Mano megstamiausi literaturiniai herojai

Mano mėgstamiausi literatūriniai herojai

Bjaurusis ančiukas- pirmasis mano pasirinktas literatūrinis herojus. Šis, Hanso Kristiano Anderseno pasakų veikėjas išsiskiria savo neįtikėtinais būdo bruožais ir yra gerai pažįstamas viso pasaulio pasakų skaitytojams.

,,Mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“- ančiuko išorinio paveikslo apibūdinimas. Atrodytų, kad to užtenka apibūdinant ančiuką. Žinoma, išgirdęs tokį apibūdinimą dailininkas bemat nupieštų atgrasios išvaizdos padarą, bet jis neatspindėtų tikrojo, aprašyto veikėjo! Paprasčiausiai jo akys būtų tuščios, nes jas pripildyti gali tik vidiniai jausmai ir būsenos. Išgirdę epitetus kuriais apibūdinama ančiuko išorė daugelis nuspręstų, kaad ir viduje jis pilkas, nusivylęs ar net piktas, nes nei vienas žmogus ar pasakų herojus neiškęstų nuolatinių patyčių, įžeidinėjimų dėl išvaizdos. Dauguma tiesiog atsilygintų tuo pačiu, bet šis- kilniaširdis herojus suprato, kad neverta išduoti savo tikrųjų jausmų ir svajonių, neverta prisitaikyti ir tapti tokiu pat nedoru kaip ir kiti.
Ančiukas kentėjo nuo patyčių, kol galiausiai išsipildė jo svajonė, kuri tūnojo giliai jo širdyje- jis tapo gulbe. Ančiukas dar kartą įrodė, kad yra gražus ne išore, o vidumi: jis nesididžiavo, nesipuikavo saavo išvaizda, nors ji dabar prilygo vidiniam jo grožiui. Dėl šių priežasčių ančiuką ir laikau pirmuoju literatūriniu herojumi, kuris man įrodė, kad išorė visiškai nesvarbi- svarbiausias vidus. Šis knygos veikėjas man paliko daugybę gerų minčių, kurių tiesiog neįmanoma išreikšti žodžiais- ja

as reikia pajusti. Taigi aš apibūdinimą „mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“ pakeisčiau į „taurumo, kantrumo, gėrio ir kilniaširdiškumo įsikūnijimas, kuris neturi jokių trūkumų“. Jeigu autorius ančiukui nebūtų ,,suteikęs“ tokių vidinių bruožu, ši pasaka tebūtų eilinė fantazija, kurią tėveliai vaikučiams skaito prieš miegą. O dabar H. K. Anderseno pasaką ir sukurtą veikėją drąsiai galime pavadinti literatūriniu šedevru, kurio jau daug metų nepamiršta ir turėtų nepamiršti viso pasaulio pasakų skaitytojai!

Coliukė- dar vienas H. K. Anderseno sukurtas literatūrinis herojus. Tai tiek išore, tiek vidumi gražus veikėjas, kurį autorius pateikė kaip dar vieną kantrų, geraširdį herojų.

,,Vos colio ūgio fėja“- tik taip galima apibūdinti šviesiaplaukę, nuostabaus grožio merginą. Apie jos gražius, ilgus ir banguotus plaukus, riesta nosytę ir raudonus skruostus būtų galima kalbėti be galo. Šiuolaikiniame paasaulyje tokio grožio mergina būtų tuščia, pikta, laikytų save deive, manytų esanti ‚,aukščiau‘‘ nei kiti, bet Coliukė buvo visai kitokia. Ji nesipuikavo savo grožiu, buvo paslaugi ir miela. Nepaisant visų patirtų sunkumų ( ją buvo pagrobusi rupūžė, Coliukė turėjo ištekėti už godaus kurmio) ji išliko tokia pat gera ir graži, ėmė savimi pasitikėti ir suprato, kad pagaliau surado savo gyvenimo meilę.

Mano manymų šiam literatūriniam herojui truputį trūko pasitikėjimo savimi, ryžto. Coliukė man paliko trapumo įspūdį ir sukėlė mintis, jog viskas laikina, vi

iskas gali per akimirką nutrūkti ar prasidėti.

Dar vienas literatūrinis herojus- Haris Poteris. Tai 1997 metais J.K. Rowling sukurtas septynių fantastinių knygų serijos (septinta turėtų būti išleista liepos mėnesį) veikėjas.

