Turinys
1. Įvadas 22. Dievas Perkūnas 7a. Vietovardžiai ir Perkūnas 7b. Perkūno vardai 9c. Perkūno funkcijos 103. Išvados 114. Naudota literatūra 121. ĮvadasPerkūnas – vienas populiariausių senovės lietuvių dievų. Šis dievas, kaip vienas ryškiausių lietuvių mitologijos personažų, išlaikė tvirtas pozicijas mūsų tradicinėje kultūroje, kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Dievas Perkūnas nuo seno domino istorikus, etnografus, senosios religijos tyrinėtojus. Mitologiniuose tyrinėjimuose Perkūnas buvo minimas jau XIX a. pirmoje pusėje. T. Narbutas veikale “Lietuvių tautos istorija” (1835m.) charakterizuodamas Perkūną teigia, kad šis dievas buvęs aukščiausiasis gamtos valdovas. Griaustinio dievo atsiradimo priežasties formavimosi procesą autorius aiškina per žmogų. Nujausdamas dievą savo širdyje, žmogus jo ieško ir išoriniame pasaulyje. Dievas įžvelgtas gamtoje, jos reiškiniuose: audros, kruša, žaibai, griausmai, sukeliami nesuprantamų dangaus jėgų, traukė žmogaus dėmesį. Žmogus garbino tų visų reiškinių valdytoją ir tai buvo galingiausias dievas Perkūnas. Istorikas T. Narbutas pabrėžia atmosferinę griausmavaldžio funkciją: “visos oro permainos priklauso nuo Perkūno valios” [3.11p.] Todėl, kaip teigia autorius savo veikale, žemdirbiai buvo jam pamaldūs. T. Narbutas aptaria senąsias lietuvių šventoves, tarp kurių viena svarbiausių buvusi šventovė Vilniuje, skirta Perkūnui. S. Stanevičius studijoje – “Lietuvių mitologijos aiškinimas” (1838m.) mini Perkūno ir amžinosios ugnies kultą. Autorius Perkūną apibūdina kaip “kažkokią būtybę, svaidančią žaibus ir griaudžiančią”. Rašydamas apie šventąsias vietas Lietuvoje ir Žemaitijoje, jis išskiria senovišką namą Kaune, vadinamą Perkūno bažnyčia, ir kritiškai vertindamas konstatuoja, kad tas namas negalėjo turėti ryšio nei su Perkūnu, nei su jam skirtais ritualais.S. Daukantas, veikale “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (1845m.), Perkūną apibūdina pirmuoju šilumos įkūrėju, davusiu pradžią gyvybei ir nuleidusiu į pasaulį ugnį, kaip žmonijos globėją. Perkūno siejimas su ugnimi yra pagrįstas ir patvirtintas mūsų tautosakos.
