Paukštis Lietuvių mitologijoje

Paukštis Ketsalis. Legendos apie jį.

Jie susitiko lygumoje: actekų kariai, kuriuos vedė Tekumas Umanas, ir Pedro de Alvarado vadovaujami konkistadorai.
Tekumas Umanas surinko didžiulę kariuomenę, ir jo kariai būtų sutriuškinę negausius būrius atėjūnų, nors jų šonai ir buvo geležiniai, nors jie turėjo arklių ir ugnimi spjaudančių arkebuzų. Tekumas Umanas sumaniai išdėstė savo armiją, ir barzdotieji jau, atrodo, susvyravo, kai išdavikas indėnas palietė Alvarado balnakilpę ir, rodydamas pirštu į paukštį, kuris sklandė virš indėnų vado galvos, šūktelėjo: “Užmušk jį!”
Ir baisėdamasis nusisuko, ir raankomis užsidengė ausis, kad negirdėtų griausmo, ir neatmerkė akių, kol neišgirdo ispanų pergalės šūkio: “Santjagas ir Kastilija!”
Vis dėl to, nors ir pakrikštytas Tomazu, išdavikas taip ir liko indėnų stabmeldžiu, kuris šventai tikėjo, kad kiekvienas, pakėlęs ranką prieš šventą paukštį, mirs baisia mirtim.
Dvi gelsvai žalios plunksnos rėmino rudą Tekumo Umano veidą, dvi Ketsalio – dievo Ketsalkoatlio paukščio plunksnos. Ir laisvasis ketsalis, atskridęs nuo kalnų, mūšio metu sklandė virš jo galvos pranašaudamas pergalę. Ir kariai matė tai, ir jie ėjo pirmyn neesulaikomai. Bet kai ketsalis žuvo, indėnų gretos susvyravo. Ispanai negailestingai mindžiojo juos savo arklių kanopomis, kapojo iš kairės ir iš dešinės. Taip buvo sumuštas Tekumas Umanas, taip Gvatemala – actekų imperijos provincija – tapo ispanų kolonija.

Tokia yra legenda. Actekų kalba žodis &#

#8220;ketsalis” (quetzal) reiškia “puikus”, “brangus”. Actekų merginos taip vadindavo savo mylimuosius Montesumos laikais.
Senovės majams ir actekams ketsalis(Pharomachrus mocinno) buvo bene labiausiai šventas simbolis – dangaus simbolis. Ne vien dėl grožio, bet ir dėl nepaprasto, legendinio būdo bruožo: nelaisvėje ketsalis miršta. Actekai ir majai tikėjo, kad kaip neuždarysi narve dangaus, taip nesulaikysi ir jo simbolio. Jie net nemėgino jo prisijaukinti, tik gaudydavo dėl plunksnų.
Šalia tų medžių, kur, vietos gyventojų manymu, gyveno ketsalis, specialūs žyniai statė painius raizgus, kuriuose ketsalis galėjo įsipainioti, bet neuždusti. Kiekvieną, kuris tyčia ar netyčia užmušdavo paukštį, baudė mirtim. Tinkluose įsipainiojusiam ketsaliui nupjaudavo dvi ilgiausias plunksnas, o paukštį būtinai paleisdavo, maldaudami jo atleidimo. Po kelių mėnesių ketsaliui puošni uodega vėl ataugdavo. O nupjautomis plunksnomis puošė vyriausiųjų žynių irr didikų galvos apdangalus. Imperatorius turėjo teisę nešioti diademą ir apsiaustą iš ketsalio plunksnų.
Kai 1821 metais Gvatemala nuvertė Ispanijos viešpatavimą, ketsalis pasirodė respublikos herbe, vėliavoje ir monetoje, kuri ir šiandien vadimama jo vardu.
XIX a. pabaigoje ketsalio plunksnų pateko į Europą. Jomis susižavėjo Madrido, o vėliau ir Paryžiaus dabitos. Dvidešimt penkerius metus truko “ketsalio bumas”, ir Gvatemaloje atsirado nauja profesija – ketsalerai, ketsalio medžiotojai. Šie paukščiai Gvatemaloje buvo beveik visiškai išnaikinti. Elegantiškoms damoms vienodai patiko ir reto grožio plunksnos, ir istorijos, kurias ma
andagūs madingų parduotuvių pardavėjai pasakodavo apie paukštį.

“Žinote, ketsalis – tikras kabaljeras. Gresiant mažiausiam pavojui, jis kaip narsus riteris savo kūnuų uždengia įeigą į lizdą ąžuolo drevėje. O jeigu jo lizdą sunaikina žemės drebėjimas, taip dažnas Gvatemaloje, arba jeigu barbarai indėnai plėsdami laukus degina medžius – ketsalis žūsta kartu! Tikras riteris, jis ir savim labai rūpinasi: ne veltui visada lizde įrengia dvi angas, ir, įlindęs į lizdą pro vieną, kad nesuglamžytų plunksnų, išlenda pro kitą.”
Ketsalis iš tikrųjų žūsta kartu su savo lizdu. Žūsta todėl, kad negali skraidyti aukštai ir toli.
Indėnams ketsalis ir dabar – šventas paukštis. Ispanų į Ameriką atvežtus naujus šventuosius indėnai iki šiol puošia ketsalio plunksnų diadema. Tokia pačia, kokia kadais vainikavo Ketsalkoatlio galvą.

Tolimųjų Rytų mitas apie pasaulio sukūrimą

Antis Luvra

O juk kadaise viskas buvo kitaip. Dabar to net neįmanoma įsivaizduoti, to dabar niekas nežino, niekas netgi nesuvokia, kad jei toje žiloje senovėje nebūtų buvę anties Luvros, pasaulis galėjo būti visai kitaip sutvarkytas – sausuma nesipriešintų vandeniui, o vanduo nesipriešintų sausumai.
Juk pačioje pradžioje – pradžių pradžioje – gamtoje žemės visai nebuvo, nė dulkelės. Kur tik akis užmatė, buvo vanduo, vien vanduo. Vanduo atsirado pats iš savęs, savo gilversmėse – juodose bedugnėse, neišmatuojamose gelmėse. Ir ritosi bangos per bangas, sklido į visas tuometinio bekraščio pasaulio puses: iš niekur į niekur.
O an

ntis Luvra – taip pat, ta pati, paprasta didžioji šaukštasnapė antis, kuri šiandien su pulku pralekia virš mūsų galvų, – tuomet skraidė viršum pasaulio vienui viena ir nebuvo kur jai padėti kiaušinio. Visame pasaulyje nieko nebuvo, be vandens, net nendrės stiebelio nebuvo, kur galėtų lizdą susisukti.
Ir tuomet antis Luvra nutūpė vandenyje, išsipešė plunksnų iš savo krūtinės ir susisuko lizdą. Štai iš šio plaukiojančio lizdo ir ėmė darytis žemė. Pamažėle plėtėsi žemė, pamažėle atsirado žemėje visokiausių gyvių. O žmogus visus juos pranoko – įgudo sniegu šliuožti slidėmis, vandeniu plaukioti valtimi. Ėmė jis žvėris medžioti, ėmė jis žuvis gaudyti, taip maitinosi ir savo giminę didino.
Bet kad butų antis Luvra žinojusi, kaip sunku bus plačiajame pasaulyje, kai ištisinėje vandens karalystėje atsiras sausuma! Juk nuo to laiko, kai atsirado žemė, jūra negali nurimti; nuo to laiko jūra grumiasi su sausuma, sausuma – su jūra. Žmogui kartais būna labai sunku tarp jų – tarp sausumos ir jūros. Nemėgsta jo jūra dėl to, kad prie žemės jis labiau prisirišęs.

