LAIKO STRUKTŪROS BRONIAUS RADZEVIČIAUS ROMANE PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

1169 0

LAIKO STRUKTŪROS BRONIAUS RADZEVIČIAUS ROMANE PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

Dainius Vaitiekūnas

Vilniaus pedagoginis universitetas

Anotacija. Šio straipsnio objektu pasirinktas Broniaus Radzevičiaus romanas Priešaušrio vieškeliai, kuris kaip joks kitas lietuvių romanas pasižymi paradoksaliai laisvu diskursu. Straipsnyje siekiama pateikti papildomų argumentų šio kūrinio rišlumui pagrįsti, nagrinėjant bet kokiam literatūriniam pasakojimui esminę laiko problemą. Siūlomas naratologinis požiūris, paremtas prancūzų literatūros semiotiko Gerard’o Genette teorija. Aptariant pasakojimo laiką kaip įvykių chronologinę seką papasakotoje istorijoje ir tų įvykių pateikimo tvarką pasakojime, akcentuojami bendrieji naratyvinės tvarkos principai. Teigiama, kad laiko drrama Radzevičiaus romane gali būti suvokta kaip naracijos išlaisvinimo iš istorijos varžtų drama.

***

Šio straipsnio objektu pasirinktas Broniaus Radzevičiaus romanas Priešaušrio vieškeliai (I dalis – 1979, II dalis – 1985), kuris turbūt kaip joks kitas lietuvių romanas atspindi esminį šiam žanrui ekspansyvumą kitų, nebūtinai literatūrinių, žanrų sąskaita, atskleidžia paradoksaliai laisvą, arba plastišką, diskursą. Kritikoje vis netyla svarstymai, kiek Radzevičiaus romanas laikytinas literatūra, kiek perdėm lyriška autobiografija arba jos apmatais, nesutvarkyta juodraštine medžiaga. Straipsnyje siekiama pateikti papildomų argumentų šio kūrinio rišlumui, sprendžiant literatūriniam pasakojimui esminę laiko prroblemą. Ją vienaip ar kitaip jau sprendė visi platesnių Priešaušrio vieškelių analizių autoriai: Petras Bražėnas, Arvydas Šliogeris, Saulius Žukas ir kiti. Šįkart siūlomas naratologinis požiūris, paremtas originalia Gerard’o Genette teorija.

Bet koks pasakojimas vartoja dvilypį laiką: pasakojamos istorijos (pasakymo) ir is

storijos pasakojimo (sakymo) laiką. Tokia pati bendriausia laikinė pasakojimo struktūra. Anot kino semiotiko Christiano Metzo, svarbi pasakojimo funkcija yra vieną laiką išversti į kitą [1]. Panašią laikų skirtį įžvelgia ir filosofas Paulis Ricoeuras. Pasak jo, kiekvienas naratyvinis tekstas turi epizodinį (įvykių seka) ir konfigūracinį (loginė įvykių struktūra) lygmenį [2]. Tuomet romano skaitymas – tai perėjimas iš pirmojo į antrąjį arba konstravimas kauzalios jungties chronologinei įvykių sekai.

Genette naratologija siūlo trim aspektais kalbėti apie istorijos ir naracijos laikų autonomiškumą ir jų tarpusavio santykius, kuriuos kiekviename romane savitai nulemia tradiciškai nusistovėjusios jų kombinacijos. Naratologą laikas romane gali dominti arba kaip laikinė įvykių seka istorijoje (diagezėje) ir įvykių pateikimo tvarka pasakojime, arba kaip tų įvykių (diagetinių segmentų) trukmė istorijoje ir jų pateikimo pseudotrukmė (t. y. įvykiams skirto teeksto ilgumas, kitaip tariant, pasakojimo greitis), arba kaip įvykių kartojimasis istorijoje ir jų pasakojimo kartojimasis – tai, kas vadinama dažniu [3]. Tvarka, greitis, dažnis – svarbiausios pasakojimo laikui apibūdinti taikomos naratologijos sąvokos. Kartais istorijos laikas dar vadinamas fabulos laiku.

