Pasakojimas apie poetą A.Strazdą

TV laida “Laiko ženklai”

Pasakojimas apie poetą A.Strazdą

1814m. mažas berniukas leidosi nuo kalnelio miesto link. Jis nešėsi maišą su maždaug 200 knygelių. Jose buvo 11 eilėraščių, iš kurių devyni buvo “svietiški” ir tik du “dvasiški”. Tai buvo A.Strazdo pirmasis eilėraščių rinkinys. 1824m. A.Strazdas vežėsi antrąjį savo eilėraščių rinkinį, kuris po to buvo uždraustas cenzoriaus, nors pagal to meto reikalavimus, antrasis eilėraščių rinkinys neperžengė jokių ribų.

Pagal A. Latiną, ta kalba, kuria rašo A.Strazdas, susilieja su žeme, augalais, gyvūnais. Visi A.Strazdo tekstai yra dainuotini. Knygelė laabai sunkiai perskaitoma, bet po kiek laiko jam padėjo jo senelis. Eilutės pradėjo rimuotis, literatūrinė kalba- aiškėti.

A.Strazdas buvo kilęs iš paprastų žmonių šeimos, o jo paprastumas gyvenime labai padėjo. Jam eilėraščių rašymas buvo svarbiausias dalykas gyvenime. Galima sakyti, jog A.Strazdas buvo labai neatsakingas poetas, bet tai tik veidrodinė jo dalis. Iš tikrųjų jis kūrė labai prasmingus, atsakingus, su gilia mintimi eilėraščius.

Baigęs tuo metu labai gerą kunigų seminariją, tapo kunigu. Jis gyveno pagal Šventąjį Raštą, dažnai trumpindavo mišias. A.Strazdas nebuvo foormalistas, jam rūpėjo pati tikėjimo esmė. Jis nesiekė turto, garbės, valdžios. Elgėsi taip, kaip nurodė Kristus.
Kartą, kažkur Lietuvoje, buvo labai sena, sukriošusi, su skylėmis stoge bažnyčia. Tos bažnyčios kunigas niekaip negalėjo įkalbėti savo parapijos žmonių, kad padėtų pastatyti naują ba

ažnyčią. Jis į pagalbą pasikvietė A.Strazdą. Jis, vos tik nuėjęs prie altoriaus, ilgai žiūrėjo į kiauras lubas, girgždančias grindis, aptrupėjusias sienas. Galiausiai tarė:
-Dieve, iki ko tu nusiritai, kad leidi sau gyventi tokioje “skylėje”? Bėk iš čia, o aš bėgsiu tau iš paskos.
Vos tik pradėjo A.Strazdas eiti nuo altoriaus, žmonės nedelsiant pradėjo maldauti jo, kad pasiliktų. Jie greitu laiku pastatė naują bažnyčią ir toliau gyveno.

A.Strazdas mėgdavo lažintis, jog pasibaigus mišioms, pusė žmonių, juoksis, o pusė bus labai rimti. Tai jam pavykdavo ir jis laimėdavo lažybas, nes skaitydamas Šventąjį Raštą, iškišdavo nuogą savo koją iš po sutanos taip, kad pusė bažnyčioje sėdinčių žmonių ją matydavo o kita pusė- ne. Tai pusei kuri nematydavo, jis taip rimtai skaitydavo Šventąjį Raštą, kad visi būdavo labai rimti, o kai kurie net verkti ruošėsi.

Leave a Comment