Lietuvių sakmė

Gegutė

Žmonės sako, kad gegutės esą negalima šaudyti nei medžioti. Gegutė senovėje buvusi seselė devynių brolelių Kukaičių. Kai viename kare žuvo visi devyni broleliai, jų sesuo Gegutė, jauna mergelė, gedėdama savo žuvusių brolelių, pavirtusi raiba gegužėle, išskrido jų ieškoti į žalias gireles. Ieškodama vis ša

aukė juos vardu. Taip nuo šio laiko šaukia ji kas mielas pavasarėlis, neturi net laiko savo vaikelius perėti, todėl už ją išperi kiti paukščiai.

Egiptiečių simbolis

BENU

BENU (Benu) buvo išgalvotas paukštis, panašus į gervę. Ant pakaušio šis paukštis turėjo dvi ilgas plunksnas, kartais buvo karūnuojamas Ozyrio karūna (Baltoji karūna su dviem stručio plunksnomis iš abiejų pusių) arba su baltuoju saulės disku. Benu buvo šventasis Heliopolio paukštis. Benu pavadinimas tikriausiai kilo iš žodžio weben, reiškiančio “kilti” arba “šviesti”. Benu buvo siejamas su saule ir vaizdavo saulės dievo Ra sielą. Vėlyvaisiais laikais, šis paukščio hieroglifas buvo naudojamas įvardinti šią konkrečią dievybę. Kaip kylančios ir besileidžiančios saulės simbolis. Benu taip pat buvo siejamas su Nilo potvyniais ir kuriančiosiomis jėgomis. Stovintis vienas ant uolų per potvynius, Benu simbolizavo pirmąją gyvybę, atsiradusią ant pirmųjų kalvų, kurios iškilo iš vandens chaoso, pirmojo kūrimo metu.

