Dionizas Poška

Bijotai, kur šiandieną stovi Poškos Baublys, pirmasis lietuvių muziejus, yra viena iš labiausiai lankomų mūsų krašto vietų. Užsukę į Kaltinėnus, žmonės nusilenkia įžymiojo rašytojo palaikams. Beje, jau Poškos amžininkai suprato šios labai šakotos asmenybės — visuomenininko, kultūrininko, mokslininko ir literato — svarbumą lietuvių tautai ir jo antkapyje iškaldino tokį šešiaeilį:

Žinok, ateivi, jog tas kapas yra

Tikro Žemaičio ir garbingo vyro,

Kurs kalbą mūsą ištaisyti troško,

O pats vadinos Dionizas Poška,

Norint kaip Žmogui mirti atsitiko,

Bet šlovė ano ant amžių paliko.

Gyvenimas. Poška gimė 17757 m. (smulkiau data nežinoma), manoma, kad Maldūnuose arba Bardžiuose (dabar Šilalės raj.). Tėvai priklausė smulkiesiems bajorams ir negalėjo girtis dideliais turtais, bet didžiavosi sena kilme. Jie sakė, kad giminės pirmtakui Vizbarui pats didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas dovanojęs žemės sklypą Kaltinėnų apylinkėje su dviem valstiečiais, todėl ir Poška kartais mėgdavo savo raštus pasirašinėti Dionyzy z Wizbora Paszkiewicz.

Poeto tėvas buvo labai energingas ir verslus. Jis už didelius procentus skolindavo pinigus, įkaito teisėmis paimdavo skolininkų dvarus, supirkdavo ir pelningai parduodavo žemės valdas. Taip jiis įsigijo nemažą turtą. Poškos tėvas gerai pasipelnė ir iš vedybų: buvo vedęs net tris kartus, ir kiekviena žmona atsinešė nemažą kraitį. Vien trečioji jam atnešusi brangakmenių, aukso, sidabro ir kitokio turto. Turėdamas šimtą metų, dar buvęs judrus, ūkininkavęs ir su

ulaukęs 112 metų. Tikrai nežinoma, kuri iš trijų žmonų buvusi Dionizo motina. Spėjama, kad pirmoji.

Kur Poška baigė pradžios mokslą, nežinoma. Manoma, kad namuose, kaip ir daugelis bajoraičių. Vėliau mokėsi Kražių jėzuitų kolegijoje. Apie tai galima spręsti iš jo 1824 m. laiško L.Loboikai, kuriame kalbama apie ąžuolinės lentos dovanojimą šiai mokyklai: „.lentą. atiduosiu Kražių mokyklai atminimui, taip pat išreikšti dėkingumui., jog aš esu joje mokęsis”. 1773 m. šią mokyklą uždarius, Poška mokslą turėjo nutraukti. Manoma, kad jis baigė tik tris pirmąsias klases, gal dar buvo pradėjęs ir ketvirtąją. Čia turėjo progos susipažinti su antikiniais rašytojais ir naujausia lenkų literatūra. Išėjęs iš mokyklos, tėvo buvo įkinkytas į ūkio darbus, apie tai jis ir pats sako, jog jaunystę praleidęs „prie sunkumų ir darbų”.

Subrendęs Poška pasirinko tuomet madingą irr pelningą teisininko profesiją. Juridinius mokslus jis išėjo Raseinių aplikantūroje. Aplikantais buvo vadinami prie teismų susispietė gausūs mokiniai, kuriuos pareigūnai už atlyginimą ruošdavo teismo darbui. Poška iš aplikantų greitai prasimušė į valdininkus ir Raseinių teismuose dirbo visokius darbus: pasirašinėjo aktus, antspaudu tvirtino parašus, vedė bylas, rašė teismo dekretus. 1792 m. jis jau teismo raštininkas, kurio žinioje buvo bylų tvarkymas. Raštininko vieta buvo pelninga. Dėl jos seimeliuose kildavo kovos ir muštynės. Poška su trumpomis pertraukomis tas pareigas ėjo ligi pat senatvės. Greitas Poškos iš

škilimas kalba apie veržlumą, energiją, gabumus. Ano meto teismas buvo bajoriška įstaiga. Aplink Pošką čia buvo puošnumas, ceremonialumas. Iš amžininkų liudijimų galima spręsti, kad teismo valdininkai salėje sėdėję su „kontušais”, brangiomis „futromis”, „šoblėmis”, daugelis nusipudravę. Teismas būsimajam rašytojui buvo gera gyvenimo mokykla, kur jis matė bajorų tarpusavio intrigas bei priešiškumą tarp valdančiųjų sluoksnių ir liaudies.