S. Daukantas pateikia gausybę Perkūno vardų, juos savaip paaiškindamas: “Vadino jį Žiebriu nuo žodžio žiburys, jog jis visam pasauliui žiebino. Vadino jį Praamžiu nuo žodžių pra ir amžius, taip pat vadino Aukštėju arba Aukštuoju tėvu, nuo to, jog aukštai, danguje, gyvenančiu. Vadino jį Visagysčiu arba Gyvaleidžiu nuo žodžių gyvas ir leisti, visiems gyvybę duodančių. Vadino jį taip pat Visgamtu arba Visgamčiu, nuo žodžių vaisius ir gimdyti, vaisių gimdančiu arba gamtą veisiančiu. Vadino jį Aukopirmas nuo žodžių auka ir pirmas, kaip tas, kurį reikia visų pirma aukoti ir garbinti”. Ši Perkūno vardų eilė tęsiama dar daugeliu kitų. S. Daukantas suteikė Perkūnui daugybę vardų ir funkcijų, manydamas, kad vėliau tie dievo “privalumai” išsiskaidė ir buvo pramanyti nauji dievai. Teoriškai toks dalykas, kai tam tikras dievo funkcijos pagrindu sukuriamas naujas dievas, įmanomas. Religijų istorijoje žinoma tokių atvejų. XIX a. Viduryje ir antroje pusėje dievo Perkūno problemą yra nagrinėję ir kiti lietuvių mitologijos bei religijos tyrinėtojai: J.J. Hanuschas, A. Schleicheris, M. Akelaitis, E. Volteris, T. R. Greinbergeris, A. Bruckneris, A. Botyrius. A. Botyrius – filologas, domėjęsis tautosaka. Jis rinko ir užrašinėjo žodinę liaudies kūrybą. Studijuodamas Maskvos universiteto istorijos ir filologijos fakultete, dar studentas būdamas parašė straipsnį ”Pasakojimas apie lietuvių griausmavaldį Perkūną” (1871 m.), kuris moksliniu požiūriu vertingas iki šiol. Esminiai Perkūno bruožai autoriaus atskleidžiami indoeuropiečių tautų mitologijų – slavų, germanų, graikų, romėnų – kontekste. Pripažindamas šių tautų giminystę, A. Botyrius mano, kad ir griaustinio dievo ypatumai yra panašūs šiose tautose. Autorius teigia, kad griaustinio dievas – visų pirma šiurkščių jėgų tramdytojas, be to jis yra valdovas ir žemės derlingumo skatintojas. Visa tai tyrinėtojas įrodo gausiais autentiškais tautosakos duomenimis. Aiškindamas Perkūno ryšį su medžiais, A. Botyrius išskiria ąžuolą ir diemedį. Vienas pagrindinių argumentų, kuriuo re…mdamasis autorius teigia diemedį buvus skirtą Perkūnui, yra tas, kad žodis diemedis sudėtas iš žodžių dievo medis. A. Botyrius laiko Perkūną svarbiausiu lietuvių dievu ir ąžuolo sąsaja įrodyta gana įtikinamai. Perkūno statulėlė paprastai būdavo statoma po ąžuolu, skirtu tik šiam dievui, ir pats ąžuolas buvo laikomas šventu. Perkūnui, kaip dievui buvo aukojamos aukos ir ąžuolinėmis malkomis nuolat kūrenama amžinoji ugnis, šventose giraitėse, kurių niekas nedrįso kirsti. Dar ilgai po krikščionybės įvedimo šios giraitės, taip pat kai kurie pavieniai ypač seni medžiai, buvo labai gerbiami, aptveriami tvorelėmis ir garbinami.Pasak metraštininkų, 1265 m. Vilniuje, ąžuolyne, Šventaragio slėnyje, buvo įkurta Perkūno šventykla.Nemažai dėmesio Perkūnui skyrė J. Basanavičius. Jo parengtuose pasakojamosios tautosakos rinkiniuose “Lietuviškos pasakos” (1898 – 1902 m.), “Lietuviškos pasakos įvairios” (1904-1905 m.) įdėta sakmių apie Perkūno santykius su velniu. Labiausiai iš senųjų lietuvių dievų J. Basanavičius išskirai Perkūną. Šį dievą autorius sieja su romėnų