Antanas Strazdas – viena šviesiausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros bei kultūros istorijoje. Jo kūryba, išreiškusi liaudžiai artimu poetiniu žodžiu šviečiamojo amžiaus demokratines idėjas, valstiečio baudžiauninko jausmus bei lūkesčius, – reikšmingas ir savitas feodalizmo epochos lietuvių literatūros faktas. Vadinamas maloniniu Strazdelio vardu, lydimas šmaikščių pasakojimų bei anekdotų, Strazdas iki šiol tebėra gyvas kiekvieno Lietuvos kampelio žmonėse, o jo kūriniai, virtę liaudies dainomis, tebedainuojamos dar ir šiandieną, tvirtai įėjo į lietuvių literatūros klasikinį palikimą. Strazdas ir jo poetinė kūryba susilaukė nemažo mūsų literatūros istoriografų bei kritikų dėmesio. Literaūrą apie poetą suadro gausus pluoštas įvairaus pobūdžio straipsnių, apžvalgų ir tyrinėjimų. Dar tada, kai tebebuvo gyvas, priskirtas prie lietuvių literatūros reprezentantų ir statomas šalia M. Daukšos, D. Poškos, S. Stanrvičiaus vardų, Strazdas niekada nedingo iš lietuvių literatūros tyrinėtoų akiračio. Strazdo poezija susilaukė plataus – tikrai liaudiškumo – rezonanso. Jos populiarumu tegali prilygti nedaugelio lietuvių poetų kūryba. Beveik visi Strazdo kūriniai sutautosakėjo,vrto liaudies dainomis, kurios pasiekė kone kiekvieną Lietuvos pakraštį. Iki šiol, įskaitant pirmąjį paties autoriaus 1814 m. įšleistą rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos” , Strazdo poezija yra išėjusi dešimčia pilnų ir dviem specialiais, mokyklai ir vaikams skirtais, leidimais, iš kurių penki priklauso pokario laikotarpiui. Be to, Strazdo kūriniai – tiek autentiški, tiek ir jam priskiriami – ne kartą buvo publikuoti įvairiuose chrestomatijuose, antalogijose, rinkiniuose, vadovėliuose, periodikoje. Du poezijos leidimai išėjo rusų kalba, atskiri eilėraščiai buvo išversti į lenkų, latvių, uzbekų kalbas. Strazdą, kaip žmogų, pažįstame iš dešimčių pasakojimų bei anekdotų, sukurtų liaudies praeitame dešmtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje, jo asmenybės paveikslas ne kartą yra atgijęs tapybos, skulptūros, scenos ir literatūros kūriniuose.Apie jį yra sukurta poema (S. Geda „Strazdas”) , eilėraščiai (Just.Marcinkevičius, E. Mieželaitis), biografijos faktais paremtų pjesės (J. Petrulis „Prieš srovę”, P. Česnulevičius „Giesmė apie Strazdą”) , romanas (K. Plačenis „Pulkim ant kelių”) bei paveikslai ir skulptūros.