Paukščiai medinių kryžių dekore:
FORMA IR REIKŠMĖS INTERPRETACIJOS

Dalis tyrinėtojų, rašiusių liaudies paminklų ornamentikos klausimais (J.Perkovskis, J.Baltrušaitis, M.Gimbutienė), vieningai pabrėžia paukščių vaizdavimo tradicijos lokalinį pobūdį, nurodydami, kad tai iš archainių laikų paveldėti elementai, tačiau plačiau šio klausimo neanalizuoja. Iki šiol liko neaptarti kryžių puošyboje sutinkamų paukščių komponavimo principų, stilistikos bei jų semantikos klausimai. Kadangi neišliko senesnių nei XIX a. paminklų pavyzdžių bei jų aprašymų, sunku nustatyti šių dekoro motyvų atsiradimo ir paplitimo laikotarpius, todėl raidos klausimai nebus sprendžiami, o daugiausia dėmesio skiriama šio reiškinio priežastingumo sklaidai.
Medinių kryžių ir ankstesniųjų stogastulpių puošyboje paukščių motyvai nėra labai dažni ir neužima dominuojančio vaidmens, – dažniausiai tai nedideli du, rečiau keturi paukšteliai, papildantys geometrinius ir augalinius kryžmų dekoro ornamentus. Formos atžvilgiu išryškėja visų liaudies meno objektų puošybai būdinga stilistika. Analogiškos formos sutinkamos architektūros bei ritualinę paskirtį turinčių namų apyvokos daiktų – baldų (kraitinių skrynių), prieverpsčių, dalinai tekstilės ornamentikoje. Tai ne realistiniai ir ne fantastiniai pasakų paukščiai, o profiliu vienas priešais kitą stovinčių paukščių siluetai, kurių plastikai būdingas schematizavimas ir apibendrinimas, natūralistinių detalių atsisakymas. Kai kuriais atvejais kūno proporcijos bei atskiri elementai – snapo forma, kūno apimtis, uodegos forma ar charakteringos detalės (pvz. skiauterė) nusako galimus ar konkrečius rūšinius bruožus. Galima pritarti verpsčių dekoro paukščius analizavusiai A.Čepaitienei, jog atlikėjui tikriausiai nebuvo labai svarbus natūralizmo siekis, kadangi tiek jis, tiek aplinkiniai labai gerai žinojo kas ir kodėl vaizduojama. Taigi mediniuose paminkluose, kaip ir visoje liaudies meno puošyboje, dominuoja esminė paukščio idėjos raiška ir tik išskirtinais atvejais konkretizuojamas, dažniausiai krikščioniškai ikonografijai priklausantis, sparnuotis.
Formos analizės klausimai verčia išskirti pagrindines vaizdavimo tendencijas, kai: 1) paukščių siluetai abstrahuojami iki idėjos; 2) turi tik asociatyvų ryšį su tam tikra rūšimi; 3) pagal specifinius rūšinius atributus atpažįstami paukščiai (gaidys); 4) krikščioniškos ikonografijos simboliai (pelikanas, balandis). Buitinių daiktų, o ypač kraitinių skrynių tapyboje populiarių gandrų, vištų bei vandens paukščių – ančių, žąsų kryžių puošyboje nesutinkama, kadangi šių paukščių semantika susijusi su šeimos vaisingumo bei moters – namų šeimininkės simbolika. Iškyla natūralus klausimas, – ką galėjo reikšti paukščiai kryžių puošyboje? Kadangi kryžiuose jie sudaro ornamentikos visumos dalį, norint atsekti galimas reikšmes labai svarbu aptarti ne tik komponavimo būdus, ryšį su kitais puošybiniais elementais, bet atkreipti dėmesį į paminklų turinį bei funkcijas.
Vienas iš turinio sklaidos motyvacijos elementų – paminklų formos analizė, bendrais bruožais aptarta ankstesniuose skyriuose. Paukščių motyvų naudojimo atžvilgiu išsiskiria vienas dažniausių variantų, kai kryžmų centre dominuoja išdidintų proporcijų koplytėlė ar stogastulpio formos ,,namelis“. Nukryžiuotajam ir ant stogelio kolonų arba ant horizontaliosios kryžmos, šalia arba ant žydinčio augalo abipus stulpo tupi du stilizuoti paukščiai. Šie komponavimo principai turi analogijų įvairių kultūrų mene, tačiau aptariamojo objekto specifika nukreipia žvilgsnį į religinės paskirties sritį: tai ir priešistorinių laikų uolų piešiniuose vaizduojamas stulpas su viršūnėje tupinčiu paukščiu, simbolizuojančiu sielos ar transcendentinės dieviškosios būtybės (dvasios) nusileidimo vietą; tai ir krikščionybės romėniškojo laikotarpio (IV a.) sarkofaguose sutinkamas Anastazo kryžius, kuriame ant kryžmos tupi du vienas į kitą atsisukę paukščiai, Egipto pasaulėžiūros įtakoje galėję reikšti nemirtingas atpirktąsias sielas ar Kristaus prisikėlimo nuojautą; ankstyvųjų viduramžių kultūrai (X a.) priklausančių Meno salos keltiškųjų akmeninių stelų – kryžių kryžmų viršuje tupintys gaidys ir balandis(?), kuriuos vėlyvųjų viduramžių tapyboje (XIV – XV a. pab.) pakeičia kitos sparnuotos būtybės – angelai. Šie pavyzdžiai savo ruožtu rodo archainės tradicijos gyvastingumą jaunos krikščionybės religinių įvaizdžių sistemoje, – nuo seno pažįstamas archetipinis sielos įvaizdis – paukštis čia siejamas su Kristaus Prisikėlimu, kurį vėliau pakeičia pažodinę reikšmę turintys angelai, simbolizuojantys pomirtinį dangiškąjį Rojų, laukiantį teisuolių po mirties. Beje, dviejų angelų, o ne paukščių figūros sutinkamos ir bažnytinių altorių dekoro bruožus turinčiuose mediniuose lietuvių kryžiuose, kur dažnai vyrauja religinė simbolika bei altorių dekorui būdingos istorinių stilių detalės – barokinės ar neogotikinės kolonėlės, ,,baldakimai“, įvairios vingrios riestinės formos – voliutos, akanto lapai ir kt.
Kiti kryžiai ,,spinduliuoja“ kaip saulės, tačiau, dėl išcentrinės kompozicijos specifikos bei galimo paminklų turinio skirtumo (kryžius – augalas, medis), paukščių motyvai juose nenaudojami (arba nepavyko rasti tokių pavyzdžių).
Dviejų paukščių (ar dviejų angelų) pomėgis gali būti tik išorinė, t.y. simetrijos siekimo padiktuota forma, tačiau archainės šio komponavimo principo ištakos bei populiarumas kitų liaudies meno objektų dekore verčia galvoti ir kitaip. Dalinį paaiškinimą pateikia kryžių statymo tradicijos, t.y. jų funkcionalioji reikšmė (žr. skyriuje KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJA: FUNKCIJOS ASPEKTAS; KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJOS TURINYS IR PAGRINDINĖS FORMOS).
Kiek leidžia spręsi vizualinė medžiaga, dviejų stilizuotų paukščių motyvai (retais atvejais – angelai) dažniausiai sutinkami žmogaus gyvenimo centro – jo kultūrinės erdvės žymenų erdvėje, t.y. sodybų, kartais kaimų, miestelių teritorijų kryžiuose ir retesni kapinių paminkluose. Neaišku, ar tokie motyvai buvo naudojami pakelių, piliakalnių ir kt. lokalinės reikšmės vietas žyminčiuose paminkluose, kadangi dauguma pavyzdžių tiesiog neišliko. Kita vertus, P.Dundulienė nurodo, kad dar 1938 m. netoli Šiaulėnų (Radviliškio raj.) pakelėje stovėjo koplytėlė, kurioje buvo atvaizduotas keleivis, lesinantis paukščiukus – mirusiųjų sielas. Kadangi Žemaitijoje mediniai kryžiai nebuvo itin populiarūs, tokio puošybinio motyvo analogija įgalina spėti, kad buvo bendros tradicinės sampratos sąsajos visuose Lietuvos regionuose.
Atsižvelgiant į vietinės tradicijos archainį charakterį bei kryžių funkcijos turinį galima teigti, kad esminę sakralinio Centro idėją bei įvairialypius ryšius su Dievo pasauliu įprasminantys paminklai ne atsitiktinai puošiami paukščių figūromis. Reikšmės atžvilgiu galimi keli pagrindiniai aspektai.
Esminė paminklinių paukščių paskirties interpretacija susijusi su sakralinio centro – Axis Mundi traktuote. Šiuo aspektu sodyba – žmogaus kultūrinis centras, kapinės – Kita, t.y. mirusiųjų erdvė, kapas – kiti mirusiojo ,,namai“. Archainių kultūrų mitologijose paukščiai gyvena Pasaulio centro, Ašies – Kosminio (Pasaulio) medžio viršūnėje, žemiškoje erdvėje jų būstai lokalizuojami šventų medžių kultą reprezentuojančiuose Pasaulio medžių analoguose (ąžuoluose, liepose, beržuose ir kt.). Tai rodo paukščių ryšį ne tik su sakralinio centro ir dangaus simbolika, bet ir su žemiškosios semantikos sfera – šventų medžių bei augalų kultu. Kryžių puošyboje tiesiogiai tai išreiškia paukštelių patalpinimas šalia arba ant augalinio ornamento, turinčio vizualines ir prasmines sąsajas su liaudies mene populiaraus Gyvybės medžio vaizdinio – gėlės vazoje motyvu. Tiesa, kartais kryžiuose ši struktūra – žiedas, stiebas ir vaza stilizuojami sukuriant tarpinį, tik esminę idėją išreiškiantį variantą, kai gėlės stiebas virsta savita kolona.
Dekoro elemento – Gyvybės medžio – motyvai kompozicijoje, artima jų ir paukščių kaimynystė, ir kryžiaus kaip sakralinio centro žymens funkcija primena analizuotos Pasaulio medžio struktūros simbolikos aktualiją.
Kadangi ant kryžmų – viršaus abipus vertikalės (stiebo) komponuojami du paukščiai turi analogijų su mitinio Pasaulio medžio vaizdavimo tradicija, galima teigti, kad jie perteikia dangiškųjų ,,Dievo paukštelių“ vaizdinį. Šią reikšmę nurodo ir M.Gimbutienė teigdama, kad ,,paukštis įrėžtas kapo akmenyje simbolizuoja dinamiškąsias kosmoso jėgas“.
Šio aspekto pagrindimui tenka pasitelkti paukščių ir dangiškojo pasaulio prasminių ryšių analizę.
Kaip ir daugelyje kitų archainių kultūrų, baltų pasaulėžiūroje paukščiai atlieka esminį tarpininkų tarp dangaus (Dievo) ir žemės (žmogaus) vaidmenį, – tai ne tik dieviškosios kūrinijos rezultatas, bet ir paties kūrimo proceso dalyviai (Kosminio kiaušinio vaizdinys, atskirų paukščių vaidmuo Žemės, ugnies atsiradimo mituose ir t.t). Tai šventos būtybės, o jų aukojimo ritualas įprasmina dieviškojo ir žemiškojo pasaulių jungtį, todėl neatsitiktinai jie atlieka tarpininkų – pranašų vaidmenį. Lietuvių tautosakoje, įvairiose apeigose bei tikėjimuose tam tikri paukščiai – gandras, gaidys, gegutė, kregždė ir kt. laikomi šventais, jie saugomi, globojami, apgaubiami ,,Dievo paukštelių“ paslaptimi, kuri tam tikru metu ir tam tikroje vietoje atsiveria žmogui reikšmingos pranašystės forma: pvz., lemtingi gegutės kukavimai, būrimas pagal gaidžio elgesį šv. Kalėdų vakarą, gandrų apsigyvenimas sodyboje ir t.t.
Kita paukščių dieviškoji (dangiškoji) raiška susijusi ir su atskirų dievybių atributika. Taip gegutė – Likimo deivės Laimos paukštis, Saulės paukštis – gaidys ar duodantis pradžią žyniams erelis (krivio Lizdeikos legenda). Pasakose dievai pasiverčia paukščiais ir tokiu pavidalu aplanko žemiškąjį pasaulį arba dėl tam tikrų priežasčių žmonės Dievo paverčiami paukščiais.
Kaimo žmonių pasaulėžiūroje išlikę paukščių ir dieviškojo – dangiškojo pasaulio tarpusavio ryšių vaizdiniai tiesiogiai susiję su archainių įvaizdžių esmę išlaikiusio žemdirbio esatim. Paukščiai turi galimybę pakilti į žmogui nepasiekiamas erdves, todėl arčiau Dievo negu buvo leista žmogui. Gal todėl ir paties vardo skambesys artimas dangui (,,paukštis“ – ,,aukštis“). Tai dalinai patvirtina ir regioninės pasaulėžiūros specifika – dviejų stilizuotų paukščių motyvai dažniausiai sutinkami Aukštaitijos medinių paminklų puošyboje, kur, pasak N.Vėliaus, populiaresnė dangaus simbolika, pasireiškianti visose liaudies kultūros plotmėse – tautosakoje, liaudies meno dekore, apeigose bei tikėjimuose.
Kadangi paukščiai įvairiais aspektais siejasi su dangumi, medinių kryžių puošyboje gali atlikti dangiškojo pasaulio atstovų ir Dievo pasiuntinių vaidmenį – būdamas sakralinės erdvės centru ir vertikaliuoju orientyru kryžius atlieka tarpininko tarp dangaus ir žemės funkciją, o paukščiai jame traktuotini kaip tiesioginiai dangiškojo pasaulio atributai. Todėl galima prielaida, kad sodybų, kaimų, miestelių, t.y. žmogaus kultūrinės erdvės centruose pastatytuose kryžiuose esantys paukščiai išreiškė dangaus sferos gyventojų sakralines funkcijas ir atliko gyvųjų saugos bei mirusiųjų artimųjų sielos ramybės saugotojų vaidmenį. Šiuo atžvilgiu galima palyginti angelų – Dievo pasiuntinių ir sielos ramybės saugotojų, angelo – sargo reikšmes krikščioniškoje simbolikoje. Kita vertus, šios analogijos pasireiškia ne tik kontekstiškai, bet ir tiesiogiai: folkloristikoje sutinkami aiškinimai, kad mirties akimirką ar atėjus laikui atkentėjusiai sielai palikti žemiškąją skaistyklą, jas išsiveda angelai. Todėl antkapiniuose kryžiuose, be tiesioginės dieviškojo pasaulio atstovų reikšmės, angelai gali dubliuoti sielų – paukščių ar paukščių – sielų saugotojų vaidmenį ir suvokiami kaip sielų palydovai, sielų ramybės saugotojai (sielos susitaikymo su Dievu, sielos ramybės išraiška).
Pastarąją reikšmę galėjo turėti ir kapinių bei kitose palaidojimo vietose ar mirusiųjų atminimui pastatytų paminklų paukščiai. Jų bei Dievo pasaulio ryšys veikė ir pomirtinio gyvenimo vaizdinių sritį, – daugelio tautų pasaulėžiūroje paukščiai susiję su nemirtingos sielos idėja, kurios ištakos, pasak M.Gimbutienės ir V.Vyčino, siekia dar Senosios Europos laikus, kai Deivė Paukštė egzistavo kaip viena iš daugelio Didžiosios Deivės Motinos apraiškų. Paukščio – sielos vaizdiniai populiarūs ir Graikijos, Egipto, Kinijos bei daugelio taip vadinamų primityvių tautų mitologinėse sistemose; paukščio – sielos ir mirties pranašo paveikslas žinomas ir krikščioniškoje ikonografijoje.
Lietuvių pasaulėžiūroje sielos – paukščio įvaizdis dažniausiai susijęs su archainius bruožus išlaikiusia laikinos skaistyklos žemėje samprata. Buvo tikima, kad anksti mirusių, t.y. neišgyvenusių Dievo jiems skirto laiko žmonių sielos turi išbūti žemiškoje erdvėje paukščių ar kituose pavidaluose: liaudies dainose sakoma, kad kare žuvęs bernelis paukščiu (sakalėliu, karveliu) grįžta į gimtąją žemelę; mitinėse sakmėse, pasakose nuskriausta jauna mergaitė virsta gegute (antele) ir tokiu pavidalu aplanko artimuosius, mergelei mirus nelaimingas bernelis pavirsta lakštingala ir gieda ant rožių krūmo, išaugusio ant mylimosios kapo ir t.t. Kita vertus, pomirtinio pasaulio ir paukščių ryšį rodo ir dangiškojo Rojaus atitikmens – Dausų įsivaizdavimas: čia visada šviesu, žydi gėlės ir medžiuose palaimingai gieda paukščiai – mirusiųjų sielos. Liaudies tikėjimuose paukščio – sielos vaizdinys išliko labai ilgą laiką – iki šiol seni kaimo žmonės tiki, kad po mirties ,,Dievas visokiais paverčia. Dūšia – tai ir peteliškė (.) gali būt ir paukštis“. Taigi folkloristikoje dažnai sutinkamus žmogaus ir paukščio palyginimus negalima vienareikšmiškai priskirti tik poetinių metaforų sričiai.
Iki XX a. pab. kai kuriose Lietuvos vietovėse išlikęs tikėjimas sielos virtimu (ar atgaila) skraidantį pavidalą turinčiu gyvūnu įgalina teigti, kad augaliniais motyvais ar religine simbolika dekoruotas stulpas – kryžius galėjo būti kaimo žmonių traktuojamas kaip šių sielų trumpo apsistojimo ar apsigyvenimo vieta. Tokiu atveju paminklas žymi naujos gyvenamosios vietos teritoriją.
Kapo vietos bei paminklo ir gyvenamojo namo prasminių atitikmenų tikslingumą atskleidžia minėta šventųjų erdvių lokalizacija bei namo kaip “Imago Mundi” samprata. Tai pasakytina ne tik apie gyvųjų, bet ir apie mirusiųjų namų, t.y. palaidojimo (ar atminimo) vietos kaip šventos erdvės traktuotę. Todėl Lietuvoje kaip ir daugelyje tautų kapo vieta suvokiama kaip laikina ar nuolatinė ne tik materialaus kūno, bet ir mirusiojo sielos gyvenamoji vieta – namas, būstas. Prisimenant pasaulėžiūroje išlikusį pomirtinio virtimo paukščiu vaizdinį, paukščių atvaizdai kryžiuose gali būti interpretuojami kaip paukščio – sielos vizualinė išraiška. Šios reikšmės galimybę nurodo ir M.Gimbutienė, kuri teigia, kad paukštis gali simbolizuoti sielos persikūnijimą sparnuotin. Panašias mintis pateikia ir J.Perkovskis, komentuodamas matytus ant rėmo išpjaustytus paukščius, – du skraido prie karsto, kitas – prieš laidotuvių eiseną. Autorius spėja, kad tai gali būti išlikusio tikėjimo pomirtiniu sielos virtimu vaizdinys. Turint omeny šiame pavyzdyje pateiktą paukščių lokalizaciją šalia konkrečių mirties atributų ir paties ritualo eigą – karstas, lydėtuvės ir kapas, kaip galutinis kūno bei sielos kelionės taškas ir nauji namai, galima hipotetinė paukščių vaidmens interpretacija: paminkliniai paukščiai, kaip dirbtiniai analogai gali būti traktuojami kaip savita nuoroda paukščio pavidalą turinčiai skraidančiai sielai, kad antkapinis kryžius – sielos “namas” ir ji čia gali saugiai nutūpti.
Dar vieną paukščių vaidmens motyvaciją atskleidžia žmogaus gyvenimo erdvės – architektūros dekoro reikšmės analizė. Kaip buvo minėta anksčiau, gyvenamųjų pastatų puošyboje, kaip ir medinių kryžių dekore, paukščiai dažnai vaizduojami bendroje kompozicijoje su augaliniu ornamentu ir sutinkami visų namo angų dekore stogų lėkiuose, langinių tapyboje, viršulangių pjaustiniuose bei prieangio – durų, slenksčio erdvės dekore (frontonėlių puošyba). Turint omeny augalinio ornamento apsauginės funkcijos aktualiją ir teminį bendros kompozicijos tapatumą galima daryti prielaidą, kad ir prasmės atžvilgiu išlaikoma paralelinė simbolika, t.y., kad šalia ar ant augalų ir Gyvybės medžių (žydinčių augalų vazose) tupintys du paukščiai gali turėti šiose ertmėse kenčiančių sielų saugų ar išeinančių – įeinančių sielų globėjų ar palydovų paskirtį. Šią mintį dalinai patvirtina I.Jablonskis ir J.Perkovskis, nurodydami, kad senieji kaimo gyventojai tikėjo, kad stogo angomis naudojosi gerosios ir blogosios dvasios, todėl stogo lėkių paukščiai interpretuojami kaip gerųjų dvasių viliotojai bei saugotojai nuo visokio blogio. Saugos prasminę interpretaciją papildo ir V.Toporovo nuomonė, kad soliarinę simboliką išreiškiančio gaidžio figūra, dažnai talpinama ant namų stogų, tvorų, vėtrungių bei piešiama ant skrynių ir karstų, tradicinėse kultūrose atliko labai svarbų sargo vaidmenį.
Sekant gyvenamojo namo ir paminklo kaip sielos “namo“ sampratos analogija, galima teigti, kad palaidojimų vietose bei mirusiųjų atminimui skirtų kryžių dekore naudojami paukščių (kaip ir augalų) motyvai gali turėti tą pačią konkretaus žmogaus atvejui reikšmingą vaidmenį, t.y. būti jo sielos globėjai ir saugotojai nuo blogio jėgų. Šios hipotezės patvirtinimui dalinai pasitarnauja ir P.Dundulienės pateikti faktai, kad kapinėse žmonės statydavo gandralizdžius, tikėdami, kad gandras – šventas Dievų siųstas paukštis ir saugo, globoja vėles bei visoje Lietuvoje buvusį paprotį kapinių medžiuose kabinti inkilėlius paukščiams. Tokiu būdu paukščiams sukuriama ,,sava erdvė“ – jiems įkuriami nauji namai ,,kitoje“ erdvėje, kurioje jie atlieka sakralinių sargų bei vieningos bendruomenės narių vaidmenį.
Bendruomeniškumo aspekto pagrindimui pasitelksime žymaus antropologo C.Levi – Straus’o tyrinėjimų išvadas, kur teigiama, kad paukščiai, fiziologiškai kardinaliai skirdamiesi nuo žmonių, analogiškai šiems sudaro bendruomenę, “nepriklausomą nuo mūsų bendruomenės, tačiau dėl tos pačios nepriklausomybės ji mums atrodo kaip dar viena tokia pati, homologiška mūsiškei visuomenei: paukščiai myli laisvę; jie statosi namus ir juose gyvena su šeima, maitina savo jauniklius; dažnai tarpusavyje užmezga socialinius santykius; tarpusavyje bendrauja tam tikrais garsais, kurie primena artikuliuotą mūsų kalbą. Todėl šie objektyvūs reiškiniai verčia manyti, kad paukščių pasaulis yra metaforinė žmonių visuomenė”. Prisimenant lietuvių ir kitų tautų tradicinėse kultūrose susiformavusį mirusiųjų bendruomenės vaizdinį, šios reikšminės paralelės papildo mirusiųjų ir paukščių bendruomeninių ryšių galimas ištakas ir, savo ruožtu, paaiškina pomirtinio virtimo paukščiu įvaizdžių aktualijos ilgaamžiškumą.