Chronologinis istorijos laikas romane niekada negali ištisai sutapti su naracijos laiku. Nesutapimai tarp pasakojimo ir papasakojimo yra bendras “įtekstinimo” dėsnis, o sutapimai – išimtys: “Griežta chronologija – beveik papasakoto laiko ir pasakojamo laiko sutapimas – yra retenybė, menkai apdoroto diskurso žymė. Pavyzdžiui, toks yra ‘tiesioginio’ sporto reportažo at
tvejis” [4]. Net vidinio monologo romanuose dabartis apima tik “beveik visą romaną” [5]. Galimi sutapimai tvarkos požiūriu neužtikrina sutapimų kitais, greičio ar dažnio požiūriais.

Rekonstruojant įvykių chronologiją įteisinama naracijos akto laikinė autonomija ir atskleidžiamas jos savitumas. Iš esmės ieškoma naratyvinių anachronijų, arba “įvairių neatitikimo formų tarp istorijos tvarkos ir pasakojimo tvarkos” [6]. Šios pažeidimo formos, yra dvejopos: analepsė (ankstesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pavėlavimas) ir prolepsė (vėlesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pirmalaikiškumas, “naratyvinio nekantrumo ženklas” [7]). Tai beveik atitinka kritikoje pamėgtus terminus retrospekcija ir prospekcija, kurių Genette sąmoningai atsisako, siekdamas išvengti struktūrinės analizės psichologizavimo. Jo siekis – naratologiją pagrįsti retorika.

Klasikinis pasakojimas, kaip patvirtina Genette ir kitų naratologų tyrinėjimai, visuomet perspėja apie istorijos tvarkos pažeidimus, kurie nėra labai gausūs, apibrėžia anachronijos nuotolį (laiko nuotolį nuo dabarties momento) ir anachronijos amplitudę (laikinio nukrypimo trukmę), nes stengiasi palaikyti laiko vienovės, nuoseklumo ir chronologiškumo įspūdį. Kiek tiksliai įmanoma atstatyti įvykių chronologiją Radzevičiaus romane, priklauso nuo to, kiek aiškiai jame apibrėžta anachronija – žodžiu, nuo to, kiek neatitrūkta nuo pasakojimo tradicijų. Anachronija – tradicinė “priemonė”, bet ji gali būti naujai panaudota.

Antros romano dalies rėminį pasakojimą, kuris paradigmatiškai laikytinas pirmuoju pasakojimu romane, sudaro “pratarmė” ir dvi autoriaus susitikimo su herojumi scenos. Remiantis tuo pirmuoju pasakojimu (laikiniu lygmeniu, kurio atžvilgiu apibrėžiama an
nachronija), beveik visas romanas laikytinas išplėstine analepse. Tačiau siekiant konkretizuoti kitų laipsnių anachronijas, pirmiausiai tenka kalbėti apie analepses analepsėje ir prolepses analepsėje. Tai patvirtina pats pirmas pirmos dalies sakinys: Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai, kuris nurodo esant tolimą laikinę distanciją nuo pasakojamų įvykių. Toliau paprastumo dėlei šios antro laipsnio anachronijos gali būti vadinamos tik analepsėmis ir prolepsėmis, o pirmuoju pasakojimu – tai, kas bendrame romano kontekste yra antrasis pasakojimas.

