IŠMOKIMAS

IŠMOKIMAS

Žmogus turi stebėtiną sugebėjimą prisitaikyti. Tokį mūsų lankstumą lemia sugebėjimas išmokti naujų elgesio būdų, kad galėtume įveikti nuolat kintančias aplinkybes. Išmokimas – tai nuolatinis elgesio (arba žinių) kitimas, susijęs su patirtimi. Tai, kas buvo išmokta, galima pakeisti nauju išmokimu – šia prielaida grindžiama psichoterapija, psichologinis konsultavimas, reabilitacija.
Jau Aristotelį domino, kaip mes įgyjame ir naudojamės patirtimi. Jis manė, kad mūsų protas sieja vienas po kito vykstančius įvykius. Pvz.: jei vieną kartą suvalgę duonos numalšinome alkį, tai tikimės, kad ir kitą kartą valgydami duuoną, mes alkį numalšinsime. Paprastesnieji gyvūnai išmoksta tų reakcijų, kurios jiems yra gyvybiškai būtinos. Sudėtingesni gyvūnai gali išmokti sudėtingesnių asociacijų, ypač, kai padariniai yra malonūs. Pvz.: akvariume gyvenantys jūros liūtai plekšnoja ir riaumoja, taip prašinėdami iš žmonių maisto. Žmogbeždžionės jau gali išmokti stebėdamos viena kitą. Žmogus gali išmokti visais būdais, o tai, jog mes galime bendrauti kalba, leidžia mums mokytis dalykų, kurių patys nesame patyrę.

Išmokimo teorijos
Klasikinis sąlygojimas
Sąlygojimas yra išmokimo forma, kai gyva būtybė išmoksta tarpusavyje susieti įvykius, tarp kurių nėėra jokio būtino ryšio. Toliau aptariamais sąlygojimo atvejais gyva būtybė išmoksta susieti aplinkos įvykius ir/arba savo elgesį su savo būsena/patirtimi, t.y. „sužino“ apie aplinkos įvykių ir/arba savo elgesio padarinius sau. Toks „žinojimas“ verčia atitinkamai keisti elgesį (t.y. elgesys yra sąlygojamas). Kl

lasikinio sąlygojimo atveju gyva būtybė išmoksta susieti aplinkos įvykius su savo būsena/patirtimi. Klasikinio sąlygojimo teoriją sukūrė žymus rusų fiziologas Pavlovas. Jis pastebėjo, kad kurį laiką maitinant šunį, seilės, kurios turėtų išsiskirti tik tuomet, kai šuo gauna maisto, ima išsiskirti kaip atsakas į kitus dirgiklius: maisto vaizdą, dubenėlį, šeriančio žmogaus žingsnius. Pavlovas seilių išsiskyrimą maistui patekus į burną pavadino nesąlygine reakcija (NR), nes ši reakcija nepriklauso nuo ankstesnės šuns patirties (t.y. yra nevalinga). Kadangi maistas visada sukelią šį atsaką, Pavlovas tai pavadino nesąlyginiu stimulu (NS) – stimulas, į kurį reaguojama besąlygiškai. Išgirdus garsą seilės išsiskiria todėl, kad šuo išmoko susieti garsą su maistu. Todėl šis išmoktas atsakas vadinamas sąlygine reakcija (SR), o buvęs neutralus stimulas, kuris dabar sukelia seilių išsiskyrimą – sąlyginiu stimulu (SS).
Toliau analizuodamas šią iššmokimo schemą Pavlovas nustatė penkis pagrindinius sąlygojimo procesus: pirminį išmokimą, blėsimą, savaiminį atsinaujinimą, apibendrinimą ir atskyrimą.
• Pirminis išmokimas. Kad susidarytų ryšys laiko tarpas tarp nesąlyginio ir neutralaus stimulo turi būti nedidelis (apie 0,5 sek.). Kai neutralus stimulas pradeda veikti po nesąlyginio stimulo, reakcija nepasireiškia. Tai rodo, kad išmokimas yra svarbus biologiniam prisitaikymui – jau įvykusiems įvykiams rengtis nereikia, todėl išmokimas neįvyksta. Tačiau kai pirma pasirodo neutralus stimulas, įspėjantis apie svarbų įvykį, jis tampa sąlyginiu stimulu.