Antano Stazdo, turėjusio sulenkintą Drozdovskio pavardę, kilmės duomenys – tėvai, gimimo vieta ir ypač metai – tai jo biografijos dalis, kelianti daugiausia neaiškumų. Pirmasis A. Strazdo biografas L. Jucevičius 1841 m. lenkų spaudoje paskelbtame straipsnyje poetą kildino iš Žemaičių, iš tuometinės Telšių apskrities. Šį Strazdo kilmės faktą tarsi patvirtina ir paties poeto kūrinys. Eilėraščio pirmajame posme Strazdas sako:Ei, dieve dievulaitis,Esmu tikras žemaitisIš močios ir iš tėvo.Šį poeto tvirtinimą paremia ir vienas kitas archyvinis dokumentas. Iš tiesų turimos žinios apie Strazdo tėvus rodo juos buvus aukštaičiais „autochtonais”. Beje, to pat eilėraščio ketvirtajame posme tai tvirtina ir pats poetas, paneigdamas savo žemaitišką kilmę, kurią buvo nurodęs šio kūrinio pradžioje. Čia jis sako:Devyniasdešimtuos metuos, –Kaip esmu iš tos vietos, –Lietuvon iš ŽemaičiųĖjau su didžiu kraičiu. Pabrauktosios eilutės neabejotinai reiškia, kad, būdamas jau kunigu, Strazdas kėlėsi iš Žemaičių į Lietuvą, t. y. Aukštaičius, kaip kraštą, kuriame gimė, iš kurio buvo kilęs. Minėtame J. Katelės straipsnyje pirmą kartą buvo duoti tikslūs Strazdo kilmės duomenys: gimimo data – 1763 m. birželio 4 d. , vieta – Kriaunų parapija, Astravo kaimas, tėvai – valstiečiai, taigi išeitų tuo metu Remeriams priklausiusio Kriaunų dvaro baudžiauninkai. Strazdo vaikystė, bent jau ankstyvieji jos metai, praėjo, tikriausiai, Kriugiškyje. Strazdas – viena originaliausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Deja, atkurti visapusišką tos asmenybės paveikslą šiandieną vargu ar beįmanoma. Šaltiniai, iš kurių galima semtis medžiagos Strazdo portretui, – archyviniai dokumentai, apie jo kūryba – skurdoki ir negausūs, o pasakojimai bei anekdotai, išlikę apie jį liaudyje, daugeliu atvejų toloki nuo realios tiesos. Tad, remdamiesi negausiais dokumentiniais faktais, Strazdo asmenybės bei pažiūrų vaizdą tegalima atkurti pačiais bendriausiais bruožais. Pailgo stambių bruožų veido, ilgais aukštyn sušukuotais plaukais, aukšto ūgio ir, atrodo, tvirtoko sudėjimo, kiek susimetęs i kuprą, nudėvėta, iki pusės blauzdų tesiekiančia sutana, su lazda ir kepure vienoje rankoje ir tabakiasu skepeta – toks Strazdo portretas atvaizduotas E. Remerio paveiksle. Poeto būta neabejotino originalo. Jo originalumas – tai temperamento, charakterio, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros bruožų kompleksas. Strazdas, atrodo, priskirtinas sangviniko ir iš dalies choleriko psichologiniam tipui. Jis buvo nepaprastai judrus, gyvas, ūmus, atrodo, dažnai nepastovus ir, kaip matyti iš kai kurių bylų medžiagos bei jo paties rašysenos, nervingas. Šios būdo ypatybės taip pat galėjo lemti poeto nesėslumą. Visą gyvenimą jis nenustygo vietoje, nuolatos ėjo ir važiavo. Net senatvėje, keliolika metų pastoviai gyvendamas Kamajuose, Strazdas kasmet apvažiuodavo tolimiausias apylinkes. Viską jis darė greitai, improvizuodamas. Net ir bažnytines pareigas atlikinėdavo greitai. Strazda buvo imlus aplinkos įspūdžiams ir labai impulsyvus. Į viską reaguodavo karštai, o sprendimus darydavo greitai. Supykęs ir užsidegęs, jis dažnai leisdavo jausmams nustelbti protą, ir jo užsidegimas nebuvo greitai išblėstantis. Jis greitai neatleisdavi patyręs kokią nuoskaudą ar įžeidimą, nesvetimas jam buvo ir keršto jausmas.Jo principas: akis už akį, smūgis už smūgį. Kivirčuose dažnai nuo žodžių pereidavo ir prie veiksmų. Strazdas buvo pastabus, aštraus proto, sąmojingas. Žmones jis galėdavo parlinksminti visur – būdamas sveciuose, prie staliuko ar net bažnyčioje, užkabintas visada mokėdavo atsikirsti.Pereinant prie Strazdo poezijos