Iškyla dar vienas klausimas – ką simbolizuoja konkretūs paukščiai kryžių dekore? Kaip nurodo K.Čerbulėnas, atpažįstamiems motyvams priskirtinos gegutės ir balandžio figūros, kurios galėjo simbolizuoti skausmą (gegutė) arba meilę (balandis). P.Dundulienė teigia, kad kapinių paminkluose dažniausiai buvo vaizduojami karveliai (balandžiai), gegutės bei lakštingalos. Šių paukščių vaizdavimo kryžiuose priežastimi gali būti jų populiarumas liaudies tikėjimuose: šventi ,,Dievo paukščiai“ – gegutė, balandis (karvelis) – laukiniai paukščiai, todėl jų pasirodymas tam tikru metu arti žmonių sodybos traktuojamas kaip žinia iš anapusinio pasaulio – ,,svetimos erdvės“. Be to, buvo tikima, kad gegutės bei balandžio pavidalą dažniausiai įgydavo gerų žmonių sielos, pranašo vaidmeny bendraujančios su gyvųjų bendruomene.
Kaip buvo minėta anksčiau, apibendrintas paukščių figūrų charakteris tik dalinai leidžia įžiūrėti tam tikrus rūšinius bruožus, – gal balandis vaizduojamas tais atvejais kai paukščio kūnas apvalesnis, maža galva ir trumpoka uodega? Tokios formos pasitaiko skrynių tapyboje ir gyvenamųjų namų langinių puošyboje, kur šie du paukščiai gali būti siejami su meilės, kitu atveju – mirusiųjų sielų bei jų saugos simbolika. Peršasi mintis, kad medinių paminklų dekore balandžiai galėjo turėti abi šias reikšmes – meilė mirusiam artimajam ir jo sielos pavidalui galėjo būti suvokiami bendrame reikšminiame kontekste. Kita vertus, balandis galėjo būti siejamas su vyriška siela, nes liaudies dainose žuvęs bernelis, sūnelis virsta karvelėliu (sakalėliu), todėl jie galėjo būti naudojami vyrams skirtų paminklų puošyboje.
Kitas sakralinę reikšmę turintis paukštis – gegutė. Šį mažą laukinį paukštelį galima priskirti prie A.Čepaitienės nurodytų miško paukščių, kurie verpsčių puošyboje taip pat vaizduojami nedideli, tupintys ant augalų arba šalia jų. Gegutė daugelyje indoeuropiečių tautų yra šventas paukštis, be vedybinės laimės, gyvenimo trukmės, materialinės gerovės lėmėjos, atliekantis ir mirties pranašės, o kai kur (pvz., Graikijoje) ir sielų palydovės vaidmenį. Lietuvoje gegutė yra ne tik viena iš pomirtinio virsmo pavidalų, bet ir pagrindinė žmogaus gyvenimo įvykių pranašė, Dievo globojamas šventas paukštis. Senų kaimo žmonių gegutė apibūdinama kaip ,,Dievo paukštis, kuris viską žino ir praneša, tik reikia jį suprasti“. Kita vertus, etnografinėje medžiagoje sutinkama ir galima gegutės – sielos palydovės reikšmė: ,,kalė (gegutė) skalino po langais visą pavasarėlį ir išvadzino (išsivedė? – Z.J.) mano tėvelį in tolimų šalalį“. Prisiminus tautosakoje populiarų pomirtinį mergaitės virtimą gegute, šio paukščio vaizdavimą galima būtų sieti ir su moteriškos sielos – paukščio traktuote. Tokiu atveju būtent gegutės įvaizdį galėjo išreikšti abstrahuoti mažieji paukšteliai merginoms skirtų paminklų dekore.
Kadangi nėra šią įžvalgą patvirtinančių faktinių duomenų, galima pasiremti tik šventų medžių kulto liekanų analogija, kad iki XX a. pr., o kai kuriose vietovėse (Užnemunėje) iki XX a. vidurio vyrams ir moterims paminklams buvo parenkamos atitinkamos medžių rūšys. Turint omeny tradicinės kultūros sakralinių įvaizdžių daugiaplaniškumą bei jų kontekstinius ryšius, tampa įmanoma ir specifinė moterų sielų – gegučių ir vyrų – balandžių (sakalų?) įvaizdžių medinių kryžių puošyboje reikšminė interpretacija.

