Perkūnas

Mitai ir mitologija

Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).

Baltų mitologijoje yra daugybė dievų ir deivių:

Austėja – bičių, augalų, žiedų globėja, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja.
Gabija – ugnies, namų židinio globėja.
Giltinė – mirties deivė.
Laumė – duodanti ir grriaunanti, nakties, vandens sferos deivė.
Laima – gimimo ir likimo deivė.
Laima – Dalia – materialinių gėrybių gausintoja.
Medeina – medžioklės deivė.
Milda – meilės ir laisvės deivė
Junda – karo deivė.
Žvėrūna – laukinių žvėrių globėja.
Žemyna – Žemės motina – žemės derlingumo deivė.
Ragana – Lunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė.
Dievas – dangaus šviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dvasia.
Mėnulis – Nakties šviesos dievas, karių globėjas, augalijos augimo skatintojas (nuo mėnulio fazių priklauso, ką ir kada sodinti). Sveikatos, grožio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Vėlesnėje mitologijoje laikytas mirusiųjų globėju, o žvaigždės – vėlėmis.
Saulytė – saulės dukra, daangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra.

Baubilas – medaus ir bičių dievas.
Aitvaras – neša materialines gėrybes.
Žemininkas – sodybos, gyvulių globėjas.
Kaukai – Neša skalsą, daugina javus ir šieną. Požemio dvasios.
Vaižgantas – Linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas.
Velnias – tai dievas kūrėjas, kartu su Dievu kū

ūręs pasaulį.
Perkūnas – Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujama.
Javinis – javų dvasia, ateinąs ir išeinąs “svečias”.
Keliuklis – keliaujančių dievas.
Ragutis (Ragis) – aludarių, alaus ir midaus globėjas.
Pergubrė – pavasario ir žiedų deivė.
Pilnytis – turto dievas.
Bet išvisų išvardintų dievų, man labiausiai patinka – perkūnas, todėl aš apie jį aprašiau plačiau.

PERKÛNAS

Tai ryškiausias senovės lietuvių dievas. Jį, kaip dievą, mini patys seniausi šaltiniai: Eiliuotoji Livonijos kronika, Mamalos kronika, viena agenda ir kiti vėlesni raštai. Tautosakos apie Perkūną irgi labai gausu: jis minimas sakmėse ir pasakose, dainose, patarlėse ir liaudies tikėjimuose. Perkūnas – aktyvusis dangaus pradas, vyriškumo ir energijos, dangiškosios ugnies dievas. Jis visur žadina gyvybę, pavasarį prikelia gamtą naujam gyvenimo ciklui. Perkūnas kaip Dievas valdovas – Vytis iškilo istoriniais laikais, kai reikėjo kelis šimtmečius kovoti už lietuvių ir Lietuvos išlikimą. Perkūno laikais moteriškumas ir Deeivės tikyba buvo kiek pažeminti, nors lietuvių kultūroje moters padėtis buvo visada aukšta.
Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas. Valdė dangų, atmosferą, rūpinosi žemės augalijos vaisingumu, globojo žmogų, jo dorovę, moralę. Griaustinio ir dangaus valdovu imtas laikyti krikščionybės laikais.

Drausta tarti Perkūno vardą, ypač vaikams. Jį ištarti gali tik vyresni žmonės, bet pagarbiai, mažybine forma – Perkūnėlis. Perkūną vadino kitais vardais: Dievaitis, Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Tarškutis, Trenktinis, Drynėlis, Šarkutis, Akmeninis kalvis, Dūdutis, Poškutis, Dūdų senis.