Poška buvo paveldėjęs iš tėvo verslumą. Jis, kaip ir tėvas, už procentus skolino pinigus, įkaito teisėmis nuomojo ūkius, pirko ir pelningai pardavinėjo valdas. Sudarinėjant jam tuos sandėrius, labai pravertė teisininko tarnyba. Iš smulkaus bajoro jis veikiai prasimušė ligi vidutinio dvarininko, 1790 m. įsigijo apie 480 ha ūkį. Išlikusiame žemės plane Poškos ranka rūpestingai sužymėti ąžuolynai, krūmai, dirvos, lankos, valstiečių sodybos, visa poeto aplinka. Poška vedė Uršulę Sasnauskaitę, gerą ir protingą moterį. Jie jaukiai įsikūrė Bardžiuose ir darniai gyveno. Apie tai kalba ir dvieilis Baublio lubose. Iš savo dvarelio jis važinėjo į Raseinius, į tarnybą. Poška mėgo parką, globojo medžius. Juos sodindavo svarbesniems įvykiams, reikšmingesnėms šeimos datoms pažymėti. Taip jo parkas, vadinamas darželiu, tapo savotiška kronika. Pati sodyba buvo labai gražioje vietoje, ant kalnelio, Pelos kilpoje. Šiek tiek žemiau upelis buvo užtvenktas ir ant jo pastatytas vandens malūnas. Nuo kalnelio žiūrint, buvo matyti gražus, banguojantis Žemaitijos reljefas.

Poškos dvarelis nebuvo atitrūkęs nuo pa

asaulio, ir jį sukrėsdavo įvairūs įvykiai. Poška ,,Mano darželyje” rašo, kad per Prūsijos karą 1807 m. jis turėjęs „didį išgąstį” ir kartu drebėjęs su troba. Poškos dvarelį 1812 m. rudenį nusiaubė besitraukianti Napoleono kariuomenė. Apie tai jis pats rašo: ,,.tūkstančiai Prūsų kariuomenės užplūdo mano namus. Komendantas mandagiai paprašė, kad kareiviams duočiau po taurelę ,,šnapso”. Liepiau duoti nors ir po dvi, bet jie, užkandžio ieškodami, kamarą, ledainę ir svirną patys atplėšė, visokias ūkio atsargas paėmė, taip pat arklius iš arklidės, karves bei jaučius ir avis iš ganyklos, ir ne tik dvaro, bet ir kaimo gyventojų pagrobė ir niekuo dėto gyventojo ūkį sugriovė”.

Poška buvo aktyvus Raseinių apskrities bajorų seimelio narys. Pritardamas pažangioms reformoms bei idėjoms, jis prisiekė 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai. 1793 m. Poška rinko žemaičių atstovus į paskutinį Lenkijos ir Lietuvos seimą, kuris posėdžiavo Gardine. Apie bajorų vaidus savo laiške jis taip sako: „Kas liečia šių metų seimelius, nėra nieko įdomaus, nebent tik tai, kad buvusio Tverų tijūno. vyresnysis sūnus. privačiuose partijų vaiduose iššaukė į dvikovą. Karšuvos pulkininką.” Kitame laiške rašo, kad „Goštautas, kelyje Chlevinskio pavytas ir du kartus iš šautuvo sužeistas, gindamasis” nukovęs savo priešininką. Poškai irgi tekdavo pakelti antpuolius. O kartais ir jis pats tokius antpuolius organizuodavo. Viename dokumente sakoma, kad Poškos pasiųsti vyrai už

žpuolę kažkokio Dolengos dvarą, sugriovę gyvenamąjį namą, svirnelį, išardę tvoras ir vartus, pagrobę Martyną Vaitkų, 16 raguočių, 2 arklius ir visokios smulkmės. Nemaža nerimo jam kėlė įtempti santykiai su broliais, kurie pavydėjo poetui turtingo gyvenimo. Poška, matyt, bijodamas, kad, jam mirus, giminės neskriaustų žmonos, rūpestingai surašė testamentą. Bet pasinaudoti žmonai tuo testamentu neteko, nes ji gyvenimą baigė pirma. Poška mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bardžiuose.

Autobiografiniai kūrybos elementai. Poetas savo autocharakteristiką yra pateikęs „Gromatoje pas Tadeušą Cackį”. Čia jis sakosi, kad esąs „luošas” ir senas, kad sunku esą „ant senatvės toli nusivilkti”. „Mano darželyje” pasakojasi, kad, „užūksmy” sėdėdamas „ant sosto velėnų”, knygelę skaitąs ar pypkę deginąs, jam linksma esą, „kad lakštingals gysta”. Korespondencijoje juokaudamas užsimena apie savo literatūrinių pomėgiavimų laikotarpius:

Pavasarį savo eiles sugalvoju,

Vasarop užrašau, apdoroju,

Rudeniop jas braukau, taisinėju,

O peržiem prakurom sunaudoju.

(A. Žukausko vertimas)

Sentencijose poetas kalba apie kultūrinę veiklą, apie savo Baublį ir rašomą žodyną:

Darant tą žodininką daug darbo turėjau —

Pats savo ranka rašiau ir perrašinėjau.