Nekelia abejonių vieno balandžio motyvo reikšmė, kai jis vaizduojamas krikščioniškos ikonografijos kontekste ir simbolizuoja šv. Dvasią. Tokie motyvai dažniau sutinkami koplytėlių ant žemės ir koplytstulpių frontonų dekore, kur balandis įrėminamas apskritime ar komponuojamas trikampyje vietoj ,,Apvaizdos akies“. Tačiau atpažinti, kad tai balandis galima tik pagal ikonografinį modelį. Paukščio figūra abstrakti, dažniausiai skiriasi tik vaizdavimo stilistika – čia balandis vaizduojamas ne plokščiu profiliu kaip anksčiau aptarti du paukščiai, o kaip apimtinė skulptūra.
Analogiški bruožai būdingi ir kitam, tiesa, retam kryžių puošyboje paukščiui – savo krauju maitinančiam paukščiukus pelikanui. Patalpintas aukščiausioje vertikaliosios kryžmos vietoje (,,viršuje“ – danguje) jis simbolizuoja Dievo sūnaus kraujo auką tikinčiųjų vardan. Šis Lietuvoje negyvenantis ir nematytas paukštis greičiausiai buvo kopijuojamas iš religinės dailės pavyzdžių, tačiau prarado būdingo snapo formą ir tapo tik šią religinę idėją simbolizuojančiu paukščiu.