Haris Poteris- nedidelio ūgio berniukas, kuriam ant kaktos nuo neatmenamų laikų likęs žaibo formos randas. Berniuką puošia vešlūs ir tamsūs plaukai, o ant nosies ,,puikuojasi“ didžiuliai akiniai apvaliais rėmais. Iš tokių apibūdinimų lengva susidaryti atrodytų paprasto berniuko paveikslą. Taip, berniukas savo išvaizda atrodo mažai kuo išsiskiriantis iš kitų. Tačiau jo vidinis paveikslas tikrai neįprastas: Haris susipainiojąs savo mintyse, nežino ko nori, ko siekia. Berniukas turi stebuklingų galių, bet kartais nelabai moka jomis naudotis. Jį dažnai puola priešai iš praeities, bet jis apie juos nelabai žino. Padėtį sunkina tai, kad berniukas neturi tėvų, o jo dėdė ir teta yra nelabai supratingi, bando kažką nuo berniuko nuslėpti. Vieninteliu išsigelbėjimu iš šios minčių ir jausmų sumaišties Hariui tapo Hogvarsto burtų mokykla, kurioje gausu tokių pat nepaprastų draugų kaip Haris.

Šis literatūrinis herojus man pasirodė nekonkretus. Apie jį pasakojama per daug abstrakčiai, todėl ir nuomonę apie jį susidaryti sunku. Haris Poteris man pasirodė paslaptingas, bet savotiškai traukiantis veikėjas.

Kitas literatūrinis herojus- Heida. Tai kiek mažiau žinomas, Johanos Spyri sukurtas personažas.

Heida- tai nuostabaus grožio mergaitė gyvenanti Šveicarijos kalnuose. Ši me

ergaitė gana paprasta, gyvena paprastą gyvenimą, bet sugeba visus džiuginti savo optimizmu, kiekvieną dieną paprasčiausiuose dalykuose įžvelgti ką nors nepaprasto! Grįžtant prie mergaitės išvaizdos telieka pasakyti, kad ji atrodė kaip mažas, rudaplaukis angelėlis. Jos riestą nosytę ir putlius skruostus puošė linksmos strazdanėlės. Mergaitė buvo tiesiog ideali.

Man šis literatūrinis herojus pasirodė nuostabus. Tai tiesiog pakerintis optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir jėgų šaltinis. Kūrinyje šis herojus buvo vienintelis vertas dėmesio, nes kiti veikėjai buvo tik siužetiniai ir sėmėsi gėrio iš Heidos.

Visi šie literatūriniai herojai yra savotiškai panašūs. Tiek Bjaurusis ančiukas, tiek Coliukė, Haris Poteris ar Heida yra teigiami, geraširdžiai herojai.

Man labai patiko abu H. K. Anderseno herojai (Bjaurusis ančiukas ir Coliukė), nes jų likimas kūriniuose labai panašus, nors išorė visiškai skiriasi. Abu šie herojai kentė vargus, turėjo kovoti už save, kol galiausiai tapo laimingi. Mano manymu autorius dviem skirtingais kūriniais siekė įrodyti vidinio grožio galią, atskleisti tikrąsias žmogaus vertybes.

Jeigu Coliukė panaši į Bjaurųjį ančiuką, tai Haris Poteris man pasirodė panašus į Alpių mergaitę Heidą. Šie literatūriniai herojai daug realesni, paprastesni. Haris Poteris kaip ir paprasti žmonės turi ydų: jis nešioja akinius (iš to galima spręsti apie prastą regėjimą), turi randų (jis irgi gali susižeisti). O Heida, nors ir panaši į žmogiško pasaulio atstovę vis vien yr

ra vaizduojama kaip tobula herojė (kūrinyje buvo vos viena scena, kur mergaitė suklupo ir verkė).

Dar vienas bendras visų veikėjų bruožas- jų vaidmuo kūrinyje. Visi šie veikėjai- pagrindiniai, nors juos rinkausi ne pagal vaidmenį. Žinoma, visų knygų autoriai siekia, kad pagrindinių knygų veikėjų skaitytojai dar ilgai nepamirštų, o mažiau svarbūs veikėjai reikalingi tik kūrinio epizodams ir atmosferai sukurti.