• Apibendrinimas. Pavlovas pastebėjo, kad išmokęs reaguoti į vieną st
timulą, šuo pradeda taip pat reaguoti ir į panašius stimulus, nors jie niekada nebuvo gretinami su nesąlyginiu stimulu. Pvz.: šuo buvo mokytas reaguoti seilių išskyrimu į skambutį, bet seilės ima išsiskirti girdint švilpuko garsą. Toks polinkis atsakyti į panašius stimulus vadinamas apibendrinimu. Dėl apibendrinimo stimulai, panašūs į savaime nemalonius ar malonius dalykus, gali sukelti pasibjaurėjimą arba malonumą. Pvz.: žmones turinčių vaikiškų veido bruožų, mes suvokiam esant mielus, patiklius, nuolaidžius.
• Atskyrimas. Pavlovo šunys išmoko ne tik reaguoti į garso toną, bet ir nereaguoti į kitokius garso tonus. Sugebėjimas skirti sąlyginį stimulą nuo į jį panašaus, tačiau nereikšmingo stimulo, yra atskyrimas. Stimulus, kurie mažai skiriasi, kartais lydi skirtingi padariniai, todėl sugebėjimas juos atskirti padeda gyvūnui išlikti.
• Blėsimas ir savaiminis atsinaujinimas. Pavlovas pastebėjo, kad kartojant garso signalą, tačiau po jo neduodant maisto, seilių šunims išsiskirdavo vis mažiau. Silpnėjanti sąlyginė reakcija, kai nėra nesąlyginio stimulo, vadinamas blėsimu. Tačiau Pavlovas taip pat pastebėjo, kad jei vėl pakartodavo garso signalą praėjus dviem – trim ramiom valandom, seilės vėl išsiskirdavo. Pavlovas tai pavadino savaiminiu atsinaujinimu, t.y. po ramybės tarpsnio susilpnėjusi sąlyginė reakcija laikinai gali sustiprėti.
Kad sukurtume (sąlygotume) ryšį tarp neutralaus stimulo ir NR, reikia daug kartų pateikti SS su NS. Stipriausia SR sukuriama, kai SS yra pateikiamas tuoj prieš NS pateikimą, o toliau abu st
timulai tęsiasi kartu. Tačiau jeigu BS yra labai stiprus, sąlygotas ryšys gali atsirasti po vienintelio karto. Stimulo-reakcijos ryšio susiformavimo logika remiasi priežastingumu, t.y. gyva būtybė bando prognozuoti, kas jai atsitiks.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad klasikinis sąlygojimas yra mechaninis procesas. Tačiau greičiausiai organizmas, naudodamasis ryšiais tarp įvykių, ieško informacijos, kad galėtų susikurti padedantį jam prisitaikyti pasaulio vaizdą. Tai ką mes galime išmokti dalinai yra sąlygota mūsų biologijos. Pvz.: daug lengviau išmokstame bijoti gyvačių, o ne gėlių. Žmogaus atveju labai svarbu, kaip šiame procese dalyvauja mąstymas. Pavlovo darbai svarbūs tuo, jog parodė, kad kiekvienai rūšiai, pradedant kirmėlėmis, baigiant žmogumi, klasikiniu sąlygojimu galima suformuoti reakcijas į kitokius stimulus. Tai vienas iš būdų kaip visi organizmai mokosi prisitaikyti prie aplinkos. Ši teorija negali paaiškinti naujo elgesio išmokimo. Tokį išmokimą lemia kiek kitokie mechanizmai, ir jis vadinamas operantiniu (veiksmo) sąlygojimu.

Operantinis sąlygojimas
Operantinis sąlygojimas siekia paaiškinti kaip mes išmokstame sudėtingo valingo elgesio. Šio sąlygojimo atveju gyva būtybė išmoksta susieti savo veiksmus su savo būsena/patirtimi. Veikiamas operantinio sąlygojimo tiriamasis yra labiau linkęs kartoti elgesį, už kurį yra skatinamas ir apdovanojamas, ir mažiau linkęs kartoti elgesį, už kurį yra baudžiamas.
