LAIKO STRUKTŪROS BRONIAUS RADZEVIČIAUS ROMANE PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI Dainius VaitiekūnasVilniaus pedagoginis universitetasAnotacija. Šio straipsnio objektu pasirinktas Broniaus Radzevičiaus romanas Priešaušrio vieškeliai, kuris kaip joks kitas lietuvių romanas pasižymi paradoksaliai laisvu diskursu. Straipsnyje siekiama pateikti papildomų argumentų šio kūrinio rišlumui pagrįsti, nagrinėjant bet kokiam literatūriniam pasakojimui esminę laiko problemą. Siūlomas naratologinis požiūris, paremtas prancūzų literatūros semiotiko Gerard’o Genette teorija. Aptariant pasakojimo laiką kaip įvykių chronologinę seką papasakotoje istorijoje ir tų įvykių pateikimo tvarką pasakojime, akcentuojami bendrieji naratyvinės tvarkos principai. Teigiama, kad laiko drama Radzevičiaus romane gali būti suvokta kaip naracijos išlaisvinimo iš istorijos varžtų drama.***Šio straipsnio objektu pasirinktas Broniaus Radzevičiaus romanas Priešaušrio vieškeliai (I dalis – 1979, II dalis – 1985), kuris turbūt kaip joks kitas lietuvių romanas atspindi esminį šiam žanrui ekspansyvumą kitų, nebūtinai literatūrinių, žanrų sąskaita, atskleidžia paradoksaliai laisvą, arba plastišką, diskursą. Kritikoje vis netyla svarstymai, kiek Radzevičiaus romanas laikytinas literatūra, kiek perdėm lyriška autobiografija arba jos apmatais, nesutvarkyta juodraštine medžiaga. Straipsnyje siekiama pateikti papildomų argumentų šio kūrinio rišlumui, sprendžiant literatūriniam pasakojimui esminę laiko problemą. Ją vienaip ar kitaip jau sprendė visi platesnių Priešaušrio vieškelių analizių autoriai: Petras Bražėnas, Arvydas Šliogeris, Saulius Žukas ir kiti. Šįkart siūlomas naratologinis požiūris, paremtas originalia Gerard’o Genette teorija. Bet koks pasakojimas vartoja dvilypį laiką: pasakojamos istorijos (pasakymo) ir istorijos pasakojimo (sakymo) laiką. Tokia pati bendriausia laikinė pasakojimo struktūra. Anot kino semiotiko Christiano Metzo, svarbi pasakojimo funkcija yra vieną laiką išversti į kitą [1]. Panašią laikų skirtį įžvelgia ir filosofas Paulis Ricoeuras. Pasak jo, kiekvienas naratyvinis tekstas turi epizodinį (įvykių seka) ir konfigūracinį (loginė įvykių struktūra) lygmenį [2]. Tuomet romano skaitymas – tai perėjimas iš pirmojo į antrąjį arba konstravimas kauzalios jungties chronologinei įvykių sekai.
Genette naratologija siūlo trim aspektais kalbėti apie istorijos ir naracijos laikų autonomiškumą ir jų tarpusavio santykius, kuriuos kiekviename romane savitai nulemia tradiciškai nusistovėjusios jų kombinacijos. Naratologą laikas romane gali dominti arba kaip laikinė įvykių seka istorijoje (diagezėje) ir įvykių pateikimo tvarka pasakojime, arba kaip tų įvykių (diagetinių segmentų) trukmė istorijoje ir jų pateikimo pseudotrukmė (t. y. įvykiams skirto teksto ilgumas, kitaip tariant, pasakojimo greitis), arba kaip įvykių kartojimasis istorijoje ir jų pasakojimo kartojimasis – tai, kas vadinama dažniu [3]. Tvarka, greitis, dažnis – svarbiausios pasakojimo laikui apibūdinti taikomos naratologijos sąvokos. Kartais