Pasakos – žmonijos atradimų liudininkės

Pasakos – žmonijos atradimų liudininkės

Šių dienų žmonės – suaugusieji ji ir net vaikai – pasakas laiko labai meniškais, bet netikroviškais kūriniais. Šitaip pasakos suvokiamos palyginti seniai. Net žodis “pasaka“ kasdieninėje kalboje vartojamas vietoje žodžių “labi gražu”, “nuostabu”, “nepaprasta” ir vietoje “netiesa”, “prasimanymas”. Tokia nuomonė apie pasakas susidarė todėl, kad visose jose, o ypač tose, kurios vadinamos stebuklinėmis, gausu gyvenime neįmanomų dalykų. Pasakose sužmoginami saulė, mėnulis, žvaigždė, vėjas , įvairūs gyvūnai ir daiktai, o ir žmonės naudojasi skraidančiais kilimais, jodinėja kalbančiais žirgais, moka šepetį paversti giiria, tapti nematomais ar kuo nors pasiversti, supranta paukščių kalbą, būna labai stiprūs ir nepažeidžiami.

Vis dėlto keista, kad visų pasaulio tautų atmintyje tūkstančius metų saugomi “pramanyti” dalykai. O gal pasakų fantastika tėra apvalkalas, po kuriuo paslėpta labai svarbi tiesa? Iš tikrųjų, jeigu pasakose svarbiausia būtų išmonė, tai kiekvienas sekėjas fantazuotų kitaip. Tačiau taip nėra: esminiais momentais sutampa ne tik vienos tautos, bet ir įvairių tautų tam tikros pasakos variantai, visame pasaulyje plinta daugiau ar mažiau panašūs siužetai. Tai liudija, kad seenovėje į pasakas buvo žiūrima labai rimtai ir stengtasi išsaugoti jų prasmę. Vadinasi, jos buvo labai reikalingos žmonėms.

Kodėl pasakų reikėjo mūsų tolimiems protėviams, kas svarbaus į jas sudėta, nes tegalime sužinoti iš vėlyvų – XIX ir XX amžiaus užrašytų kūrinių. Mus pasiekusios stebuklinės pa

asakos dažniausiai gana sudėtingos: jose vaizduojama daug darniai sujungtų įvykių. Kadangi visi sudėtingi dalykai neatsiranda iš karto, bet susidaro palaipsniui, todėl pasakas pabandykime skaidyti į elementariausius siužetus – tokias atkarpas, kuriose vaizduojamas vienas įvykis, t.y. situaciją keičiantis dviejų personažų ar jų grupių susidūrimas. Tesiskiriantis veikėjais ir konkrečiomis detalėmis, bet sutampantys pagal prasmę, elementarieji siužetai įeina net į kelias pasakas. Galima manyti, kad senų senovėje tokie paprastučiai kūrinėliai gyvavo savarankiškai. Išardę sudėtingą kūrinių pasaulį į sudedamąsias dalis ir atidžiai pasižiūrėję, kas kiekvienoje iš jų pasakyta, mes sužinosime, koki buvo senoji pasakų paskirtis.

Skaitydami stebuklines pasakas, daugiausia randame elementariųjų siužetų, kuriose vaizduojami paprasto, netgi silpno žmogaus susidūrimai su galingomis būtybėmis – ragana, laume, slibinu, velniu, vilku ir kt. Šios būtybės herojui žmogui visiškai svetimos, jos gyvena svetimoje teeritorijoje, kuri yra arba labai toli, arba už tam tikros ribos (upės, už marių) ;kartais jos pasirodo žmonių gyvenamosiose vietose naktį. Dažnai šios būtybės žmogui pavojingos: jos nori žmogų pagrobti, nužudyti, paversti gyvūnu ar akmeniu. Atrodytu, kad žmogus, būdamas silpnesnis, turėtų pralaimėti. Tačiau vieni herojai išsisaugo, išvaduoja savo artimuosius, netgi likviduoja pačią grėsmę, o kiti pagrobiami žūsta, praranda vaikus. Kodėl taip atsitinka?

