V.Mačernis

‘’ Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos: nei daiktų, nei žmonių”,- liudijo jį artimai pažinojęs A .Nyka – Niliūnas.

V.Mačernis- poetas žemininkas, šlovinęs žemdirbiškąją kultūrą, žmogaus dvasios turtingumą kaip priešpriešą grėsmingai tikrovei po Antrojo Pasaulinio karo. Ir jo ir Lyrinio subjekto Širdies ir sielos nerimą malšina, paguoda tampa šviesūs, giedri prisiminimai, kurie siejasi su vaikyste, namais ir gerąja jų dvasia- senole.

Svarbiausia „Vizijų” ašis- namų, kamo, senolių sodybos, gyvybės ir gyvastingumo teigimas. Jų erdvė yra koncentriška. Centre yra namai, apie kuriuos tapomas apylinkių peeizažas, kur ryškėja „tolimų miškų grandinės” („Septintoji”) ar „lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai” („Šeštoji”). Namai atrodo pasimetę savo vienatvėje tarp miškų, pelkynų, ežerų. Prie namų dar priklauso sodas ir laukai – erdvė pamažu atsiveria į vis platesnį pasaulį – į tolimąją.erdvę.

„Pirmojoje” vizijoje namai matomi išbudus „vidunakty klaikiam”, stiprioje emocinėje būsenoje, kuri susijusi su kančia ir nerimu, o namų vaizdas atsiveria kaip kontrastas:“Ir aš mataugimtinį šiaurės kelią/ Į saulę degančius namus”./ Ten pats vidudienis”/.„Antrojoje” jie regimi iš tolimos perspektyvos, iš miesto, ir tėviškės vaizdai vėlgi koontrastuoja su jo aplinka: “Tenai ; toli yra laukų,/ Kur auga vien rugiai šviesių spalvų / Kur triukšmo, gatvių purvinų nėra” (P. 25).„Šeštojoje” į namus grįžtama po ilgo nebuvimo. Šie erdvės, laiko, būsenų kontrastai padeda atskleisti namų prasmę. Visų pirma namai yra apsaugotas vi

idus, ginantis nuo vakaro tamsos, teikiantis meditacijos galimybę: „jeigu mūsų paklaustų,
kokia brangiausią namų teikiama malonė, pasakytume: namuose randa prieglobstį apmąstymai, namai saugo svajotoją, namuose galima ramiai svajoti”. „Įžangoje” kalbama apie “iš storų sienojų pastatytus šiuos namus”, tai kalba apie saugumą, patikimumą. Namai jungia kartas: protėvių šešėliai plazda namų erdvėje („Įžanga”), į juos susirenka „tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys” („Septintoji”), jų laukuose triūsia dabar gyvenanti žemdirbių karta („Penktoji”). Namai pirmose penkiose vizijose vaizduojami kaip paprasta ūkininko sodyba („Pirmoji”). „Šeštojoje” ir „Septintojoje” vizijose namai vaizduojami kaip rūmai, kaip paslaptingos genties buveinė: „O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs” („Šeštoji”). Protėvių portretai labiau dera dvarui ar piliai, o ne valstiečių sodybai. „Septintojoje” pokylio aprašymas primena kilmingų aristokratų puotą protėvių namuose

Taigi namai yrra vienintelė žemės vieta, gobiama ramybės, šviesos ir palaimos. Įprasti žmonių darbai, garsai įgauna misterijos prasmę. Į gamtos ir namų misterijos centrą V. Mačernis iškelia mirusią senolę, kuri yra tarsi apibendrintas moters galios simbolis, labai būdingas lietuvių pasaulėjautai.