istorijos laikas dar vadinamas fabulos laiku.Chronologinis istorijos laikas romane niekada negali ištisai sutapti su naracijos laiku. Nesutapimai tarp pasakojimo ir papasakojimo yra bendras “įtekstinimo” dėsnis, o sutapimai – išimtys: “Griežta chronologija – beveik papasakoto laiko ir pasakojamo laiko sutapimas – yra retenybė, menkai apdoroto diskurso žymė. Pavyzdžiui, toks yra ‘tiesioginio’ sporto reportažo atvejis” [4]. Net vidinio monologo romanuose dabartis apima tik “beveik visą romaną” [5]. Galimi sutapimai tvarkos požiūriu neužtikrina sutapimų kitais, greičio ar dažnio požiūriais.Rekonstruojant įvykių chronologiją įteisinama naracijos akto laikinė autonomija ir atskleidžiamas jos savitumas. Iš esmės ieškoma naratyvinių anachronijų, arba “įvairių neatitikimo formų tarp istorijos tvarkos ir pasakojimo tvarkos” [6]. Šios pažeidimo formos, yra dvejopos: analepsė (ankstesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pavėlavimas) ir prolepsė (vėlesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pirmalaikiškumas, “naratyvinio nekantrumo ženklas” [7]). Tai beveik atitinka kritikoje pamėgtus terminus retrospekcija ir prospekcija, kurių Genette sąmoningai atsisako, siekdamas išvengti struktūrinės analizės psichologizavimo. Jo siekis – naratologiją pagrįsti retorika.Klasikinis pasakojimas, kaip patvirtina Genette ir kitų naratologų tyrinėjimai, visuomet perspėja apie istorijos tvarkos pažeidimus, kurie nėra labai gausūs, apibrėžia anachronijos nuotolį (laiko nuotolį nuo dabarties momento) ir anachronijos amplitudę (laikinio nukrypimo trukmę), nes stengiasi palaikyti laiko vienovės, nuoseklumo ir chronologiškumo įspūdį. Kiek tiksliai įmanoma atstatyti įvykių chronologiją Radzevičiaus romane, priklauso nuo to, kiek aiškiai jame apibrėžta anachronija – žodžiu, nuo to, kiek neatitrūkta nuo pasakojimo tradicijų. Anachronija – tradicinė “priemonė”, bet ji gali būti naujai panaudota.Antros romano dalies rėminį pasakojimą, kuris paradigmatiškai laikytinas pirmuoju pasakojimu romane, sudaro “pratarmė” ir dvi autoriaus susitikimo su herojumi scenos. Remiantis tuo pirmuoju pasakojimu (laikiniu lygmeniu, kurio atžvilgiu apibrėžiama anachronija), beveik visas romanas laikytinas išplėstine analepse. Tačiau siekiant konkretizuoti kitų laipsnių anachronijas, pirmiausiai tenka kalbėti apie analepses analepsėje ir prolepses analepsėje. Tai patvirtina pats pirmas pirmos dalies sakinys: Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai, kuris nurodo esant tolimą laikinę distanciją nuo pasakojamų įvykių. Toliau paprastumo dėlei šios antro laipsnio anachronijos gali būti vadinamos tik analepsėmis ir prolepsėmis, o pirmuoju pasakojimu – tai, kas bendrame romano kontekste yra antrasis pasakojimas.Jau pirmame romano skyriuje išryškėja bent trys perspektyvinės pozicijos – trys skirtingi požiūriai į tą pačią kolūkio susikūrimo istoriją. Vienas susijęs su tolimiausia ateitimi, kitas – artimesnis pokariui, tarsi keliomis dienomis ar savaitėmis užbėgus į priekį ir atsigręžus, o trečias – iš tiesų pokariui sinchroniškas. Tai