Išskaidykime, pavyzdžiui, pasaką “Aguonėlė”. Pirmajame elementariame siužete vaizduojama, kaip vilkas pagrobė Aguonėlę. Mergaitė tėvų įleista į šulinį, ir ją galima pa
asiekti, jai iškišus ranką. Vilkas nusiklauso, kaip Aguonėlę šaukia motina, ir bando ją pamėgdžioti, bet mergaitė atpažįsta, kad tai svetimas: šaukimo žodžiai motinos, bet balsas ne jos. Kai vilkas pašaukia Aguonėlę motinos žodžiais plonu balsu, ji iškiša ranką. Vilkas pagrobia mergaitę, nes ji suartėjo su grėsmingu svetimuoju, palaikiusi jį saviškiu.

Siužeto herojus (Aguonėlė) pasielgia neteisingai: ji atpažįsta savo artimąjį iš požymių, kuriuos klastingas antipodas (vilkas) sugeba pamėgdžioti. Beje, tokia pat klaida daroma ir kitose pasakose: Uogelė atidaro pirkelės duris vilkui, palaikiusi jį piemenėliu, o Lipnikėlis priplaukia prie raganos, manydamas, kad tai jo motina.

Pasakos – optimistiški kūriniai. Jeigu jose vaizduojama herojaus klaida ir jį ištikusi nesėkmė, tai netrukus parodoma, kaip tas pats ar kitas herojus klaidą atitaiso. Kadangi “Aguonėlės” pradžioje herojus pagrobiamas, reikia prijungti elementarųjį siužetą apie jo išdavimą. Aguonėlės motina apsimeta mirusia ir taip išprovokuoja vilką palydėti dukterį į jos namus: dukteriai būtina dalyvauti motinos laidotuvėse. Kai vilkas atsiduria duobėje, motina grobiką sunaikina – Aguonėlė gali likti su tėvais. Čia herojus (motina) pasielgia teisingai, nes supranta, kad su vilku lengviau susidoroti savo namuose, ir imituoja laidotuves.

Vilką į duobę įstumia dar vienas herojus – svečiai. Jie irgi gudrauja: vaizduoja, kad vilkui rodoma pagarba (jis vaišinamas kartu su visais, vadinamas žmonių žentu), o iš tikrųjų artina jį prie pa
aslėptos duobės, į kurią patekęs jis nebebus pavojingas. Šis trečiasis elementarusis siužetas yra įsiterpęs į antrąjį, jį paaiškina ir detalizuoja.

Pasakoje “Aguonėlė” mes radome tris elementariausius siužetus. Pirmajame jų įspėjama, kad žmogų supanti aplinka ne tik grėsminga (svetimieji grobia vaikus), bet ir klastinga (svetima būtybė moka apsimesti saviškiu). Todėl žmogui reikia mokėti atskirti savuosius nuo svetimųjų. Kituose dviejuose siužetuose parodyta, kaip žmonės gudriai elgdamiesi gali įveikti pavojingą svetimąjį. Taigi šioje pasakoje konkrečiais pavyzdžiais ir menine forma pamokoma, kaip nedera ir kaip dera elgtis, susidūrus su pajėgesne už žmogų ir norinčia pakenkti būtybe. Tokių pamokymų rasime beveik kiekvienoje stebuklinėje pasakoje.

Parodant žmogaus elgesį tipiškose situacijose, pasakose iliustruojami didesni ir mažesni atradimai, kuriuos būtinai reikėjo įsidėmėti visiems žmonėms, kasdien susiduriantiems su aplinka – svetimomis gentimis bei gamtos jėgomis. Kai kurios pasakų herojų naudojamos gudrybės labai naivios. Pavyzdžiui, herojus turi per naktį išbūti vietoje, kur visi žūsta. Jis nori, kad prakeikta karalaitė jo nesurastu, todėl tyliai sėdi ir skaito knygą, nepakeldamas akių. Karalaitė visur ieško žmogaus, bet taip ir neranda: jis tapo nematomas, kadangi pats nematė nieko, išskyrus knygą, ir nesusidūrė žvilgsniu su karalaite. Dabar, aišku, tik maži vaikai užsimerkia ir mano, kad gerai pasislėpė.

Daugelį pasakose meniškai iliustruojamų elgesio taisyklių mes naudojame panašiose situacijose.Jos mums savaime suprantamos, ge
erai žinomos, todėl net nepagalvojame, kad kažkas turėjo jas atrasti, o kažkas – pasirūpinti, kad jos išliktų žmonių atmintyje.