idėjinės bei meninės analizės, tos poezijos įvertinimo ir jos vietos lietuvių literatūroje nustatymo, iškyla poetui priskiriamų kūrinių autorystės klausimas. Per pastaruosius penkiasdešimt metų spausdinami Strazdo poezijos rinkiniai gerokai išaugo. Stambiausias jo kūrybos leidinys „Pasaulinės ir dvasinės giesmės” (1983) , paluginus su pirmuoju „Giesmių svietiškų ir šventų” leidimu (1814) , yra didesnis beveik penkis kartus: pirmame rinkinyje tėra 9 pasaulietinio ir 2 religinio turinio kūriniai, o antrajame atitinkamai 43 ir 8. Strazdas buvo, tikra to žodžio prasme, liaudies poetas. Jo talentą galima būtų pavadinti sinkretišku. Poetas ne tiktai eiliavo, bet ir komponuodavo ar bent pritaikydavo savo kūriniams melodijas, o neretai, – tai rodo jo įsigytas liaudyje daininko vardas, – juos ir padainuodavo. Strazdas buvo vienas lietuvių grožinės literatūros pradininkų, tačiau jo pozeija neatsirado plyname lauke. Ši poezija buvo poeto talento, jo asmenybės kūrybingumo tiesioginis rezultaras, nors ją žymiu mastu stimuliavo ir apsprendė toji socialinė, kultūrinė bei literatūrinė aplinka kuri veikė ir formavo patį Strazdą, jo idėjinius nusiteikimus, kūrybinę pasaulėjautą, estetines pažiūras. Strazdo poezija savo šaknimis įaugusi į dvi dirvas – literatūrinę ir tautosakinę. Pirmoji – tai lenkų literatūra; antroji – lietuvių liaudies poezija, kuri buvo ne tik poetinis skatintojas, bet ir kūrybinė medžiaga. Strazdo poezijos temos nėra įvairios ir gausios. Neišskiriant religinių giesmių, jos tematika neišeinaiš tos baudžiavinio kaimo aplinkos, kurioje poetas praleido pusę savo amžiaus bei visus kūrybinius metus. Jo poezija lyriška ir neretai improvizacinė, taip turtinga poetinių motyvų, reminiscencijų bei asociacijų, jog nelngva tiksliai nusakyti net atskirų kūrinių temas. Strazdas visus motyvus siejo bendrai – autobiografinius, socialinius, gamtinius, buitinius, moralinius. Motyvai, užpildantys Strazdo poezijos turinį, paimti iš kasdienio gyvenimo, iš betarpiškiausios poeto aplinkos.Autobiogarfiniai motyvai akivaizdus kūriniuose „Giesmė apie siratas”, „Ei, dieve dievulaitis”. Tai patys reikšmingiausi jo kūriniai. Gamtiniai motyvai – idilėse „Strazdas” ir „Aušra”, pastoralėje „Piemenų giesmė”. Čia realusis pamatas yra lietuviška gamta – valstiečių darbo objektas ir materialines gėrybes jiems teikiantis šaltinis. Buitinių ir humoristinių Strazdo kūrinių tematika vaizduojama kūriniuose „Rudenėlis”, „Priečastis mergos” ir „Kiškis”. Taigi Strazdo kūrybos tematikos bei motyvų šaltinis buvo pati gyvenimo tikrovė, gyva jo kasdienybė. Likusius jo kūrinių turinius būtų sunku sugrupuoti pagal tematinius motyvus, tačiau visus juos galima laikyti humoristinio bei satyrinio turinio eilėraščiais.
Strazdas – ryškus poetas lyrikas. Bet Strazdo lyrizmas yra perdėm obektyvus, „epiškas”, plaukiantis iš jausmingai suvoktos ir lyriškai atkurtos tikrovės, atkurtos liaudies dainos stiliumi. Strazdas buvo emocingas, lyriškos prigimties žmogus. Tai patvirtina jo asmenybės bruožai ir jo poetinė kūryba. Jo eilėraščiuose vyrauja kūrėjo emocijos, jo asmenybė jaučiama visuose kūriniuose. Tai poetui lyrikui būdingas bruožas.Dar vienas jam būdings bruožas – nuoširdumas. Strazdas ir jo poetinė kūryba paliko ryškų pėdsaką lietuvių literaūroje, buvo vienas iš lietuvių pasaulietinės literatūros pagrindėjų. Jo kūrybos idejinė ir estetinė vertė užėmė vieną pirmųjų vietų feodalizmo epochos lietuvių literatūroje. Pats Strazdas brangintinas kaip kovotojas už lietuvių tautos socialinį ir kultūrinį progresą, jo poezija, kaip versmė, iš kurios ėmė pradžią mūsų literatūros liaudiškos, demokratinės tradicjos.