Kultūrinė veikla. Poška domėjosi etnografija, archeologija, kasinėjo piliakalnius, rinko senienas ir įsteigė pirmąjį lietuvių etnografinį muziejų — Baublį, kuris labai išgarsino rašytoją. Muziejus buvo originalus, įkurtas ąžuolo, žmonių vadinamo Baubliu, kamiene. Ąžuolas buvo nukirstas 1812 m. kovo mėn. Namelio įrengimą aprašo pats Poška. „.Dar 1811 metais [ąžuolas] buvo su lapais, bet lapai buvo tokie mažyčiai, jog nė pusės paprastų ąžuolo lapų dydžio nebeturėjo, ir tie patys buvo silpni ir lyg apvytę, o daugiau nei pusė šakų buvo jau nudžiūvusių. Vis dėlto aš neketinau ir nedrįsau jo kirsti, nes tokį didį veteraną, kurį amžiai gerbė, gerbiau ir aš. Bet, jo nelaimei, lapės po šaknimis olas išsikasė ir čia sau būstinę įsitaisė. Mano kaimyno berniokas, medžiotojas, įsigeidė, uždegęs šiaudus, lapes dūmais išbaidyti ir Baublio vos nesudegino. Laimė, kad tai atsitiko dienos metu, tai, pastebėjus dūmus ir ugnį, gaisras buvo užgesintas. Tad aš, pabūgęs, kad vėl toks pat likimas jo kada neištiktų ir koks nors piemuo nesudegintų . ąžuolą nukirsdinau.” Poška kartu su vyskupu J.Giedraičiu suskaičiavo rieves ir nustatė, kad medis turėjęs 1000 metų. Nukirsto ąžuolo buvo atpjautas drūtgalis, čia pat išskobtas jo vidus ir ant rąstų parritintas į sodybą. Baublio drūtgalį ritinę 40 vyrų visą dieną, nes iš Vyšniakalnio, ant kurio augęs medis, ligi Poškos sodybos buvo apie kilometrą kelio. Baublys buvo pastatytas per keliolika žingsnių nuo gyvenamojo namo kaip pavėsinė po ąžuolu. Baublio viduje, virš durų, Poška lietuviškai užrašė jo biografiją:

Bardžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,

Parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu;

Tikras vards mano Baublys, dievu garbints buvau,

Nuteriojęs tėvystę, suvytau, sudžiūvau.

Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,

O dabar many gyven Dionizas Poškas.

Baublio sienas puošė keliasdešimt rašytojų ir valstybės veikėjų portretų bei mitologinių būtybių piešinių. Minimi tokie portretai, kaip T.Kosciuškos, A.Čartoryskio, Homero, Vergilijaus, S.Monteskjė, M.Koperniko, M.Sarbievijaus, I.Krasickio, A.Naruševičiaus, J.Niemcevičiaus, F.Karpinskio, M.Liuterio, J.Kalvino, F.Voltero ir kt. Palubėje ant lentynų buvusi sudėta bibliotekėlė. Baublio eksponatus sudarę šarvai, šalmai, pakakliniai, antpetiniai, pirštinės, kardai, kovos kirviai, saidokai, strėlės, ietys, numizmatika — visi tie daiktai, kuriuos Poška „kaip darbšti skruzdėlė per savo amžių” surinko.

Poškos muziejus greitai išpopuliarėjo. Apie jį rašė Vilniaus ir Varšuvos spauda — vieni gyrė, kiti peikė, ir tai dar labiau išgarsino rašytoją ir jo Baublį. Muziejus buvo gausiai lankomas. Amžininkai prisimena, kad Poška lankytojus sutikdavęs svetingai: pasakodavęs apie kiekvieną smulkmeną ir atkurdavęs senovės dvasią, kurią pajusdavę muziejaus lankytojai. Tuos, kurie iš Baublio rinkinių šaipėsi, Poška palydėdavęs piktomis epigramomis. Jis pasakoja: kartą atsilankiusios ponios, „iš tokių, kokias „grandesomis” vadiname, ir, nematydamos toje mano kolekcijoje nei ant portretų rėmų, nei ant kitų daiktų aukso bei sidabro blizgesio ir kitokių cackių, bet tik kone kiaurai surūdijusius šarvus [.], ėmė ir prie manęs kabinėtis: „Kodėl neliepi tų gelžgalių nuvalyti? Juk nuo rūdžių ir purvo kvapas negeras. Kodėl portretų rėmai tokie prasti? Kodėl knygų apdarai tokie skurdūs?” ir t.t., ir t.t. Aš, į visa tai atsakęs tylėjimu, išėjau. Tada, vienos pasilikusios, ėmė balsu kvatotis. Kai jos išvažiavo, aš, užsidegęs teisinga rūstybe. ant durų iš kiemo pusės užrašiau:

Vaistinė proto yra po tuo stogu,

Gal palinksminti su nuomone žmogų,

Išmintingas ir mokytas atras ką matyti,

Bet jau durnius ateis — netur ką daryti.

Baublį pagarbiai įamžino A.Mickevičius „Pone Tade” tokiomis eilutėmis:

Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas

Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?

Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo.

(V. Mykolaičio-Putino vertimas)

Pats Poška Baublį labai mėgo. Tai rodo ir šie žodžiai: „.kada tik užeidavau į savo mylimą Baublį, visada pasikeisdavo mano nuotaika, ir aš nors laikinai užmiršdavau liūdesį. Negalėdamas nuslėpti savo širdyje dėkingumo Baubliui, parašiau:

O ąžuole mielas, brangus tik tu vienas,

Už rūmus mielesnės man tavosios sienos,

Tu — liūdesio valandą mano paguoda,

Tik tavo pastogė man atvangą duoda.

