Simbilizmas, V.M.Putinas

Simbolizmas

BENDRIEJI SIMBOLIZMO BRUOŽAI 1
LIETUVIŲ SIMBOLIZMAS 4
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS 4
BIOGRAFIJA IR KŪRYBA 4
KŪRYBOS YPATYBĖS 5
„TARP DVIEJŲ AUŠRŲ” 5
TEKSTO ANALIZĖ. Tarp dviejų aušrų. 6
„VIRŠŪNĖS IR GELMĖS”. 7
TEKSTO ANALIZĖ. „Ilgesys“ 7
ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY” 10
AUTOBIOGRAFIŠKUMAS 10
KOMPOZICIJA IR IŠORINIS SIUŽETAS 11
PSICHOLOGINIS ROMANAS. PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ 12
ROMANO DALYS 13
IŠTRAUKOS ANALIZĖ. Vasaris važiuoja pirmųjų atostogų namo. 15BENDRIEJI SIMBOLIZMO BRUOŽAI
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį.
• Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad reealybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone,
daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.
• Meniniame vaizde atskiras reiškinys nurodo ne tiek į kitą reiški¬nį (tai labiau tinka alegorijos menui), o labiau į nujaučiamą viso pasaulio vidinę sąrangą. Pavienis reiškinys svarbus tik kaip visumos dalis.
• Daugelis XX a. pradžios filosofų ir menininkų laikėsi nuomonės, kad pasaulis paažįstamas ne racionaliai, ne protu, o intuityviai, nuojauta. Tad svarbiausias XX a. pradžios žodis – intuicija (nuo¬jauta).
• Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai – muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turi intuicijos da

augiau nei kiti meno žmonės, yra gyvenimo paslapties aiškintojas, beveik pranašas. Jis neanalizuoja kasdie¬nybės, visuomenės gyvenimo dėsnių, o pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.
• Mene giluminiams pasaulio reiškinių ryšiams išsakyti vartoja¬mi simboliai. Simboliu gali tapti bet kuris daiktas ar reiški¬nys (gulbė, vanduo, saulė, tamsa). Tačiau simboliu jis virsta tik konkrečiame kūrinyje, ir tik tada, kai reiškia ne tik patį save, bet simbolizuoja ir akiai nematomą reiškinio ar pasaulio sąrangos esmę.
Kraštutiniai modernūs simbolistai laikosi nuo¬monės, kad žodis taip pat yra tam tikras ženklas ar simbolis. Simbolistų poetinė kalba nekas¬dieniška: aukštojo stiliaus, iškilmingų intonacijų, pagrįsta sąskambių gausa. Skambesys reiškinius supina į visumą, sukuria jos nuojautą. Pats eilė¬raštis tampa pasaulio paslapties simboliu.
Simbolistai mėgsta rašyti eilėraščių cik¬lus, šitaip parodydami, kad poezijoje konstruo¬ja naują paasaulį ir įveda naują tvarką. Be galo kruopščiai sukomponuotas eilėraščių ciklas sim¬bolizuoja Dievo ir Gamtos sukurtą harmoningą ir vientisą kosmosą.
Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vi¬durio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras kalbėjo apie atitikimus tarp pasaulio reiškinių; skam¬bumo ir kalbos magijos siekė Polis Verlenas; žodžiais naują pasaulį kūrė Stefanas Malarmė (Mallarmė).
XX a. poetai simbolistai labiausiai mąsto apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmo¬gaus gyvenimo tėkmę, gilinasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą.

Raineris Marija Rilkė (Reiner Maria Rilke, 1875-1926) – vienas žymiausių Europos poetų. Gimė Austrijos imperijai pr

riklausančioje Pra¬hoje, rašė vokiškai. Gyveno įvairiose Europos vietose (Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šve¬dijoje, Ispanijoje). Ieškodamas įspūdžių pasiekė net Rusiją. Paryžiuje dirbo garsaus skulptoriaus Ogiusto Rodeno asistentu. Rilkė rašė išlaikomas turtingų žmonių, gyveno grafienių pilyse, nejautė kasdienybės sunkumo. Kelionės, menininkų bendruomenių šurmulys netrukdė jam susikaupti, jo aristokratiškai vienatvei, leidusiai daug mąstyti apie gyvenimą. Mirė Šveicarijoje.

Rilkė rašė meditacinio tipo lyri¬ką, prozą, ypač mėgo rašyti laiškus. Žinomiausi jo lyrikos rinkiniai: „Vaiz¬dų knyga” (1902, 1906), „Valandų knyga” (1905), „Naujieji eilėraščiai” (1907-1908), „Duino elegijos” (1923), „Sonetai Orfėjui” (1923). Iš prozos mi¬nėtinos knygos „Sakmė apie Korneto Rilkės gyvenimą ir mirtį” (1906), „Maltės Lauridso Brigės užrašai” (1910).
Poetas artimas simbolistams, im¬presionistams, neoromantikams, ro¬mantikams. Jam labai svarbi nuo¬jauta, intuicija, padedanti pažinti pasaulį ir jo daik.tų sąsajas giliau nei mokslas. Poetas siekia vaizduoti sielos gyvenimą. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose išsako po reiškinių pavir¬šiumi glūdintį dieviškąjį gyvenimo pagrindą: „Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą, / virš tūkstantmečių visų. / Ir nežinau, kas – audra ar paukštis, / ar giesmė esu.” (Vertė J. Degutytė.) Įsiskaitykime į eilėraš¬tį „Ruduo”.
RUDUO
Tie lapai krenta iš skliautų,
lyg vystų danguose didžiuliai sodai;
jie krenta ir likimui pasiduoda.

Ir naktimis apsunkus žemė puola vienatvėn iš visų žvaigždžių.
Visi mes puolam. Ir šita ranka.
Ir jų visų, pažvelk, toks pats likimas.
Bet Vienas tą visuotiną kritimą prilaiko nuostabiai švelnia Ranka.