Gaidys kartais sutinkamas Žemaitijos kaimo bažnyčių šventoriuose, kapinėse ir rečiau – kaimo teritorijose pastatytuose dviejų – trijų kryžmų kryžiuose, kuriuose jis komponuojamas kartu su Kristaus kankinimo įrankiais. Neatlikta bažnytinės dailės ikonografijos lokalinių bruožų analizė kol kas neleidžia nustatyti šios lietuvių kryžiuose sutinkamos kompozicijos kilmės. Galima spėti, kad ši tematika galėjo pasiekti Lietuvos kaimų bažnyčias su neoromantizmo periode populiaria istorizmo, t.y. neogotikos stilistika ir paplito maždaug XX a. pradžioje. Vakarų Europos viduramžių dailėje, ypač tapyboje, sutinkami šio siužeto komponavimo principai skiriasi pirmiausia tuo, kad čia atskiri, su Kristaus teismu ir nukryžiavimu susiję įrankiai negrupuojami kaip lietuviškuose kryžiuose, o ,,išmėtomi“ aplink Nukryžiuotojo figūrą. Neturint konkrečių šią įtaką iliustruojančių pavyzdžių, sunku pasakyti, ar gaidžio figūros komponavimas ant apatinės (trijų kryžmų kryžiuose – vidurinės) horizontaliosios kryžmos, simetrinis priešpastatymas taurei (ostijai) bei buvimas tame pačiame ,,aukštyje“ su Nukryžiuotojo figūra yra lokalinis ar tik kopijavimo padarinys. Antra vertus, tokiuose mediniuose kryžiuose naudojamas papildomas saulių ir augalinių spindulių dekoras tiesiogiai rodo vietinės tradicijos sąlygotą krikščioniškosios ikonografijos interpretaciją.
Bažnytinės dailės ikonografijoje gaidys dažniausiai siejamas su Kristaus Prisikėlimu, ir ši reikšmė gali paaiškinti gaidžio patalpinimą netoli Dievo sūnaus. Kita vertus, gaidžiui priešingoje kryžmų pusėje komponuojama taurė – Tikėjimo, Atpirkimo ir Aukos simbolis be tiesioginės gali turėti ir kontekstinę reikšmę – apeigose aukojamo gaidžio bei taurės su ostija (lot. ,,hostia“ – aukojamasis gyvūnas) tam tikrą asociatyviąją paralelę, kuri traktuotina tik kaip įrodymo reikalaujanti etimologinio varianto įžvalga. Todėl kol kas galima konstatuoti, kad medinių kryžių gaidžiai priklauso krikščioniškųjų simbolių sistemai, ką rodo ir daug seniau katalikiška tapusios Lenkijos geležinių paminklų puošyboje populiarūs buvę Saulės paukščiai.

Žaliuojančių, augaliniais motyvais apipintų, paukšteliais apgyvendintų krikščioniškų kryžių formos atskleidžia dviejų religijų vaizdinių persipynimą bendroje amžino gyvenimo simbolikos reikšmėje. Aptarti antkapinių kryžių formos bei atskirų dekoro motyvų priežastingumo variantai neturi ne tik išorinės (bažnytinės), bet ir vidinės prieštaros, nes išreiškia vieningos pasaulėžiūros daugiasluoksnius, vienas kitą papildančius aspektus, apsprendžiančius atskirų formos ir dekoro motyvų semantinės interpretacijos niuansus.