Jupiteriu, senovės indų Parjanya, tačiau įspėja, kad Perkūnas, skirtingai negu romėnų Jupiteris, nebuvo Vyriausias dievas. J. Basanavičiaus teiginiu Perkūnas buvo laikomas Dievo sūnumi. Paminimos Perkūnui skirtos šventovės bei šventvietės, tarp jų – Ramovė Prūsijoje, vieta ant kalno Žemaitijoje prie Nevėžio ir šventovė Vilniuje, Šventaragio slėnyje. J. Basanavičius taip pat atskleidžia būdinguosius Perkūno išvaizdos bruožus, aprašo atributus, šiam dievui skirtas apeigas.Tyrinėjant griaustinio dievą Perkūną, daugiausia nusipelnė žymus mūsų tautosakininkas J. Balys. Šiam dievui, bei jo santykiams su kitomis mitinėmis būtybėmis skirti du jo darbai: “Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose” (1937 m.) ir “Griaustinis ir velnias Baltaskandinavijos kraštų tautosakoje (1939 m.). Pirmajame pateikiama įvairiopa medžiaga apie Perkūną: daugiausia tikėjimai, sakmės, taip pat kalbõs, liaudies medicinos duomenys. Antrajame pateikta tautosaka yra neveinodo senumo, tačiau ji autentiška.Antrajame J. Balio darbe –“Griaustinis ir velnias Baltoskandinavijos kraštų tautosakoje” skelbiama ne tik folklorinė medžiaga, bet ir daromos išvados apie tiriamą objektą, mėginama aiškintis mitinių personažų kilmė. Studiją J. Basanavičius pradėjo rašyti 1933 m. Suomijoje, o kadangi suomiai tuomet garsėjo kaip istorinio – geografinio metodo propaguotojai, tai padarė ne mažą įtaką J. Baliui.Pagrindiniu J. Balio lyginimų arealas – Pabaltijys ir Skandinavija, nes kaip tik tuose kraštuose šios tradicijos yra labai populiarios. Pateikiama ir vokiečių, slavų tautosakos, bet kur kas mažiau.J. Balys daro išvadas ir apie svarbiausiųjų mitinių personažų geografinį paplitimą, jų atsiradimo vietą ir amžių. Autorius konstatuoja, kad tikėjimas apie griausmo dievo ir demonų nesantaiką ypač paplitę šiaurės Europoje – Skandinavijoje.Žymus kalbininkas P. Skardžius yra parašęs straipsnį “Dievas ir Perkūnas” (1963 m.). Straipsnyje nemažai vietos skiriama Perkūno etimologijai. P. Skardžius paliečia ir kai kurių Perkūno vardų kilmę bei prasmę, Perkūno ir Dangaus Dievo santykį. P. Skardžius teigia, kad pirminė Dangaus Dievo reikšmė buvusi daug senesnė ir platesnė negu audros dievo. Autorius daro išvadas, kad Perkūnas iš pradžių yra buvęs “visuminio dangaus dievo dalis” ir tik ilgainiui jis pradėjęs reikštis kaip atskiras dievas.M. Gimbutienė dievo Perkūno problemą yra aptarusi ne viename savo darbų. Specialiai griaustinio dievui skirtas jos straipsnis, parašytas anglų kalba: ”Perkūnas/Perun: baltų ir slavų griaustinio dievas” (1973 m.). Mokslininkės teigimu, lietuvių mitologija susidedanti iš dviejų sluoksnių: senojo, siekiančio “Europos proistorės priešindoeuropinius laikus” (3000-2500 m. pr. Kr.), ir naujesnio – indoeuropiečių kilmės. Perkūnas priskiriamas naujesniam – indoeuropietiškajam panteonui, kurį sudaro vyriškieji dievai. M. Gimbutienė aptaria šio dievo vardus, funkcijas, išvaizdą, atributus, gretindama, kaip tai a…tsispindi baltų ir slavų mitologijose. Anot M. Gimbutienės, viena pagrindinių Perkūno funkcijų yra susijusi su vaisingumu. Įgijęs šiam dievui būdingus jaučio ar ožio pavidalus, Perkūnas