Operantinio sąlygojimo principus suformulavo Skinner. Remdamasis padarinio dėsniu, kad atlyginamas elgesys yra linkęs kartotis, o baudžiamas (arba neatlygintinas) – nesikartoti, jis iš

šmokino balandžius jiems nebūdingų dalykų, pvz.: vaikščioti aštuoniuke, žaisti stalo tenisą.
Skinner teorija padėjo nustatyti sąlygas, padedančias veiksmingai ir ilgam išmokti, nes, elgesys tampa sąlygotas jo padarinių. Padariniai skirstomi į dvi rūšis – paskatinimus (pastiprinimus), kurie padidina elgesio tikimybę ateityje, ir bausmes, kurios sumažina elgesio tikimybę ateityje. Tiek paskatinimai, tiek bausmės gali būti teigiami (kai gyvai kažkas pateikiama: paskatinimo atveju – kažkas „gero“, bausmės – kažkas „blogo“) ir neigiami (kai kažkas yra pašalinama: paskatinimo atveju – kažkas „blogo“, bausmės atveju – kažkas „gero“).
Pastiprinimas gali būti pirminis ir antrinis. Pirminis pastiprinimas – padarinys, turintis tiesioginį biologinį reikšmingumą, jo mums nereikia mokytis, jį sukelia pats dirgiklis (pvz.: gautas maistas sukelia pasitenkinimą). Antrinis padarinys tiesioginio biologinio reikšmingumo neturi, tačiau tampa reikšmingas dėl savo sąsajų su pirminiu padariniu. Antrinio pastiprinimo yra išmokstama. Pvz.: jei žiurkė žino, kad švilpuko garsas praneša apie maistą, ji stengiasi įjungti švilpimą. Mūsų gyvenime tokiu antriniu pastiprinimu yra pinigai, pažymiai, kurių kiekvienas buvo susijęs su svarbesniais atlygiais. Antrinis pastiprinimas išplečia mūsų galimybes veikti vieni kitus.
Elgesio formavimas paskatinimu
Mokant sudėtingesnio elgesio, jį reikia formuoti, nes sunku tikėtis, kad sudėtingas veiksmas bus atliktas gerai iš karto. Formavimo metu paskatinamas kiekvienas paprastas veiksmas, kuris yra naudingas sudėtingam veiksmui susikurti.
Sąlygoto ryšio tarp elgesio ir jo padarinių stiprumas priklauso nuo paskatinimo sistemos. Dvi bendriausios paskatinimo sistemos yra pastovus paskatinimas (kai paskatinama po kiekvieno reikiamo veiksmo) ir besikeičiantis paskatinimas (kai paskatinama ne po kiekvieno reikiamo veiksmo).
Greičiausiai išmokstama tuomet, kai skatinama pastoviai. Pvz.: kiekvieną kartą pastiprinama kai žiurkė paliečia svertą. Tačiau toks išmokimas labai greitai blėsta kai paskatinimo nebelieka. Realiame gyvenime tokio pastovaus paskatinimo dažniausiai nebūna. Besikeičiančio paskatinimo metu (pvz.: kartais mokytoja pagiria už sėkmę, kartais ne) mokomasi lėčiau, tačiau įgytas išmokimas yra atsparesnis blėsimui. Pvz.: lošimo automatai apdovanoja lošikus atsitiktinai ir nenuspėjamai, dėl to susidariusi priklausomybė labai sunkiai praeina. Skinner lygino keturias besikeičiančio paskatinimo programas ir pastebėjo, kad nuo paskatinimo labai priklauso tiriamojo elgesys.
1. Fiksuoto santykio sistema – elgesys paskatinamas po tam tikro atsakų skaičiaus. Pvz.: darbo apmokėjimas pagal padarytus vienetus. Tokia paskatinimo schema skatina intensyviai kartoti elgesį, už kurį atlyginama.
2. Kintamo santykio sistema – paskatinama po nenumatyto atsakų skaičiaus. Naudojama lošimų automatuose. Taip pat skatina intensyviai kartoti elgesį, nes didinant bandymų skaičių didėja tikimybė gauti atlygį.
3. Fiksuotų intervalų sistema – būdingos vienodos pertraukos tarp paskatinimų. Toks elgesys atrodo banguotas – pertraukai artėjant į pabaigą, atsakas darosi dažnesnis. Pvz.: dažniau tikrinate pašto dėžutę artėjant gimtadieniui.