Kitais metais norėčiau skaityti daugiau fantastinės, nuotykių literatūros. Taip pat susidomėjau detektyvais, bet manau, kad pati gražiausia knyga yra pasakų knyga, todėl linkiu jos visiems nepamiršti- juk taip gera atsiversti didelę, spalvotą knygą ir prisiminti vaikystę!

didink.lt/Mano mėgstamiausi literatūriniai herojai

Bjaurusis ančiukas- pirmasis mano pasirinktas literatūrinis herojus. Šis, Hanso Kristiano Anderseno pasakų veikėjas išsiskiria savo neįtikėtinais būdo bruožais ir yra gerai pažįstamas viso pasaulio pasakų skaitytojams.

,,Mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“- ančiuko išorinio paveikslo apibūdinimas. Atrodytų, kad to užtenka apibūdinant ančiuką. Žinoma, išgirdęs tokį apibūdinimą dailininkas bemat nupieštų atgrasios išvaizdos padarą, bet jis neatspindėtų tikrojo, aprašyto veikėjo! Paprasčiausiai jo akys būtų tuščios, nes jas pripildyti gali tik vidiniai jausmai ir būsenos. Išgirdę epitetus kuriais apibūdinama ančiuko išorė daugelis nuspręstų, kad ir viduje jis pilkas, nusivylęs ar net piktas, nes nei vienas žmogus ar pasakų herojus neiškęstų nuolatinių patyčių, įžeidinėjimų dėl išvaizdos. Dauguma tiesiog atsilygintų tuo pačiu, bet šis- kilniaširdis herojus suprato, kad neverta išduoti savo tikrųjų jausmų ir svajonių, neverta prisitaikyti ir tapti tokiu pat nedoru kaip ir kiti.
Ančiukas kentėjo nuo patyčių, kol galiausiai išsipildė jo svajonė, kuri tūnojo giliai jo širdyje- jis tapo gulbe. Ančiukas dar kartą įrodė, kad yra gražus ne išore, o vidumi: jis nesididžiavo, nesipuikavo savo išvaizda, nors ji dabar prilygo vidiniam jo grožiui. Dėl šių priežasčių ančiuką ir laikau pirmuoju literatūriniu herojumi, kuris man įrodė, kad išorė visiškai nesvarbi- svarbiausias vidus. Šis knygos veikėjas man paliko daugybę gerų minčių, kurių tiesiog neįmanoma išreikšti žodžiais- jas reikia pajusti. Taigi aš apibūdinimą „mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“ pakeisčiau į „taurumo, kantrumo, gėrio ir kilniaširdiškumo įsikūnijimas, kuris neturi jokių trūkumų“. Jeigu autorius ančiukui nebūtų ,,suteikęs“ tokių vidinių bruožu, ši pasaka tebūtų eilinė fantazija, kurią tėveliai vaikučiams skaito prieš miegą. O dabar H. K. Anderseno pasaką ir sukurtą veikėją drąsiai galime pavadinti literatūriniu šedevru, kurio jau daug metų nepamiršta ir turėtų nepamiršti viso pasaulio pasakų skaitytojai!

Coliukė- dar vienas H. K. Anderseno sukurtas literatūrinis herojus. Tai tiek išore, tiek vidumi gražus veikėjas, kurį autorius pateikė kaip dar vieną kantrų, geraširdį herojų.

,,Vos colio ūgio fėja“- tik taip galima apibūdinti šviesiaplaukę, nuostabaus grožio merginą. Apie jos gražius, ilgus ir banguotus plaukus, riesta nosytę ir raudonus skruostus būtų galima kalbėti be galo. Šiuolaikiniame pasaulyje tokio grožio mergina būtų tuščia, pikta, laikytų save deive, manytų esanti ‚,aukščiau‘‘ nei kiti, bet Coliukė buvo visai kitokia. Ji nesipuikavo savo grožiu, buvo paslaugi ir miela. Nepaisant visų patirtų sunkumų ( ją buvo pagrobusi rupūžė, Coliukė turėjo ištekėti už godaus kurmio) ji išliko tokia pat gera ir graži, ėmė savimi pasitikėti ir suprato, kad pagaliau surado savo gyvenimo meilę.

Mano manymų šiam literatūriniam herojui truputį trūko pasitikėjimo savimi, ryžto. Coliukė man paliko trapumo įspūdį ir sukėlė mintis, jog viskas laikina, viskas gali per akimirką nutrūkti ar prasidėti.

Dar vienas literatūrinis herojus- Haris Poteris. Tai 1997 metais J.K. Rowling sukurtas septynių fantastinių knygų serijos (septinta turėtų būti išleista liepos mėnesį) veikėjas.