Baltiški paukščių vardai

Buvo laikas, kada žmonės gyveno gamtoje bei su gamta, ir dėl vienų ar kitų priežasčių stebėjo, o neretai ir stebėjosi gyvūnų pasauliu. Iš visų kitų Dievo kūrinių daugiausia dėmesio susilaukė sparnuočiai. M. Bartninkas knygoje “Senovės lietuviai” (Vilnius, 1993) rašo, kad paukščiai žmogui atrodė daug kuo pranašesni už jį patį: sugebantys pakilti į erdvę, pasinerti vandenin, vadinasi, manyta juos turint ryšį su chtoninio pasaulio būtybėmis. Nuo senų laikų paukštis buvo greičio simbolis, protingas, pažįstantis pasaulio erdvę. Stebino žmogų ir jo išsiritimas iš kiaušinio, tapęs daugeliui mitinių vaizdinių apie žemės ir visatos kilmę priežastimi (-js- pastaba:skaitykite indų mitus). Paukščiai laikyti tarsi tarpininkais tarp žmonių ir dievų, sugebantys išpranašauti dievų valią, lemti žmogaus ateitį, likimą. Sparnuočiai nuo seniausių laikų buvę ir aplinkos estetizavimo etalonais, grožio simboliais.
Šitai matyti iš tautosakos, švenčių, papročių aprašymų. Kyla klausimas, ar visa tai, kas čia apie paukštį pasakyta, atsispindi jo pavadinime? Ką galime sužinoti apie gyvūną iš jo vardo? Ieškant atsakymo į šiuos bei kitus klausimus, buvo tyrinėjami ir prūsų paukščių pavadinimai. Kadangi paukščių lietuviškų vardų išnagrinėta palyginti nedaug, o be to, beveik pusę jų sudarė veldiniai, tai čia bus pateikti sparnuočių prūsiškų pavadinimų analizės rezultatai. Medžiaga nagrinėjimui imta iš V. Mažiulio “Prūsų kalbos paminklai” II tomo (Vilnius, 1981. – T2). Pagrindinis šaltinis – Elbingo žodynėlis, kuriame yra 68 paukščių pavadinimai. Kiti prūsų kalbos paminklai šio sąrašo nepapildo.
Be vardų tyrinėjimo etimologijos, darybos aspektu, buvo bandyta nustatyti ir jų atsiradimo laiką. Nuspręsti, ar tai bendras paveldėtas žodis, ar atskiroje kalboje susiformavęs panašiai skambantis imitatyvas, yra gana sunku. Nesutapti gali ne vien žodžio forma, nes, kaip rašo profesorė A. Kaukienė (Klaipėda, 1992 04 03), “panašios spalvos ar panašaus balso paukščiai galėjo būti panašiai vadinami, nors šiaip jie būtų visai skirtingi”. Taigi senajai indoeuropietiškajai leksikai šiuo atveju priskiriami tokie pavadinimai, kurie be baltų, ar slavų-baltų kalbų, turi tikslesnius atitikmenis bent vienoje kitoje indoeuropiečių kalbų grupėje. Tokių pavadinimų iš nagrinėjamų žodžių buvo 9. Pavyzdžiui, pr. sarke “Šarka, gerwe “gervė”, antis. Kai kurių paukščių vardų (pvz., pr. tresde “strazdas”, tatarwis “tetervinas”) priskyrimas šiam leksikos sluoksniui gana subjektyvus, nes kalbose jie skiriasi garsiniu pavidalu.
Baltų-slavų bendra leksika daugiausia yra susijusi su gamta, todėl yra 6 prūsiški paukščių pavadinimai, priklausantys ir šiam sluoksniui, pvz., pr. slanke “slanka”, gulbis “gulbė”, warnis “varnas”. Tiek lietuvių, latvių, tiek ir prūsų kalbose nemažai žodžių, kuriuos vadiname bendrabaltiškais. Iš prūsų sparnuočių vardų tokių esama 18, pvz., pr. kylo “kielė”, genix (geniks) “genys”, penpalo (pempale) “putpelė”. Iš 31 veldiniams priklausančio paukščių pavadinimo 55 proc. vardų yra bendri visoms trims baltų kalboms. Tik prūsams ir lietuviams būdingą leksiką sudaro 38,7 proc., o tik prūsams ir latviams stebėtinai mažai – 6,5 proc. Prūsų kalba iš kitų kalbų išsiskiria tik jai būdinga leksika. Beveik pusė nagrinėjamų paukščių pavadinimų sudaro naujadarai. Tai rodo prūsų kalbą esant gana modernią. Be 59 paukščiams pavadinti savųjų žodžių, yra 4 skoliniai: 3 slavizmai, pvz., pr. powis (pavis) “povas”, salowis (salavis) “lakštingala” ir 1 germanizmas pr. valks (falks) “sakalas”.
Ką galėtume pasakyti apie paukščius, atsižvelgdami į jų pavadinimo atsiradimo laiką? Pasirodo, kad vardai erelis, antis, gervė, žąsis, gulbė (dominuoja vandens paukščiai), šarka, varna, gegutė priklauso patiems seniausiems leksikos sluoksniams, o kartu jie, kaip žinome, yra svarbiausi, daugiausia funkcijų, palyginus su kitais sparnuočiais, mitinėje tautosakoje atliekantys veikėjai. Taigi paukščio vardo archajiškumas patvirtina jo kultinį garbinimą.
Dar norėtųsi sustoti prie paukščių pavadinimų kilmės motyvacijos ir darybos. Nustatyta, kad dažniausiai paukščiai vadinami pagal balsą. Iš visų 68 Elbingo žodyne užfiksuotų sparnuočių vardų – 29 garsažodinės kilmės, pvz., aukis “grifas”, droanse (dranze) “griežlė”, gerwe “gervė” ir t. t. Mėgstama pavadinimus sudarinėti ir pagal išvaizdą. Spalva nulėmė 9 paukščių vardus, pvz., sealtmeno (zeltmena) “volungė”, warnis “varnas”, poalis (palis) “karvelis”. Lygiai dėmesio skiriama sparnuočių judesiui bei elgsenai. Pagal šiuos požymius sudaryta po 6 vardus. Pavyzdžiui, kylo (kila) “kielė”, spurglis “žvirblis” – pagal judėjimo būdą. Pr.: apisorx (apisargs) “tulžys”, warnaycopo (varnaikapa) “medšarkė” – pavadinti pagal elgseną. Keturi pavadinimai atspindi paukščių gyvenamą vietą, o trys – medžiojimo objektą, pvz., pr. laucagerto “kurapka”, pelemagis (pelemaigis) “pelėsakalis”. Penkių paukščių vardų kilmės motyvacija daugiau ar mažiau neaiški, pvz., pr. antis, prestors (persturs?) “karetaitė” ir kt.
Visi nagrinėtieji paukščių pavadinimai yra dariniai. Iš jų 31 yra priesagos, o 21 – galūnės vedinys, 9 dūriniai ir 1 samplaika. Dažniausiai sparnuočių pavadinimai sudaromi prie šaknies pridedant priesagą. Sugretinus darybos ypatumus matyti, kad nuo to, pagal ką paukštis yra pavadintas, priklauso darybos savitumai. Pvz., sparnuočiams, kurių vardo kilmės motyvacija yra giesmė, dažnai būdinga reduplikacija, pvz., pr. geguze “gegutė”, penpalo (pempala) “putpelė”, werwirsis (vervirsis) “vieversys”, kurie pavadinti pagal balsą, išvaizdą, judesį, yra išskirtinai tik priesagų ar galūnių vediniai. Pagal medžioklės objektą, gyvenamąją vietą pavadintiesiems būdinga sudurtinių žodžių daryba.
Išsiaiškinę paukščių vardų etimologiją, matome, kad juose atsispindi tik fiziologinės sparnuočių savybės, o mitinių prasmių pavadinimai neturi. Bet būtent per tas išoriškas ypatybes, gyvenseną atsiranda ir mitinis paukščio įvaizdis, simbolis. Pvz.: gegutė – vardas garsažodinės kilmės. Jos išskirtinė savybė yra kukavimas – garsas artimesnis žmogaus balsui nei paukščio čiulbėjimui. Iš to kyla visos lietuvių tautosakoje gegutei priskiriamos prasmės – būrėjos, lėmėjos, gedėtojos ir kt. Taigi pagal kokias nors, galbūt išskirtines, fiziologines savybes žmogus paukščiui davė vardą ir kūrė apie jį mitą. Tačiau tiesioginį ryšį tarp pavadinimo kilmės ir mitinio įvaizdžio įžvelgti sunku.