Pasakose neretai parodoma, kad elgesio taisyklė jau žinoma: laimi tie herojai, kurie sugeba pasinaudoti vyresniųjų patirtimi ir klauso patarimų, o pralaimi tie, kurie nepaiso įspėjimų, pasiduoda svetimųjų klastoms. Antai sesuo draudžia broliui gerti iš avi niuko pėdos ir įspėja, kad jis pavirsiąs aviniuku, bet brolis nepaklauso ir virsta gyvūnu. Mes sakytume, kad brolis pažeidė žinomą higienos taisyklę – negalima gerti vandens, kuris turėjo sąlyčių su gyvuliu.

Kartais pasakose parodyta, kaip sunkiai, netgi žmogaus gyvybės kaina, buvo atrastos kai kurios taisyklės. Tokiais atvejais būtina neklausyti vyresniųjų ir sąmoningai eiti į pavojų. Antai vienoje pasakoje motina draudžia sūnui eiti į mišką, nes žūsta visi, kas tik nakvoja laumės namuose, o sūnus eina ten ir nakvoja. Atrodo , jis sąmoningai nori ištirti, kodėl žmonės žūsta, nes rimtai pasiruošia: palieka namie priemonę, kuri tuoj praneša artimiesiems apie jo mirtį, o su savimi pasiima galinčius už jį atsiliepti daiktus. Herojus žūsta, bet paaiškėja, kad priešiška būtybė nedrįsta užpulti žmogaus, kurį laiko nemiegančiu, bet tučtuojau pakenkia miegančiam. Taip herojus atranda ir šiandien tebegaliojančią taisyklę, kad negalima miegoti be apsaugos pavojingoje ar neištirtoje vietoje.

Mitinės būtybės ir sužmogintos gamtos jėgos siekia ne tik pasisavinti tai, ką turi žmogus, bet ir pačios būna žmogui gyvybiškai reikalingų ar pageidaujamų dalykų savininkės. Tokioje situacijoje herojus turi būti atviras ir patiklus, paslaugus ir kilniaširdis. Štai vienas herojus pasako sutiktam seneliui apie savo sunkią būklę – gauna patarimą, ypatingą savybę ar stebuklingą daiktą, o kitas su juo net nepasisveikina, šiurkščiai atsako į jo klausimą ir nieko negauna. Teisingai elgdamasis herojus negalvoja apie atlyginimą, padeda silpniems ir kenčiantiems, nelaukdamas jų prašymo. Jis grąžina į vandenį žuvį, kurią randa išmestą ant kranto, uždengia nuo lietaus paukščiukus, atiduoda silpnam sutiktajam savo paskutinę duoną, išgelbėję iš ugnies gyvatę ir pan., nes įvertina jų būsenos sunkumą. Po to (kartais gerokai vėliau, kai pats susiduria su dideliais sunkumais) herojus sužino, kad jis gera padarė galinčiam padėti.

Pasakų nuomonė apie žmogų supančią aplinką labai išmintinga: ji grėsminga, kai kėsinasi į žmogaus turimas vertybes, kai bando kliudyti jam laisvai gyventi, bet ji ir padeda pasiekti tikslą, dosniai duoda viską ką turi pati. Vaizduodamos herojų nesėkmes, pasakos ne gąsdina, o įspėja apie pavojus, paaiškina nesėkmių priežastis, ieško būdų pavojams pašalinti. Beje, pasakose apie baimės ieškotoją taikliai pastebėta, kad žmogui baisiausia tai, ko jis nepažįsta.

Stebuklinėse pasakose išskiriama elementariųjų siužetų, kuriuose vaizduojami herojaus – jauno žmogaus ir būtybės, nuo kurios jis tuo metu visiškai priklausomas, susidūrimai. Herojus – tai netyčia tėvo atiduotos velniui ir pas jį atėjęs sūnus, išvežta į mišką ir meškos trobelėje palikta mergaitė, patekusi į požeminį pasaulį ar dangų ir tapusi laumės, senelio ar dievo tarnaite podukra bei pamotės duktė ir pan. Mitinės būtybės gali šiam herojui įsakinėti, skirti sunkius išbandymus, o herojus negali savarankiškai nuo jų pasišalinti. Dažnai pabrėžiama šių būtybių aukšta padėtis ir didelės galimybės, užsimena apie jų giminystę su herojumi.