Haris Poteris- nedidelio ūgio berniukas, kuriam ant kaktos nuo neatmenamų laikų likęs žaibo formos randas. Berniuką puošia vešlūs ir tamsūs plaukai, o ant nosies ,,puikuojasi“ didžiuliai akiniai apvaliais rėmais. Iš tokių apibūdinimų lengva susidaryti atrodytų paprasto berniuko paveikslą. Taip, berniukas savo išvaizda atrodo mažai kuo išsiskiriantis iš kitų. Tačiau jo vidinis paveikslas tikrai neįprastas: Haris susipainiojąs savo mintyse, nežino ko nori, ko siekia. Berniukas turi stebuklingų galių, bet kartais nelabai moka jomis naudotis. Jį dažnai puola priešai iš praeities, bet jis apie juos nelabai žino. Padėtį sunkina tai, kad berniukas neturi tėvų, o jo dėdė ir teta yra nelabai supratingi, bando kažką nuo berniuko nuslėpti. Vieninteliu išsigelbėjimu iš šios minčių ir jausmų sumaišties Hariui tapo Hogvarsto burtų mokykla, kurioje gausu tokių pat nepaprastų draugų kaip Haris.

Šis literatūrinis herojus man pasirodė nekonkretus. Apie jį pasakojama per daug abstrakčiai, todėl ir nuomonę apie jį susidaryti sunku. Haris Poteris man pasirodė paslaptingas, bet savotiškai traukiantis veikėjas.

Kitas literatūrinis herojus- Heida. Tai kiek mažiau žinomas, Johanos Spyri sukurtas personažas.

Heida- tai nuostabaus grožio mergaitė gyvenanti Šveicarijos kalnuose. Ši mergaitė gana paprasta, gyvena paprastą gyvenimą, bet sugeba visus džiuginti savo optimizmu, kiekvieną dieną paprasčiausiuose dalykuose įžvelgti ką nors nepaprasto! Grįžtant prie mergaitės išvaizdos telieka pasakyti, kad ji atrodė kaip mažas, rudaplaukis angelėlis. Jos riestą nosytę ir putlius skruostus puošė linksmos strazdanėlės. Mergaitė buvo tiesiog ideali.

Man šis literatūrinis herojus pasirodė nuostabus. Tai tiesiog pakerintis optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir jėgų šaltinis. Kūrinyje šis herojus buvo vienintelis vertas dėmesio, nes kiti veikėjai buvo tik siužetiniai ir sėmėsi gėrio iš Heidos.

Visi šie literatūriniai herojai yra savotiškai panašūs. Tiek Bjaurusis ančiukas, tiek Coliukė, Haris Poteris ar Heida yra teigiami, geraširdžiai herojai.

Man labai patiko abu H. K. Anderseno herojai (Bjaurusis ančiukas ir Coliukė), nes jų likimas kūriniuose labai panašus, nors išorė visiškai skiriasi. Abu šie herojai kentė vargus, turėjo kovoti už save, kol galiausiai tapo laimingi. Mano manymu autorius dviem skirtingais kūriniais siekė įrodyti vidinio grožio galią, atskleisti tikrąsias žmogaus vertybes.

Jeigu Coliukė panaši į Bjaurųjį ančiuką, tai Haris Poteris man pasirodė panašus į Alpių mergaitę Heidą. Šie literatūriniai herojai daug realesni, paprastesni. Haris Poteris kaip ir paprasti žmonės turi ydų: jis nešioja akinius (iš to galima spręsti apie prastą regėjimą), turi randų (jis irgi gali susižeisti). O Heida, nors ir panaši į žmogiško pasaulio atstovę vis vien yra vaizduojama kaip tobula herojė (kūrinyje buvo vos viena scena, kur mergaitė suklupo ir verkė).

Dar vienas bendras visų veikėjų bruožas- jų vaidmuo kūrinyje. Visi šie veikėjai- pagrindiniai, nors juos rinkausi ne pagal vaidmenį. Žinoma, visų knygų autoriai siekia, kad pagrindinių knygų veikėjų skaitytojai dar ilgai nepamirštų, o mažiau svarbūs veikėjai reikalingi tik kūrinio epizodams ir atmosferai sukurti.

