Mano svajonių namai

To begin with I must say that many people usually dream about the castle on the bank of the sea with many huge rooms and bathrooms

Mano svajonių namai

,,Namas – pastatas, skirtas žmogui gyventi. Namą sudaro stogas ir sienos, kurių funkcija – saugoti gyventojus nuo nemalonių oro sąlygų: lietaus, karščio, vėjo ir šalčio, nuo įsibrovėlių.“ Taip apibrėžiama namo savoka enciklopedijoje. Tačiau ar namas ir namai yra tas pats? Pasak Vydūno, paprastai žmogus namuose pradeda gyventi pasaulyje. Namai yra vieta, kurioje gimstama, augama, įgyjama žiinių, reikalingų savarankiškam gyvenimui. Kaip bebūtų gaila, šiandien mūsų namų erdvės suvokimas gerokai skiriasi nuo tradicinio. Šiuolaikiniame skubančiame ir sumaterialėjusiame pasaulyje, namai daugeliui yra tik vieta skirta pernakvoti ar pailsėti po sunkios darbo dienos. Kaip teigia Marcelijus Martinaitis, kas buvo dainų dvarelis, sodyba ar namai, dabar sumažėjo iki būsto, buto, kambario, kuris dažniausiai suvokiamas vien kaip biologinė, individuali, techniškai sumodeliuota erdvė elementariems buitiniams poreikiams tenkinti. O juk kiekvienas žmogus turėtų suprasti namų vertę. Lietuvių liaudies kūryboje ir šnekamojoje kalboje namai yrra lyginami su gyvenimu (,,Vaikams užrašiau gyvenimą“). Čia yra viskas, ko gali reikėti žmogui. Čia gimstama, kuriama šeima, mirštama, čia yra viskas, kas reikalingamaistui patiekti, drabužiams, apyvokos daiktams pasigaminti. Namai asocijuojasi su šeima, meile, rūpesčiu. Tai būtina kiekvienam. Tik turėdamas

namus žmogus gali jaustis laimingas, gyvenantis pilnavertį gyvenimą.

Daugelis šiuolaikinių žmonių namus vertina tik kaip materealų turtą. Vertybe gali būti laikoma milžiniška prabangi vila ant jūros kranto su keliais miegamaisiais ir vonios kambariais arba apartamentai prestižiniame sostinės rajone. Tačiau mano namų samprata yra kitokia. Aš svajoju apie namus, kuriuose galėčiau pailsėti nuo kasdienių rūpesčių, atsiriboti nuo rutinos, ir kiekvieną kartą pažvelgus pro langą regėti ne pilkus, nuo lietaus permirkusius daugiabučio blokus, o saulės spindulius sugeriantį tyrą, netoliese čiurlenantį upelį. Pravėrus namų duris, girdėti ne automobilių variklių gaudimą, o paukščių čiulbėjimą ir tylų vėjo glostomos žolės šnaresį. Mano namas neturėtų būti didelis, lyg pilis, tačiau pakankamai erdvus ir nesuvaržytas, tvarkingas, su atskiromis sritimis darbui ir poilsiui. Viena svarbiausių namo detalių – nuolat saaulės apšviesta didelė terasa ar balkonas, pietinėje namo pusėje, Juk taip malonu šiltą vasaros rytą,vos prabudus išsispausti stiklinę šviežių, kvapnių sulčių ir džiaugtis rytiniais saulės spinduliais girgždančiame šiaudiniame krėsle atsiribojus nuo pašėlusiu tempu lekiančio miesto laiko.

Kad ir koks tobulas bebūtų būstas, tikrą namų dvasią sukuria artimi santykiai su šeimos nariais. Aš norėčiau, kad mano namuose tvyrotų rami ir jauki atmosfera, visus šeimos narius sietų tvirti tarpusavio ryšiai. Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau šeima yra suvokiama tik kaip grupė žmonių, gyvenančių po vi

ienu stogu, lyg išnuomotame kotedže – kiekvienas rūpinasi tik savimi. Šis reiškinys yra baisus ne tik dėl nykstančių šeimos tradicijų, bet ir dėl augančių vaikų ateities. Namai – tai pirmoji mokykla, kurioje pastatomi pamatai visam gyvenimui. Juk žmogus dalina tai, ką gauna pats. Romualdo Granausko apysakoje ,,Gyvenimas po klevu“ atsiskleidžia, jog vienas iš didžiausių praradimų gyvenime – gimtųjų namų netektis, nes būtent čia yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys. Namai saugo protėvių atminimą, tradicijas, vaikystę. Tai traukos centras, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net būdamas toli nuo jų. Tai tvirtovė, ginanti ir apsauganti nuo svetimo pasaulio. Namai – didelė vertybė. Jie turėtų būti kupini šilumos, tarpusavio supratimo, meilės ir paramos. Namuose kiekvienas turėtų jaustis laukiamas, atrasti ramybę ir vidinę harmoniją.

Leave a Comment