Eilėraštis kalba gamtos vaizdu, bet jame rutuliojamos mintys ne tik apie ga

amtos kaitą, o ir apie žmogų, žemę, gyvybę, likimą, Dievą. Po¬etui rūpėjo gyvenimo tėkmė, laikas, nuolatinis virsmas. Gyvenimą jis suprato kaip tam tikrą nykimo ir tapsmo ritmą (mirtis ir gyvenimas yra to paties gyvenimo formos). Gyvenimas trunka laike, praeina, yra nesulaikomas, nesugaunamas. Tik konkreti akimirka sujungia praeitį ir ateitį, leidžia nuolatinėje gyvenimo tėkmėje apčiuopiamai pajusti savo buvimą. Gyvenimo srautas apima viską; tad poetas, vaiz¬duodamas šį srautą, susieja paskirus daiktus į visumą.
Vėliau Rilkė kuria ir vadinamąją „daiktų poeziją”. Įsižiūri į konkre¬čius daiktus (mėlyną hortenziją, Apolono skulptūrą, panterą), siekia pro daikto paviršių pamatyti jo esmę. Jo poezija klausia: kas yra žmo¬gaus laikas? kas yra pasaulis? kas yra anapusybė, kas mus ir mūsų gyvenimą lemia ir valdo? Rilkei svarbus menininko gyvenimas ir menininko akimis matomas pasaulis. Poezijai būdingas plastiškas vaizdas, tradicinė eilių forma (ketureilis, sonetas), klasikinė poetika (metafora).
Rilkės poezija turėjo daug impulsų vieno didžiausių XX a. filosofų Martino Heidegerio mintims. Po karo egzistencialistinė literatūros kryptis iš naujo atrado šį poetą. Sovietinio režimo metais Lietuvoje Rilkės poeziją paslapčia vertė filosofai, kunigai, poetai; joje rado iš asmenybės vidaus kylančių klausimų ir apmąstymų apie žmogaus skirtį ir likimą žemėje. Rado klausiančią ir išgyvenančią savo buvi¬mą asmenybę.LIETUVIŲ SIMBOLIZMAS
Lietuvių simbolistais laikytini Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Pu¬tinas. Lietuvių poezijoje simbolizmas daug ką perėmęs iš
š romantiz¬mo (Putino lyrika) arba sumišęs su impresionizmu (Sruogos poezija).VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
(1893-1967)
BIOGRAFIJA IR KŪRYBA. V. Mykolaitis-Putinas gimė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, kurioje nebuvo įprasta rodyti jausmų, neatviraujama. Gyventa gana uždarai, mažai bendrauta su kaimynais, nemėgtos linksmybės. Pripažinti tik du dalykai: darbas ir malda. Po¬etas – vyriausias sūnus, jau vaikystėje numaty¬tas būti kunigu, nes atrodė labai liaunas, trapus ir nelinkęs į ūkio darbus. Visą gyvenimą buvo tylus, linkęs į susimąstymą. Uždaras, drovios prigimties, sunkiai priimąs sprendimus.
Būsimasis poetas namus palieka anksti, mo¬kosi Gudelių, o vėliau Marijampolės mokyklose. Būdamas septyniolikos, paklusęs tėvų norui, įsto¬ja į Seinų (dabartinėje Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos) kunigų seminariją. Ten prabėga šešeri metai. Paskui dvejus metus mokosi Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje. Iš ten 1917 m. išvyksta į katalikišką Fribūro (prancūziškas Šveicarijos kantonas) universitetą studijuoti filosofijos ir meno istorijos. Dar vienerius me¬tus Miunchene (Vokietijoje) studijuoja literatūrą.
Jau Šveicarijoje Putinas pajunta vis stiprėjančią įtampą dėl kunigo-poeto būklės dvilypumo. Šią įtampą nulėmė ne vien tik Putino asmenybės prigimtis, ji sietina su XX a. pradžios kultūroje vykusiais pokyčiais, kai greta socialinės ir nacionalinės savimonės stiprėja ir savaiminės asmenybės vertės suvokimas.
Jaunystę praleidęs užsienyje, 1923 metais, būdamas trisdešimtme¬tis, jau pagarsėjęs poetas Putinas grįžta į Kauną ir pradeda universi¬tete profesoriauti. Dirba teologijos, o vėliau humanitarinių mokslų fakultete. Vadovauja studentų meno draugijai „Šatrija”, kuriai tada priklau¬sė jauni rašytojai Salomėja Nėris, Juo¬zas Grušas. Išleidžia poezijos rinkinius „Tarp dviejų aušrų” (1927), „Keliai ir kryžkeliai” (1936), parašo romaną „Al¬torių šešėly” (1931-1933). 1935 metais atsisako kunigystės ir veda.
Nuo 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, dirba atgauto Vilniaus universitete, skaito paskaitas jaunajai kartai (tarp jų Vytautui Mačerniui, Broniui Krivickui). Vokiečiams 1943 m. uždarius universitetą rengia seminarus savo bute. Ypač gerai vertina savo studento Vytauto Mačernio „Vizijas”.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai (1944 m.) Putinas nepasitrau¬kia į Vakarus, lieka Lietuvoje; Vilniaus universitete skaito paskaitas apie lietuvių literatūrą. Putinas – Profesorius ir Poetas – atstovauja okupacijų audrose pranykusiai Nepriklausomos Lietuvos kultūrai, literatūrai, asmenybės inteligencijai. Jis tampa asmeniu, į kurį orien¬tuojasi visa jaunesnioji karta; jo eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco” („Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu”) tampa vidinio pasi¬priešinimo režimui manifestu. Už eilėraščio platinimą nemažai jaunų žmonių suimami, išvežami į Sibiro lagerius. Pats Putinas suėmimų išvengia. Sovietiniu laikotarpiu parašo istorinį romaną „Sukilėliai” (1956), daug poemų („Žilvinas ir Eglė”, „Mocartas”, „Prometėjas”, „Somnambulas”), eilėraščių ciklų, iš kurių žymiausias – „Parafrazės” (1958), išleidžia eilėraščių rinkinius „Būties valanda” (1963), „Langas” (1966).
Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
KŪRYBOS YPATYBĖS. Ankstyvuosiuose Putino eilėraščiuose vyrauja šviesūs gamtos gyvy¬bės išgyvenimai. Eilėraščių centras – gamtos vaizdas: dangumi plau¬kiantis debesėlis, pavasario žiedas. Skaidrūs gamtos vaizdai atitinka tokius pat paprastus, skaidrius jausmus. Eilėraščiuose atsiskleidžia arba džiaugsminga ramybė, arba vylingos jaunystės troškimai. Ly¬rikos subjektas trokšta būti pakerėtas, užburtas gamtos ir jaunystės („pavasario burtai”, „užburta šalis”), pajusti būties stebuklą, apsvaigti gyvenimu ir grožiu.