Vaikystės rojaus prisiminimai, atspindžiai susiję su senole, ji yra žemiškoji namų ir subjekto globėja. Tik vieną kartą ji yra namų erdvėje, meldžiasi, prašydama palaimos namams ir jų gyventojams. Saugojimo ir globos vaidmuo itin išryškėja šmėstelėjus lange juodo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio ta

amsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės, siūlydama jam euforinę gyvenimo programą:”Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai”. Norima teigti amžinąją dabartį, sustabdyti laiko tėkmę – nėra senatvės, nėra mirties, nėra pikto ir atšiauraus pasaulio – tik amžinoji vasara ir rami namų vienatvė.
I Buvimo kartu palaima ryški ir “Šeštosios” vizijos pradžioje, ypač pirmuosiuose jos prisiminimuose: Šis epizodas atskleidžia, kad subjekto dar neišeita iš pasakų pasaulio: bažnyčios bokštai atrodo kaip pilys, o ežeras – lyg milžino akis. Senolės ir vaikaičio vienatvė dviese, jų buvimas laukų platybėse vasaros kaitroje ir saulėje, kur daug ausko spalvos, baltumo, giedros užsifiksuoja kaip išskirtinis gyvenimo momentas, itin šviesus ir euforiškas. Artimumą atskleidžia patirties ir prisiminimų panašumas – tie patys epizodai iškyla ir senolės, ir vaikaičio atmintyje, jos valia vykdoma ir po daugelio metų, net kai senolės nebėr, praeities gijos driekiasi į vaikaičio ateitį. Ji atlieka likimo lėmėjos vaidmenį. Senolė pirmoji yra pajutusi, kad vaiką traukia platesnis pasaulis, kad jis neturi nežinomybės baimės – drąsiai keliasi kiauru luotu per ežerą. Ji nujaučia subjekto faustišką dalią – eiti į pasaulį, tapti jo vedliu ir valdovu.

Taigi Senolė dalyvauja subjekto kūrybos programoje, duodama jos dovaną, ją palaimindama. Tai išreiškiama per jos gestus, prisilietimus todėl jie tokie svarbūs. Subjektų laikysena, jų gestai – tai jų pasijų ir veiksmų iš
šraiška. Žodinis subjektų bendravimas yra tik “Šeštojoje” vizijoje (pokalbis su senole), visur kitur, kur susitinka gyvieji ir mirusieji, jų bendravimas turi savo kalbą. Jau “Įžangoje”, kalbant apie protėvių šešėlius, pasakyta: “Ryškėja mostai ir galia”. Senolė ramina vaiką, ji “prašė nebeverkt , /Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane”. Senolė nušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui. “Ketvirtosios” vizijos antrojoje dalyje nebėra ryšių su senole (“senolė mirė”), kurie teikė ramybę ir paguodą, akys yra ne tik atviros bet ir skausmo išplėstos (“Ir kai nėra kur veido nevilty priglausti/ Aš skausmo išplėstom akim matau”) Tai yra skausmo poza, išprovokuota pasaulio.Senolės gestų kalba “Trečiojoje taip pat yra palietimo aktas. Kadangi vanduo yra priemonė nuo bet kokio blogio, senolė pirmiausia prieš laimindama aukus rankų gstais apvalo kaktą ( išmntis )ir lūpas (kalba, sakymas). Jų prasmių suma – išmintingas sakymas. Antroji šio akto dalis atliekama po daugelio metų: nuo senolės pirštų krentantys lašai atgaivina subjekto lūpas (kalba, kūryba). Subjektui perteikiama išmintingo sakymo prasmė.

Su senolės mirtimi išnyksta vaikystės rojus – visa jos sukurta aplinka, maldaknygė ir gėlės: “Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė./ Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,/ Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo/ Neliko nė ženklų”(P. 30). Senolei nepavyksta sustabdyti laiko, įteisinti amžinosios namų euforijos, laikas sunaikina bet kokius va
aikystės rojaus ženklus. Vėliau ryšys su senole išlaikomas metafiziniu būdu, pažeidžiant laiko ir žmogiškųjų galių ribas. “Trečioje” senolė iš aukštybių sakralizuoja subjektą, guosdama jį depresinėje būsenoje: “Dažnai jaučiu gaivinančius lašus nuo lūpų lašant/ Nuo jos į dangų iškeltų ektazėj pirštų”(P. 28). Panašus senelės vaidmuo ir “Šeštojoje” vizijoje. Pirmąsyk jos vaizdas iškyla protėvių portretuose ( “ Ir švietė sutemoj senolės šypsena”), ji vienintelė, kuriai leista sugryžti. Jos šypsena senų namų sutemose kontrastuoja su rūsčiais protėvių portretais. Meilės ir artimumo teikiama galia iš tiesų yra didelė – galia veikti žemiškame gyvenime. Senolė čia atleika patarėjos, globėjos vaidmenį. Subjektas pasakoja jai apie savo gyvenimą – jis buvęs pasaulyje, jau susidūręs su jo tamsa, patyręs pirmuosius pralaimejimus ir nusivylimus – išlieka pokalbio ir paguodos galimybė.
II