barstąs sėklą, kitaip tariant – lietuviui apvaisinąs žemę. Pasak M. Gimbutienės, Perkūno vaisingumo galiomis pasižymi kai kurie paukščiai, visų pirma balandis/karvelis.A. J. Greimas savo veikale “Tautos atminties beieškant” (1990 m.) išskiria specifinę šio dievo veiklos sritį, pavadindamas ją “Pavasarinis Perkūnas”, ir analizuoja Perkūno santykį su dievu Pergrubiu, įžvelgdamas tarp jų kai kurių panašumų, ypač atliekamų funkcijų srityje. Autorius remiasi M. Strijkovskio veikale pateikiamu Pergrubio šventės aprašymu. Šventės metu buvo sakomos maldos ne tik Pergrubiui, bet ir Perkūnui. A. J. Greimas pažymi, kad Perkūnas ir Pergrubis – su pavasariu glaudžiai susiję dievai, abu jie skatina augalus žaliuoti. A. J. Greimas įžvelgia Perkūno ryšį su Šv. Jurgiu. Nes Šv. Jurgis, kaip ir pavasarinis Perkūnas bei Pergrubis, sujudina žemę naujam gyvenimui.N. Vėliaus knygoje “Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis” (1987 m.) daug dėmesio skyrė tautosakai, kurioje atsiskleidžia velnio santykiai su Perkūnu.Išanalizavęs įvairias Perkūno ir velnio konflikto apraiškas, N. Vėlius daro išvadas, kad lietuviškos medžiagos gausumas ir įvairumas rodo tradicijos apie velnio ir Perkūno santykių tvirtumą, ryšį su senąja liaudies pasaulėjauta. Autorius konstatuoja, kad lietuvių sakmės apie griaustinio dievą nors ir patyrė krikščionybės poveikį, bet vis dėlto pasižymi dideliu archajiškumu.Mito apie griaustinio dievą senumą pripažįsta ir žymūs rusų mokslininkai V. Ivanovas ir V. Taarovas knygoje “Tyrinėjimai iš slavų senienų srities” (1974 m.). Autoriai teigia, kad mitas apie audros dievą slavų tradicijoje yra paveldėtas iš indoeuropiečių.Apžvelgtuose senosios lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėjimuose Perkūnas apibūdinamas kaip pagrindinis ir svarbiausias dievas. Jis – indoeuropiečių kilmės dievas, kadangi naudotasi istoriniu – lyginamuoju metodu, ieškota paralelinių mums giminiškų tautų tradicijose: latvių, slavų, germanų, taip pat senovės indų, suomių, estų mitologijose. Lyginimai, įvairių tautų kūryboje pastebėti panašumai padeda rekonstruoti mitinius vaizdinius, nustatyti jų amžių, mėginta atskleisti tiriamo objekto raidą, transformacijas.2. Perkūnas
a. VIETOVARDŽIAI IR PERKŪNAS
Vietovardžiai, kuriuose užfiksuotas Perkūno vardas, yra svarbūs ir patikimi duomenys ne tik kalbiniu, bet ir mitologiniu aspektu. Iš jų galima spręsti, kurios Lietuvos vietos, kurie gamtos objektai buvo siejami su Perkūnu. Pastebėta, kad dažniausia įvardija tokius objektus: raistus, upelius, pievas, laukus, kalnus, miškus, akmenis, kelius, kaimus. Iš viso Lietuvoje užrašyta 115 vietovardžių ir gamtos objektų vardų, susijusių su Perkūnu ar su šiuo žodžiu sudaro sudėtinį vardą. Skiriami vietų vardai:1. negyvenamieji a. Vandenvardžiai. Didžioji dalis vandenvardžių su šaknimi Perkūn – tai raistų, pelkių balų pavadinimai. Užregistruota 17 tokių vardų pvz. Perkūnbalė, Perkūnaraistis, Perkūnpeivė, Perkūnduobė, ir t.t. Raistų ir balų vardai susiję su žodžiu Perkūnas daugiausia paplitę šiaurės, vidurio ir rytų Lietuvoje, taip pat pietinėje ir pietvakarinėje krašto dalyje.