(A. Žukausko vertimas)

Dalį Baublio radinių Poška atidavė Kražių gimnazijai, dalį profesoriui I.Loboikai. Poškai mirus, Baublys ilgą laiką buvo menkai prižiūrimas. Daugelis jo senienų žuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš Baublio rinkinio yra išlikę ir šiandieną eksponuojami keli šarvų fragmentai, akmeniniai ir metaliniai patrankų sviediniai, keletas mamuto kaulų. Ant Baublio durų tebėra restauruoti Poškos eilėraščių įrašai.

Baublys lietuvių kultūros istorijoje užima reikšmingą vietą. Tai buvo pirmasis Lietuvoje plačiajai visuomenei prieinamas kraštotyros muziejus. Jis kėlė susidomėjimą Lietuvos praeitimi bei liaudies dvasine kultūra, padarė lietuvių muziejininkystės pradžią..

Poška propagavo mokslą, švietimą. Jis palaikė glaudžius ryšius su Kražių mokykla, jai dovanojo knygų ir šiaip mokslo priemonių, rėmė kitas mokslo įstaigas. Štai jis pats mini, kad 20 eksponatų, rastų Papilės piliakalnyje, nusiuntęs Gardino kabinetui, o 40, labai “prašomas T.Čackio,— Kremeneco gimnazijai. Testamentu įpareigojo profesorių I.Loboiką jam pasiųstus Baublio senienų rinkinius perduoti universitetui.

Rašytojas rūpinosi liaudies švietimu. „Kaimiečio artojo mąstymuose” ragino parašyti Lietuvos istoriją, tinkančią „jaunimui mokytis parapinėse mokyklose”. Pasirodžius Kaj.Nezabitauskio elementoriui „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų.”, jis karštai dėkojo autoriui. „Už išleistą (o man atsiųstą) puikų elementorių,— rašoma laiške,— priklauso nemirtinga visų tautiečių padėka, nes jis, be pataikavimo kalbant, tikrai puikus: jo ir stilius, kaip kaimiečiams, visai tinkamas, suprantamas ir į širdį prašnekąs.” Laiške I.Loboikai, dėkodamas už Nezabitauskio knygelę lietuvių kalba apie bites, vėl pažymi, kad ji „gali būti naudinga mūsų kaimiečiams artojams Lietuvoje ir Žemaičiuose”. Taigi Poška buvo plačių kultūrinių interesų žmogus, rūpinosi savo krašto reikalais ir palaikė ryšius su daugeliu veikėjų.

Moksliniai ir literatūriniai ryšiai. Poška palaikė ryšius su universiteto mokslininkais. J.Lelevelis, rinkdamas medžiagą Lietuvos istorijai, susirašinėjo su Poška. I.Onacevičius gyrė Pošką už domėjimąsi savo krašto istorija. Artima draugystė jį siejo su I.Loboika, kuris bent du kartus lankėsi Bardžiuose, paskui Vilniaus spaudoje aprašė Baublį. Profesoriaus paragintas, Poška gana smulkiai aprašė savo muziejaus rinkinius to meto spaudoje. Jis susirašinėjo su Lietuvos teisės istoriku T.Čackiu, jarn dedikavo poetinį laišką, dovanojo dalį savo rinkinių.

Poška palaikė ryšius su rusų mokslininkais. Jis pateikė žinių apie lietuvių tautą rusų akademikui, etnografui, statistikui P. Kepenui. Šis, remdamasis Poškos jam atsiųstu straipsniu, studijoje „Apie lietuvių tautos kilmę, kalbą ir literatūrą” paminėjo lietuvių gyvenamąsias vietas ir žinomesnius lietuviškus raštus. Kitam rusų etnografui N.Rumiancevui Poška pasiuntė dalį savo rinkinių ir susilaukė palankaus įvertinimo. Šie moksliniai ryšiai byloja .apie Poškos autoritetą.

Dar platesni buvo Poškos literatūriniai ryšiai. S.Stanevičiaus pasakėčių leidėjas knygos pratarmėje Pošką vadina garbingu ir garsiu „per visus Žemaičius” vyru. Daugelis amžininkų jam siųsdavo pataisyti savo kūrinius ar vertimus. J.Giedraitis prašė pataisyti vertimą iš T.Taso poezijos. S.Valiūnas į jį kreipėsi eiliuotu laišku, gyrė už tai, kad gelbstįs nuo prapulties „žemaičių liežuvį”, kad tikrą kalbą žemaičio pažįstąs ir ne kartą savo kaimynams parodęs, „kur tikri mūsų žemės, o kur vogti žodžiai”. S.Stanevičius rašė Poškai laiškus ir prašė padaryti įvairių literatūrinių darbų. Gamtininkas, pirmosios lietuviškos geografijos autorius, poetas J.Pabrėža gyrė Pošką už rūpinimąsi lietuvių kalba. J.Šimkevičius, „sėdėdamas ant Danijos karalystės krašto”, dedikavo Poškai poetinį laišką, aukštino jo talentą, gyrė už meilę savo kalbai. S.Daukantas įamžino Pošką „Darbuose”, vadindamas jį garbingu dainiumi ir pirmuoju rašytoju žemaičių kalba. J.Pliateris prašė Poškos patarimų, kaip rašyti lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną. Poška artimai draugavo su universiteto studentu Kaj.Nezabitauskiu, jį vadino kaimynu, tautiečiu ir bičiuliu, recenzavo ir labai teigiamai vertino jo leidinius. Kaj.Nezabitauskis aprašė Baublio rinkinius laikraštyje „Dziennik Wilenski”, išspausdino Poškos „Kaimiečio artojo mąstymus”.