Jau pirmame romano skyriuje išryškėja bent trys perspektyvinės pozicijos – trys skirtingi požiūriai į tą pačią kolūkio susikūrimo istoriją. Vienas susijęs su tolimiausia ateitimi, kitas – artimesnis pokariui, tarsi keliomis dienomis ar savaitėmis užbėgus į priekį ir atsigręžus, o trečias – iš tiesų pokariui sinchroniškas. Tai paaiškina, kodėl ta pati istorija, priklausanti antrajam pasakojimui romane, vystoma tai būtuoju, tai esamuoju, o kartais ir būsimuoju laiku. Be to, daug paralelinių istorijų, susijusių su vienu ar kitu personažu, laužo chronologinį vyksmą. Tokios pasakotojo nemotyvuojamos perspektyvų sumaišties gausiausia antroje romano dalyje, ypač kai kalbama apie priešaušriais vykstančią vidinę dramą sukrėstoje herojaus sąmonėje ir kai vidinis monologas atskleidžiamas iš esmės netiesiogine menamąja kalba. Rekonstruoti istorijos tvarką kai kada visiškai nebeįmanoma. Antrojo laipsnio analepsėmis išreiškiami vidurnaktį pabudusio herojaus prisiminimai.

Bene svarbiausia funkcinė skyriaus ir romano prolepsių paskirtis – fatališkumo efekto, “nulemtumo intrigos” (Tzvetanas Todorovas) kū
ūrimas, tartum išpildoma tai, kas deklaruota “pratarmėje”. Kiekvieną ryškesnį veikėjo portretą, pradedamą analepse, užbaigia jo ateities nuoroda, kuri nėra visai netikėta. Ji tik pabrėžia, pavyzdžiais iš ateities pagrindžia svarbiausią veikėjo charakterio, tiksliau, jo modalinės kompetencijos, ypatybę, suaktualindama tai, kas dar tik virtualu, neišplėtota. Anot paties Radzevičiaus, tai susiję su siekiu išsiaiškinti, kokia paklaida slypi gyvenime, koks jo kodas [8].

Dauguma prolepsių romane yra pateikiamos pasakojant apie Juozo Daukinčio vaikystę ir jaunystę (didžioji teksto dalis apie tai ir pasakoja). Jomis dažniausiai atskleidžiama, kaip vienas ar kitas įvykis, veikėjas darys įtaką personažo vertybinei laikysenai, jausminei ir modalinei būsenai ateityje. Kai kada tai primena psichoanalitinę nuostatą ieškoti suaugusiojo charakterio ištakų vaikystėje.

Klasikinio romano naratorius turi sudaryti įspūdį, kad pateikia istoriją tuo pat metu, kai ją pasakoja, todėl prolepsių, anot Genette, labai maža O. Balzaco, Ch. Dickenso, L. Tolstojaus kūriniuose [9]. Būtent autobiografinio pobūdžio kūriniai suteikia daugiau galimybių proleptiniam kalbėjimui: pasakojant apie savo praeitį itin dažnos aliuzijos į dabarties situaciją, kuri pateikiama kaip ateitis. Radzevičiaus romane prolepsių, kaip antrojo laipsnio anachronijos formų, nemaža. Prolepsėmis, kaip jau buvo minėta, atsiskleidžia pasakotojo vertybinė pozicija vieno ar kito epizodo, istorijos atkarpos atžvilgiu: diagetinio segmento svarba ir reikšmingumas pabrėžiamas prolepse, užbėgant į priekį ir išžvalgant jo pasekmes, aptariant įtaką ir poveikį veikėjų likimams.

Antrinis pasakojimas pirmame romano skyriuje rutulioja kitokios bendruomenės susidarymo, kolūkio susikūrimo temą. Vėliau naujos bendruomenės veiklos tema apauga kitomis, iš kurių Juzuko tapsmo Juozu tema tampa viena iš svarbiausių. Šioje dalyje antrinis pasakojimas nėra taip komplikuojamas anachronijomis ir kitokiais nukrypimais nuo pasakojimo “kurso” kaip antroje dalyje, kurioje antrinis pasakojimas iš esmės plėtoja Juozo pabudimo, praregėjimo temą. Romano antros dalies pradžioje antrinis pasakojimas pradedamas tarsi “prašokus” keletą dešimtmečių į priekį [10], tačiau ši spraga imama šalinti analepsėmis. Prie “gyvenimo kelio pradžios” minčių ir potyrių Juozas vėl grįš antroje dalyje, iš naujo visa tai atrasdamas ir patvirtindamas kitokia patirtimi.