paaiškina, kodėl ta pati istorija, priklausanti antrajam pasakojimui romane, vystoma tai būtuoju, tai esamuoju, o kartais ir būsimuoju laiku. Be to, daug paralelinių istorijų, susijusių su vienu ar kitu personažu, laužo chronologinį vyksmą. Tokios pasakotojo nemotyvuojamos perspektyvų sumaišties gausiausia antroje romano dalyje, ypač kai kalbama apie priešaušriais vykstančią vidinę dramą sukrėstoje herojaus sąmonėje ir kai vidinis monologas atskleidžiamas iš esmės netiesiogine menamąja kalba. Rekonstruoti istorijos tvarką kai kada visiškai nebeįmanoma. Antrojo laipsnio analepsėmis išreiškiami vidurnaktį pabudusio herojaus prisiminimai. Bene svarbiausia funkcinė skyriaus ir romano prolepsių paskirtis – fatališkumo efekto, “nulemtumo intrigos” (Tzvetanas Todorovas) kūrimas, tartum išpildoma tai, kas deklaruota “pratarmėje”. Kiekvieną ryškesnį veikėjo portretą, pradedamą analepse, užbaigia jo ateities nuoroda, kuri nėra visai netikėta. Ji tik pabrėžia, pavyzdžiais iš ateities pagrindžia svarbiausią veikėjo charakterio, tiksliau, jo modalinės kompetencijos, ypatybę, suaktualindama tai, kas dar tik virtualu, neišplėtota. Anot paties Radzevičiaus, tai susiję su siekiu išsiaiškinti, kokia paklaida slypi gyvenime, koks jo kodas [8]. Dauguma prolepsių romane yra pateikiamos pasakojant apie Juozo Daukinčio vaikystę ir jaunystę (didžioji teksto dalis apie tai ir pasakoja). Jomis dažniausiai atskleidžiama, kaip vienas ar kitas įvykis, veikėjas darys įtaką personažo vertybinei laikysenai, jausminei ir modalinei būsenai ateityje. Kai kada tai primena psichoanalitinę nuostatą ieškoti suaugusiojo charakterio ištakų vaikystėje. Klasikinio romano naratorius turi sudaryti įspūdį, kad pateikia istoriją tuo pat metu, kai ją pasakoja, todėl prolepsių, anot Genette, labai maža O. Balzaco, Ch. Dickenso, L. Tolstojaus kūriniuose [9]. Būtent autobiografinio pobūdžio kūriniai suteikia daugiau galimybių proleptiniam kalbėjimui: pasakojant apie savo praeitį itin dažnos aliuzijos į dabarties situaciją, kuri pateikiama kaip ateitis. Radzevičiaus romane prolepsių, kaip antrojo laipsnio anachronijos formų, nemaža. Prolepsėmis, kaip jau buvo minėta, atsiskleidžia pasakotojo vertybinė pozicija vieno ar kito epizodo, istorijos atkarpos atžvilgiu: diagetinio segmento svarba ir reikšmingumas pabrėžiamas prolepse, užbėgant į priekį ir išžvalgant jo pasekmes, aptariant įtaką ir poveikį veikėjų likimams. Antrinis pasakojimas pirmame romano skyriuje rutulioja kitokios bendruomenės susidarymo, kolūkio susikūrimo temą. Vėliau naujos bendruomenės veiklos tema apauga kitomis, iš kurių Juzuko tapsmo Juozu tema tampa viena iš svarbiausių. Šioje dalyje antrinis pasakojimas nėra taip komplikuojamas anachronijomis ir kitokiais nukrypimais nuo pasakojimo “kurso” kaip antroje dalyje, kurioje antrinis pasakojimas iš esmės plėtoja Juozo pabudimo, praregėjimo temą. Romano antros dalies pradžioje antrinis pasakojimas pradedamas tarsi “prašokus” keletą dešimtmečių į priekį [10], tačiau ši spraga imama šalinti analepsėmis. Prie “gyvenimo kelio