Šubravcai ir Poška. Lietuvių nacionalinės kultūros reiškinius šubravcai traktavo neigiamai, šaipėsi iš lietuvių kultūros darbininkų. Jie savo satyrose piktu žodžiu minėjo ir Poškos Baublį. Rašinyje keistu tariamai lietuvišku pavadinimu „Apie iškalbą.” rašė, kad Baublys esąs prikrautas ligi pat lubų statinių, kuriose laikomi seni lietuviški raštai. O statines vietoj spintų muziejaus savininkas laikąs todėl, kad norįs pripratinti savo tautiečius žemaičius vartyti mokslinius rankraščius, nes jie jau yra įpratę žvilgčioti į statines, ieškodami nusiraminimo. Kitoje satyroje „Naujausioji kelionė į Babiloną” Poška vadinamas ponu „Gerk Alaus” ir pasakojama, kaip šis ponas nuvykęs į Babiloną, radęs medinį žemaičių šaukštą, su kuriuo valgęs garsųjį savo šiupinį, parvežęs jį tėvynėn ir padovanojęs Baubliui.

Iš muziejaus buvo šaipomasi ir kitokiais būdais, pvz., buvo spausdinami pamfletai, kuriuos šubravcai vadino lietuviškų raštų, laikomų Baublyje, vertimais. Šie rašiniai taip pat išjuokė ir K.Bogušo keltą mintį, kad lietuviai galėję turėti savo raštą ir literatūrą. Be to, satyrose buvo tyčiojamasi iš patriotiškai nusiteikusių Žemaičių bajorų. Poška savo laiškuose sakosi norėjęs atsakyti šubravcams, bet paklausęs lenkų poeto Naruševičiaus patarimo, kuris savo kritikams taip atsakęs:

Jei Katonas, Maronas, Ciceronas peiktų,

Gal tada susigėsti ar supykti reiktų;

Bet kai pusgalviai ims paskvilius rašinėti,—

Tris valandas leidžiu kasdien jiems plepėti.

(A. Žukausko vertimas)

Muziejaus gerbėjai parašė eilėraštį „Baublio apgynimas”, kuriame piktinamasi, kad šubravcai lietuvių senienų šventovę apskelbę girtuoklių būstu. Poška gerbiąs kitus ir savo garbę saugąs. Jeigu kas iš blogo papratimo jam duriąs peiliu, tai galima esą ramiai atsakyti, kad varnos karkiančios nuo pasaulio pradžios.

Šubravcų Baublio satyros rodo lenkų kultūros veikėjų priešišką nusiteikimą prieš lietuvių kultūrą. Žemaičių bajorai tas satyras laikė ne asmeniniu Poškos įžeidimu, o lietuvių nacionalinės kultūros niekinimu.

Mokslinė veikla. Rūpinimasis Lietuvos istorija ir lietuvių kalba. Visa Poškos mokslinė veikla buvo susijusi su Lietuvos istorija ir lietuvių kalbos tyrinėjimu bei puoselėjimu. Jis rūpinosi lietuvių tautos istorijos rašymu. Kritiškai vertindamas svetimtaučių ir ypač dvasininkų tendencingai parašytus Lietuvos istorijos veikalus, ragino to darbo imtis pasauliečius mokslininkus. „ .Kas parašys mūsų Lietuvos istoriją, — sakė Poška, — tai ne veltui bus jo darbas, nes, pirmiausia, savo doroje širdyje ras pasitenkinimą, kad pasidarbavo lietuvių tautai, kurios žemėje gyvena, antra, tautiečiai, kuriems miela tėvynė ir tautiškumas, laimins motiną, kuri pagimdė tokį žymų žmogų, o jo vardą įamžins”. Lietuviams kelią praskynę šioje srityje K.Bogušas ir J.Lelevelis. „ .Abu, — rašė Poška, — savo didžius talentus, gausias žinias ir didelį literatūros pažinimą parodė ir Lietuvos istorijai tarsi kertinius akmenis padėjo.”