4. Kintamų intervalų sistema – paskatinamas pirmasis atsakas po įvairių laiko intervalų. Pvz.: nenumatyti žinių patikrinimai. Toks paskatinimas skatina lėtą, pastovų reagavimą.
Santykių sistemos būna efektyvesnės už intervalų sistemas, kintamos – už fiksuotas. Didesnis kintamų sistemų efektyvumas gali būti paaiškintas prognostine sąlygoto ryšio funkcija – jei paskatinimas paprastai gaunamas po fiksuoto skaičiaus veiksmų, tai keletą kartų laiku negavus pastiprinimo, galima manyti, kad veiksmas paskatinimo jau neprognozuoja ir veiksmas nutraukiamas. Tačiau, jei paskatinimas paprastai gaunamas po kintamo skaičiaus veiksmų, net kurį laiką negaunant paskatinimo vis dar išlieka viltis, kad jis tuoj bus gautas.
Elgesio formavimas baudimu
Bausmė turi slopinantį poveikį, t.y. ji mažina elgesio, po kurio ji eina, dažnumą. Jei bausmė greita ir tikra, greičiausiai bus išmokstama taip nesielgti. Tačiau, kad ir kokia būtų bausmė, elgesys, yra ne užmirštamas, o tik slopinamas. Tačiau jei bausmės galima išvengti, elgesys gali vėl pasikartoti, kai aplinka saugi, t.y. bausmė nenurodo elgesio alternatyvos. Pvz.: vairuotojas, kuris žino, kur paprastai yra policijos postai, dažniausiai viršija greitį kitose vietose.
Bausmė gali didinti agresyvumą, t.y. ji formuoja agresyvaus elgesio modelį. Tai paaiškina, kodėl daugelis smurtautojų patys yra kilę iš agresyvių šeimų. Bausmės gali kelti baimę ir elgesys keičiamas ne dėl to, kad suprantamas jo netinkamumas, o dėl to, kad bijoma baudžiančiojo asmens.
Bausmė yra paremta baimės jausmu. Tokiu būdu baimė siejasi ne tik su baudžiamu elgesiu, bet ir su baudėju bei bausmės aplinka. Tai ypač svarbu auklėjant vaikus.
Bausmė irgi yra paskatinimas, nes tokiu būdu baudžiamam asmeniui yra rodomas dėmesys. Tokiu būdu bausmė gali padažninti „netinkamo“ elgesio pasikartojimus, ypač jei žmogus neturi kitų galimybių susilaukti dėmesio.
Bet jei jau bausmės naudojamos, kad jos būtų efektyvios, reikia laikytis tokių principų:
• Bausmė turi būti iš karto po „netinkamo“ elgesio;
• Baudžiama po kiekvieno „netinkamo“ elgesio;
• Bausmė turi būti pakankamai stipri;
• Bausmė turi būti neišvengiama;
• Baudžiamasis turi iš anksto žinoti, kad už tokį elgesį bus baudžiamas ir kaip baudžiamas;
• Šalia bausmės turi būti pateikiama elgesio alternatyva.
Išmokimas stebint
Aukštesniųjų gyvūnų, o ypač žmonių mokymuisi labai svarbus yra mokymasis iš kitų, stebint ir mėgdžiojant kitų elgesį. Konkretaus elgesio stebėjimas ir mėgdžiojimas vadinamas modeliavimu. Tokiu būdu mes išmokome socialaus elgesio. Pvz.: jei norite paskatinti vaikus skaityti, skaitykite jiems ir sukurkite skaitančių žmonių aplinką.
Mokymosi stebint svarbą atskleidė mokslininko Banduros eksperimentai. Jie parodė, kad visuomenei nepriimtini pavyzdžiai – šeimoje, kaimynystėje, televizoriaus ekrane – gali turėti neigiamų padarinių. Tai, ko išmokstama vaikystėje, sunkiai užmirštama ir suaugus, o kartais perduodama ir būsimoms kartoms.