pradžios” minčių ir potyrių Juozas vėl grįš antroje dalyje, iš naujo visa tai atrasdamas ir patvirtindamas kitokia patirtimi. Bet kurios idėjos universalumas arba vertės vertė Radzevičiaus romane išryškėja laiko perspektyvų kaitoje, einant nuo Vygando Mildžiaus dienoraščio iki Juozo dienoraščio pirmoje dalyje, nuo senųjų filosofų raštų iki Juozo pagalvojimų ir užrašų antroje dalyje. Vien iš laike skirtingai lokalizuotų refleksijų romane aiškėja svarbiausios vertės, kurios kaskart iškyla kaip siekiamybė, jų vertingumu nuolat (įsi)tikinama. Su Vygando dienoraščiu siejasi Juozo dienoraščio ir užrašų mintys, pasakotojo refleksijos antroje dalyje: neigiamas požiūris į atsietas nuo žmogaus, jo neišgyventas tiesas, abstrakcijas, etiketes, sisteminimą, kategoriškų klasifikacijų vengimas… Laikinė distancija – nesvarbu, ar prolepsės, ar analepsės būdu sumodeliuota – yra būtina sąlyga pamatyti aptariamo fenomeno vertę. Dabarties sumaišty ne visada aiškūs reikšmingi diagetinių segmentų saitai. Tai, kas antrinio pasakojimo požiūriu gali pasirodyti nereikšminga, trečiojo ar net ketvirtojo pasakojimo (arba anachronijų) požiūriu atrodo kaip itin vertinga ir svarbu. Anachronijos Radzevičiaus romane dažniausiai susijusios su retrospektyviniu kūrybiniu metodu: laikinę distanciją atlaiko reikšmingiausi praeities momentai, neatskiriamai susiję su herojaus tapatybe. Tikrasis supratimas romane Priešaušrio vieškeliai neatsiejamas nuo laikinės distancijos, jis visada pavėluotas. Juozas Daukintis tik vėliau suvokia, kokia didžiulė netektis yra motinos ar tėvo mirtis, vis labiau išgyvena jų stygių. Tik laikui neišvengiamai tolinant Juozo ir tėvo pokalbius, Juozas supranta, kokie jie buvo vertingi, kokios teisingos juose išsakytos mintys. Romane papasakotos istorijos laikas, arba diagetinis laikas, nėra tikslus – ne toks, kaip, tarkime, Romualdo Lankausko romanuose, kuriuose labai dažnai diagetinė seka pateikiama kaip “valandų” ar “valandėlių” seka. Tokio pobūdžio pasakojimas pasižymi reportažiniu, hemingvėjiškai “objektyviu” stiliumi, o Radzevičiaus pasakotojas, sakytum, neturi laikrodžio: jis laiką matuoja taip, kaip matuodavo žemdirbys. Tai ne valandų ar minučių tikslumu (kaip antai Antano Škėmos romane Balta drobulė), o pagal saulės kelią, paros laiko tikslumu matuojamas laikas: rytmetys, vidurdienis, diena, pavakarys, vidurnaktis. Beje, vidurnaktis, tas baladiško atsimainymo laikas, pažymėtas lemtingu herojaus praregėjimu antroje romano dalyje. Naktis romane visų pirma yra vidurnaktis.Nors patys romano pradžios ir pabaigos momentai nėra tiksliai datuoti, kaip nedatuota ir autoriaus “pratarmė”, vis tiek matyti, kad papasakotos istorijos, arba “realios fabulos”, trukmė maždaug sutampa su autoriaus gyventu laiku – keli pokario dešimtmečiai. Diagetinių segmentų trukmė gali būti matuojama ir herojaus amžiaus tarpsnių nuorodomis: kelintoje klasėje mokosi, kiek jam metų… Dažnos romane neapibrėžtos laiko nuorodos pirmiausiai žymi tam tikrą papasakotos istorijos tvarką, o ne trukmę, tačiau ir tokių laiko nuorodų apytikriam