„TARP DVIEJŲ AUŠRŲ” (1927)
Tai žymiausias poeto eilėraščių rinkinys. Jis siejamas su simbolizmu. Šia literatūros kryptimi Putinas susidomėjo dar studijuodamas Ru¬sijoje bei Šveicarijoje. Simbolizmą suprato kaip naują romantizmo pakopą – kaip terpę išsiskleisti asmenybei, atverti individo sielą. Pu¬tinui itin artimas romantinis pasaulėvaizdis. Poetą žavėjo romantiz¬me išreikšta pasaulio visumos pajauta – gamtos kosmosas. Didži.ulį įspūdį padarė ir Šveicarijos gamta.
1. Simbolistinė Putino lyrika išsitenka tarp dvie¬jų pasaulėjautos polių: 1) pasaulio harmonijos, žmogaus vienybės su pasauliu pojūčio; 2) dishar¬monijos, disonanso, konflikto, maišto.
Poetui svarbi idėja apie tobulą ir harmonin¬gą pasaulio sąrangą. Ir kūryba, poeto nuomone, turinti kilti iš „tvarkos, šviesos ir harmonijos” pajautimo.
2. Putino eilių pagrindas – gamta. Ji stebima gro¬žio požiūriu: įsižiūrima į saulėlydžius, į dangaus skliauto erdves, į tolimus horizontus, į šviesias žvaigždėtas naktis. Tokiose panoraminėse erdvė¬se nepaprastai stipriai pajuntama būties visuma, žmogaus būties ir kosminio ritmo sąsaja. Stebintysis įsijaučia į kosmosą, įsiklauso, įsižiūri.
3. Poeto lyrikoje gamtos erdvė panoraminė: tarsi būtų žiūrima iš paukščio skrydžio, nuo kalnų ar stovint „ant lygaus lauko”, iš kur matomi tolimi horizontai, kur dangus susiliečia su žeme. Kosminė erdvė turi ryškią horizontalę (horizontai, toliai, laukai) ir vertikalę (viršūnės, kalnai, padangės, gelmės, bedugnės, pakalnės). Kosmoso visuma Putino poezijoje sudėta iš aiškių priešybių – „viršūnių” ir „gelmių”.
4. Mėgstamiausias Putino laikas – naktis. Naktį tarsi sustiprėja intuicija, galia įžvelgti pasaulio paslaptis. Naktį lyrinis subjektas patiria ir savo vienišumą, atskirtumą.
5. Putino lyrinis subjektas domisi ne kasdienybe, o visų reiškinių ir žmogaus sąsaja, būties paslaptimi. Jis trokšta priartėti ne tik prie reiškinių paviršiaus, bet ir prie pačios jų esmės.TEKSTO ANALIZĖ. Tarp dviejų aušrų.
Eilėraštis remiasi gamtiniu motyvu – trumpa vasaros naktis, kada vakaro sutemas nuo aušros skiria tik trum¬pas prieblandos tarpsnis.
Tačiau poetą domina ne gam¬tos vaizdas, o jo reikšmė: būsena tarp šviesos ir tamsos, dienos ir nakties, ryto ir vakaro tampa būties atvirumo, begalinės jos paslapties simboliu. Šį simbolinį tikrovės išgyvenimą tiesiogiai apibūdina antra pirmojo posmo pusė. Daiktai eilėraštyje tirpsta, dvilypuojasi, virsta fantastiškais regėjimais („iš žvilgančių bokštų veizi visa re¬ginčios akys”), „atošvaistomis” ir „šešėliais” kalbančiojo sąmonėje. Nyksta riba tarp vidinio ir išorinio pasaulio; tarp praeities, dabarties ir ateities; tarp kūno ir dvasios. Stiprus pasaulio grožio įspūdis („Tarp dviejų aušrų pa¬saulis kaip pasaka”) atsiveria save patį stebinčio kosmo¬so „akims”, su kuriomis kalbantysis susitapatina („jų regėjimais žaviesi tu pats”), gamtoje nuspėjamą būsimą šviesą pasitinka „vakarų atošvaistes” suvokėjo atminty¬je. Įdomu, kad čia jos atgimsta ne kaip regimasis, bet kaip girdimasis prisiminimas („kaip seniai girdėtų gie¬dojimų aidai”).
Tokiame pasaulio suvokime, kuriame vie¬na kitą pakeisdamos ir praturtindamos dalyvauja visos juslės, labai aiškiai pasireiškia simbolistinis „atitikmenų” principas, dar vadinamas sinestezija (vienkartinis kelių juslių veikimas, vieno pojūčio potyrio išreiškimas kitu). Erdvė, laikas, daiktų vardai nustoja įprastinio konkretu¬mo, įgyja simbolinės galios: ryto šviesa gali reikšti ir nujaučiamą dievišką būtį, vakarų atošvaistes – žemiškos žmogaus prigimties naštą. Kosminės paslapties akivaiz¬doje žmogus galbūt pajunta jai tolygią, tačiau netapačią savo paties begalybę (išorėje „besiartinančią šviesą” atsveriančios vidaus „atošvaistes”, „giedojimų aidai” ir „[t]avo paties būtis”). Šios slėpiningos būties vienovės, tačiau kartu ir begalinių jos tolumų (pirmame posme „žaviesi [.], patirdamas tolimą [.] būtį”, trečiajame -„tavo paties būtis / Nykiais aidėjimais skrenda atga¬lios”) patyrimas užlieja kalbantįjį liūdesiu.
„VIRŠŪNĖS IR GELMĖS”. Šiame eilėraščių cikle kelionės po kal¬nus įspūdžiai tampa vaizduotės ir minties pagrindu. Stipri lyrinio subjekto pastanga kilti į viršūnes, įveikti kasdienybę, buitiškumą ir taip priartėti prie pasaulio paslapties. Bet lygiai taip pat stiprus noras ją rasti ir nusileidus į gelmes. Tarp „viršūnių” ir „gelmių” išgyvenama nuolatinė įtampa. Pasiekęs viršūnę, lyrinis subjektas ap¬svaigsta saule – „gyvasties nešėja”, į aukštybes stiebiasi jo dvasia. Bet sėdėdamas aukštai viršūnėse kaip koks karalius savo soste lyri¬nis subjektas pasiilgsta žemės. Įtampą tarp „viršūnių” ir „gelmių”, pasirodo, išsprendusi pati gamta – ji sudėta iš priešybių, bet sudaro vientisą kosmosą: jūroje atsispindi dangus. Viršūnių atspindys gel¬mėse leidžia lyriniam subjektui pamatyti vieningą pasaulį, tai tarsi pagrindas savo sielos „viršūnėms” ir „gelmėms” suvienyti.TEKSTO ANALIZĖ. „Ilgesys“
Pavadinimas
Eilėraštis iš ciklo „Viršūnės ir gelmės”, kur minimos erdvės alegoriškai vaizduojamos kaip svarbiausi asmenybės dvasinio gyvenimo aktyvintojai. Kū¬rinio „Ilgesys” pavadinimas nusako dvasinę žmogaus būseną ir orientuoja skaitytoją į lyrinę autoanalizę.
Te m a
Žmogaus būties prieštaringumas ir dramatiškumas, jo blaškymasis tarp „viršūnių” ir „gelmių”, tarp idealaus dvasingumo bei fizinio gaivalingumo.
P r o b l e m a
Kaip žmogus gali rasti nusiraminimą, dvasios harmoniją?
Erdvė
Vaizduojamas didelių erdvių kosminis pasaulis, juntamas visatos alsavi¬mas. Eilėraštyje erdvė skyla į du priešingus, turinčius skirtingą semantinę reikš¬mę, polius -dangaus ir žemės.
Pagrindinis dangaus sferos elementas – s a u l ė, kurios raudonis, išsiliejęs į jūrą, tartum susijungia su „gelmių žibintuvų raudona liepsna” – lyrinio „aš” sielos bedugnėje blyksinčiais dramatiškų konfliktų ir prieštaravimų atšvai¬tais. Šioje erdvėje žmogus jaučiasi viešpačiu (tai patvirtina palyginimas „kaip aras”), tačiau neturi dvasinės ramybės, nepatiria palaimos būsenos. Lyrinių išgyvenimų, refleksijų kryptį nusako galvos, nusvarintos sunkios karūnos, kryptis – „žemyn”.
Žemė – eilėraščio žmogaus ilgesio objektas. Šios erdvės elementų kur kas daugiau, tai pakalnių varpai, gelmių žibintai, jūra, pakalnė, žaliosios lankos, našūs dirvonai. Piešiamas meninis vaizdas yra labai tapybiškas. (Nors poetas buvo daltoni¬kas, tačiau spalvos jutimo, jos tonų turtingumo ir skirtybių pojūčio nestinga. Vadinasi, rašytojas gamtą matė ne vien tik pagrįstą žinojimu.) Dominuojanti žemės erdvės spalva -raudona: „žibintuvai raudona liepsna”, „saulė pa¬sruvo raudonai”, „apliejo ugnim”. Tai dvilypė spalva, reiškianti tiek gerus, džiaugsmingus, tiek blogus, skausmingus dalykus. Matyt, tai galima paaiškinti dviejų šviesos ir šilumos šaltinių – saulės ir ugnies – ir kuriančia, ir naikinančia galia. Raudona spalva ne tik sujungia dangaus ir žemės erdves, bet ir paryški¬na kankinantį ilgesį, pažymėtą dramatiškumo ženklu. Raudoniui suteikiamos blyksėjimo, žvilgėjimo ypatybės, o „prigimtinės” žemės spalvos („miglota, žaliosios”) – ramios, lengvos.
Saulėlydžio peizažas, susijęs su lyrinio žmogaus ilgesiu, gėla, sužmogina¬mas: „atsikvėpė žaliosios lankos”, dirvonai „lūkesčiu virpa”. Žemė suvokia¬ma kaip gyva būtybė („nukrisiu ant tavo krūtinės”), prisigeria psichinio turinio, tapdama ryškesne vidinių bangavimų nešėja ir simboliu.
Žemė – ne tik lyrinio „aš” ilgesio, meilės objektas, bet ir kūrybos šaltinis. Jaudinama, skaudaus ilgesio apimta siela verčia žmogų imtis kūrybos. Pa¬tvirtinama „skausmingoji” meno prigimtis.
Laikas
Eilėraštyje piešiamas tapybiškas saulėlydžio vaizdas, kuris jaudi¬na lyrinį žmogų, regimas vaizdas „virpa, ir dega drauge” su juo. Nesunku pastebėti kūrinyje vidurdienio ir nakties/saulėlydžio opozicijas. Meilės, laimės jausmai siejami su tamsiuoju paros metu, gal todėl, kad nakties metas sugeba ištrinti, išblukinti realaus pasaulio ribas, priartinti žmogų prie idealaus pasaulio.
Kūrinyje dominuoja esamojo ir būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai, ku¬riais nusakoma lyrinio „aš” situacija ir dvasinė būsena, aplinkinio pasaulio vyksmas. Būsimojo laiko veiksmažodžiai (jų yra tik trys) išreiškia žmogaus fizinius veiksmus – artėjimą prie pasiilgtos žemės: „suglausiu sparnus ir n u k r i s i u” ir ateities dvasinę būseną: „skaudama gėla. gyvybės kaitra sužėrės”. Būsimojo laiko veiksmažodžių vartojimas rodo, jog buvimas že¬mėje dar nėra realus, o trokštamas.
L y r i n i s „aš”
Jis ryškus visuose trijuose eilėraščio posmuose.
Žmogus yra dvilypės prigimties, jaučiantis savyje ir žmogiškąją – stiprią žemės gaivalingumo ir vitališkumo – ir dieviškąją – dvasinio gyvenimo, sva¬jonių ir kūrybos – galią. Jo dvilypumą atspindi buvimas ir blaškymasis tarp dviejų skirtingų erdvių. Savo būtį dangaus erdvėje lyrinis „aš” tapatina su aru. Palyginimas su paukščių karaliumi simbolizuoja pasiektą dvasinę laisvę. Ryšys su žemės erdve yra stiprus, emocinis, sąmoningai nesuvoki.amas (tai rodo retorinis klausimas: „Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji”). Jis sie¬jamas su liūdesiu, viso gyvenimo gėla.
Eilėraščio žmogus – dramatiško likimo asmenybė. Būdamas danguje, be¬protiškai ilgisi žemės, o nusileidęs į ją nenurimsta, nepatiria lauktos palaimos būsenos. Gęstančios saulės žėrėjimas žmogaus ašaroj byloja, jog harmonija galima tik patenkinus abi prigimties puses tuo pačiu metu, o tai neįmanoma.
Lyrinis „aš” yra krikščioniškos pasaulėjautos žmogus. Maldos kalbėjimas suvokiamas kaip vienas iš bendravimo su materialiuoju pasauliu būdų. Kai sielą apima neviltis, tuomet dvasinės stiprybės ieškoma maldoje.
Eilėraščio žmogus yra meninės prigimties asmenybė. Skausminga meilė, ilgesys žemei jaudina sielą ir padeda kurti. Taigi kūrybos procesas, kaip ir meilė žemei, yra nepriklausomas nuo sąmoningų žmogaus pastangų dalykas.
Pagrindinė idėja ir vertybės
Dvilypės kūrybingos prigimties žmogui nelemta patirti dvasinės harmo¬nijos jausmo, t. y. tuo pačiu metu patenkinti ir savo žmogiškąją, ir dieviškąją pusę. Tad jo situacija tarpinė, vadinasi, amžiams pasmerktas dramatiškam blaškymuisi, nuolatinės kaitos ir tapsmo būklei, ieškojimui.