Teigiami pavyzdžiai daro teigiamą įtaką ir ji ypač didelė, kai mūsų veiksmai ir žodžiai sutampa. Dauguma tėvų, regis, vadovaujasi taisykle: “daryk tai, ką aš sakau, bet ne tai, ką aš darau.” Eksperimentai rodo, kad vaikai išmoksta daryti ir viena ir kita. Vaikai lengvai išmoksta mėgdžioti veidmainiškumą.
Stebėdami kitus mes išmokstame numatyti elgesio padarinius. Mes ypač linkę mėgdžioti tuos, kuriais žavimės, kuriuos gerbiame, tuos, kuriuos įsivaizduojame esant panašius į mus, bei tuos, kuriuos laikome sumaniais. Stebėdami žmones išmokstame socialinio elgesio. Būtent šiuo būdu vaikystėje išmokstame lyties vaidmenų, paklusnumo, emocijų raiškos. Įsisaviname tas vertybes, kurias propaguoja profesinė, socialinė, etninė bendruomenė, kuriai priklausome.
Bandūros socialinio išmokimo teorija teigia, kad išmokimas stebint vyksta esant tokioms sąlygoms:
• Stebintysis turi atkreipti dėmesį į elgesį modeliuojančio žmogaus veiksmus ir jų padarinius.
• Matytas elgesys turi būti išsaugotas atmintyje.
• Stebintysis turi būti pajėgus (fiziškai, įgūdžių ir panašiomis prasmėmis) pakartoti matytą elgesį.
• Kad pakartotų matytą elgesį. Žmogus turi būti atitinkamos motyvacinės būsenos.
• Kad matytas elgesys būtų pakartotas, situacijoje turi būti užuominų, kurios „primintų“ matyto elgesio pakartojimo/panaudojimo galimybę.
Kitos išmokimo formos
Sąlygojimo požiūris į išmokimą akcentuoja stimulų ir elgesių ryšius, nekreipdamas dėmesio į vidinius procesus, tokius kaip patirties atspindėjimas ir organizavimas vidiniame plane. Iš to kilo minčių, jog išmokimui svarbos turi pažinimo (t.y. kognityviniai/vidiniai) procesai. Tolmanas ir Kohleris pirmieji parodė, kad egzistuoja išmokimo formos, kurių negalima paaiškinti paskatinimu bei bandymais ir klaidomis.
Latentinis (paslėptas) išmokimas
Mes mokomės ne vien tada, kai mūsų elgesys yra pastiprinamas. Tolmanas tyrinėjo žiurkes, kurioms tiesiog būdavo leidžiama klaidžioti po labirintą. Paaiškėjo, kad žiurkės susidaro savotiškus vidinius žemėlapius, ir kai vėliau labirinto gale būdavo padedama maisto, jos per labirintą bėga taip pat sėkmingai, kaip ir žiurkės, kurios to buvo specialiai mokomos. Slaptasis (latentinis) išmokimas išryškėja tada, kai yra kokia nors paskata jį parodyti.
Išmokimas per įžvalgą
Išmokimą per įžvalgą aprašė Kohleris, kuris tyrinėjo, kaip užduotis sprendžia šimpanzės. Šimpanzėms reikėjo pasiekti maistą naudojantis įvairiais įrankiais (pvz.: sudėti dvi dėžes viena ant kitos, kad pasiektų pakabintą bananą). Buvo pastebėta, kad pradžioje beždžionė nesėkmingai bando rasti sprendimą, vėliau nustoja bandyti, sustoja, žvalgosi. Paskui staiga ima, teisingai panaudoja įrankius ir pasiekia bananą. Kohleris tai pavadino aha reakcija (įžvalga). Po keleto nesėkmingų bandymų beždžionė peržiūri situaciją vidiniame plane ir radusi sprendimą mintyse, jį pritaiko išorėje. Šiam išmokimui būdingos savybės, kurių negalima paaiškinti sąlygojimu:
• Sprendimas būna staigus, mažai išorinių bandymų ir klaidų;
• Kartą radusi sprendimą beždžionė be klaidų pritaiko jį ir kitą kartą;
• Rastas sprendimo modelis panaudojamas kitiems panašiems situaciniams uždaviniams spręsti. Tai reiškia, kad sprendimas buvo pakankamai abstraktus, kad jo komponentus būtų galima apibendrinti kitoms situacijoms.

Leave a Comment