kalbėjimui apie naratyvinį tempą (trukmę ir greitį) visiškai pakanka.Trukmė arba greitis yra vienas svarbiausių naratyvinio temporalumo aspektų. Pasakojimas pagreitėja arba sulėtėja priklausomai nuo to, kiek istorijos seka ir naratyvinė seka suartėja arba nutolsta. “Pasakojimo greitį apibūdiname istorijos trukmės, matuojamos sekundėmis, minutėmis, valandomis, dienomis, mėnesiais bei metais, ir teksto ilgumo, matuojamo eilutėmis bei puslapiais, santykiu.” [11] Visiškas trukmės ir ilgumo sutapimas yra veikiau hipotetinio pobūdžio norma: izochronijai artimiausi yra dialogai, tačiau anizochronija (bet koks jų nesutapimas) būdinga bet kuriam pasakojimui. Pasakojimas visada daugiau ar mažiau anizochroniškas. Anot Genette, informacijos kiekis atvirkščiai proporcingas pasakojimo greičiui [12].Mūsų atveju anizochronija bei pasakojimo tempas itin varijuoja: nuo trijų puslapių keleriems metams (I, 272-275) iki kelių dešimčių puslapių vienam rudens pavakariui (skyriaus “Priešaušrio vieškeliai” pradžia) ar Juozo ir Albino naktiniam pokalbiui išleistuvių išvakarėse (skyrius “Girdžiu tave, Ąžuole”). Pabudimo nakčiai vietos skiriama dar daugiau, plačiausiai ištęsiant vieną sceną (II, 11-354). Antroje dalyje pasakojimo tempas žymiai lėtesnis nei pirmoje. Pirmoje dalyje maždaug trys šimtai puslapių skiriama aštuoneriems metams, antroje – netgi daugiau puslapių vienai parai. Visas pirmos dalies “veiksmas” trunka keliolika metų, o antros – turbūt tik keletą. Sulėtėjęs pasakojimo tempas akcentuoja svarbiausius pasakojamos istorijos momentus, anot Roland’o Barthes’o terminijos, atskiria kardinalias (branduolines) veiksmo funkcijas (esmingi istorijos momentai) nuo katalizių (antraeiliai istorijos momentai, užpildantys ertmes tarp pirmųjų). Aišku, esama ir kitų veiksmo akcentavimo būdų. Antai “veiksmo svarbą galima taip pat įvertinti pagal jų paminėjimą ar nepaminėjimą reziumuojančiose apžvalgose” [13].Naratologai romane skiria keturias pagrindines naratyvinio vyksmo formas, reikšmingas kalbant apie pasakojimo trukmę: pauzės, elipsės, scenos ir apžvalgos. Esminėse naratyvinio vyksmo formose papasakotos istorijos laikas bei pasakojimo pseudolaikas sąveikauja skirtingai: pauzėje pastebimas vien pasakojimo laiko buvimas, elipsėje – vien istorijos laiko, scenoje abu tie laikai yra ekvivalentiški, o apžvalgoje pasakojimo laikas yra trumpesnis už istorijos laiką [14]. Elipsės ir apžvalgos pagreitina pasakojimą, pauzė – sulėtina. Šios naratyvinio vyksmo formos nėra stilistinės pasakojimo formos, nors jas ir galima gretinti: pauzė nebūtinai sutampa su aprašymu ar refleksija, apžvalga – su pasakojimu, o scena – su dialogu ar monologu. Turimas galvoje istorijos ir pasakojimo tempo santykis: pauze aprašymas ar refleksija gali būti vadinami tada, kai jie stabdo istorijos laiko tėkmę. Pasakojimas laikytinas apžvalga, jei nedetalizuodamas aprėpia didesnį istorijos laikotarpį. Dialogai ar monologai vadintini scenomis, jei pateikiami kaip tiesioginiai, tarsi be pasakotojo tarpininkavimo vykstantys procesai.Lyginant istorijos ir pasakojimo