Pats Poška rinko istorinę medžiagą ir parašė istorinių darbų lenkų kalba: „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją bei jos kalbą”, „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose”. Rašydamas tas studijas, naudojosi M.Strijkovskio, A.Kojelavičiaus-Vijūko, J.Lelevelio, K.Bogušo veikalais, rankraštiniais darbais, archyviniais dokumentais ir gyvenimo faktais. „Kaimiečio artojo mąstymuose” bandoma aprašyti lietuvių tautos kilmę, lietuvių gimines, jų gyvenamąsias vietas, Lietuvos kunigaikščius ir senąją kultūrą. Poška įrodinėjo, kad lietuvių giminės sudariusios vieną galingą herulų tauta. Herulai yra senovės germanų giminė ir su mūsų protėviais nieko bendro neturi. Bet Poškos laikais kai kas manė, kad herulai esą giminingi su aisčių ir baltų tautomis. Mitologinį Palemoną Poška laikė visų mūsų kunigaikščių pirmtaku. Remdamasis geografiniais, kalbiniais, mitologiniais ir net istoriniais duomenimis, Poška stengėsi suderinti palemoniškąją ir heruliškąją lietuvių tautos kilmės teoriją. Pirmuoju atveju stengėsi savo tautos kilmę susieti su antika, iškelti lietuvių giminių senumą ir garbingumą, antruoju — parodyti, kad lietuvių giminės sudariusios vieną galingą tautą, kad jos turėjusios vieną lietuvių kalbą, vienodus papročius, lietuvišką raštą ir seną kultūrą. Lietuvių kultūros senumas įrodinėjamas ir rašinyje „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose”, kuriame lietuvių mitologijos ištakų ieškoma antikinėje Graikijoje. Lietuvos praeitį Poška vertino romantiko idealisto akimis. Bet jis pateikė vertingų etnografinių ir archeologinių aprašymų, duomenų apie žemaičių senkapius, laidojimo būdą, tiksliai apibūdino žemaičių „numą”. Poškos istoriniai rašiniai skatino domėtis Lietuvos praeitimi.

Poška daug dėmesio skyrė lietuvių kalbos puoselėjimui ir propagavimui, pats stengėsi gerai mokėti gimtąją kalbą. „Aš, kaimietis artojas ir grynas žemaitis, — rašė jis „Kaimiečio artojo mąstymuose,” — eidamas savo protėvių keliu, pirmiausia stengiausi pažinti ir išmokti, nors ir ne klasiškai, savo gimtąją lietuvių kalbą.” Laiške J.Giedraičiui rašė, kad norįs darbuotis „ant paaukštinimo mūsų kalbos skaistybės”. Jis rūpinosi sukurti bendrinę lietuvių kalbą, įrodinėjo, kad geriausia lietuvių tarmė, išlaikiusi gryniausią kalbą, yra Viduklės. Poška pageidavo, kad Vilniaus universitetas iš žmonių, jaučiančių lietuvių kalbos dvasią, sudarytų Kražiuose komitetą, kuris svarstytų bendrinės kalbos klausimą. Svarbiausias Poškos kalbinis darbas yra lietuvių – lenkų – lotynų kalbų dviejų tomų žodynas (Slownik języka Litewskiego, Polskiego i Lacinskiego), pradėtas rašyti 1825 m. ir nebaigtas. Antrasis tomas baigiasi žodžiu „sianie” („sėjonė”). Žodyno lenkišką dalį ir daugelį frazeologinių iliustracijų Poška ėmė iš S.Lindės lenkų kalbos žodyno („Slownik języka Polskiego”, 1807 – 1814). Lietuviškus žodžius jis rinko iš gyvosios kalbos ir spausdintų šaltinių: L.Rėzos psalmyno, K.Sirvydo ir K.Milkaus žodynų, J.Giedraičio „Naujojo testamento” vertimo, Kaj.Nezabitauskio elementoriaus. Rašydamas žodyną, Poška stengėsi kurti tautos bendrinę kalbą, tinkančią ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Apie tai jis pats viename dvieilyje sakė, kad rašąs „žodininką ir dėl žemaičio, ir lietuvininko”.

Amžininkai Poškos žodyną gerai vertino. L.Jucevičius rašė, kad „svarbiausias jo darbas yra Lietuvių kalbos žodynas; tai milžiniškas veikalas”. Tą veikalą gyrė ir S.Valiūnas jau minėtame poetiniame laiške.

Žodynas yra reikšmingas ir literatūriniu atžvilgiu. Jame žodžių reikšmė ir vartosena iliustruojama eiliuotomis epigramomis, sentencijomis, priežodžiais, ištraukomis iš literatūros kurinių. Dalį frazeologijos sudaro vertimai ar sekimai iš įvairių lenkų autorių, bet nemaža pavyzdžių sukūrė ir pats Poška.

Epigramos. Poškos epigramos kelia socialinius arba moralinius klausimus. Socialinėse epigramose poetas mėgsta kalbėti valstiečio vardu:

Kaip mano vaiks išmintings, nėr jam antro lygaus!

Sakau: „Tūptelėk ponui!”— jis jam rodo špygą.

„Žinau seniai, jog gimiau aš iš mužikėlio

Ir jog per mano darbus stoviu ant to kelio,

Bet ir tą teisiai žinau — be jokios užgaulės,—

Jog mano vietoj gimęs ganytumei kiaules”.

Valstiečio vardu poetas reiškia ir abejingumą religijai („Tepliotojas”, „Vyskupas ir mužikas”). Epigramoje „Tepliotojas” mužikėlis, matydamas tapytoją, piešiantį dievą ir laikantį rankose perkūnus, naiviai klausia:

„Abidvi rankos perkūnus užlaiko —

Kuomi gi glostys mane, savo vaiką?”

