V. M. Putino “Parafrazės”
Bene vienas didžiausių vėlyvosios V.Mykolaičio-Putino poezijos kūrinys – lyrinis ciklas “Parafrazės”. Jis išleistas 1957 metais. Parašytas, parafrazuojant L. Bethoveno muzikines temas bei įvaizdžius, plėtojant vokiečių kompozitoriaus mintį apie žmogaus išsivadavimą iš sielvarto. Ši tema, skambėjusi daugelyje jo kūrinių (“Septynios dienos”, “Krintanti žvaigždė” ), poeto gyvenime įgavo didžiausią reikšmę, nes aprėpė visą žmogiškosios būties esmę. Kaip sakė Eduardas Mieželaitis : ”Parafrazės” – tai “ilgai poeto brandintų minčių, ilgų jo kūrybinių ieškojimų apoteozė” (E. Mieželaitis. Čia Lietuva. V., 1986, p.204.).Sielvartas yra viena svarbiausių Mykolaičio-Putino temų.Aukštai iškeldamas žmogaus dvasią ir jos harmoniją, menininkas tikėjo gyvenimo idealais. Visada kūrybinis darbas ir jo vaisiai pasiekiami per skausmingą vidinę kovą, klaidas ir pralaimėjimus. Putino sielvartas ne pesimistinis ar religinis. Jis visur yra dvasinės stiprybės ir pažinimo galios išraiška.Tik per sielvartą žmogus išsprendžia savo prieštaravimų mįsles, ištrūksta iš išorinės ir vidinės priespaudos varžtų, siekia tiesos, gyvenimo prasmės, aukštesnių idealų, kol “skausmas džiugesio garsais prabyla”. V.Mykolaičio-Putino lyrikoje tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus. Poetas skausmingos būsenos nevengia ir nebijo. Jo eilėse skausmas apvalo širdį nuo kasdienybės, ramaus pasitenkinimo, sukrečia, net atgaivina, priverčia eiti į priekį ir tapti tobulesniu.Tai klasikinių humanizmo tradicijų išpuoselėta sielvarto filosofija. “Parafrazėse” sielvarto tema vystoma labai plačiai. Cikle išryškėja plati laiko perspektyva, poeto vidinių išgyvenimų vystymasis ir gyvenimo veiksmas.Kūrinys susideda iš devynių dalių, kurių kiekviena turi po du skirtingus skirtingos struktūros poskyrius. Viename jų dažniausiai kalbama apie buitį, kai kur piešiama gyvenimo diduma, vaizduojamos aukštos erdvės, vandenynų gelmės. Kitame skamba intymesnis lyrinis monologas, švelniai skamba tyli sielos rauda ar meilės kuždesys. Per visą kūrinį plėtojami priešpriešiniai dalykai – gėris ir blogis, meilė ir neapykanta, džiaugsmas ir sielvartas, gyvybė ir mirtis. Visi šie dalykai tarsi pinasi i harmoningą gyvenimo paveikslą.
“Parafrazių” struktūroje ryškūs muzikiniai dėsniai. Kaip pastebėjo A. Sluckaitė (Aušra Sluckaitė, Kritikos štrichai. V., 1963, p. 43.), kompozicija artima sonatinei formai. Kiekviena ciklo dalis susideda tarsi iš “ekspozicijos ir reprizos, pakartojančios temos šalutinį motyvą pagrindinėje tonacijoje” (A. Sluckaitė). Pirmoji ciklo dalis “Appassionato” yra tarsi viso kūrinio uvertiūra, kurioje dramatiškai ir didingai skamba visos būties prieštaringumo tema. Gražiai skamba ciklo pradžia. Vaizduotę užlieja didingas banguojančios jūros vaizdas:Riedėkite, neramios jūros bangos, Laisvai, plačiai! Nuo akmenio krantų i begalinį tolį Nėra jums užtvankų nei kliūčių, nei ribų.
Bet čia pat iš vandenyno gelmių išnyra rūsčios audros jėgos. Jos suardo “bangų ritmingą žaismą”, paskandina laivus, žvejo baltaburę valtį, net dangui klykiančią žuvėdrą. Tada poetas puola tarsi į depresiją. Tarsi atlikdamas lyrinę išpažintį poetas pasakoja kaip grumiasi jo siela “kaip titanas” už savo laisvę, laimę ir “aukštumų skambias erdves”.Tolimesnėje ciklo raidoje suskamba romantiška jaunystės, gyvenimo džiaugsmo ir laimės tema (“Tolimai mylimajai”), kuri tampa dramatišku kontrastu vienatvei. Šie konfliktuojantys motyvai auga iki emocinio sprogimo. Tada suskamba graudi ir maištinga šrdies aimana (“Patetico”). Čia sielvartas susilieja su aitria pagieža piktam likimui, kuris įstūmė lyrinį herojų i neviltį, “mėlyno skliauto ir dangaus” pavydėjo:
Aš meilės ir džiaugsmo ilgėjaus, Į laisvę kaip paukštis veržiausi, Bet greitai i akmenio sieną Sudužo troškimai drąsiausi.