trukmę romane, naratyvine forma tampa ir nutylėjimai, spragos pasakojant, arba elipsės. Tokia naratyvinės formos samprata artima Jurijaus Lotmano “minus priemonės” sampratai, tik šiai atpažinti pakanka konkretaus naratyvinio teksto, platesnis literatūrinis kontekstas nebūtinas. Bene dvidešimt trisdešimt metų skiria Priešaušrio vieškelių pirmos dalies pabaigą ir antros pradžią. Tai pati didžiausia elipsė šiame romane. Elipsė – aukščiausias pasakojimo pagreitėjimo laipsnis, pauzė – sulėtėjimo. Pasakojimo greitis leidžia atskirti veiksmo romanus nuo psichologinių romanų plačiąja prasme: pastarieji pasižymi lėtesniu tempu. Lėtas pasakojimo tempas Radzevičiaus romaną išskiria iš daugelio lietuvių romanų. Galvoje turimas ypač lėtas antros dalies pasakojimas. Pirmoje dalyje jis veržlesnis dėl romanistikoje įprastos scenų ir apžvalgų kaitos. Antroje dalyje pasakojimas naratyvinės trukmės požiūriu remiasi keliomis ištęstomis ir jose įmontuotomis mažesnėmis scenomis. Apžvalgų, kurios labai pagreitintų pasakojimą, antroje dalyje nėra daug. Kaip rašo Genette, apžvalga romanistikoje būdavo perėjimas iš vienos scenos į kitą arba tam tikras jas jungiantis fonas iki XIX amžiaus pabaigos [15].Tiksliai apibrėžti anachronijas romane sunku, o jų trukmę antroje dalyje – beveik neįmanoma. Hipotetinio pobūdžio elipsės, kurių buvimą čia dažnai tenka numanyti, o ne lokalizuoti, išraižo antros dalies pasakojimą ir kartais visai sugriauna laiko tėkmės įspūdį, įtvirtina neišmatuojamą atotrūkį tarp pasakojimo ir istorijos tvarkos bei trukmės.Modernaus romano struktūra laiko požiūriu yra itin sudėtinga. Jame nesistengiama sudaryti įvykių chronologiškumo įspūdžio. Dar daugiau, jis pasižymi ne tik anachronijų gausa ir sudėtingais jų deriniais (antro, trečio laipsnio analepsės ir prolepsės), bet ir anachronija. Anachroninė laiko struktūra – tai istorijos laiko požiūriu neapibrėžiamų segmentų buvimas. Papasakotoje istorijoje jų neįmanoma lokalizuoti. Apie pasakojimo ir istorijos santykius ką nors daugiau pasakyti tada leidžia kitas naratyvinis laiko aspektas – naratyvinis dažnis. Naratyviniu dažniu Genette vadina dažnio (arba pakartojimų) santykį tarp diagezės ir pasakojimo, kitaip tariant, santykį tarp pačių papasakotų įvykių (istorijos) dažnio ir to, kaip dažnai jie pateikiami pasakojime (istorijos pasakojime). Skiriami keturi dažnių tipai: galima vienąkart papasakoti apie tai, kas įvyko vienąkart; n kartų – apie tai, kas įvyko n kartų; n kartų – apie tai, kas įvyko vienąkart; vienąkart – apie tai, kas įvyko n kartų [16]. Atitinkamai skiriami keturi pasakojimų tipai: kartinis, dauginis, kartotinis ir dažninis pasakojimas.