Balandis

Balandį kaip simbolį galime pamatyti tiek religiniuose paveiksluose, tiek kasdieniniame gyvenime. Jo istorija skaičiuojama keletu tūkstančių metų. Balandis Mažojoje Azijoje siejamas su vaisingumo deivės Ištar arba Finikijoje Aštarės kultu. Graikijoje balandis buvo šventas Afroditės paukštis. Indijoje, kai kur ir germanų, tamsus balandis buvo laikomas sielos įvaizdžiu, mirties bei nelaimės paukščiu. Islamas balandį laiko šventu paukščiu, nes sakoma, jis saugojęs bėgantį Mahometą. Biblijoje Nojus po pasaulinio tvano paleidžia skristi tris balandžius, iš kurių vienas sugrįžta su alyvmedžio šakele – susitaikymo su Dievu ženklas ir nuo to laiko – taikos simbolis. Be to, baltas balandis yra naivumo ir tyrumo simbolis ir pirmiausia religiniame mene Šventosios Dvasios simbolis. Ankstyvoji krikščionybė savo metą vadino Mesijo epocha, kurioje išsipildžiusi Senojo Testamento pranašystė apie jo atėjimą. Jėzaus Kristaus gyvenimu žmogaus pavidalu ir mirtimi ant kryžiaus Šv. Dvasia pirmą kartą buvusi duota žmogui visiškai – kaip Kristaus siųsta ir kaip apie jį liudijanti. Nusileidusi ant apaštalų per Sekmines, Šv. Dvasia likusi neatsiejama nuo Bažnyčios, daranti veiksmingusjos sakramentus ir teisingą jos mokymą, kreipianti tikinčius į tikrąją tiesą. Religiniame mene baltas balandis ir reiškia Šv. Dvasią. Kartais jis gali būti ir pakrikštyto krikščionio arba kankinio (balandis su lauro lapu arba kankinio vainiku snape), arba sielos, susitaikiusios su dangum (pvz., tupintis ant gyvybės medžio arba ant indo su gyvybės vandeniu), simbolis. Iš keturių pagrindinių dorybių balandis simbolizuoja susivaldymą. Septyni balandžiai aplink kryžių reiškia septynias Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, patarimą, tvirtumą, žinojimą, maldingumą ir dievobaimingumą. Balandis – dažnas simbolis ir kasdieniniame gyvenime. Žalioji Taika, tarptautinis judėjimas už aplinkos apsaugą, pasirinko emblema balandį su alyvmedžio šakele. Jis simbolizuoja taiką ir viltį.

Erelis

Erelis dėl savo jėgos, ištvermės ir aukšto skrydžio visų tautų mitologijoje – paukštis, kuris siejamas su saule, šviesa ir dangumi. Senovėje tikėta, kad erelis gali atsijauninti triskart paniręs į tyro vandens šaltinį. Neatsitiktinai ankstyvojoje krikščionybėje jis buvo krikšto ženklu. Naujai priimantys tikėjimą būdavo tris kartus panardinami – vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kad neofito siela nusiplautų ir taptų tyra, nelyginant naujagimio.

Ką Lietuvoje reiškia keletas paukščių.

Tik ant akmenų susirinkusį vandenį (kuris kartais dar vadinamas ”krauju”, ”ašaromis”), pasak sakmių, gali gerti paukštis, kuriam Dievas uždraudė gerti vandenį iš upių, ežerų, šulinių. Variantuose tai vanagas, kikilis (baltasparnė), griežlė, volungė (klikis), nykščiukas (nykštukas), kregždė, sėjikas, krunkočius(?), pelėda(?). Nurodyti visų jų mitines charakteristikas didelis ir sunkus uždavinys dėl šio pobūdžio duomenų stokos. Tuo atveju, kada tokių duomenų pakanka, pavyzdžiui, matome, jog kregždė siejama su Perkūnu – plg.: jeigu žmogus išdraskys kregždės lizdą “jį perkūnas nutrenks” arba jo “vaikai bus kregžduoti [strazdanoti – aut.]” (Nemaitonių akmens įdubime po lietaus susirinkusiu vandeniu buvo liepiama prausti strazdanotą veidą, kad strazdanos išnyktų).

Sakalas

Simbolių kalboje sakalas – saulės, vyriškumo, dangiškumo, uolaus tarnavimo, tikslo siekimo, kilnumo atitikmuo. Lietuvoje šis paukštis – kario gynėjo įvaizdis.

Truputi apie paukščius

Lietuvių nacionalinis paukštis yra gandras, estų – šelmeninė kregždė, indų – povas, islandų – medžioklinis sakalas, norvegų – vandeninis strazdas. O strutis yra viso Afrikos žemyno simbolis.

Senovės Egipte gyvenęs Feniksas – paukštis moters galva. Jo gyvenimo trukmė – 500 metų. Artėjant mirčiai jis susidegindavo, o po to prisikeldavo iš pelenų jaunas ir dar gražesnis. Paukštis Feniksas – gyvenimo ir amžino atgimimo simbolis.

Lietuviškam kalendoriuje kiekvienas paukštis turi savo dieną. Bet paukščiai, kaip ir mūsų darbai, nepaiso datų. Artojo ir vieversio diena – vasario 24-oji, bet nebūtinai tą dieną virš dirvonų išgirsime šio paukščio čirenimą.

Pirmykščiam žmogui paukštis atnešdavo pavasarį – išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jie buvo sudievinami. Deivei – paukštei buvo aukojamas pirmasis iš rastų kiaušinių. Jis buvo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke. Šias pėdukes kaip labai dažną ornamentą matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.

Smulkioji tautosaka susijusi su paukščiais

Lietuvių liaudies žaidimas

Skrido žvirblis

Žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:

„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“. (šiuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas.)

Mįslės

Jo ilgas kaklas, bet tai ne žirafa, jis turi sparnus, bet neskrenda, labai greitai bėga, bet ne leopardas. Kas tai?(strutis)

Gaspadorius gieda be knygos. (gaidys)

Kas atbulai dirbdamas sau duoną uždirba? (višta)

Skaičiuoklės

Ėjo višta

Ėjo višta per darželį,
sukapojo ji šaukštelį.
Užsimerkė ji tuoj pat,
viens du trys – jos nebėra.

Tupi žvirblis kamine

Tupi žvirblis kamine
Su lapine kepure
Tu žvirbleli pulsi,
Visas susikulsi

Leave a Comment