Mistinis klodas, kuriantis ypatingą „Vizijų” atmosferą yra susijęs su praeities laiku ir jo gelmių šešėliais. Tai ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų namai,, ir daugiau, regis, pastarųjų, nes tai protėvių namai ir senolių kambarys. Gyvoji dabartis (darbo ir buities vaizdai) iškyla tik prisiminimuose, o pati vizijų naktis priklauso mirusiesiems.
Yra nuolatinis ryšys tarp protėvių sodybos ir anapusinio pasaulio. Atrodo, kad mirusieji saugo savo namus ir jų gyvento- jus. „Vizijose” atliekami paslaptingi laukų laiminimo ritualai. Šis motyvas sieja „Trečiąją” ir „Septintąją” vizijas, jose vaikaičiui lemta išvysti jaunosios rūbuose savo senolę, ir šis regėjimas kartojasi nuolat. Ir taip dažnai pažeidžiami laiko ir tikrovės dėsniai. Mistikos klodas itin stiprus „Trečiojoje” -mirusios sugrįžimas, jos gestų kalba, ekstazinė būsena:

Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią

Iš seno sodo vienumos pakylant.

Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,

Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.
Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,
Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą , lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos
III (p. 27-28)
IV
Pirmąkart senolė pasirodo išskirtinę savo gyvenimo -vestuvių – dieną “jaunosios rūbuose”. Ji pasirenka vaidmenis, susijusius su mitologinėmis vandens prasmėmis – atgaivinimo, Apvalymo, sakralizavimo. Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeities šešėlių”. Tai yra tarsi praeities laiminimas dabarčiai ir ateičiai. Tai, kad senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurio sergėtoja ji yra, taip pat yra reikšminga: ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja namų ir subjekto globėja.
Senolė įkūnija moteriškąjįpradą, stipriai juntamą „Vizijose”. Tai yra namų kultūros pasaulis, kuriame „visas namų gyvenimas vyksta žmogaus dvasios viduje” ir kuriame „telkiasi visa, ką šitas gyvenimas pagamina. Namai sintetinė ir jungiamoji viso gyvenimo lytis”. Ieškant didžiųjų archetipų, „Trečiosios” mistinis klodas iš tiesų įveda senolės vaizdinį į senųjų mitų erdvę. Indoeuropiečių senajame mene žemė Motina vaizduojama moterimi „su išryškintais motinos gimdytojos bruožais, iškeltomis į viršų rankomis ir besistiebiančia į saulę galva”. Šis vaizdinys – iškeltos į dangų rankos – yra „Trečiosios” pabaigoje. Gal tai yra subjekto grįžimas pas* didžiąją pramotę, pas tą, kurią po ilgų viso gyvenimo klajonių išvysta H.Hesės romano „Narcizas ir Auksaburnis” herojus?.. Beje, kad namai yra susiję su moteriškuoju pradu patvirtina ir V.Mačernio laiškai: „Kai išvydau vėl savo laukus, man pasidarė truputį lengviau. Tėviškė lyg mylimoji valandėlei, rodos, nuramino mane” (laiškas Br.Vildžiūnaitei 1942.V.31 -P. 398). Ir čia ryškėja subjekto sugrįžimo į protėvių namus prasmė ir tikslai. Anot A.Maceinos, „Visa moteriškoji kultūra yra globos ir paguodos kultūra” . Tai yra sugrįžimas paguodos – sūnaus palaidūno sugrįžimas.
„Vizijose” svarbus yra sodas -jis senas ir apleistas. Senumo tema jį sieja su namais.Sodas – paslaptinga protėvių buvimo vieta. (“Trečoji”):

Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs

Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo.