Kitais metais norėčiau skaityti daugiau fantastinės, nuotykių literatūros. Taip pat susidomėjau detektyvais, bet manau, kad pati gražiausia knyga yra pasakų knyga, todėl linkiu jos visiems nepamiršti- juk taip gera atsiversti didelę, spalvotą knygą ir prisiminti vaikystę!

didink.lt/Mano mėgstamiausi literatūriniai herojai

Bjaurusis ančiukas- pirmasis mano pasirinktas literatūrinis herojus. Šis, Hanso Kristiano Anderseno pasakų veikėjas išsiskiria savo neįtikėtinais būdo bruožais ir yra gerai pažįstamas viso pasaulio pasakų skaitytojams.

,,Mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“- ančiuko išorinio paveikslo apibūdinimas. Atrodytų, kad to užtenka apibūdinant ančiuką. Žinoma, išgirdęs tokį apibūdinimą dailininkas bemat nupieštų atgrasios išvaizdos padarą, bet jis neatspindėtų tikrojo, aprašyto veikėjo! Paprasčiausiai jo akys būtų tuščios, nes jas pripildyti gali tik vidiniai jausmai ir būsenos. Išgirdę epitetus kuriais apibūdinama ančiuko išorė daugelis nuspręstų, kad ir viduje jis pilkas, nusivylęs ar net piktas, nes nei vienas žmogus ar pasakų herojus neiškęstų nuolatinių patyčių, įžeidinėjimų dėl išvaizdos. Dauguma tiesiog atsilygintų tuo pačiu, bet šis- kilniaširdis herojus suprato, kad neverta išduoti savo tikrųjų jausmų ir svajonių, neverta prisitaikyti ir tapti tokiu pat nedoru kaip ir kiti.
Ančiukas kentėjo nuo patyčių, kol galiausiai išsipildė jo svajonė, kuri tūnojo giliai jo širdyje- jis tapo gulbe. Ančiukas dar kartą įrodė, kad yra gražus ne išore, o vidumi: jis nesididžiavo, nesipuikavo savo išvaizda, nors ji dabar prilygo vidiniam jo grožiui. Dėl šių priežasčių ančiuką ir laikau pirmuoju literatūriniu herojumi, kuris man įrodė, kad išorė visiškai nesvarbi- svarbiausias vidus. Šis knygos veikėjas man paliko daugybę gerų minčių, kurių tiesiog neįmanoma išreikšti žodžiais- jas reikia pajusti. Taigi aš apibūdinimą „mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“ pakeisčiau į „taurumo, kantrumo, gėrio ir kilniaširdiškumo įsikūnijimas, kuris neturi jokių trūkumų“. Jeigu autorius ančiukui nebūtų ,,suteikęs“ tokių vidinių bruožu, ši pasaka tebūtų eilinė fantazija, kurią tėveliai vaikučiams skaito prieš miegą. O dabar H. K. Anderseno pasaką ir sukurtą veikėją drąsiai galime pavadinti literatūriniu šedevru, kurio jau daug metų nepamiršta ir turėtų nepamiršti viso pasaulio pasakų skaitytojai!

Coliukė- dar vienas H. K. Anderseno sukurtas literatūrinis herojus. Tai tiek išore, tiek vidumi gražus veikėjas, kurį autorius pateikė kaip dar vieną kantrų, geraširdį herojų.

,,Vos colio ūgio fėja“- tik taip galima apibūdinti šviesiaplaukę, nuostabaus grožio merginą. Apie jos gražius, ilgus ir banguotus plaukus, riesta nosytę ir raudonus skruostus būtų galima kalbėti be galo. Šiuolaikiniame pasaulyje tokio grožio mergina būtų tuščia, pikta, laikytų save deive, manytų esanti ‚,aukščiau‘‘ nei kiti, bet Coliukė buvo visai kitokia. Ji nesipuikavo savo grožiu, buvo paslaugi ir miela. Nepaisant visų patirtų sunkumų ( ją buvo pagrobusi rupūžė, Coliukė turėjo ištekėti už godaus kurmio) ji išliko tokia pat gera ir graži, ėmė savimi pasitikėti ir suprato, kad pagaliau surado savo gyvenimo meilę.

Mano manymų šiam literatūriniam herojui truputį trūko pasitikėjimo savimi, ryžto. Coliukė man paliko trapumo įspūdį ir sukėlė mintis, jog viskas laikina, viskas gali per akimirką nutrūkti ar prasidėti.

Dar vienas literatūrinis herojus- Haris Poteris. Tai 1997 metais J.K. Rowling sukurtas septynių fantastinių knygų serijos (septinta turėtų būti išleista liepos mėnesį) veikėjas.