Gamta Putino simbolistinėje lyrikoje labai savita -ji nėra toji mū¬sų akimis regima gamta, o sufantazuotas gamtos kosmosas, lyrinio subjekto sielos atspindys. Gamtos požiūriu gelmės – tai krateriai, bedugnės, jūros gelmenys; žmogaus požiūriu „gelmės” – tai gamtiš¬koji žmogaus prigimtis, gyvybės jėga, chaotiškasis pradas.
Į šį „gelmių” lauką pakliūva žemės vaisingumo, pirmykštiškumo, pavasario, meilės ilgesio motyvai. Džiaugsmingas žemiškumo, žemės, gyvybinių galių poetizavimas matyti eilėraščiuose „Pavasario žemė”, „Žemė”. Svajonės apie meilę, šviesus meilės ilgesys išsako¬mas eilėraščiuose „Nepasiekiamai”, „Nerandamai”. Su amžinojo moteriškumo paveikslais siejami ir kūrybos impulsai, ir veržimasis į gyvenimo džiaugsmą, į vidudienio saulę.
Putino lyrikos žmogus – klajūnas, šešėlis, vergas, bet stiprios dvasios, maištaująs prieš lemtį, siekiąs laisvės. Poetui rūpėjo amžini žmogaus egzistencijos klausimai. Įspūdingiausiai žmogiškosios individualy¬bės, žmogaus vertės problematika išsakyta poemėlėje „Vergas”. Li¬teratūrinio maišto pavyzdžių, vienišo žmogaus troškimų, skausmo motyvų Putinas pasisėmė iš romantizmo.
ANKSTYVOSIOS POEZIJOS APIBENDRINIMAS. Putinas – disonansų poetas. Jo eilėraščių lyrinis subjektas jaučia ne¬dermę ir žmoguje, ir pasaulyje. Putino lyrikoje ypač svarbios drama¬tiškos priešpriešos tarp proto ir jausmo, tarp sielos ir kūno. Priešybes, reiškinio abi puses mato tik mąstantis žmogus, kuris stengiasi suvok¬ti pasaulio sąrangą ir savo vietą joje. Putinas – intelektualus poetas. Lyriniai ciklai labiausiai tiko jo kontrastingai emocijai, prieštaringai minčiai išskleisti. Poetui būdingas labai rimtas ir pagarbus žmogaus sielos prieštarų apmąstymas, taurus susikaupimas.