Epigramoje „Vyskupas ir mužikas” valstietis „stov su kepure ir jos nejudina”, šventinant vyskupui žmones. Kai vyskupas ima barti valstietį, šis atsako:

.„Jo mylista, juk veltui supyko;

Jei tavo ženklinimai stiprią galią turi,

Tai gal pereiti kiaurai per mano kepurę”.

Poetas epigramose smerkia bajorų žiaurumą ir juos įspėja:

Dievs tur kerštą ant jūsų, ir ponai, ir ponios,

Kurie vargin artimą ir be kalčios žmones.

Netikėtu kontrastingų poelgių gretinimu Poška išjuokia apsimestą jautrumą:

Kada kas piaun vištytį, alpsti, merki akį,

O vargdienius mužikus kasdien rykštėmis plaki.

Nuskurdusios bajorijos pasipūtimas, didžiavimasis savo kilme per dantį traukiamas šnekamosios kalbos intonacijomis:

Kunigaikščiu vadinos mano tėvs ir dėdė,

Bet anų kepurėles utėlės suėdė.

Arba:

Sugrįžo iš Paryžiaus daug matęs, daug žinąs,

Bet užmiršo, kaip barščiai lenkiškai vadinas.

Epigramose poetas šaiposi ir pats iš savęs:

Rašant tą žodininką, aš Lindę sekiojau,

Tolygiai kaip beždžionė žmogų pamėtojau.

Sentencijos. Sentencijose keliami socialiniai, moraliniai ir nacionaliniai klausimai. Raiškos požiūriu jos ne tokios įvairios kaip epigramos. Tai dažniausiai konstatavimas, pamokymas, apibendrinimas. Bet ir čia poetas randa savitų būdų, pvz., aliteracija akcentuojamas liaudies vargas:

Vargdienis vergas, varguose suvargintas, vargintinai vargstant verkia.

Vaizdingai metaforizuojami baudžiauninkų mokesčių vargai:

Po mažą tėviškėle didis vargas lando,

Nesang štropos pagalvių užtūpė ant sprando.

Štai kaip raiškiai poetas piešia skurdžią valstiečio buitį:

Vargdienio apdars taip buvo darytas:

Lops ant lopo, ir tas lops lopu užlopytas.

Antitezėmis eina ponų nerūpestingas ir valstiečių beviltiškas gyvenimas:

Ponai dėl ko rūpinas, ir patys nežino;

Mužiks tikrus rūpesnius arielkoj skandina.

Liaudies šnekamosios kalbos palyginimais Poška kelia feodalinių įstatymų neteisingumą:

Įstatymas, jei tamsus, neaiškus, sumęstas,

Tai kaipo tamsioj girioj vortinklės paspęstos:

Dykūns bimbals parsimuš, savo giesmę dainuos,

O darbingos bitelės sparnelius supainios.

Originalus, demokratiškas šioje sentencijoje yra ponijos alegorizavimas dykūnu bimbalu, o liaudies — darbinga bitele.

Moralinio pobūdžio sentencijos, smerkiančios tinginystę, bailumą, suktumą, egoizmą, savo apibendrinamąja reikšme primena liaudies išmintį:

Kursai tingi būt darbingu,

Tas jau nebus išmintingu.

Kurs nežino, kaip tylėti,

Tasai nemok ir kalbėti.

Žmogau! Jei tu iš širdies išvarysi baimę,

Tuomet būsi aukštesnis už pačią nelaimę.

Sentencijos, kuriose kalbama apie patriotizmą, skamba kaip priesakai:

Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą,

Nes prigimto liežuvio nemokėti gėda.

Lietuviai ir žemaičiai, ar galvijai esme?

Argi tėviškos kalbos niekad nebmokėsme?

Poškos sentencijų įtaigumą didina ir tai, kad jose aiškiai jauti paties poeto ideologiją, jo pasaulėjautą ir asmenybę.

Literatūriniai laiškai. Literatūriniai laiškai XIX a. pradžioje buvo gana populiarūs. Nors tie laiškai adresuoti konkretiems asmenims, bet iš tikrųjų jie buvo rašomi platesnei visuomenei. Kadangi tada nebuvo kur spausdinti kūrinių, tai daugelis kultūros dalykų buvo svarstoma literatūriniuose laiškuose. Yra išlikę 5 Poškos laiškai, kuriuose atsispindi to meto literatūriniai ryšiai, kultūriniai interesai, literatūrinės kalbos kūrimo klausimai bei paties autoriaus asmenybė. Laiške J.A.Giedraičiui, pavadintame ,,Šviesiai skaistus kunigaikšti geradėji”, Poška, humoristiškai save lygindamas su siuvėju, praneša, kad sutinkąs pataisyti Giedraičio atsiųstą T.Taso pastoralinės dramos „Aminta” vertimo fragmentą „Kupidynas piemenų rūbuose”. Vertimas vadinamas puikiai parėdytu, maloniu bei gražiu vaikeliu ir aiškinama, kaip jis bus taisomas:

Naujo rūbo nedirbsiu, seną pataisysiu.

