa užgęsta, ir staiga durys atsiveria, į salę prasimuša šviesa; ant slenksčio pasirodo juodai apsirengusi gailestingoji sesuo – ligonė mirė.Pagrindinis dramos veikėjas, galima sakyti, nematomas. Tai mirtis, likimas, kuris plazdena aplink, vis labiau ir labiau apima žmonių dvasią, veda prie katastrofos.Žmonėse nepastebime jokio aktyvumo. Jie visi pasyvūs, nė kiek nebando kovoti su artėjančia katastrofa, jie tik laukia ir baiminasi, Dar jiems ryškus bruožas – nervingumas. Jie visko bijo. Juos gąsdina galandamas dalgis, varstomos durys, gęstanti lempa. Jie gerai nesupranta, ką daro, nes juk juos tvarko likimas. Tokiu būdu M.Meterlinko drama – nervų, pasąmonės drama.
M.Meterlinko dramų filosofija. – Jo teatras remiasi tam tikra filosofija, priešinga pozityvizmui. Jis tiki visomis paslaptimis, kurios nesipriešina modernių laikų žmogaus protui, ir sako, kad pažįstama sritis yra be galo maža. Pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Aplink mus yra begalė neregimų, fatališkų jėgų, priešingų gyvybei, ramybei, laimei. Dramaturgo vaidmuo ir bus kasdieniame gyvenime parodyti tas neapčiuopiamas jėgas. Jos esti ne tik išorėje, bet ir žmogaus viduje. Todėl sieloje glūdinčios jėgos kartais verčia mus veikti, nors mes patys nesuprantame savo veiksmo.Raineris Marija Rilkė(1875-1926)Gimė Prahoje, geležinkelio tarnautojo šeimoje. Būdamas 11 m., pradėjo mokytis realinėje karo mokykloje, tačiau kentėjo dėl griežtos drausmės, žiauraus pedagogų elgesio. Būsimasis poetas lankė Prekybos akademiją Lince, o nuo 1895 m. Prahos universitete studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą, meno istoriją, teisę, aktyviai dalyvavo kultūriniame Prahos gyvenime. 1896 m. R.M.Rilkė išvyko tęsti studijų į Miuncheną. Svarbiausi ankstyvosios lyrikos rinkiniai – „Larų aukos” (1896), „Vainikuotas svajonėmis” (1897), „Adventas” (1898).Tolesnis poeto gyvenimas buvo turtingas įvairių permainų, pažinčių, kelionių. Tarp 1896 ir 1919 m. R.M.Rilkė pakeitė arti 100 gyvenamųjų vietų. Pasak paties poeto, jo likimu buvo tapęs „keliavimas ir laukimas”. Poetas artimai bendravo su žymiais žmonėmis, gyveno turtingų mecenatų rūmuose, aristokratų pilyse. Tačiau visa išorinė ir vidinė jo būtis buvo skirta vieninteliam tikslui – meninei kūrybai.1899 ir 1900 m. R.M.Rilkė aplankė Rusiją, susipažino su jos rašytojais. Rusijos cerkvės, religinės procesijos, upių ir stepių toliai, patriarchalinė valstiečių buitis, paslaptinga ir, kaip jam atrodė, Dievo buvimu persmelkta gamta įkvėpė ne vieną jo eilėraštį. R.M.Rilkė teigė, jog nuo kelionės į Rusiją prasidėjo jo tikrasis poeto kelias.