b. Žemėvardžiai. I. Daugiausia pievų vardai, jų žinoma 22. Gana dažni: Perkūniškės, Perkūninė, Perkūno lanka, Perkūno sala. Šie vardai pasklidę įvairiose Lietuvos vietose. II. Yra laukų, dirvų, arimų susijusių su Perkūno vardu: Perkūniškis, Perkūnplėšis, Perkūnmušis, Perkūnkalnis. III. Užrašyta 20 kalnų, kalnelių, kalvų vardų. Populiariausias – Perkūnkalnis užrašytas Lietuvoje net 12 kartų. Retesni – Perkūnas, Perkūnakmenis, Perkūneglis. IV. Žinoma keletas miškų ir medžių vardų: Perkūniškė, Perkūnkiemis, Perkūno linija, Perkūno ąžuolas, Perkūno beržas. V. Užfiksuoti akmenys: Perkūno akmuo, Perkūno skeltas akmuo, Perkūno skrynia, Perkūnplokštis, Perplyšęs Perkūno akmuo. Tokių akmenų Liet…uvoje žinoma 12. Daugiausia jų randama rytų Lietuvoje. VI. Keliai: Perkūnkelis, Perkūnkalnis. Dažniausiai tokie keliai vadinami Žemaitijoje. VII. Pavieniai žemėvardžiai: Perkūnsargis, Perkūnkrantis (šlaitas).2. gyvenamieji.Kaimo vardai. Žinomi 9 vardai: Perkūnai, Perkūnėlis, Perkūnkaimis, Perkūnkiemis, Perkūniškės, Perkūniškis, Perkūniškiai ir t.t. Vietovardžių, susijusių su vardu Perkūnas, lietuvių užfiksuota ne mažai ir paplitę jie visame mūsų krašte. Galima išskirti vietoves, kurios labiau atspindi Perkūno mitą tai Raseinių, Šiaulių ir Alytaus rajonai.b. Perkūno vardai.Perkūnas, kaip ir kai kurios kitos mitinės būtybės, gali turėti ne vieną vardą. Žmonės gerbė ir bijojo šio dievo, dėl to ne visada ištardavo įprastinį jo vardą. Yra žinomi 38 įvairios kilmės ir darybos Perkūno vardai. Pvz. Akmeninis kalvis, Braškutis, Burzgulis, Dievaitis, Dūdų senis, Grumužis, Kukutis, Poškulis, Traškutis ir kt. Populiariausias Perkūno vardo pakaitalas – Dundulis. Garsažodinės kilmės Perkūno vardai: Braškutis, Burzgulis, Poškulis, Traškutis, Trinkulis ir t.t. Tokie vardai motyvuoti, kadangi perkūnijos sukeliami garsai nusakomi žodiniais veiksmažodžiais, kurie asocijuojasi su minėtais dievo vardais: Perkūnas grumelis, Perkūnas bilda, trankosi brazda, dunduliuoja ir t.t. Perkūnas – Brazdenkis siejamas tikėjimuose su ratų bildesiu. Kartais Perkūnas vadinamas tiesiog Dievu ir paprastai būna aišku, kad kalbama būtent apie Perkūną. Dievu įvardytas Perkūnas vaizduojamas važinėjantis ratais po dangų, švytruojantis botagu, malantis girnomis. “Kai griaudžia, tai Dievas važinėjas su ratais po dangų”, “Griaudžiant vaikams sakoma, kad Dievas pyragus mala”. Būdingas Perkūno vardas – Dievaitis. Dažniausiai sutinkamas sakmėse. Vardas Dievaitis randamas ir XVII a. istoriniuose šaltiniuose. M. Pretorijus “Prūsijos įdomybėse …” žodžio Dievaitis reikšmė nurodoma: Dievo sūnus. Esama ir tokių duomenų, kurie apibūdina Perkūną ne kaip Dievo sūnų, o kaip Tėvą. V. Kalvaičio knygoje rastas priežodis, kuriame vietoj Perkūno sakoma – Tėtis. Perkūno vardų sąraše yra ir tokių, kurie tautosakos šaltiniuose paminėti vos vieną ar porą kartų. Mūsų tautosakoje pasitaiko