Nenusimanydami apie savo protėvių garbintus dievus, papročius ir apeigas, negalime kaip reikiant suprasti visos savo kultūros savitumo. Todėl buvo parengta pirmoji senosios lietuvių religijos ir mitologijos chrestomatija. Joje sudėti žymiausių lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėtojų veikalai. Pirmuoju tyrėju galima laikyti lenkų istoriką J. Dlugošą (1415 – 1480). Plačiai apie senąją lietuvių religiją apibūdino M. Strijkovskis (1547 – 1593), J. Lasiokis (apie 1534 – 1599), S. Daukantas ( 1793 – 1864). Apie Perkūno vietą lietuvių tikėjime rašė T. Narbutas veikale ,,Lietuvių mitologija“ (1835), S. Stanevičius ,,Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838). Reikšmingas A. Botyriaus ,,Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“ (1871), A. Briuknerio ,,Žmonės ir dievai“ (1904). Tuo susidomėta pačiu laiku, nes dar daug duomenų galima buvo užfiksuoti iš gyvosios tradicijos. Referate norima plačiau pateikti žynių apie Perkūno atsiradimą lietuvių pagoniškajame tikėjime, apie jo garbinimą, vietą kitų dievybių tarpe ir reikšmę žmonių gyvenime. Visi seniausi padavimai liudija, kad žmonių giminės kūdikystėje Dievo būta vieno. Smarkiai išaugus bendruomenėms, Dievo kultas taip pat pasiekė aukštesnę pakopą. Jį imta platinti ir taikyti gyvenamojo meto reikmėms. Buvo išgalvoti atvaizdai, simboliai, paminklai, relikvijos, kurie ilgainiui patys virto dievais.Žmogus, vadovaudamasis įgimta nuovoka, pajutęs tikrąjį dievą savo širdyje, protu ėmė ieškoti jo aplinkoje. Jis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo pradininką; suvokęs visų daiktų kūrėją ir valdovą, ėmė jį garbinti, bet garbinimas neatskiriamas nuo baimės, todėl savo pojūčiais lenkėsi reiškiniui, kuris labiausiai jį baugino. Audros, kruša, žaibas, griaustinis – baisūs nesuprantamos jėgos iš aukštai siunčiami gaivalai pavergė žmogaus protą: jie tokie galingi, kad griauna, ardo, naikina viską, net šventyklas ir dievų statulas. Vadinasi, tų jėgų valdovas turi būti galingiausia dievybė. Žmogus tą dievybę iškėlė virš visos gamtos ir davė jai Perkūno vardą. Perkūnas buvo garbinamas visose anksčiau lietuvių gyventose vietose ir gali būti laikomas vienu svarbiausiųjų dievų. Perkūnas niekur nėra minimas kaip vyriausias baltų dievas. Bet kategoriškai taip teigti nėra pagrindo. Tai priklauso nuo kalbamojo laikmečio. Gentinėje visuomenėje perkūnija, nors vaizduojama labai galinga ir triukšminga gamtos jėga, sufantastinta ir sudievinta, buvo pavaldi aukštesniajai už ją dangaus sferos dievybei – Praamžiumi ar kitais vardais vadintai, viduramžiais, įsiviešpatavus feodaliniam karių luomui, Perkūnas tapo ir karo dievu, pirmesniu ir aukštesniu už kitus dievus, tarsi dievų tėvu. Perkūnas laikytas dievų, dangaus ir žemės karaliumi, gamtos ir griaustinio valdovu. Perkūnas drauge su Atrimpu ir Polium sudarė atskirą pagoniškosios lietuvių religijos mitą, tam tikrą pagonišką trejybę, simbolizavusią dangų, žemę ir pragarą, taip pat gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Senovės raštuose negalima rasti, ar Perkūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Perkūnas yra geroji dvasia – dievo sūnus, jo motina – Perkūno Tatė.