(P. 27)

V Sodas yra senolės veiklos ir buvimo vieta „Trečiojoje” ir „Šeštojoje” vizijose. Senolė pirmąsyk pasirodo „Iš seno sodo l vienumos” („Trečioji”), taip yra ir „Šeštojoje”: „Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi”. Kartojama centro figūra, kuri, kaip teigia M.Eliadė, yra šventa zona, absoliuti realybė . Ji priklauso sakralumo izotopijai. “Sodas visados yra bandymas kurti idealų pasaulį (.). Ir krikščionys, ir musulmonai sodą vaizduoja kaip žemės rojų, Edemą, o Dievą laiko pirmouju jo sodininku. lSodas – sakrali uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. “Vizijų” sodas yra „statiniais aptvertas”, o jo sargo vaidmenį atlieka senolė. Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis: „Trečiojoje” vizijoje ant obels plevena jos padžiauta skara, o „Šeštojoje” JI pati sėdi po obelim. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra vyresnės, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties asociacijas. Archetipinė sodo prasmė — ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. V.Mačernio sodas „guodžia”: jame vyksta subjekto ir senolės pokalbis, šiam grįžus iš kelionės, patyruspirmąsias nuoskaudas. Sodas ir jo sergėtoja senolė priklauso praeičiai, o praeitis guodžia ir ramina. Tokia yra sodo „narat yvinė programa”.
Namai, laukai jungia kartas, užtikrindami gyvybės ir darbo nenutrūkstamumą. “Trečiojoje laukai prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai”. Laukai atlieka saulės garbinimo aktą, o tai primena senuosius tikėjimus. Jie prašo palaiminimo ir jį gauna iš senolės rankų. Namai, sodas, laukai turi bendrų charakteristikų. Visų pirma – tai saulės figūra ir itin stiprus jos figūratyvinis laukas: spinduliai, šviesa, šiluma. Šviesi yra ne tik sodyba, bet ir apie ją esantys žmonės, daiktai, gamta („rugiai šviesių spalvų”, „šviesios gėlės”); „Septintojoje” iš sodybos pasipila spindesio bangos į pavasario naktį. Ugnies figūra artima saulės figūrai – tai ta pati šviesa ir šiluma, bet maksimaliai intensyvi. Namai yra saulėtoje erdvėje, jie tiesiog nutvieksti saulės. „Pirmąją” viziją įrėmina vidunakčio vaizdas, o pati namų erdvė yra ryškiai apšviesta. Saulės figūra pastebima ir tolimesniame „Pirmosios” vizijos tekste: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša/ Ir lyg medus nutykšta ant šakų”. Kaip teigia M.Eliade, „Saulė yra ne tik aiškumo, bet ir pastovumo simbolis” . Saulės figūra turi amžinumo temą. Saulės ir dievybės sugretinimas dažnas įvairiose religijose, ir tai įrašo namų erdvę į mistinių prasmių lauką. Mitologinis “ Vizijų” podirvis rodo, kad senolių sodybą saugo ir baltų dievai (visų pirma, Perkūnas), ir krikščioniškasis Dievas -jam juk meldžiasi senolė iš senų maldaknygių „Ketvirtojoje” vizijoje. Tai patvirtina saulės ir senolės figūrų jungtis, leidžianti senolei atlikti dieviškojo lėmėjo vaidmenį („Trečioji” vizija). Senolė, gyvesnė už gyvuosius, nuolat lyginama su saule: „Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai” („Šeštoji”), o saulės kultas eina greta su senolių garbinimu , taip dar kartą patvirtindamas jai dieviškojo lėmėjo teises. Saulės figūra sujungia amžinumo ir dieviškumo temas. Ryšių su dievybe ieškojimas primena mistikų ekstazes – jas atskleidžia senolės pakelti į dangų pirštai (“Trečioji”).

Ir dangiškuoju (laukus laiminti), ir žemiškuoju savo pavidalais senolė atlieka archetepinį senelės vaidmenį, aptartą dar K.G.Jungo: “Senelės architepas moterims arneša tikėjimą itin dideliu sugebėjimu mylėti, suprasti, padėti, globoti”.Su ja

yra susijusi pirmoji subjekto gyvenimo patirtis ir vaikystės kaip rojaus išgyvenimas. Subjekto vizijose pasirodanti senolė- šviesiausias ir brangiausias žmogus jo gyvenime.

Leave a Comment