Lietuviai Perkūną įsivaizduoja aiškiai suasmenintu, žmogišku pa

avidalu.Pagal liaudies tradicijas, jis vaizduojamas dvejopai: kaip žiliabarzdis senis, gyvenęs debesyse ir važinėjąs padangėmis ugnies ratais, su kūju arba kirviu rankoje, kuris sviestas vėl sugrįžta atgal; dar sakoma, kad jis esąs senis su varine ar ruda barzda, važinėjąs po debesisi, pasikinkęs į dviratį ožį, turįs kirvį rankose. Kitas jau vėlesnės kilmės Perkūno pavidalas esąs toks: kai jis pasirodąs žmonėms, tai atrodąs, kaip didelis ir stiprus vyras-medžiotojas, turįs kokį nors ginklą, bet ne kūji. Abiem atvejais antropomorfiškas dievybės įsivaizdavimas vargu ar begali būti aiškesnis.
Perkūnas valdo atmosferos reiškinius, ypač griaustinį ir žaibus, duoda žemei lietų, griausmas pažadina žemės derlingumą, persekioja ir naikina piktus demonus; būdamas piktas ir nepermaldaujamas, bet kartu ir labai teisingas.Perkūnas yra teisibės saugotojas ir nusikaltėlių baudėjas. Perkūnas turi daugelį požymių ir funkcijų, paprastai priskiriamų dangaus skliauto dievui. Nors Perkūnas buvo laikomas dielėje pagarboje ir jo labai bijota, tačiau nėra davinių tvirtinti, kad jis būtų buvęs laikomas vyriausių baltų dievų, kuriobūtų priklausę visi kiti dievai. Atrodo, kad kokio vyriausio dievo baltai iš vis neturėjo, buvo skirtinės dievybės, kurios veikė savarankiškai. Ypatingas ” dangaus dievas” baltuose nėra ryškus. Latvių dainos apie jį šį tą žino, lietuviuose tėra likęs tik vardas, teturįs bendrinę dievybės prasmę. Dangaus skliausto gerbimas ir ypatingas jo dievas būdingas krajoklių tautoms, kl
lajojančioms su savo bandomis lygumose, tundrose ar stepėse, kur yra platus akiratis ir dangaus skliaustas, tarsi koks dangtis, laiko juos apvožęs ir tolumoje atrodo susisiekiąs su žeme. Lietuviai gyveno miškuose ir retai tegalėjo stebėti viską apgaubiantį dangaus skliaustą, tad jo ypatingai negerbė.

Perkūno jėgą atspindi griaustinis. Perkūno gyvuliai – bulius, ožys, paukščiai – perkūno oželis, retai – erelis, medis – ąžuolas, kartais – šermukšnis. Dažniausiai Perkūnas įsivaizduotas kaip stiprus, jaunas vyras su vario barzda, su kirviu rankoje. Kartais vaizduotas ir kaip žilas senis, rankose laikantis eržilą, ožį ir kirvį ar lazdelę, kartais vaizduotas baisaus veido, su ragais, šiurkščiais plaukais. Per akmeninį kalną (dangų) Perkūnas lekia ugnine dvirate ožiu ar žirgais (kartais sparnuotais) pakinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkštis.
Perkūno jėga persiduoda per kirvį ir žaibo nutrenktus daiktus, kurie gydo ligas, saugo nuo piktų dvasių, padeda vaisingumui, gimdymo metu, garantuoja ir saugo derlių. Kirvis – pagrindinis Perkūno ginklas prieš blogį, ligas, nevaišingumą, mirtį. Kitas jo ginklas – lankas ir strėlė. Vėlesniais laikais tikėta, kad Perkūnas šaudo kulkomis iš šautuvo (kulkomis laikyti meteoritai).

Žmonės nešiodavosi Perkūno kulkas ir kirvukus, norėdami apsisaugoti nuo velnio, ligų, užtikrinti žmonių ir gyvulių vaisingumą. Kirvukus dėdavo ant slenksčio, per kurį turėdavo pereiti jaunavedžiai, jais trindavo karvių tešmenis, dėdavo į kūdikių lopšius. Laukuose įleisdavo kirvį ašmenimis į viršų, kad apsaugotų pa

asėlius nuo krušos. Kirvukus suskaldydavo, sumaldavo ir sumaišę su vandeniu duodavo atsigerti gimdyvei, kad lengviau būtų gimdyti. Tikėta, kad vanduo perpiltas per skylę kotui įstatyti, turėjęs gydomąją galią. Perkūno kirvukais laikyti akmens amžiaus kirviai ar gintariniai kirvio formos papuošalai.

Perkūno vardas susijęs su žodžiais, reiškiančiais ąžuolo, ąžuolijos ar kalno viršūnės pavadinimus, griausmą, debesis. Ąžuolas – Perkūno buveinė, todėl ąžuolynuose statytos šventyklos. Perkūnui skirta diena – ketvirtadienis (kitur – penktadienis). Kai kur ketvirtadienis laikytas velnio diena. Mitai pasakoja apie nesėkmingas Perkūno vedybas su Laume (ar Vaiva), kurią pagrobęs velnias. Vestuvės turėjusios įvykti ketvirtadienį, todėl ir dabar ši diena laikoma netinkama vedyboms (ketvirtadienį vedusieji nesutaria, nes tarp jų velnias gyvena).