1900-1902 m. jis gyveno netoli Bremeno įkurtoje menininkų kolonijoje Vorpsvedėje. Čia vedė skulptorę Klarą Vesthof, tačiau greitai įsitikino, jog vedybinis gyvenimas nesuderinamas su poeto laisve ir likimu.Nuo 1902 iki 1914 m. R.M.Rilkė gyveno Paryžiuje, apie 2 m. dirbo O.Rodeno sekretoriumi. Šio dailininko kūriniai padėjo jam padaryti išvadą, jog svarbiausias naujos epochos meno požymis – orientacija į daiktiškąją tikrovę. Daug keliavo.Svarbiausi šio laikotarpio kūriniai – „Valandų knyga” (1905), rinkiniai „Naujieji eilėraščiai” (1907-1908), „Vaizdų knyga” (1902, 1906, 1913), romanas „Maltės Lauridso Brigės užrašai” (1910).Pirmojo pasaulinio karo metu poetas tarnavo Vienos karo archyve, o 1915-1917 m. gyveno Miunchene. Jį baugino šovinistinis pakilimas Vokietijoje. „Penkiose giesmėse” (1914) autorius kalba apie „skausmo vėliavą”, „sunkią skausmo skraistę”, apgaubusią Vokietiją. Pažymėtina, jog šiuo metu R.M.Rilkė atsigręžia į XVIII-XIX a. didžiųjų vokiečių humanistų ir menininkų kūrybą.1919 m. R.M.Rilkė išvyko į Šveicariją ir nuo 1921 m. gyveno atokioje Miuzo pilyje. 1922 m. poetas išgyveno kūrybinių jėgų antplūdį. Sukūrė „Sonetus Orfėjui” (1923), eilėraščių.Mirė 1926 m. ir palaidotas Raroro kapinėse (Valės kantonas).Kūryba. – Ankstyvieji R.M.Rilkės eilėraščiai parašyti neoromantiniu bei impresionistiniu stiliumi. Rinkinyje „Larų aukos” poetas plėtoja namų, gimtinės įvaizdžius, apdainuoja istorinius įvykius, piešia gimtosios Prahos vaizdus. Knygoje „Vainikuotas svajonėmis” ryškus estetizmo kultas. Aukštinamas menas, grožis, harmonija. Autorius kuria elegišką nuotaiką, siekia perteikti emocinį bei vizualinį įspūdį. Poetiniai objektai – švelni vakaro prieblanda, tyloje snaudžiantis kaimelis, vakarinis varpų skambesys, vaiko malda. Eilėraščių kalba puošni, melodinga, daug įmantrių tropų, archaizmų. Dominuojanti Advento tema – laukimas. Lyrinis „aš” laukia Kristaus atėjimo į šį pasaulį, taip pat ir kito stebuklo – poetinio atsivėrimo. Jis trokšta per kančią subręsti, pranokti laiką, kurti amžinas vertybes. R.M.Rilkė poetizuoja tylą, vakarą, naktį, kuomet atsiveria būties prasmė ir paslaptis. Eilėraščiuose ypač aukštinama meilė, vaikystė, motinystė. Empirinei tikrovei jis supriešina poetinių vaizdinių ir prasmių pasaulį, teigia, jog tik poetas sugeba atskleisti būties esmę. Sulig kiekvienu rinkiniu didėja autoriaus kalbos virtuoziškumas. Poetiniame R.M.Rilkės pasaulyje išnyksta ribos tarp daiktų, abstrakcijų, būsenų ir požymių, atsiranda nauji sąvokų ryšiai ir santykiai.
„Valandų knyga” („Stundenbuch” reikštų brevijorių; autorius modifikavo šio žodžio rašybą ir suteikė jam bendresnę prasmę) – pirmasis R.M.Rilkės poezijos ciklas. Knygą sudaro 3 dalys: „Knyga apie vienuolišką gyvenimą” (1899), „Knyga apie maldininkystę” (1901), „Knyga apie neturtą ir mirtį” (1903). Pagrindinis eilėraščių gestas – malda, vienuolio (o kartu ir tapytojo, architekto, poeto) kreipimasis į Dievą.R.M.Rilkės kūrybą veikė pagrindinių XIX a. pab. – XX a. pr. krypčių – simbolizmo, impresionizmo, neoromantizmo – poetika. Jis pasižymėjo puikia intuicija, filosofine mąstysena bei gebėjimu visa tai išreikšti įtaigia, plastiška kalba. Jis išplėtė meninio žodžio raiškos galimybes, sukūrė naują poetinį universumą. Savo kūryboje R.M.Rilkė susintetino trijų Europos kultūrų – germanų, romanų ir slavų – elementus, buvo atviras viso pasaulio būties formoms.