Bet kurios idėjos universalumas arba vertės vertė Radzevičiaus romane išryškėja laiko perspektyvų kaitoje, einant nuo Vygando Mildžiaus dienoraščio iki Juozo dienoraščio pirmoje dalyje, nuo senųjų filosofų raštų iki Juozo pagalvojimų ir užrašų antroje dalyje. Vien iš laike skirtingai lokalizuotų refleksijų romane aiškėja svarbiausios vertės, kurios kaskart iškyla kaip siekiamybė, jų vertingumu nuolat (įsi)tikinama. Su Vygando dienoraščiu siejasi Juozo dienoraščio ir užrašų mintys, pasakotojo refleksijos antroje dalyje: neigiamas požiūris į atsietas nuo žmogaus, jo neišgyventas tiesas, abstrakcijas, etiketes, sisteminimą, kategoriškų klasifikacijų vengimas.

Laikinė distancija – nesvarbu, ar prolepsės, ar analepsės būdu sumodeliuota – yra būtina sąlyga pamatyti aptariamo fenomeno vertę. Dabarties sumaišty ne visada aiškūs reikšmingi diagetinių segmentų saitai. Tai, kas antrinio pasakojimo požiūriu gali pasirodyti nereikšminga, trečiojo ar net ketvirtojo pasakojimo (arba anachronijų) požiūriu atrodo kaip itin vertinga ir svarbu. Anachronijos Radzevičiaus romane dažniausiai susijusios su retrospektyviniu kūrybiniu metodu: laikinę distanciją atlaiko reikšmingiausi praeities momentai, neatskiriamai susiję su herojaus tapatybe. Tikrasis supratimas romane Priešaušrio vieškeliai neatsiejamas nuo laikinės distancijos, jis visada pavėluotas. Juozas Daukintis tik vėliau suvokia, kokia didžiulė netektis yra motinos ar tėvo mirtis, vis labiau išgyvena jų stygių. Tik laikui neišvengiamai tolinant Juozo ir tėvo pokalbius, Juozas supranta, kokie jie buvo vertingi, kokios teisingos juose išsakytos mintys.

Romane papasakotos istorijos laikas, arba diagetinis laikas, nėra tikslus – ne toks, kaip, tarkime, Romualdo Lankausko romanuose, kuriuose labai dažnai diagetinė seka pateikiama kaip “valandų” ar “valandėlių” seka. Tokio pobūdžio pasakojimas pasižymi reportažiniu, hemingvėjiškai “objektyviu” stiliumi, o Radzevičiaus pasakotojas, sakytum, neturi laikrodžio: jis laiką matuoja taip, kaip matuodavo žemdirbys. Tai ne valandų ar minučių tikslumu (kaip antai Antano Škėmos romane Balta drobulė), o pagal saulės kelią, paros laiko tikslumu matuojamas laikas: rytmetys, vidurdienis, diena, pavakarys, vidurnaktis. Beje, vidurnaktis, tas baladiško atsimainymo laikas, pažymėtas lemtingu herojaus praregėjimu antroje romano dalyje. Naktis romane visų pirma yra vidurnaktis.

Nors patys romano pradžios ir pabaigos momentai nėra tiksliai datuoti, kaip nedatuota ir autoriaus “pratarmė”, vis tiek matyti, kad papasakotos istorijos, arba “realios fabulos”, trukmė maždaug sutampa su autoriaus gyventu laiku – keli pokario dešimtmečiai. Diagetinių segmentų trukmė gali būti matuojama ir herojaus amžiaus tarpsnių nuorodomis: kelintoje klasėje mokosi, kiek jam metų. Dažnos romane neapibrėžtos laiko nuorodos pirmiausiai žymi tam tikrą papasakotos istorijos tvarką, o ne trukmę, tačiau ir tokių laiko nuorodų apytikriam kalbėjimui apie naratyvinį tempą (trukmę ir greitį) visiškai pakanka.