Haris Poteris- nedidelio ūgio berniukas, kuriam ant kaktos nuo neatmenamų laikų likęs žaibo formos randas. Berniuką puošia vešlūs ir tamsūs plaukai, o ant nosies ,,puikuojasi“ didžiuliai akiniai apvaliais rėmais. Iš tokių apibūdinimų lengva susidaryti atrodytų paprasto berniuko paveikslą. Taip, berniukas savo išvaizda atrodo mažai kuo išsiskiriantis iš kitų. Tačiau jo vidinis paveikslas tikrai neįprastas: Haris susipainiojąs savo mintyse, nežino ko nori, ko siekia. Berniukas turi stebuklingų galių, bet kartais nelabai moka jomis naudotis. Jį dažnai puola priešai iš praeities, bet jis apie juos nelabai žino. Padėtį sunkina tai, kad berniukas neturi tėvų, o jo dėdė ir teta yra nelabai supratingi, bando kažką nuo berniuko nuslėpti. Vieninteliu išsigelbėjimu iš šios minčių ir jausmų sumaišties Hariui tapo Hogvarsto burtų mokykla, kurioje gausu tokių pat nepaprastų draugų kaip Haris.

Šis literatūrinis herojus man pasirodė nekonkretus. Apie jį pasakojama per daug abstrakčiai, todėl ir nuomonę apie jį susidaryti sunku. Haris Poteris man pasirodė paslaptingas, bet savotiškai traukiantis veikėjas.

Kitas literatūrinis herojus- Heida. Tai kiek mažiau žinomas, Johanos Spyri sukurtas personažas.

Heida- tai nuostabaus grožio mergaitė gyvenanti Šveicarijos kalnuose. Ši mergaitė gana paprasta, gyvena paprastą gyvenimą, bet sugeba visus džiuginti savo optimizmu, kiekvieną dieną paprasčiausiuose dalykuose įžvelgti ką nors nepaprasto! Grįžtant prie mergaitės išvaizdos telieka pasakyti, kad ji atrodė kaip mažas, rudaplaukis angelėlis. Jos riestą nosytę ir putlius skruostus puošė linksmos strazdanėlės. Mergaitė buvo tiesiog ideali.

Man šis literatūrinis herojus pasirodė nuostabus. Tai tiesiog pakerintis optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir jėgų šaltinis. Kūrinyje šis herojus buvo vienintelis vertas dėmesio, nes kiti veikėjai buvo tik siužetiniai ir sėmėsi gėrio iš Heidos.

Visi šie literatūriniai herojai yra savotiškai panašūs. Tiek Bjaurusis ančiukas, tiek Coliukė, Haris Poteris ar Heida yra teigiami, geraširdžiai herojai.

Man labai patiko abu H. K. Anderseno herojai (Bjaurusis ančiukas ir Coliukė), nes jų likimas kūriniuose labai panašus, nors išorė visiškai skiriasi. Abu šie herojai kentė vargus, turėjo kovoti už save, kol galiausiai tapo laimingi. Mano manymu autorius dviem skirtingais kūriniais siekė įrodyti vidinio grožio galią, atskleisti tikrąsias žmogaus vertybes.

Jeigu Coliukė panaši į Bjaurųjį ančiuką, tai Haris Poteris man pasirodė panašus į Alpių mergaitę Heidą. Šie literatūriniai herojai daug realesni, paprastesni. Haris Poteris kaip ir paprasti žmonės turi ydų: jis nešioja akinius (iš to galima spręsti apie prastą regėjimą), turi randų (jis irgi gali susižeisti). O Heida, nors ir panaši į žmogiško pasaulio atstovę vis vien yra vaizduojama kaip tobula herojė (kūrinyje buvo vos viena scena, kur mergaitė suklupo ir verkė).

Dar vienas bendras visų veikėjų bruožas- jų vaidmuo kūrinyje. Visi šie veikėjai- pagrindiniai, nors juos rinkausi ne pagal vaidmenį. Žinoma, visų knygų autoriai siekia, kad pagrindinių knygų veikėjų skaitytojai dar ilgai nepamirštų, o mažiau svarbūs veikėjai reikalingi tik kūrinio epizodams ir atmosferai sukurti.

Kitais metais norėčiau skaityti daugiau fantastinės, nuotykių literatūros. Taip pat susidomėjau detektyvais, bet manau, kad pati gražiausia knyga yra pasakų knyga, todėl linkiu jos visiems nepamiršti- juk taip gera atsiversti didelę, spalvotą knygą ir prisiminti vaikystę!

didink.lt/Mano mėgstamiausi literatūriniai herojai

Bjaurusis ančiukas- pirmasis mano pasirinktas literatūrinis herojus. Šis, Hanso Kristiano Anderseno pasakų veikėjas išsiskiria savo neįtikėtinais būdo bruožais ir yra gerai pažįstamas viso pasaulio pasakų skaitytojams.