VĖLYVESNĖ POEZIJA. Rinkinyje „Keliai ir kryžkeliai” poetinis vaizdas paprastesnis, rupes¬nis. Vyrauja nebe kosmoso vizijos, o žemės peizažai: vasaros naktų gimtinės vaizdai, įsisvajoti, meilės prisiminimais nuausti vakaro re¬gėjimai ir išgyvenimai. Skaidrus ir saulėtas dienos pasaulis.
Žmogus šiame rinkinyje suvokiamas kaip žemės keleivis. Maiš¬tingi jausmai nuslūgę, nėra pastangų vienyti pasaulį, galynėtis su Kūrėju. Vyrauja ramus grožėjimasis būtimi ir meilė. Ypač graži mei¬lės („Tavęs nebėr”, „Neatmerkim akių”, „Vasaros saulėj”, „Tavo rankos”) bei tėvynės lyrika („Lietuva”, „Lino žiedas”).
Vienas gražiausių šio rinkinio eilėraščių – „Nuostabios naktys”. Jo vaizdas jau nėra simbolinis, o konkretus gamtinis. Lyrinis subjektas įsistebi, įsijaučia į šviesios birželio nakties žaras, žavisi jomis. Išgy¬venamas nepaprastas birželio naktų grožis, tolių trauka..ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY”
AUTOBIOGRAFIŠKUMAS. Autorius – buvęs kunigas – rašo apie kunigą. Atrodytų, jog Putinas parašė apie save. Tačiau ra¬šytojas autobiografiškumą griežtai neigė. Jis sakė, kad romane nėra pasakojama apie save: įvykių požiūriu tarp autoriaus ir veikėjo nieko nėra bendra (nebūta tokių įvykių, apie kuriuos pasakojama romane, nebūta gyvenimo kely nei Kalnynų parapijos, nei Liucės, nei Rainakienės).
Romanas kiek autobiografiškas kitu požiūriu – jame pasakojama apie veikėjo Liudo Vasario sielos patirtį. Romano pradžioje jis vaiz¬duojamas jaunas ir naivus, o gyvenimo patirties turi pasakotojas, esantis labai arti pagrindinio veikėjo – žino jo brandos raidą. Jis labai atidžiai stebi veikėją ir svarsto, kur romano esamajame laike šis klys¬ta ir nepakankamai suvokia savo situaciją ir ką suvoks daug vėliau. Pasakotojas, tarsi užbėgdamas už akių, vis primena, kad jaunučio seminaristo idealai, įsipareigojimai ir sampratos vėliau smarkiai kito, nyko, kad turėjo praeiti daug dienų, kol Liudas Vasaris kai ką suprato. Tad galime sakyti, kad istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo pozicijų. Būtent šitoks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, nors, kaip minėta, romanas nėra autobiografinis.
KOMPOZICIJA IR IŠORINIS SIUŽETAS. Romaną sudaro trys dalys. I dalyje „Bandymų dienos” pasakojama apie klieriko Liudo Vasario šešerius metus Seinų kunigų seminarijoje, apie kūrybinius bandymus, lytinį brendimą, užsimezgusią ir neatpažintą meilę, gy¬vojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. II dalis – vienerių metų kunigavimo istorija, kunigų visuomeninė veikla ir pastoracinis darbas, Liudo Vasario erotiniai potyriai ir pasaulietinės literatūros atradimas. III dalis skirta kunigo supasaulėjimui. Matome gerą de¬šimtmetį Vakarų Europoje praleidusį ir grįžusį į Nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną nepraktikuojantį kunigą.
Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Atsijusių nuo Liudo Vasario istorijos epizodų romane nėra.
Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias. Daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija.
Pažvelkime, kiek Putinas atitinka savo laiką kurdamas personažų charakterius. XIX a. Europoje rašomi romanai apie žmogų tarp žmonių, t.y. vi¬suomenėje: apie jo karjerą arba nesėkmes, vietą luomų hierarchijoje (Stendalis, O. Balzakas). Jau anksčiau esate nagrinėję F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė”. XX a. dar labiau susidomima in¬dividu. Individas pasirodo esąs ne mažiau sudėtingas nei pasaulis, kosmosas, visuomenė. Po Z. Freudo, Jungo psichoanalitinių tyrinėjimų domimasi sielos gyvenimo istorija.
Psichologizmas XX a. literatūroje kyla kaip pasipriešinimas natūra¬lizmui, kurio šalininkai aiškino žmogaus gyvenimą kaip biologiškai nulemtą. Nesitenkinant tokia žmogaus samprata imta gilintis į žmo¬gaus vidų, psichiką, jausmus.
Prozoje išryškėja dvi linkmės: vieni autoriai rašo apie asmenybės saviauklą, tapimą ja, vietos visuomenėje ieškojimą; kiti, t. y. kraštutiniai modernistai, į individą žiūri pesimistiškai – bando vaizduoti silpną, žlungančią asmenybę. Tipiška modernaus pasaulio asmenybė pažįsta idealo šviesą, bet suvokia ir savo silpnumą. Vakarų Europoje tokio modernaus romano herojus – skeptikas, neturintis ryškių savybių, ne gebantis užmegzti žmogiškų ryšių, jaučiasi kitiems esąs svetimas, kad ir kaip stengiasi bendrauti.
Aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys (atidžiai tyrinėjamas ly¬tiškumas, erotika, seksualumas).
XX a. pradžios romano herojus – dažniausiai menininkas, silpnas, pažeidžiamas, dirglus, neryžtingas, kankinamas kūrybos problemų.
Vis daugiau randasi romanų, kur istoriją pasakoja ne objektyvus pa¬sakotojas, o pats veikėjas. Tokio tipo romanuose pasakojama pirmuoju arba trečiuoju asmeniu, bandomas pateikti minčių srautas (vartojama menamoji kalba). Pasakot.ojas ir veikia, ir save stebi bei bando apra¬šyti. Savistaba (savęs stebėjimas) – vienas būdingiausių XX a. prozos bruožų. Tokio tipo kūriniams daug įtakos turėjo Oskaro Vaildo (Oscar Vilde) „Doriano Grėjaus portretas”, Knuto Hamsuno „Badas”, „Pa¬nas”, Rilkės „Maltės Laudriso Brigės užrašai” bei kitų autorių veikalai. Lietuvių modernistinės prozos pradininku laikomas J. Biliūnas.
PSICHOLOGINIS ROMANAS. PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ. Iki Putino lietuvių romane buvo vaizduojamas visuomeniškas, tautai įsipareigoję žmogus. Ignas Šeinius, Šatrijos Ragana apysakose atvė¬rė tokio visuomenei įsipareigojusio žmogaus išgyvenimų pasaulį. Putinas visą dėmesį sutelkia į žmogaus individualybę.
Pagrindiniam romano veikėjui skirta daugiausia vietos. Kiti pa¬vaizduoti siauriau, labiau iš išorės nei iš vidaus (išskyrus Liucę). Jie reikalingi pasakotojui tiek, kiek padeda atskleisti Liudo Vasario jausmus. Svarbiausia šiame romane – asmenybė, bandanti rasti indi¬vidualius savo būties dėsnius, ieškanti savęs.
Veikėjo patyrimus ir išgyvenimus pasakotojas pateikia ne vi¬suomeninės analizės, o psichologine plotme – atidžiai stebi veikėjo jausmus ir mintis. Liudo Vasario išgyvenimų, patyrimų, poelgių apmąstymui skiriama daugiausia vietos. Taip atskleidžiama daug svarbių žmogaus saviauklai dalykų.
Į savianalizę linkęs ir pats veikėjas. Jis pats atidžiai save stebi, nuolat svarsto, apmąsto savo poelgius. Rūsčiausias teisėjas yra jo paties viduje.ROMANO DALYS
Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo etapai.
Pirmoje dalyje „Bandymų dienos” vaizduojami Liudo Vasario gyveni¬mo seminarijoje metai. Uždara, nuolat skendinti prieblandoje veiksmo erdvė (seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyve¬nimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją moty¬vus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę”: bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam dar¬bui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios prasiskleidimą bend¬raujant su dievybe, tačiau su nepasitenkinimu konstatuoja, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslai tekalba apie pasaulio nuodėmin¬gumą. Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Kitų išstojimas, artimo draugo Varnėno, kuriuo Vasaris pasi¬tikėjo ir gerbė, išmetimas iš seminarijos tik dar labiau nugramzdina jį į apa¬tiją ir rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Katedros Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris pamato bažnyčioje, sužadina jam „mistišką idealo ilgesį”, o pažintis su Liuce sukelia drovumo bangą ir kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo nie¬kada nepasieks, įkvepia pirmąjį eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl egzistencinių dalykų – bundančios meilės, kūry¬bos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai kreipiasi į sūnų „jūs, kunigėli”). Jautri psichika skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tik¬rovės neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, va¬dinamą „labirintu”, Vasaris pasijunta, tarsi skęstų į „nevilties bedugnę”. Analizuojama ištrauka, esanti Žuko vadovėlio 258-259 psl.
Aptariant šią ištrauką svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaizduojami Vasario išgyvenimai ir kaip apskritai yra pasakojama romane. Nors kūri¬nyje vyrauja psichologinių procesų, dvasios pasaulio analizė, aiškinami per¬sonažo elgesio motyvai ir charakterio prieštaringumai, vaizduojama jausmų bei nuotaikų kaita, bet visa tai matome ne paties veikėjo akimis, ne iš jo vidinių monologų, kaip įprasta psichologiniame romane, o visažinio pasa¬kotojo požiūriu. Pasaulis čia „neištirpsta” veikėjo sąmonėje ir netampa jo charakterizavimo priemone. Vasaris išgyvena skriaudą, kuri žadina pla¬tesnius apmąstymus, savianalizė yra tapusi jo kasdieninių minčių palydove, tačiau visus jo išgyvenimus ir svarstymus perteikia pasakotojas, kuris kar¬tu ir aiškina, analizuoja, ir, labai svarbu, vertina. Romane nerasime nė vie¬no epizodo, kur pasakotojas būtų bešališkas stebėtojas. Jis aiškiai žino, ką nori pasakyti apie Vasario gyvenimą, kokius momentus išryškinti, ir nesle¬pia savo nuomonės. Galima taip pasakyti apie pasakojimo struktūrą: nuolat save analizuojantį Vasarį iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi analizuo¬jantis pasakotojas. Jauno klieriko savistabai trūksta patirties, nusimanymo apie žmones, jis negali „tinkamai” įvertinti savo poelgių, todėl už jį vertina pasakotojas.
Jau pirmame ištraukos sakinyje matome, kad Vasaris „perdėtai įsivaiz¬davęs situaciją”, nors tą akimirką dėl seminarijos vyresnybės sprendimo jis lieja gilios nuoskaudos ašaras. Pasakotojas neslepia, kad jo herojus daug ko nesupranta, neįvertina, ir atvirai sako: „tačiau tuomet jis nematė dar, kad šita rezignacija buvo tik prisitaikymas prie gyvenimo būtenybės ir aplin¬kybių”. Analizuodamas Vasario charakterį, pasakotojas įsitikinęs, kad se¬minarija „apsaugojo jį nuo suvirškinimo”, nors pats veikėjas kankinasi slegiamas seminarijos sienų. Vėliau, kaip poetas, jis lavinasi slaptoje „Švie¬sos” kuopelėje, geisdamas naujų įspūdžių, važiuoja aplankyti Vilnių, Tra¬kus, tačiau visur junta slogų „seminarijos šešėlį”. Vienas r.omano skyrius yra skirtas Vasario dienoraščių puslapiams. Tai bene vienintelė teksto da¬lis, bylojanti veikėjo „aš” vardu. Tačiau ir šiame skyriuje pasakotojas nepa¬lieka Vasario vieno. Jis pateikia išvadas, kurias padaro jau subrendęs tas pats žmogus, turintis didelę gyvenimo patirtį. Laikas abstraktus („po dau¬gelio metų”), erdvė nenurodoma:
Po daugelio metų Liudas Vasaris, vartydamas savo dienyno lapus, ne kartą mąsty¬davo:
– Štai mano dabarties embrionas. Kaip daug nedrąsių šitam sąsiuviniui patikėtų spėjimų pasirodė esą tikri, kiek daug nujautimų ir nuogąstavimų išsipildė su kaupu. Iš tiesų turbūt yra kažin kokis žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gy¬venimo logika, iš kurios nubrėžto kelio mes nepajėgiame iškrypti.
Šioje nedidelėje teksto atkarpoje, kaip ir visame romane, į akis krinta svarbi pasakotojo intencija. Pasakotojas nuolat stengiasi pateisinti ir ištei¬sinti Vasario poelgius ir sprendimus: gerai, kad nemetė seminarijos, kad stengėsi būti doras kunigas, gerai, kad neapleido kūrybos, ir galų gale -kad nusprendė išeiti iš kunigų luomo.
Kyla klausimas, iš kur pasakotojas taip supranta kiekvieną Vasario žingsnį. Pasižiūrėkime, kaip konstruojamas pirmosios ištraukos pasakoji¬mas. Veikėjo reakcija į persikraustymą išauga iki charakterio apibendrini¬mo, po to iki seminarijos įvertinimo ir pabaigoje – išvados apie visą Liudo gyvenimą. Analogiškai keičiasi laikas ir erdvė: vakare „labirinte” – kitą šeštadienį bažnyčioje – ketverius metus seminarijoje – viso gyvenimo pers¬pektyva. Pasakotojas į veikėją žvelgia ir iš šalies, ir drauge su juo. Jis ne tik atveria veikėjo išgyvenimus, bet ir siūlo išvadas. Liudo Vasario savianalizę pasakotojas papildo žvelgdamas iš laiko perspektyvos, todėl jis yra savo¬tiškas veikėjo antrininkas, primenantis subrendusį, patyrusį tą patį veikėją. Galbūt todėl pasakotojas jaučiasi turįs teisę skrosti savo personažo sielą ir apibendrinti visą jo gyvenimą. Žinant romano autoriaus biografiją šį kūrinį gal būtų galima interpretuoti kaip paties Putino norą išsiaiškinti ir parody¬ti kitiems savo dvasinės brandos kelią. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, nes romano sąsajų su poezija yra daug.
Norint pateikti analizę ir daryti išvadas, reikia sąvokų kalbos. Visame romane aptiksime gausybę įvairių terminų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Aptartoje trumputėje ištraukoje jų yra daugiau nei dešimt. Kitose teksto vietose pasakotojas tampa net šaltu racionaliu stebėtoju, lyg perpa¬sakotų kokį mokslinį traktatą. Pavyzdžiui, štai kaip pasakojama apie semi¬narijos diegiamą moters supratimą:
Seminarijos gyvenimo įtakoje kunigo ir moteries santykiai klojosi į tokią schemą: religiniame kulte – moteries garbinimas, kasdieniniame gyvenime – moteries neigi¬mas; poetinėse jaunystės svajonėse – moteries idealizavimas, prozinėje gyvenimo realybėje – moteries niekinimas. Tikrovės nuovokos, vidurio čia nėra, nes nė kunigo gyvenime nėra nuoširdaus, paprasto, natūralaus santykio su moterimi.
Tokia griežta sakinio sandara, tezių išdėliojimas, argumentavimas, var¬tojamų sąvokų gausa rodo pasakotojo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly” galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir inte¬lektualiu romanu.IŠTRAUKOS ANALIZĖ. Vasaris važiuoja pirmųjų atostogų namo.
Ištrau¬koje pasakojama apie jauno klieriko Liudo Vasario, seminarijoje jau patyrusio įvairių išbandymų ir abejonių, važiavimą pirmųjų atostogų namo. Dėmesys sutelk¬tas į tai, ką Liudas jaučia, kaip suvokia ir išgyvena gamtą. Kodėl tai yra svar¬bu viso romano požiūriu? Prisimename, kad romano pagrindinis veikėjas turi meninių gabumų, kurie netrukus pasirodys eilėraščiais, kad romanas yra psichologinis, kad jo žanrinis požymis yra gilinimasis į veikėjo jausmus, jutimus, išgyvenimus. Apie pasakotoją daugiausia pasako tai, koks yra jo santykis su veikėjais. Pasakotojas pasirinktame tekste veikia kaip objektyvus stebėtojas, pradžioje informuojantis apie tai, kas vyksta, o toliau atidžiai se¬kantis svarbiausio veikėjo savijautą.
Veikėjai šioje ištraukoje yra du: Liudas ir tėvas. Apie tėvą pasakoma pradžioje: patenkintas, norįs greičiau par¬važiuoti namo, kur laukia motina ir visi namiškiai. Toje pat teksto atkarpoje pasakoma, kad Liudas namuose jau tik svečias – nepaprastas svečias. Tre¬čias veikėjas gamta, pasyvus veikėjas, bet aktyvizuojantis svarbiausio vei¬kėjo sąmonę. Siužetą, iš esmės vidinį, artimą lyrikai, sudaro pasakotojo, vei¬kėjo Liudo Vasario ir gamtos santykiai.
Nedidelė teksto atkarpa turi vidinę slinktį, atstojančią veiksmą, kurio iš¬oriškai lyg ir nėra: nieko neįvyksta, tik tėvas arkliais vežasi sūnų iš semina¬rijos namo atostogų. (Neužmirškime šito lėto važiavimo arkliais, kuris, tie¬siogiai nepasakytas, veikia pasakojimo ritmą – lėtą, linguojantį.) Bet iš tiesų kelionėje Įvyksta tai, kas turės įtakos tolesniam Liudo Vasario dvasiniam brendimui -jis pirmą kartą taip stipriai pajuto gamtos visumą. Pirmas kartas, pirmas ypač intensyvus išgyvenimas yra ir šio dėmesingai kuriamo teks¬to argumentas, pasakomas pabaigoje.
Pasekime vidinę teksto segmentaciją, suskirstymą pastraipomis. Iš esmes segmentų ribos pažymėtos autoriaus – nauja eilutė rodo perėjimą į kažką kita: galima pastraipas ir pavadinti – išvažiavimo die¬na, tėvas, tolstantis miestas, gamtos pasirodymas, palyginimai su tamsa ir muzika, pirmas kartas. Bandydami pavadinti (ieškokime kitų žodžių), pajusime, kad tekstas intensyvėja, kad aukščiausias taškas yra ištraukos pabaigoje, kur vei¬kėjas suvokia, kad tai vyksta pirmą kartą.
Segmentų (arba pastraipų) ribas galima suvokti ir iš kintančios pasako¬tojo pozicijos. Pirmuosiuose dviejuose jis tik informuoja, nuo trečio („Toli jau pasiliko miestas.”) ima artėti prie veikėjo, išsakydamas tai, kas vyksta jo sąmonėje, bet neužmiršdamas ir išorės, besikeičiančių vaizdų. Pabrėžia¬mas reakcijos stiprumas – svaiginantis, nepakeliamas. Taip į gamtą, į sau¬lėtą vasarą reaguoja tik labai jos išsiilgęs meninės prigimties žmogus. Inten-syvėjant pasakojimui, keičiasi kalba; ji gilėja, sakiniai darosi ilgesni ir sudėtingesni, juose daugiau įvairių pakartojimų. Jutimų įspūdžiui sustiprin¬ti ieškoma galimybių palyginimuose – sakiniai čia pereina į periodus, itin su¬dėtingas sintaksines konstrukcijas. Sintaksės analizei galima skirti ir atski¬rą dėmesį, kadangi būtent sakiniais teka intonacinė pasakojimo energija. Sustokime tik prie vieno sakinio: „Iš lėto, iš lėto šliaužė pro jo akis laibos ir tiesios pušys, šakotos eglės ir kur ne kur baltaliemeniai beržai”. Pradžia pakartojimais perteikia lėtą važiavimą arkliais, lėtą peizažo keitimąsi akių lygmenyje. Sakinys taip sudarytas, kad jo intonacijoje tas lėtas keitimasis jaustųsi, kad pasikartojančiuose garsuose (š, ž) tarsi girdėtųsi medžių šlamė¬jimas. Pabrėžiamos medžių linijos – kamienai, šakos.
Pasakojimo rėmus sudaro erdvė ir laikas. Analizuojamo teksto laikas prasideda dieną ir artėja į vakarą (į savo kaimą keleiviai įvažiuos jau tems¬tant). Vasara, saulėta. Tai išoriniai laiko požymiai. Vidinis laikas, per kurį Liudas Vasaris stebi gamtą ir jos atbalsį savyje, kinta neryškiai, bet keičia veikėjo savijautą: jam darosi lengviau ir šviesiau. Juodos jaunuolio suta¬nos ir saulės šviesos kontrastas yra paprasta, bet svarbi stilistinė priemo¬nė. Išorinės erdvės liniją pažy.mi kelias, kuriuo važiuojama, paminima Dzū¬kija, ežerai, miškai, kraštovaizdžio elementai. Jie nedetalizuojami, kadangi ir Vasaris atskirų vaizdų neįsidėmi – jį veikia pati visuma. Ta visuma, para¬šoma didžiąja raide – Gamta, ir tai labai svarbu. Ne šiaip gamta, kurioje žmogus gyvena, dirba, ja naudojasi, bet žmogaus dvasios tėvynė, kaip bažnyčia, Dievas. Tokia gamtos samprata būdinga romantikams ir simbolistams. Sudvasinta gamta pasirodo ir Putino lyrikoje: eilėraščiuose galima surasti ir tų pačių vaiz¬dinių, kurių yra šioje ištraukoje. Vidinę teksto atkarpos erdvę plečia Va¬sario savijautos palyginimai su žmogum, kuris ilgai buvo uždarytas tam¬soje ir staiga išvedamas į puikų vidurdienio saulės nušviestą sodą. Ir su kurčiu, staiga išgirdusiu šimtabalsę simfoniją. Muzikos motyvas Putinui apskritai yra svarbus. Sodo vaizdinys (sukultūrintos gamtos) gali būti pa¬stebėtas kaip priešprieša natūraliam kraštovaizdžiui, pirmiausia miškui. Paniurę seminarijos mūrai irgi yra priešprieša atvirai kelio erdvei. Teks¬te savitai veikia gamtos ir kultūros priešpriešos ir sąveikos. Gamtą, para¬šytą didžiąja raide, atitinka Katedra, kultūros pasaulio simbolis. Mąstant ir apie savaiminį gero teksto rašymąsi, galima daryti prielaidą, kad būtent Katedra nulėmė Gamtos parašymą didžiąja raide. Kultūrai tekste atsto¬vauja ir muzika, detalizuotas simfoninio grojimo įspūdis.
Analizuojamas tekstas yra intelektualus, mąslus. Pasakojimas skverbiasi į veikėjo sąmonę ir kartu reflektuoja, kas joje vyksta, refleksiją sujungdamas su bendresniais pamąstymais apie virtualias žmogaus situacijas: buvimą tamsoje ir išėjimą į šviesą, staigų kurčiojo atkurtimą simfonijai. Staigumas, pirmas kartas suvokiami kaip proveržiai, įvykiai, blyksniai. Vadinasi, pasa¬kojimas, kuriame tarsi ir nieko nevyksta – tik amžiaus pradžios Lietuvos vieškeliais tolimą kelią važiuoja tėvas ir sūnus, – slepia tikrus dvasinius įvy¬kius, svarbius tolesniam klieriko Liudo Vasario likimui.