Be reikalo nebuvo galima minėti Perkūno vardo. Jį galėjo ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai. Todėl buvo vartojama daug antrinių vardų. S. Daukantas ,,Būde“ Perkūnui priskiria net virš 30 vardų. Vadino jį Tečiu, jog jis, kaip geras tėvas rūpinas savo vaikais. Vadino jį Aukštuoju tėvu, jog aukštai, danguje, gyvenančiu. Vadinu jį Visagysčiu, visiems gyvybę duodančiu. Vadino jį taip pat Visgamtu – gamtą veisiančiu. Vadino jį Duotonu, kurs visą suteikia svietui. Vadino jį taip pat Pergrūdžiu, jog jis globė javus ir vaisius, kuriais žmonės ir gyvuliai mito. Vadino jį dar debesų Bangiotoju, nes vėjai, lietūs kilo per jo galybę. Ir lietuvių dievybės kartais įgydavo gyvūnų ar žmonių pavidalą. Perkūnas buvo garbinamas ir kaip vyras, ir kaip moteris. Žmonės Perkūną įsivaizdavo įvairiai. Perkūnas kaip vyras buvo vidutinio žmogaus ūgio ir vidutinio amžiaus. Jis turėjo veidą drąsų, raudoną, barzdą garbanotą, ant galvos liepsnas. Per petį persimetęs virvutę, ant kurios suvertos kulkos, važinėja laukinėmis ožkomis pakinkytu vežimu, dešinėje rankoje laiko kirvį arba kūjį, kuriuo triuškina velnius, t.y. milžinus. Perkūnas tai yra žilas senis. Jis visada sėdi geležiniuose ratuose ir važinėja po geležinius tiltus. Greitai lekia tais geležiniais tiltais ir iš po ratų lekia ugnys. Tos ugnys – tai ir yra žaibai. Bildėjimas – tai yra ratų daužymas į geležinius tiltus ir kai baisiai įpyksta, tai svaido ugnies kulkas žemėn, tai sako, trenkia. Sakydavo, kad ,,esą devyni perkūnai: aštuoni vyrai, devinta merga. Kiekvienas iš jų turi paskirtą sau metą, o tas metas, kurį valdo Perkūniūtė, esąs baisiausias, su didžiausiais griausmais“. Vis dėlto nuolat, paprasta akimi neregimos dievybės gyveno danguje, šventoje girioje ar žemėje; dalyvavo ten kur buvo aukojamos aukos; pačias aukas suvartodavo mirtingieji. Taigi jei perkūnijos metu žemaitis, nešinas lašinių paltimi, vienplaukis apeidavo savo sodybą ir sakydavo: ,,Perkūne dievaiti, nespirk į mane, maldauju tave, dieve, še tau paltį“, o paskui pats tą paltį suvalgydavo, tai tam tikrą nelogiškumą čia matė tik krikščionis, ne pagonis.Lietuvių gentys Perkūną garbino be galo iškilmingai, apeigos jo garbei būdavo puošniausios, jam buvo skirti aukurai, girios. Apeigos vykdavo po atviru dangumi, ąžuolynuose. Didingiausias ąžuolas, aptvertas tam tikra tvora, po juo aukuras bei trijų svarbiausių dievų (Perkūno, Atrimpo, Pokliaus) statulos. Į didžiąsias šventyklas dvasininkai kas dieną nešdavo jam aukas, jo ženklą ant savo rūbų nešiojo vyriausiasis žynys – krivių krivaitis. Viena savaitės diena – penktadienis – buvo skirta jam ir laikoma šventadieniu.Lietuvoje vyriausia buvo Vilniaus Perkūno šventovė, veikusi Šventaragio slėnyje. Joje degė Amžinoji Ugnis, o šventykla stovėjo dabartinės Katedros vietoje (dalį aukuro šiandien galima pamatyti Katedros rūsyje. Iš medžių Perkūnui buvo skirti du – ąžuolas ir diemedis. Ąžuolas buvo skirtas kaip pats tvirčiausias, pats tauriausias ir ilgaamžiškiausias medis. Ąžuolai nebuvo kertami. Dar XVIII a. Buvo tikima, kad kas kirviu šį šventą medį palies, bus pats tuo pačiu kirviu paliestas. Daug kur iki XX a. Tebeaugo neliečiami didžiuliai ąžuolai, jie net buvo vadinami dievaičiais. Tad iki XX a. Pradžios ąžuolas tebebuvo gerbiamas kaip dievo Perkūno inkarnacija, turinti dievo galią. Perkūnas ir ąžuolas buvo tas pats. Ąžuole glūdi šventa Perkūno ugnis. Iš Pretorijaus XVII a. Aprašymo žinome, kad šventoji ugnis, prižiūrima žynių, dievų garbei degė visą laiką. Jei ji užgesdavo, reikėdavo įžiebti iš ąžuolo, trinant medį pilkais, t.y. Perkūno spalvos akmenimis. Diemedis – apsaugo namus, prie kurių auga, jo žiedas savo stebuklingąja galia nenusileidžia paparčio žiedui. Tikėta, kad visos orų permainos priklauso nuo Perkūno valios, todėl jį ypač garbino žemdirbiai. Jam melstasi nusiėmus kepures. Lietuviai kaimiečiai lig šiol nepamiršo šio dievo: kai supykę kam nors šaukiasi dangaus rūstybės ir keršto, Perkūno vardą taria kaip prakeiksmą. Suskaldytas akmuo, žaibo trenktas medis tampa lyg ir pagarbos objektu. Audros ir perkūnijos metu jį melsdavo išsigelbėjimo.Perkūną