“Tradiciniame romane dažninis pasakojimas, kaip ir aprašymas, paklūsta pasakojimui tikrajam, kuris yra kartinis” [17], – teigia Genette ir čia pat pabrėžia, kad pirmasis romanistas, ėmęsis dažninį pasakojimą laisvinti iš funkcinės priklausomybės, buvo Gustavas Flaubert’as, o Marcelis Proustas jį nepalyginamai sureikšmino, praplėtė ir ištobulino. Panašaus išsilaisvinimo pėdsakų aptiktume ir Radzevičiaus romane, ypač lygindami pirmą ir antrą jo dalį. Be abejo, dažninis pasakojimas nebūtinai sutampa su būtojo dažninio laiko formų raiška. Nemažai esamuoju laiku parašytų scenų pateikiamos kaip tam tikra pasikartojančių scenų paradigma, arba tiksliau, jos yra tipizuotos, tik su kai kuriais ryškesniais kartą švystelėjusiais variantais. Kartinis įvykis ne visada lemia dažninių įvykių seriją. Panašiai atsitinka aprašant vieną iš Juodkos ir jo vyrų vakarojimų pas Vizgirdą skyriuje “Priešaušrio vieškeliai” (I, 86-92) – čia susipina kartą ir daug kartų pasireiškiančios to paties pokalbio detalės. Tai “apsvaigimas dažnumu” (Genette), kai, sakytum, pamirštama dažninėje scenoje išbraukti vienkartiškumo pasakymus. Tą patį matome Albino draugų ir Juozo pokalbiuose, Juozo susitikimuose su broliu, su Stela ir daugelyje kitų antros dalies scenų. Pasikartojančių scenų serija nusakoma tokiais pasakymais kaip tais metais, keletą metų, kartais, kai kada, dažnai, o tokių scenų pakartojimo ritmas: vakarais, tomis dienomis, sekmadieniais…Anachronijos atvejų daugiau antroje romano dalyje, tačiau, kaip pripažino Saulius Žukas, kalbėdamas apie tradiciškesnę laiko traktuotę pirmoje romano dalyje, joje kartais matyti, kad pasakotojui nėra svarbu, ar įvykis priklauso personažo praeičiai, dabarčiai ar ateičiai [18]. Anot jo, “laiko ribų nutrynimas patvirtina tokios ar kitokios jausenos, išgyvenimo atsitiktinumą – taip jau yra buvę ir dar bus…” [19] Išties, laike nutolusių įvykių sugretinimas gali būti siejamas su pasakotojo vertybine pozicija, su jo savitu požiūriu į laiką. Esama praeinančių, išnykstančių arba vienadienių dalykų, ir esama amžinųjų, susijusių su amžinatvės jausmu dalykų, kurių didžiosios laiko girnos neįveikia. Istorijos ratas apsisuka ir atgal nesugrįžta, bet žmonių likimai neretai pasikartoja (I, 226), – sakoma pirmoje dalyje.Savitai cikliško, artimo mitiniam laiko samprata pagrindžia didžiulį dėmesį, skiriamą Juozo Daukinčio vaikystės epizodams, nes kur prasideda gyvastis, ten ji nuolat ir grįžta, ten ji miršta lėtai, kovodama iš visų galių, priešindamasi, stengdamasi save apginti… (I, 438). Antai tragišką kūrėjo situaciją visuomet atskleidžia Vygando Mildžiaus ir Juozo Daukinčio vidinės kolizijos. Jie panašūs ne vien išoriškai (publikuojami eilėraščiai, nebaigtos disertacijos), bet ir refleksijų pobūdžiu. Panašių išvadų priėjimas – “amžinumo” ir apskritai tiesosakos garantas.Leitmotyvai gali sujungti atskirus diagetinius segmentus. Nuo Mykolo Mildžiaus ir Gracielės scenos pereinama prie kitos – ginkluotų vyrų apsilankymo pas Oškutį, per skrynios figūrą paruošiant tos scenos atsiradimą heterodiagetine prolepse: Jo akyse stovi raštuota skrynia. Ta skrynia prikrauta padėvėtų suknelių, apatinukų, šilko, angliškos medžiagos rietimų, sidabro bei aukso papuošalų, indų, paslėpta paežerėje, šlubio Oškučio troboje, ant aukšto, Mykolas Mildžius, žadėdamas gausiai atsilyginti, paprašė, kad ją pasaugotų […]. (I, 31-32) Keliolika puslapių skyriuje “Pakirdę” – gervių ciklo, kurį autorius, anot Genės Radzevičienės, laikęs net