Mes panašūs
Temsta. Gatvėje darosi vis tamsiau ir tamsiau, o mes su vaikais žaidžiame kieme. Išgirstu ploną susirūpinimo kupiną mamos balsą. Ji kaip visada kviečia mane namo, bet man tik keturiolika ir mes kieme žaidžiame pati mėgstamiausia mano žaidimą – klasę. Suvokiu, jog geriausiai būtų paklausyti mamos ir eiti namo plauti rankų ir valgyti skanių mielinių blynų, paruoštų vakarienei, bet taip norisi dar pašėlioti kieme. Mama jau trečią kartą mane ragina grįžti, nors, tiesą sakant, niekada tiek nekartodavo. Matyt, motinos širdis kažką jaautė, bet aš niekaip negalėjau palikti savo draugų ir nepaklusau liepimui eiti namo. Tomas paskutinis metė akmenėlį i kreidos apibrėžtą kavadratą ir nutarėme skirstytis. Žinojau, kad mama jau ilgokai laukia ir bėgte skubėjau namo, tik staiga pasigirdo ratų žviegimas, trenksmas ir vaikų klyksmai. Nesupratau, kas atsitiko, tik mačiau savo kruvinas kojas.
Regis, akimirka praėjo ir aš jau sėdžiu vežimėlyje. Bandau judinti kojas, bet nepavyksta, per jėgą pasikeliu ir žengiu, tačiau nukrintu ir nebegaliu atsistoti. Siaubingai pykstu dėl šios nelaimės ant likimo, taačiau užvis labiausiai kaltinu save. Kodėl negalėjau paklusti mamai ir eiti anksčiau namo tą kartą, kai įvyko nelaimė? Kodėl? Gali sau užduoti galybę klausimų, bet atsakymo vis tiek nerasi. viskas vyksta kaip sapne. dabar, regis, as sėdžiu lovoje, o kambarys pi
Pabundu, suvokiu, jog aš sapnavau. Sapnavau kažkokį fragmentą iš savo vaikystės. Tas sapnas buvo be galo tikroviškas, tačiau tuo pačiu kažkoks pranašiškas, o gal vis tik pamokantis. Niekada nemaniau, kad sapnas gali sukelti tiek daug emocijų ir išgyvenimų. Tikrai nebūčiau patikėjęs, jo