užrašymų, kuriuose Perkūnas įsivaizduojamas kaip kalvis: “Perkūnas – tai senas kalvis. Jam dievas pavedė daryti šovinius ir šaudyti velnius. Perkūno trenksmas kyla iš kalvio, danguje kaustančio arklius”. Neaiškios kilmės yra tokie Perkūno vardai kaip Brūzgulis, Pondžius, Pundžiuks, Spirgutis.c. Perkūno funkcijosLietuvių tyrinėjimuose aptariant Perkūno dieviškumą ir šventumą buvo minimos Dievo atliekamos funkcijos:a. Apvalančioji griaustinio dievo funkcija. Po pirmo pavasario griaustinio atsinaujinusi žemė bei visa gamta darydavusi gerą poveikį žmogui, padėdama ir jam pačiam apsivalyti, atgimti, sustiprėti. b. Vaisingumo skatinimasc. Gyvybingumo suteikimas žemei ir žmonėms.d. Teisingumo, tvarkos palaikymo funkcija. Perkūnas – vestuvių dalyvis, vaizduojamas kaip baudžiantis neištikimą sutuoktinį. Perkūnas primena teisėją. Perkūnas kaip teisiantis dievas atsiskleidžia tikėjimuose apie griaustinio nutrenktą žmogų. Žinoma, kad Perkūno nutrenkto žmogaus likimas ypatingas. Paprastai tautosakoje ar folklore sakoma, kad toks žmogus yra laimingas, bet yra tikėjimų, kad Perkūnas nutrenkia būtent blogus žmones ir jie eina tiesiog į pragarą. Minėtini tokie posakiai kaip “Kad tave žaibas nutrenkų”. Perkūnas taip pat nepakantus garbėtroškoms, puikybės kupiniems žmonėms. Tai atsiskleidžia tautosakoje: “Kas save giria tą Perkūnas spiria”, “Kas per aukštai kyla tam Perkūnas liepia grįžti” ir t.t. e. Perkūno kovotojo su blogiu funkcija. Ši funkcija pasireiškia sakmėse, kai Perkūnas medžioja velnią. f. Viena pirminių Perkūno funkcijų – atmosferos reiškinių valdymas. Griaustinis, lietus, žaibas buvę Perkūno valioje.3. IšvadosPerkūno tyrinėjimus apibendrinant galima teigti:1. Tai yra vienas iš svarbiausių senovės lietuvių dievų.2. Perkūnas buvo ir indoeuropiečių dievas.3. Atėjus į Lietuvą krikščionybei Perkūno vardas neišnyko. Pasireiškė per vietovardžius ir tautosaką.4. Perkūno vardų įvairovė persipina su krikščioniškuoju Dievu. Tai Perkūno įvardinimas Dievaičiu, Dievo sūnumi arba tiesiog Tėvu.5. Plačiai paplitęs ne tik lietuvių tautosakoje, bet minimas ir kitų kaimyninių šalių mitologijoje, istoriniuose veikaluose.6. Senovės lietuvių žmonėms Perkūnas buvo itin reikšmingas. Jo ryškūs apibūdinimai, šventyklos išlikę iki mūsų dienų.Perkūnas kaip indoeuropiečių kilmės dievas domino daugelio tautų mitologijos tyrinėtojus. Matyt, kadaise egzistavo tam tikri universalūs archajinę pasaulėžiūrą bei mąstymą charakterizuojantys parametrai, kurių reliktus iki šiol aptinkame tautosakoje, etnografijoje, liaudies mene ir kitoje mūsų senąją tradiciją atspindinčioje kūryboje.Naudota literatūra1. Norbertas Vėlius. Lietuvių mitologija 1, 2 tomas. – Vilnius, 1997.2. Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties beieškant// Apie dievus ir žmones. – Vilnius-Chicago, 19903. Nijolė Laurinkienė. Senovės Lietuvių Dievas Perkūnas.-Vilnius,1996