Pirmoji romano dalis, kurioje užsimezga kunigo ir poeto konfliktas, bai¬giasi kunigystės laimėjimu. Atsisveikinimas su savo jaunystės ir prigimties vilionėmis virsta sunkia Vasario dvasine kova.
I DALIES APIBENDRINIMAS. Pirmojoje romano dalyje „Bandymų dienos” Liudas Vasaris ieško gyvenimo idealo, emociškai išgyvena vidinius prieštara¬vimus, dar nesuvokdamas jų sąmoningai kaip savo vidaus dramos.
Vasaris nuoširdžiai bando patirti religinį jausmą, bet turi pripažinti sau, kad meditacijos nesuteikia jokių gilesnių išgy¬venimų, kad jis stokoja kunigo pašaukimo. O eiliniu kunigu tapti Vasaris nenori.
Panelė Liucija vilioja klieriką nepatirtu jausmu, jis trokšta išgyventi bundančią meilę, džiaugtis gyvenimu, atsiverti jam ir tuo pačiu metu bando savyje šį jausmą slopinti, kunigystėje ieškodamas išsigelbėjimo ir savojo pašaukimo.
Liudas Vasaris – drovus, neryžtingas, kontempliatyvios prigimties, auklėtas tradicinėje lietuvių valstiečių šeimoje. Polinkis nusileisti, savyje užgniaužti nuoskaudas lemia ir maiš¬to stoką, komplikuoja psichologinį charakterio vystymąsi, tarsi stabdo vyksmą.
Seminarijoje jis vis labiau užsisklendžia savyje, nuolatinį nepritapimą, ginčą su tikrove kompensuodamas ypatinga vidine sutelktimi, susikurdamas savo dvasinį pasaulį.
Ryškėja kūrybinė Liudo Vasario prigimtis. Poeto pašau¬kimas – tai reikšminga vidinė, subjektyvi priežastis, nulemsianti tolimesnius romano įvykius.