visos tautos įsivaizduoja pirmiausia kaip griaudžiantį, trenkiantį, griaunantį, todėl jis dažnai apginkluojamas tokiu ginklu, kuris tuo metu, kai kūrėsi jo mitai, toje tautoje buvo įprastas. Lietuviai apginkluoja akmeniniu kūju, kuriuo jis triuškina priešus, griauna viską, kas pakliūva po jo stebuklinguoju kūju. Perkūnas pasirodo rūsčioje aplinkoje – juodame debesyje, iš kurio gilumos trenkia savo kūju. Viskas, ką Perkūnas sudaužydavo, ką jis perskrosdavo, buvo laikoma šventu dalyku, o Perkūno užmuštas žmogus – palaimintuoju.Perkūnas ne tik griauna ir gąsdina, bet ir baudžia žmones už jų nusikaltimus, ir dėl šių naujų ,,pareigų“ jis jau yra priesaikos sutvirtintojas ir svetingumo globėjas. Todėl priesaikose jis kviečiamas būti baudėju už melavimą. Lietuviai sako: Tegul mane Perkuns sukultu (jeigu aš pasakiau netiesą).Būdamas griaustinio ir lietaus dievybė, Perkūnas lengvai galėjo tapti ir žemdirbystės globėju. Juk jis siunčia į saulės spindulių išdegintą žemę gaivinantį lietų. Jam pasirodžius, t.y. pasigirdus griaustiniui, žemė išsivaduoja iš šaltų sniegų, nebegresia šaltis. Iki šiol Lietuvoje tebėra gyvas tikėjimas, kad javai ir žolė neauga tol, kol nepasigirsta griaustinis, ir kad Perkūnas, sukrėsdamas savo griausmu žemę, pažadina ją naujam gyvenimui, padaro ją vaisinga. Jei kas nusimaudys upėje po pirmos perkūnijos, neturės ligų, bus sveikas iki kito pavasario. Po pirmos perkūnijos reikia galvijus išginti į laukus, karvėms prie ragų prikabinti maišelius su šventomis žolelėmis. Tuomet jos bus sveikos ir Perkūnas jų nenutrenks iki kito pavasario. Pavasarį, kai pirmą kartą išgirsdavo Perkūną griaudžiant, tai mergos rūtas sėdavo – rūtos būdavo gražios ir garbanotos. Pavasarį, kol griausmas neužgriaudžia, gyvatė yra didžiausias vaistas, o užgriaudus jos gydomoji galia sumažėja.Perkūno griausmas, manyta, turi poveikį ir žmogaus likimui. Jeigu dienos metu griaudžiant gimsta vaikas, manoma, kad jis būsiąs didelis ponas, tačiau jei naktį griaudžiant naktį gimsta, tai greit mirs.Dar XIV a. Pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestas, o Lietuva – daugiatautė, ir visi gyveno santarvėje. Ši išmintinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios to meto civilizacijos sąlygomis. Nors savo tikybos visumą lietuviai uoliai saugojo, bet tai nesutrukdė anksti pasiduoti įtakai krikščionybės, kuri į pagoniškų dievų vietą pakišo šventųjų kultą ir vardus. Atėjusi krikščionybė jau ne reformą darė, bet atmetė, kas buvo gerbiama ir plėtojama mūsų žemėse.Baltų tikėjimo atgimimas Lietuvoje prasidėjo XIX a., o dar XVIII a. Įvairūs šaltiniai praneša apie pagonybės gyvavimą kaime. Vadinasi išsilavinusių lietuvių pradėtas senojo tikėjimo prikėlimas buvo nedaug atitrūkęs nuo dar gyvos liaudiškos tradicijos.Lietuviui žmogaus gyvenimas tolygus gamtos gyvenimui. Šventės ženklino ne tik gamtos, bet ir svarbiu įvykius – tam tikrų darbų pradžią ar pabaigą.Vasario 2d. – Perkūno – Graudulinė arba Grabnyčios diena. Tam buvo paprotys susisukti po plonyte vaško žvakę graudulinę (perkūninę) – storą lininį siūlą su vašku vyniodavo ant medgalio. Perkūno žvakė deginama prie mirštančiojo, per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų. Graudulinė žvakė triskart apnešama aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai (Perkūno ženklu) padeginama ties kakta, pakaušiu ir paausiuose. Tai pastiprinimas ugnimi. Tokia apeiga turėjo apsaugoti vaikus nuo perkūnijos, visokių ligų ir nelaimių.Jorės šventė švenčiama balandžio mėnesio pabaigoje ( Jurginės – 23d.). Jorė – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę, siunčia lietų.,,Pasaulio Etninių Religijų Kongreso“ deklaracijoje rašoma, kad būtina atsigręžti į savo prigimtines dvasines ištakas ir atgaivinti protėvių paveldą. Tikra prigimtinė religija žadina meilę ir pagarbą visam mus supančiam pasauliui.Naudotos literatūros sąrašas:
Gimbutienė M. Senovės lietuvių deivės ir dievai. 2002. Vėlius N. Lietuvių mitologija, I tomas. 1997. Bartninkas M. Didžiųjų mitų keliais. 1999. Germanienė G. Senovinis kalendorius. 1997. Trinkūnas J. Baltų tikėjimas. 2000.