Trukmė arba greitis yra vienas svarbiausių naratyvinio temporalumo aspektų. Pasakojimas pagreitėja arba sulėtėja priklausomai nuo to, kiek istorijos seka ir naratyvinė seka suartėja arba nutolsta. “Pasakojimo greitį apibūdiname istorijos trukmės, matuojamos sekundėmis, minutėmis, valandomis, dienomis, mėnesiais bei metais, ir teksto ilgumo, matuojamo eilutėmis bei puslapiais, santykiu.” [11] Visiškas trukmės ir ilgumo sutapimas yra veikiau hipotetinio pobūdžio norma: izochronijai artimiausi yra dialogai, tačiau anizochronija (bet koks jų nesutapimas) būdinga bet kuriam pasakojimui. Pasakojimas visada daugiau ar mažiau anizochroniškas. Anot Genette, informacijos kiekis atvirkščiai proporcingas pasakojimo greičiui [12].

Mūsų atveju anizochronija bei pasakojimo tempas itin varijuoja: nuo trijų puslapių keleriems metams (I, 272-275) iki kelių dešimčių puslapių vienam rudens pavakariui (skyriaus “Priešaušrio vieškeliai” pradžia) ar Juozo ir Albino naktiniam pokalbiui išleistuvių išvakarėse (skyrius “Girdžiu tave, Ąžuole”). Pabudimo nakčiai vietos skiriama dar daugiau, plačiausiai ištęsiant vieną sceną (II, 11-354). Antroje dalyje pasakojimo tempas žymiai lėtesnis nei pirmoje. Pirmoje dalyje maždaug trys šimtai puslapių skiriama aštuoneriems metams, antroje – netgi daugiau puslapių vienai parai. Visas pirmos dalies “veiksmas” trunka keliolika metų, o antros – turbūt tik keletą. Sulėtėjęs pasakojimo tempas akcentuoja svarbiausius pasakojamos istorijos momentus, anot Roland’o Barthes’o terminijos, atskiria kardinalias (branduolines) veiksmo funkcijas (esmingi istorijos momentai) nuo katalizių (antraeiliai istorijos momentai, užpildantys ertmes tarp pirmųjų). Aišku, esama ir kitų veiksmo akcentavimo būdų. Antai “veiksmo svarbą galima taip pat įvertinti pagal jų paminėjimą ar nepaminėjimą reziumuojančiose apžvalgose” [13].

Naratologai romane skiria keturias pagrindines naratyvinio vyksmo formas, reikšmingas kalbant apie pasakojimo trukmę: pauzės, elipsės, scenos ir apžvalgos. Esminėse naratyvinio vyksmo formose papasakotos istorijos laikas bei pasakojimo pseudolaikas sąveikauja skirtingai: pauzėje pastebimas vien pasakojimo laiko buvimas, elipsėje – vien istorijos laiko, scenoje abu tie laikai yra ekvivalentiški, o apžvalgoje pasakojimo laikas yra trumpesnis už istorijos laiką [14]. Elipsės ir apžvalgos pagreitina pasakojimą, pauzė – sulėtina. Šios naratyvinio vyksmo formos nėra stilistinės pasakojimo formos, nors jas ir galima gretinti: pauzė nebūtinai sutampa su aprašymu ar refleksija, apžvalga – su pasakojimu, o scena – su dialogu ar monologu. Turimas galvoje istorijos ir pasakojimo tempo santykis: pauze aprašymas ar refleksija gali būti vadinami tada, kai jie stabdo istorijos laiko tėkmę. Pasakojimas laikytinas apžvalga, jei nedetalizuodamas aprėpia didesnį istorijos laikotarpį. Dialogai ar monologai vadintini s

. . .

Join the Conversation

×
×