,,Mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“- ančiuko išorinio paveikslo apibūdinimas. Atrodytų, kad to užtenka apibūdinant ančiuką. Žinoma, išgirdęs tokį apibūdinimą dailininkas bemat nupieštų atgrasios išvaizdos padarą, bet jis neatspindėtų tikrojo, aprašyto veikėjo! Paprasčiausiai jo akys būtų tuščios, nes jas pripildyti gali tik vidiniai jausmai ir būsenos. Išgirdę epitetus kuriais apibūdinama ančiuko išorė daugelis nuspręstų, kad ir viduje jis pilkas, nusivylęs ar net piktas, nes nei vienas žmogus ar pasakų herojus neiškęstų nuolatinių patyčių, įžeidinėjimų dėl išvaizdos. Dauguma tiesiog atsilygintų tuo pačiu, bet šis- kilniaširdis herojus suprato, kad neverta išduoti savo tikrųjų jausmų ir svajonių, neverta prisitaikyti ir tapti tokiu pat nedoru kaip ir kiti.
Ančiukas kentėjo nuo patyčių, kol galiausiai išsipildė jo svajonė, kuri tūnojo giliai jo širdyje- jis tapo gulbe. Ančiukas dar kartą įrodė, kad yra gražus ne išore, o vidumi: jis nesididžiavo, nesipuikavo savo išvaizda, nors ji dabar prilygo vidiniam jo grožiui. Dėl šių priežasčių ančiuką ir laikau pirmuoju literatūriniu herojumi, kuris man įrodė, kad išorė visiškai nesvarbi- svarbiausias vidus. Šis knygos veikėjas man paliko daugybę gerų minčių, kurių tiesiog neįmanoma išreikšti žodžiais- jas reikia pajusti. Taigi aš apibūdinimą „mažas, pilkas, plačiasnapis padaras“ pakeisčiau į „taurumo, kantrumo, gėrio ir kilniaširdiškumo įsikūnijimas, kuris neturi jokių trūkumų“. Jeigu autorius ančiukui nebūtų ,,suteikęs“ tokių vidinių bruožu, ši pasaka tebūtų eilinė fantazija, kurią tėveliai vaikučiams skaito prieš miegą. O dabar H. K. Anderseno pasaką ir sukurtą veikėją drąsiai galime pavadinti literatūriniu šedevru, kurio jau daug metų nepamiršta ir turėtų nepamiršti viso pasaulio pasakų skaitytojai!

Coliukė- dar vienas H. K. Anderseno sukurtas literatūrinis herojus. Tai tiek išore, tiek vidumi gražus veikėjas, kurį autorius pateikė kaip dar vieną kantrų, geraširdį herojų.

,,Vos colio ūgio fėja“- tik taip galima apibūdinti šviesiaplaukę, nuostabaus grožio merginą. Apie jos gražius, ilgus ir banguotus plaukus, riesta nosytę ir raudonus skruostus būtų galima kalbėti be galo. Šiuolaikiniame pasaulyje tokio grožio mergina būtų tuščia, pikta, laikytų save deive, manytų esanti ‚,aukščiau‘‘ nei kiti, bet Coliukė buvo visai kitokia. Ji nesipuikavo savo grožiu, buvo paslaugi ir miela. Nepaisant visų patirtų sunkumų ( ją buvo pagrobusi rupūžė, Coliukė turėjo ištekėti už godaus kurmio) ji išliko tokia pat gera ir graži, ėmė savimi pasitikėti ir suprato, kad pagaliau surado savo gyvenimo meilę.

Mano manymų šiam literatūriniam herojui truputį trūko pasitikėjimo savimi, ryžto. Coliukė man paliko trapumo įspūdį ir sukėlė mintis, jog viskas laikina, viskas gali per akimirką nutrūkti ar prasidėti.

Dar vienas literatūrinis herojus- Haris Poteris. Tai 1997 metais J.K. Rowling sukurtas septynių fantastinių knygų serijos (septinta turėtų būti išleista liepos mėnesį) veikėjas.