Antroje romano dalyje „Gyvenimas eina” Vasaris jau paskirtas į Kalnynų parapiją. Tapęs vikaru, jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, da¬lyvauja religinėse apeigose. Nuo savo entuziazmo greit atšąla pamatęs, kad jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi kunigu Platūnu, tik tvar¬tais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kito kunigo Stripaičio politinė veik¬la. Vasaris jaučia, kad nesuartės su paprastais žmonėmis, nepajėgs jų vesti į aukštesnį gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų jis bėga į gamtą, kuri žadina meniškuosius poreikius. Susipažinus su baroniene Rainakiene, Vasa¬riui. atsiveria kitoks dvasinis gyvenimas. Dvaras „jį traukė kaip kokia užbur¬ta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deiman¬tus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę”. Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, pokalbiai su drąsia ir išsilavinusia baroniene pažadina jam savos vertės pajutimą, paskatina atviriau svarstyti kunigo ir poeto san¬tykį. Nuolat išgyvendamas tai entuziazmą ir kūrybinį įkvėpimą, tai vėl grauždamas save, kad netinkamai elgiasi, vikaras Vasaris ieško atramos bend¬raudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kelionė į užsienį tęsti mokslų nu¬traukia Vasario ryšius su Kalnynų parapijos aplinka. Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luo¬mo varžtų.
Atvykęs į Kalnynus, Vasaris susimąsto, kodėl jis negali kurti ir prieina išvadą, kad nori kurti apie meilę gamtai ir moteriai, bet neturi tokių išgyvenimų patirties. O apie Dievą kurti jis nenori. Susipažinęs su Rainakiene, ima kurti simbolistinę poeziją, nes nenori viešai deklaruoti savo jausmų.
II DALIES APIBENDRINIMAS. Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas” Liudas Vasaris tampa vikaru Kalnynų parapijoje. Ryškėja Lietuvos gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Bažnytinė Kalnynų rutina jį varžo ir slegia. Vikaraudamas jis pajunta, kad visos jo pasiaukojimo, savęs varžymo pastan¬gos neturi prasmės, nereikalingos, blėsta anksčiau puoselėtas kunigiškas idealizmas.
Liudas Vasaris dar bando laikytis, ieško atramos aplanky¬damas Šlavantų tėvelį – „idealų kunigą”, bet tai negelbėja, abejonės dėl kunigo pašaukimo stiprėja ir giliau įsišaknija.
Jis atsiriboja nuo parapinės aplinkos rašydamas, užsisklęsdamas savyje. Taip tikisi turėti vidinę nepriklausomybę, nie¬kieno neliečiamą sritį, kurioje jaustųsi laisvas, jaustųsi poetas esąs. Surasta kompromisinė išeitis atskirti du pašaukimus: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas” -pasirodo esanti tik iliuzija, tik jo sąmonės padarinys ir tik pastarojoje galįs egzistuoti. Liudas jautė, kad bėgimas nuo pasaulio yra beprasmis, kad dėl kūrybos jis turįs atsiverti įvairialypei patirčiai, nes gyvenimo pažinimas ir yra kūrybos versmė.
Liudo Vasario kūrybinį pradą dar labiau sustiprina pažintis su dvaro ponia baroniene Rainakiene. Ji skatina Liudą rašyti, atskleidžia jam pasaulio įvairumą ir daugialypiškumą. Išryš¬kėja didysis paradoksas: Vasaris, eidamas tarnauti Dievui, slopina savyje jo dovaną – talentą.
Liudo Vasario pažintis su baroniene Rainakiene stiprina tolimesnę vidinio konflikto raidą. Intymus ir artimas ryšys su turtinga, aristokratiška, dosnia ir laisva moterimi sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir žmogišką išdidumą, pasiryžimą priešintis rutinai. Stiprėja individualizmo jausmas, modernėja pasaulėjauta. Didelis nusivylimas sąlygoja būtinybę atsinau¬jinti. Kunigo ir poeto konfliktas sprendžiamas poeto naudai.