Pasakų personažų santykiai primena senų senovėje, dar pirmykštės bendruomenės santvarkos laikais buvusias apeigas, kai genties vyresnieji, vaizduojami mitinius protėvius ar toteminius gyvūnus, griežtai patikrindavo jaunuolių bei merginų sugebėjimus dirbti, jų žinias apie pasaulį, orientaciją. Išbandymas praėję jaunuoliai ir merginos tapdavo lygiateisiais genties nariais. Negauti genties nario teisių buvo tolygu mirčiai, nes be kitų žmonių paramos gyventi beveik neįmanoma.

Paprastai pasakose vienodai išbandomi du herojai. Vienas jų elgiasi teisingai ir gauna teisę gyventi (grįžti į namus arba pasilikti pas išbandytoją), o kitas nemoka elgtis ir žūsta arba labai blogas sąlygas. Nors reikalaujama parodyti, kad jaunas žmogus moka dirbti (fantastiškai greitai užauginti javus, ką nors pastatyti, suverpti išrinkti grūdus), yra fiziškai stiprus (gali užjoti į stiklo kalną, prajodyti žirgą), bet iš tikrųjų herojai pasikliauna ne savo išgalėmis, o protu suranda geriausią išeitį. Gavę užduotį, kurios vienas žmogus negali atlikti, jie pasikviečia geriausiai tą darbą mokančių padėjėjų (pelės išrenka iš pelenų aguonas, žuvis suranda mariose žiedą, uodai suvaro žirgus į tvartus ir t.t.).

Kai kuriose pasakose tiesiogiai tikrinamas herojų sugebėjimas logiškai mąstyti bei savarankiškai apsispręsti, dėsningumų žinojimas. Antai mergaitė pakuria dievui pirtį ir teiraujasi, kaip nukelti į žemę, kaip nurengti, kuo nuperti. Dievas liepia sviesti – jis nukrisiąs, drabužius nuplėšti, perti šluotražiu. Mergaitė dievą gražiai nukelia, gražiai nurengia, ir nuperia rūtų vantele – ji išbandymą išlaiko. Antroji sesuo daro taip, kaip liepiama (ji nesupranta patarimų ironiškumo), ir nubaudžiama. Taigi pirmoji sesuo savarankiškai nusprendžia, kad svetimos aplinkos būtybei reikia patarnauti taip, kaip dera patarnauti žmogui, o antroji bukai paklusni ir elgiasi su išbandytuoju taip, kaip su žmogumi nesielgiama. Nekelia abejonės, kad pasaka “Pirtis dievui” moko pagarbiai elgtis su panašiais į save.

Beveik visų stebuklinių pasakų sudėtingų siužetų branduoliai yra elementarieji siužetai apie žmogaus susidūrimus su jiems svetima aplinka arba apie jaunimo išbandymus. Kai atsirado poreikis atspindėti vedybų šeimos santykių problemas, minėti elementarieji siužetai buvo perprasminti. Dažniausiai tai daroma, sukuriant jiems vestuves, šeimyninės ar socialinės tematikos įrėminimus. Pavyzdžiui, karalius paskelbia: kas įvykdys sąlygą (nukaus slibiną, suras jo karalystėje vandenį, pastatys per marias tiltą, užjos ant stiklo kalno ir t.t.), tas galės vesti karalaitę; herojus sąlygą įvykdo ir veda. Vaizduojant, kaip herojus parodo tai, ko reikalaujama, panaudojamas arba siužetas apie žmogaus susidūrimą su svetima aplinka, arba jaunuolio išbandymą. Kai jaunų žmonių išbandymo papročiai ėmė nykti, buvo sukurtas įrėminimas apie piktą pamotę, kuri siunčia produktą ten, kur ši turėtų žūti. Kartais užtenka pakęsti veikėjus (vietoje dviejų mergaičių veikia vargšė ir godi senės, vietoje išbandomų jaunuolių – vargšas ir turtingas broliai, vietoje mitinio išbandytojo – karalius ar pamotė), kad pasaka būtų suvokiama naujai. Vėliau sukurti siužetų įrėminimai ir įvairios jungtys gerokai nustelbė senaisiais elementariaisiais siužetais reiškiamą prasmę.
Sugrupavę senuosius elementariuosius siužetus bei jų vėlesnius perdirbinius pagal herojų tikslus, sužinome, kad pasakose vaizduojami žmonės siekia penkių dalykų. Jie nori laisvai gyventi – būti aplinkos nevaržomi ar net ją valdyti, nori turėti būtinas gyvenimo sąlygas, o kartais – didesnę prabangą, siekia būti lygiateisiais visuomenės nariais arba turėti joje aukštą padėti, rasti idealų jaunikį ar nuotaką ir turėti patvarią šeimą. Tų pačių dalykų siekė ir tebesiekia vis žmonės realiame gyvenime. Visų mūsų norai yra tik konkreti ir kintanti šių penkių siekimų – žmogaus laimės sudedamųjų dalių – išraiška.