Haris Poteris- nedidelio ūgio berniukas, kuriam ant kaktos nuo neatmenamų laikų likęs žaibo formos randas. Berniuką puošia vešlūs ir tamsūs plaukai, o ant nosies ,,puikuojasi“ didžiuliai akiniai apvaliais rėmais. Iš tokių apibūdinimų lengva susidaryti atrodytų paprasto berniuko paveikslą. Taip, berniukas savo išvaizda atrodo mažai kuo išsiskiriantis iš kitų. Tačiau jo vidinis paveikslas tikrai neįprastas: Haris susipainiojąs savo mintyse, nežino ko nori, ko siekia. Berniukas turi stebuklingų galių, bet kartais nelabai moka jomis naudotis. Jį dažnai puola priešai iš praeities, bet jis apie juos nelabai žino. Padėtį sunkina tai, kad berniukas neturi tėvų, o jo dėdė ir teta yra nelabai supratingi, bando kažką nuo berniuko nuslėpti. Vieninteliu išsigelbėjimu iš šios minčių ir jausmų sumaišties Hariui tapo Hogvarsto burtų mokykla, kurioje gausu tokių pat nepaprastų draugų kaip Haris.

Šis literatūrinis herojus man pasirodė nekonkretus. Apie jį pasakojama per daug abstrakčiai, todėl ir nuomonę apie jį susidaryti sunku. Haris Poteris man pasirodė paslaptingas, bet savotiškai traukiantis veikėjas.

Kitas literatūrinis herojus- Heida. Tai kiek mažiau žinomas, Johanos Spyri sukurtas personažas.

Heida- tai nuostabaus grožio mergaitė gyvenanti Šveicarijos kalnuose. Ši mergaitė gana paprasta, gyvena paprastą gyvenimą, bet sugeba visus džiuginti savo optimizmu, kiekvieną dieną paprasčiausiuose dalykuose įžvelgti ką nors nepaprasto! Grįžtant prie mergaitės išvaizdos telieka pasakyti, kad ji atrodė kaip mažas, rudaplaukis angelėlis. Jos riestą nosytę ir putlius skruostus puošė linksmos strazdanėlės. Mergaitė buvo tiesiog ideali.

Man šis literatūrinis herojus pasirodė nuostabus. Tai tiesiog pakerintis optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir jėgų šaltinis. Kūrinyje šis herojus buvo vienintelis vertas dėmesio, nes kiti veikėjai buvo tik siužetiniai ir sėmėsi gėrio iš Heidos.

Visi šie literatūriniai herojai yra savotiškai panašūs. Tiek Bjaurusis ančiukas, tiek Coliukė, Haris Poteris ar Heida yra teigiami, geraširdžiai herojai.

Man labai patiko abu H. K. Anderseno herojai (Bjaurusis ančiukas ir Coliukė), nes jų likimas kūriniuose labai panašus, nors išorė visiškai skiriasi. Abu šie herojai kentė vargus, turėjo kovoti už save, kol galiausiai tapo laimingi. Mano manymu autorius dviem skirtingais kūriniais siekė įrodyti vidinio grožio galią, atskleisti tikrąsias žmogaus vertybes.

Jeigu Coliukė panaši į Bjaurųjį ančiuką, tai Haris Poteris man pasirodė panašus į Alpių mergaitę Heidą. Šie literatūriniai herojai daug realesni, paprastesni. Haris Poteris kaip ir paprasti žmonės turi ydų: jis nešioja akinius (iš to galima spręsti apie prastą regėjimą), turi randų (jis irgi gali susižeisti). O Heida, nors ir panaši į žmogiško pasaulio atstovę vis vien yra vaizduojama kaip tobula herojė (kūrinyje buvo vos viena scena, kur mergaitė suklupo ir verkė).

Dar vienas bendras visų veikėjų bruožas- jų vaidmuo kūrinyje. Visi šie veikėjai- pagrindiniai, nors juos rinkausi ne pagal vaidmenį. Žinoma, visų knygų autoriai siekia, kad pagrindinių knygų veikėjų skaitytojai dar ilgai nepamirštų, o mažiau svarbūs veikėjai reikalingi tik kūrinio epizodams ir atmosferai sukurti.

Kitais metais norėčiau skaityti daugiau fantastinės, nuotykių literatūros. Taip pat susidomėjau detektyvais, bet manau, kad pati gražiausia knyga yra pasakų knyga, todėl linkiu jos visiems nepamiršti- juk taip gera atsiversti didelę, spalvotą knygą ir prisiminti vaikystę!

Leave a Comment