romano jungiamąja dalimi, segmentai [20]. Tam tikri pasikartojimai yra romano diskurso buvimo sąlyga, tačiau jie gali tapti ir esminiu kompoziciniu principu.Metaforiniai, analogija pagrįsti santykiai svarbiausi antroje romano dalyje. Daugeliu atžvilgių jie nurungia metoniminius, gretybe pagrįstus santykius, kuriančius fabulą. Metafora leidžia pereiti iš vienos laiko juostos į kitą, o metonimija tai pačiai laiko juostai priklausančius segmentus susieja į vieningą pasakojimą.Silepse Genette vadina anachronijų sugrupavimą pagal netemporalų principą. Silepsės naratyvinė forma (ypač tematinė silepsė) artima tam, ką Žukas, aptardamas Radzevičiaus romano poetiškumą, vadina komponavimu, tikrinant teiginį skirtingose situacijose, rodant to paties reiškinio įvairius būvius [21]. Anot Genette, metafora yra silepsė pagal analogiją [22]. Silepsė ir Radzevičiaus romaną suartina su poetiniu žodžio meno poliumi, nes, perfrazuojant Romaną Jakobsoną, paradigmatiką projektuoja į sintagmatiką: vietoj gretybės santykių sekoje sureikšminami panašumo, sisteminiai santykiai. Kitaip tariant, horizontalieji santykiai keičiami vertikaliais, nusižengiant metoniminiams komponavimo principams ir juos kompensuojant metaforiniais, asociatyviniais. Žukas yra nurodęs tokį tematinio jungimo pavyzdį, kai sugretinami skirtingai laike lokalizuojami atsisveikinimo stotyje su Viktoru epizodai (II, skyrius “Viktoras”). Anot jo, “tai iš esmės vienas ir tas pats besitęsiantis ir kas kartą iš naujo sugniuždantis nutolimas, nevilties pojūtis likus vienam” [23]. Georges’as Poulet panašų Prousto vaizdų kūrimo metodą vadina tiesiog gretinimu ir skiria jį nuo superpozicijos, nes “gretinimas suponuoja sujungtų faktų simultaniškumą, o superpozicija reikalauja, kad pasirodžius vienam išnyktų kitas” [24]. Nustatinėjant reikšmingus įvykių chronologijos pažeidimus, derėtų išlaikyti tam tikrą saiką ir pripažinti, kad Radzevičiaus romano Priešaušrio vieškeliai atveju tai ne visada pavyks padaryti, nes esama laiko požiūriu neapibrėžtų diagetinių segmentų. Per didelis uolumas grėstų svetimos, klasikiniam romanui būdingos tvarkos primetimu moderniajam, pasakojimo unikalumo ir jo teisės į achronologiją nepaisymu.Aptariant pasakojimo laiką kaip įvykių chronologinę seką papasakotoje istorijoje ir jų pateikimo tvarką pasakojime buvo akcentuoti tik bendrieji šios naratyvinės tvarkos principai, atskleidę didelius nesutapimus tarp to, kas papasakota, ir to, kaip papasakota. Chronologija čia neišvengiamai numato anachroniją (analepses ir prolepses) ir net achroniją, o chronologijos nepaisymas motyvuojamas įvairiomis silepsėmis. Juo labiau jos nepaisoma, juo labiau prireikia netemporalios motyvacijos, moderniam romanui būdingos poetinės pasakojimo logikos. Laikinių pasakymo ir sakymo struktūrų netapatumas gali būti paaiškintas ne tik bet kokiam pasakojimui būdingais dėsningumais, bet ir savita pasakotojo koncepcija, bendra vertybine romano orientacija. Laiko drama Broniaus Radzevičiaus romane gali būti suvokta kaip naracijos išlaisvinimo iš istorijos varžtų drama