Antros ir trečios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, atkurta Lietuvos valstybė. Vasaris baigė mokslus dvasinėje akademijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.
Trečios dalies „Išsivadavimas” pradžioje matome Liudą Vasarį jau grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį, įgijus; filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Vasaris vengia religinių apeigų visaip išsisu¬kinėdamas ir meluodamas, bet galų gale sutinka laikyti mišias nebuvęs išpažinties trejus metus. Atsinaujina jo santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kunigo Kimšos, artimo Vasariui žmogaus, duktė, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris mato, kad kunigystė gali pražudyti žmogų, ir jaučia, kad jam taip pat gresia dvasinė katastrofa. Su kunigais susietas savo darbu (Vasaris dirba gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūra ir materialine padėtim, jis nesiryžta iš karto nutraukti ryšių. Be to, bijo įskau¬dinti tėvus ir prarasti geriausią, kaip pats mano, .su kunigyste įgytą savo asmenybės dalį – gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, mora¬linį tvirtumą. Jo grožinių kūrinių pasisekimas skatina Vasarį ryžtis pragy¬venti vien iš literatūros darbo. Nauja Vasario draugė Auksė Gražulytė, tur¬tingo Amerikos lietuvio dukra, ragina kovoti su savo dvilypumu, Vasario išgyvenamus sielos disonansus vadina dvasios menkyste. Auksės paveiks¬las šiek tiek teziškas, ne toks gyvas kaip Liucės ar baronienės. Akivaizdūs ir jos tikslai: būdama veikli, ambicinga moteris, ji siekia žūtbūt suvaidinti Vasario gyvenime lemtingą vaidmenį, tapti jo mūza kelyje į išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas – „kas bus toliau?” – kreipia Vasario mintis į galimybę kurti šeimą. Tačiau Liudui labiau rūpi jo talento ir kūrybos liki¬mas, dėl jų jis pasirengęs mesti kunigystę – ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas Kalnynuose, ir šeimos gyveni¬mas jam atrodo per ankštas, jis vis viena jausis atitvertas nuo tikrojo savo pašaukimo – kurti. Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui yra svarbiausias dvasinis gyvenimas. Romano pabaigoje jis aiškiai suvokia sa¬ve kaip poetą ir supranta savo egzistencijos prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.” Romanas baigiamas Vasario pa¬reiškimu NN vyskupystės kurijai.
III DALIES APIBENDRINIMAS. Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimties metų laikotarpis. Pakitusi istorinė situacija: praėjęs Pirmasis pa¬saulinis karas, susikūrusi Lietuvos valstybė. Liudas Vasaris grįžta į Kauną, į laikinąją Lietuvos sostinę, po studijų Peter¬burgo dvasinėje akademijoje, Vakarų Europos universite¬tuose. Grįžęs į Lietuvą, Liudas Vasaris aiškiai suvokia bū¬tinybę pasirinkti, nes kompromisas žudo talentą, žlugdo žmogų. Nors ir apsisprendęs mesti kunigystę, vengdamas kunigiškų priedermių, jis delsia, ima abejoti, nesiryžta.
Užsimezgusi pažintis su Aukse, susitikimas su Liucija Glaudžiuviene, jaunystės mylimąja, sudrumsčia Liudo Vasario jausmus, trikdo dvasinę ramybę, didina įtampą.
Liucės savižudybė – iššūkis aplinkai, reikšmingas siužeto posūkis – skubina Liudo Vasario vidinio konflikto atomazgą, lemia jo apsisprendimą ir ryžtą.
Liuciją Liudas atranda naujai – kaip dramatiško likimo žmogų, kaip visą gyvenimą jį mylėjusią moterį, kaip „pirmąją pažadinusią širdį jausmams ir iškėlusią gyvenimo klausimą”.
Galų gale jis rašo pareiškimą NN vyskupystės kurijai, pradėdamas naują gyvenimo ir kūrybos etapą, galbūt aiškiai suvokdamas, kad iš kaltės jausmo jis niekada neišsivaduos, kad visiška asmenybės laisvė nepasiekiama ir kad jis renkasi tik naują nelaisvės formą. Bet žmogui duota galimybė laisvai pasirinkti, ir Liudas Vasaris ta galimybe pasinaudoja, są¬moningai suvokęs savo paskirtį, pašaukimą, įprasmina indi¬vidualią būtį.

ROMANO APIBENDRINIMAS. Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui, savistabai ir sa¬vianalizei „Altorių šešėly” laikomas psichologiniu, o dėl raiškos (stiliaus) -intelektualiu romanu. „Altorių šešėly” ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš tiesų buvo naujas žingsnis lietuvių literatūroje. Modernia anuo metu pasa¬kojimo technika, aktualia problematika Putino romanas praaugo Antano Vienuolio, Juozo Grušo, Petro Cvirkos stambiosios prozos kūrinius..

Leave a Comment