Po to vėl kančia. Apninka dar didesnė sielos depresija. Gedulas išsiskiria ketvirtojoje ciklo dalyje “Marcia funebre”. Matosi ryšys su L.Bethoveno “Herojiškosios” simfonijos maršui ir sonatai “ Marcia funebre sulla morte d’un eroe”. Čia skausmas bei vienatvė pasiekia kulminaciją. Pakvimpa laidotuvėmis. Lyrinis herojus laidoja meilę. “…miršta meilė, uždusus griaučių ankštame narve…”.
Tačiau gedule nėra pralaimėjimo. Lyrinis subjektas drąsiai žvelgia į juodžiausių savo sielos išgyvenimų gelmes. Iš to gimsta nauja dvasinė galia. Po gedulo maršo kaip vulkanas prasiveržia galingas “Eroico”. Trenkia kovos trimitai, skelbiamas išsivadavimas ne tik lyriniam subjektui bet ir visam pasauliui:Jaučiu ir aš krūtinėj naują jėgą, Kaip tas padangių laisvas paukštis, Kaip audros vėjas, keliantis bangas.
Ši ciklo dalis skirta laisvei. V. Mykolaičio-Putino herojus kovoja už teisę pačiam valdyti savo gyvenimą. Vyrauja džiaugsmas. Smerkiama priespauda. Atrodo kad pats poetas kaunasi su savais priešais. Jis meta drąsų iššūkį likimui. Pergalė…
Aš jį nugalėjau. Išėjo rūstus Pro būstinės mano atkeltus vartus. Septynetas užraktų dulkėse liko, Ir tekančią saulę varpai pasitiko.
Sekančioje ciklo dalyje”Scherzando” kova vėl sudrumsčia juodos mintys, naujos aplinkybės bei nuotaikos. Aplinkui laimė, šokiai, linksmybės. Lyrinis herojus stovi vienas, susižavėjęs seka džiaugsminga minią. Nori pats apsvaigti šia laime. Bet kažkas negerai? Atrodo, kad juodas šešėlis sekioja iš paskos, žadina niūrias mintis, senatvės negalią, mirties baimę.Abejonių, nerimo situacijoje suskamba švelnūs lyriški posmai:
Išnyko laiko ir erdvės riba, Širdies pilnybėje tu visas atgyji Ir visa, ką buvai patyręs vakar, Šią valandą iš naujo gyveni.
Iškyla romantiškas nakties sutemų paveikslas (“Quasi una fantasia”), prabyla jautriausios širdies stygos. Toje nakties fantazijoje herojaus širdį ima gaivinti naujos laimės, atgimstančios jaunystės jausmai.Septintojoje ciklo dalyje (”Sielvartui”) vyksta lemtingas dvasinio lūžio etapas. I skausmą lyrinis herojus žiūri ne kaip į priešą, bet kaip į draugą. Jo dėka žmogus nugali negalią, mirties baimę, trupina “vienatvės idiržusį kiautą”, atveria širdį “meilei ir džiaugsmui”.
Paskutinioji ciklo dalis – “Džiaugsmui”. V.Mykolaičio-Putino “Parafrazių” finale didingai banguoja juros bangos, iškyla gimtosios žemės panorama. Visoje šioje harmonijoje tarpu visu aukščiausiai iškyla žmogus – savo gyvenimo šeimininkas:Antai žmogus – Vienur per bekraštę jūrą irias, Kitur į žemę rausias, Kitur i baltąją viršūnę stiebias. Ir spindi viltimi jo akys, Ir plaka džiugesiu širdis.
Šiame gyvenimo aidėjime poetas atsisveikina su vienatve. Skambant laisvės, gyvenimo garsams, išnyksta praeities šešėliai, lyrinis herojus susijungęs su minia tampa galingas ir neįveikiamas.“Parafrazės” daug kuo primena “Vergą”, “Viršūnes ir gelmes” bei kitus ankstesnės V. Mykolaičio-Putino poezijos kūrinius. Čia vyrauja sielvartas , vienatvė, meilės ilgesys, kova prieš priespaudą, juntamas herojaus veržimasis į gėrį, grožį, laisvę, meilę. Čia tarsi praeina visas žmogaus gyvenimo kelias, vingiuotomis viršūnių ir gelmių peripetijomis vingiuoja ištisa sielos istorija. Joje juntame laiko tekėjimą, erdvę, naujųjų laikų dvasią. Tam, be abejo, pasitarnauja ir poeto atrama – L. Bethoveno muzika.