Moteriškumo samprata A.Mickevičiaus poemoje „Gražina“

Moteriškumo samprata A.Mickevičiaus poemoje „Gražina“

A.Mickevičius-romantizmo epochos menininkas. Vienas iš garsiausių jo kūrinių-poema „Gražina“. Šiame kūrinyje pagrindinė tema-lietuvių kova su kryžiuočiais. Poemoje atsiskleidžia savitas rašytojo požiūris į moterį. Tai jaučiame skaitydami posmus apie Gražina, kuri yra viena iš pagrindinių kūrinio veikėjų.Skaitydami poemą, daug sužinome apie Gražiną. Ji Lydos kunigaikštytė, ištekėjusi už kunigaikščio Liutauro. Pirmiausia rašytojas pažvelgia į ją kaip į gražią moterį. Jis sako:„Tarp Lietuvos gražuolių pagarsėjus Kaip už visas gražiausia mergina.“Buvo ji „nebe pirmos jaunystės“,bet labai išmintinga ir moteriška:„Ji rimtumu ir gaivumu patraukia,Taryt jauti, kad vasara greit bus,Taryt gėle, sukrovus žiedą, laukia,Ar vaisius greit jos įsčiose prabusIr kas pralenks šį grožį stebuklingą?“ Tolesnėse eilutėse rašytojas prisistato jau netokius moteriškus Gražinos bruožus.Ji buvo aukšto ūgio:„…nuo Liutauro-milžino galingo-Ūgiu nė kiek neatsiliko ji.“Autorius sako kad:„Ne tik kad kūnas, veidas jos dailus,Bet ir širdis į vyro panašėjo.“Gražina su panieka žiūrėjo „į verpstę ir mergautinius žaislus.“. Ji labai mėgo jodinėti, apsigaubusi lokio kailiu, „su lūšena ant marmuro kaktos“. Jos pomėgiai irgi buvo labai būdingi vyrams:„Patiko jai medžioklių triukšmas, kovos.Ant žemaituko susitikę ją,Kaimiečiai manė vyrą susitikę“.Nepaisant to, Gražina buvo gera, jautri ir užjaučianti žmona. Jai „brangūs buvo“ vyro rūpesčiai ir, esant reikalui, visada patardavo kunigaikščiui valstybės reikaluose:„Su Gražina protinga pasitarus,Aiškėjo bylos, sąjungos ir karas“. Ji nebuvo panaši į tas žmonas, kurios tenkinosi tik jaukiu namų židiniu. Kunigaikštienė turėjo tvirtą valią ir buvo uždaro būdo, neleisdavo prasiveržti jausmams matant tarnams. Ji buvo išdidi:

„Bet nepalūžta vyriška dvasia,Minčių valdovės tarnas tenežino“.Gražinai nesvetini patriotiniai jausmai. Ji negali patikėti, kad Liutauras gali išduoti brolį ir Lietuvą:„Nejau gandai pasklis Lietuvoje,Jog vienas brolis puolęs brolį kitą,Jog kraitį aš atgavus kovoje!“.Gražina bando perkalbėti kunigaikštį. Nepasisekus pati perduoda vokiečiams žinia, kad jiems čia „vartai užverti“. Tolesniuose posmuose Gražina atsiskleidžia kaip drąsi, kovinga ir stiprios valios asmenybė. Ji pati nutaria vesti karius į kovą. Mūšyje ji kovoja kaip narsiausias karys. Ji pilna neapykantos priešams ir tai jai suteikia jėgų. Sužeista ir nusilpusi Gražina nesigaili savo poelgio ir prašo:„Tu paslapty laikyki visa tai:Jau per vėlu man priekaištaut ar pykt.Norėčiau aš pily ramiai užmigti“ Autorius Gražinos paveikslą nupiešė labai šiltomis spalvomis. Jis veda pararelę tarp moteriškų ir vyriškų jos bruožų. Čia ji patarianti, užjaučianti žmona ir tuo pačiu-maištinga ir karinga asmenybė.