Perkūnas nepakenčia melagių, vagių, pagyrūnų, savimylų. Į juos svaido žaibus, kirvį, grasina griaustiniu (griaustinis – Perkūno kalba, kuria jis vaidiloms praneša savo valią). Didysis Perkūno priešas – Velnias (Velinas). Kova tarp jų amžina, kartais baisi, kartais juokinga. Velnias slapstosi nuo Perkūno medžių drevėse, iš kur išlenda kaip katinas ar ožiukas. Velnias glaudžiasi prie žmonių, nes nekaltų žmonių Perkūnas nemuša. Ypač Perkūnas įširsta, kai velnias rodo liežuvį ar pasturgalį. Perkūnas velnio vaikosi 7 metus, o kai nutrenkia, šis nesirodo 7 metus (pavirsta dirvos gabalu). Perkūnas negali nutrenkti velnio, pasislėpusio po velėna – čia jis neturi galios. Krikščionybės laikais Perkūno kovą su velniu pakeitė Šv. Jurgio kova su Slibinu ir Mykolo Archangelo kova su velniu. Liepos 20 d. – Perkūno šventė (krikščionybės laikais sutapatinta su Šv. Elijo diena). Tą dieną aukoti ožiai, jaučiai.

Senovėje manyta, kad kažkokia antgamtinė būtybė (slibinas, aitvaras, gyvatė ir t.t.) pagrobia vandenį, prasideda sausra. Perkūnas kovoja su tomis būtybėmis ir išlaisvina vandenį. Mušdamas piktas dvasias Perkūnas kartais pataiko į žmogų. Perkūno nutrenktas žmogus laikytas išrinktuoju, priimtu į dievų draugiją. Kriviai trokšdavo taip mirti. Žmogaus ar gyvūno nutrenkimas laikytas auka Perkūnui. Griaustinio metu žmonės melsdavosi, aukojo aukas. Dar XX a. Pradžioje lietuviai, artinantis audrai, degindavo židinyje duoną, palėpes kaišė ąžuolų šakomis, į pamatus dėjo akmeninius Perkūno kirvukus, degindavo žvakes, skambindavo varpeliais, bėgdami aplink namą, kad velniai išbėgiotų ir Perkūnas netrenktų į namą.

Mitai mini buvus 7 ar 9 Pekūnus (devinta – moteris Perkūnė). Pasakos mini Perkūną turėjus žmoną ir 9 sūnus, nors yra mitų, teigiančių, kad Perkūnas neturi šeimos, nevedęs, nes dėl rūstumo nerado žmonos.

Turinys

Ávadas

1.Mitologija
2. Mitai
3.Dievai ir dievybės.
4.Perkūnas.

5.Išvados:

Patriarchalinėje sistemoje vyravo vyrai, tad ir dievų panteone dominavo vyriškieji dievai, jei karaliai ir kariai, jojantys žirgais ar važiuojantys vežimais, o moteriškos dievybės tik dukterys, nuotakos, bet ne valdovės.

Perkūnas ir Dangaus kalvis yra kariai, dominuota į jų fizinę jėgą. Perkūnas kariauja su mirtimi, su slibinu, su velinu. Įdomu tai, kad amžinoji kova tarp gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio vyksta ne tarp dangaus šviesos valdovo Dievo ir mirties bei tamsos dievo Velino, bet tarp griaustinio dievo Perkūno ir Velino. Perkūnas labai ryškus dievas, vaisina žemę, be jo niekas neprasidėtų, neželtų ir žemė liktų neišvalyta nuo piktų jėgų. Tik dievai vyrai kuria, moterys nieko nepradeda, ji pasyvi.

Pagrindiniai 3 kilmės dievai lygiateisiai, kiekvienas turi savo pasireiškimo sferas: Dievas – šviesos, Velinas – tamsos, Perkūnas – gėrio ir ugnies; kiekvienas iš jų turi savo gyvulius ir medžius. Savo padėjėjus, sąjungininkus turi tik Dievas. Visi jo padėjėjai priklauso dangaus šviesos sferai (Mėnulis – nakties dangaus šviesa, Dangaus kalvis – saulės kalėjas, Dievo sūneliai – Saulytės sužadėtiniai). Matyt, Dievo padėjėjas buvo ir vyriškos giminės dievas Saulė.

Naudota literatūra:

1. P.Dundulienė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990.

2. Marija Gimbutienė Senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius, 2002.

Leave a Comment