Atidžiau įsižiūrėję į puošnaus ir nepaprasto pasakų pasaulio elementus, galime įsitikinti, kad jose pasakyta labai daug tiesos apie realųjį pasaulį ir patį žmogų, sukaupta daug išmintingų patarimų, kaip elgtis su draugais, o kaip – su priešais, kaip atrasti ir saugoti pačias tikriausias vertybes. Tai žinant, natūraliai kyla klausimas, kodėl tiesa ir išmintis aprengtos nerūpestingu fantastikos rūbu? Gal tai, ką mes laikome išmone, senovės žmonėms buvo tikrovė? Iš dalies – taip, nes mūsų protėviai iš tikrųjų tikėjo savo žodžiu ir veiksmų magine galia, manė, kad žmonės gali pavirsti gyvūnais ar akmenimis. Tačiau vargu ar senovės žmonės tikėjo idealių daiktų ir priemonių buvimu. Be abejo, apie tokius daiktus svajota. Ir šių dienų žmonės, kurdami vis tobulesnius lėktuvus, automobilius ar kosminius aparatus, rasdami naujus gydymo būdus ir kt., vejasi pasakų svajonę apie skraidantį kilimą, žeme bėgantį laivą ar gyvąjį vandenį, bet prie jos vis dar nepriartėja.

Atkreipkime dėmesį, kad jos idealius daiktus iš mitinių būtybių gauna, pasigamina ir vartoja tik tie herojai, kurie elgiasi ir užsibrėžtą tikslą pasiekia. Kai herojai neatsižvelgia į vyresniųjų patirtį, nesugeba orientuotis situacijoje ir pralaimi, jie stebuklingų daiktų bei savybių neturi ir nepanaudoja. Todėl peršasi išvada, kad pasakose sąmoningai sukurtas sąlyginis neribotų galimybių pasaulis ir eksperimentuojama, ką gali pasiekti žmogaus protas. Jeigu žmogaus protas sugeba numatyti ir koreguoti kitų būtybių veiksmus, atsiranda ir reikalingų priemonių. Pralaimintys pasakų herojai kalti patys, o ne objektyvios sąlygos ir atsitiktiniai sutapimai.

Pasakų fantastiškumas, jų kompozicijos darnumas, kalbos grožis pastebi iš karto. Tai padeda atskirti pasakas nuo liaudies prozos, įvertinti jas kaip meno kūrinius. Meninė forma, padėjusi įtaigiai išreikšti ir įtvirtinti liaudies atmintyje svarbiausius atradimus, sudėtingų siužetų kūrimosi procesuose ėmė netgi dominuoti. Tai, be abejo, prisidėjo, kad įsigalėtų požiūris, jog pasakos yra graži neteisybė. Buvo ir kita priežastis. Atradimai jau tapo visiems savaime suprantama elgesio norma, jų nebereikėjo aiškinti, o naujų visuomenės problemų stebuklinės pasakos nebespėjo atspindėti (jų rasime buitinėse pasakose).

Daugelį dalykų žmonija atranda ne vieną kartą, nes tiesos užsimiršta, o vėliau jų pasigendama. Taip ir pasakų išmintis šiandien dažnai suskamba naujai. Jos mums reikalingos kaip protėvių kultūros palikimas, pasaulio pažinimo palydovės, nes jos ėjo išvien su trečiaisiais broliais, kurie, nepaisydami, kad visuomenės dauguma juos vadino kvailiais, atrasdavo ir skleisdavo naujas tiesas ir elgesio normas. Dabar, kaip ir senų senovėje, pasakas yra drąsos ir ištvermės mokykla, tas gyvasis vanduo – begalinio optimizmo išraiška.

Leave a Comment