Bet rūbas kaip sermėga, taip bus padarytas —

Lops ant lopo, ir tas lops lopu užlopytas.

Laiške „Pas Ksaverą Bogušą. ir Jokimą Lelevelį.” reiškiami patriotiniai jausmai, džiaugiamasi, kad yra mokslininkų, kurie domisi Lietuvos istorija, jaudinamasi dėl lietuvių nutautėjimo. Čia su pakilimu aukštinami K.Bogušo ir J.Lelevelio veikalai, raginama iš jų mokytis:

Dabarčion linksmas esmi, kiekviens gal žinoti,

Ir neveikiai toks džiaugsmas širdingas gal būti,

Nes nuo savo kaimyno šiandien apturėjau

Knygas suvisu tokias, kokių aš norėjau.

———————————————————–

Pažinkite, jums sakau, nes prider pažinti

Ir visados jų vardą reikia mums atminti —

Tarpe mokytų žmonių mokslo draugininkus

Ir tarpe išmintingų didžius raštininkus.

K.Bogušą ir J.Lelevelį Poška vadina mokytojais, už teisingą mokslą vainikuoja jų galvas ir laiško pabaigoje sušunka: ,,.ne veltui gimėt”.

„Gromatoje pas Tadeušą Čackį” aukštinami lenkų visuomenės veikėjo, švietėjo ir istoriko T.Čackio veikalai „Apie lietuvių ir lenkų teises.”, „Ar romėnų teisė buvo lietuvių ir lenkų teisės pamatas”, kuriuose pateikiama daug žinių iš Lietuvos praeities ir kurie davė pradžią Lietuvos teisės istorijos moksliniams tyrinėjimams. Poška giria T.Čackį už gerą širdį ir sakosi, kad, skaitydamas tas „knygas išmintingas”, širdingai dūsavęs. Už „meilę tėviškės ir žmonių” autorius kaip tik ir norėjęs atsilyginti „širdies doniu” — parašyti lietuvišką raštą. Girdamas T.Čackį už meilę Lietuvos istorijai ir lietuvių kalbai, poetas piktinasi tais, kurie „liežuviu prigimtu” kalbėt gėdis, „svečiopai jau ževerno”, „didžiai juokias iš kalbos tėviškos ir nenori girdėti mūsų lietuviškos”.

Laiške kalbama apie K.Sirvydo žodyną. Poška, sužinojęs, kad T.Čackis norėtų turėti tą veikalą, sakosi, kad jo atiduoti negalįs, nes jam pačiam paskolinęs J.Giedraitis, gaudamas bajoraičio žodį. Grąžinsiąs tą veikalą tik tuomet, kai aptingsiąs rašyti. Laiške primenama, kad „tų knygų nedaug yr: visos jau išžuvo”.

Kūrinyje atsispindi ir asmeninis Poškos gyvenimas. Kalbama apie senatvę ir luošumą, apie slegiančius mokesčius, apie keliones į „pakalnę Papilės” rinkti „daiktų akmeningų”, apie tai, kaip tuos rinkinius išvilioję iš jo „meilininkai”.

Laiškas „Pas Leoną Uvainį.” įdomus tuo, kad čia randame šio lietuvių kultūros veikėjo charakteristiką. Adresatas vadinamas mokytu, išmintingu, sugebančiu skirti tai, kas didu, ir tai, kas menka. Jis lyginamas su uola, atidaužančia marių vilnis, su šimtamečiu ąžuolu, kuris stovi nepajudinamas ir vėjo nepalaužiamas.

Mažiausiai visuomeninių motyvų yra sveikinamajame eilėraštyje „Pas jo mylistą dauggalį Mykolą Zaleskį.” Mykolas Zaleskis buvo stambus Raseinių apskrities dvarininkas, Šventų seniūnas, dalyvavęs politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Poška viename laiške primena, kad M.Zaleskis Seredžiuje, ant Palemono kalno, pastatęs akmens paminklą ir apsodinęs topoliais. Eilėraštis, skirtas M.Zaleskiui, įdomus savo stilistine raiška. Poška čia vartoja daug antikinės mitologijos įvaizdžių. Jis save priešpriešina tiems dainiams, kurie, užsėdę „ant Pegaso šauniojo”, skrenda „kalnop Olimpo. per akmenis”, krauna „ant galvų vainikus ir žiedus” ir geria „Kastaliaus vandenis”. Kaip matome, suminimos visos graikų mitologijos realijos, žyminčios poetinę kūrybą: Pegasas, sparnuotas žirgas, — poetų įkvėpimo nešėjas, Olimpas, aukščiausias Graikijos kalnas, — dievų buveinė, Kastalius — Apolonui ir mūzoms skirtas šaltinis prie Parnaso. Savo eiles, skirtas adresatui, vadindamas „Merkuro giesme Mykolui”, poetas netiesiogiai pasako, kad M.Zaleskį norįs pagerbti iškalbingomis eilėmis (Merkurijus — kelionių, prekybos ir iškalbos dievas).

Poškos literatūriniai laiškai įdomūs kaip būdingesni šio žanro pavyzdžiai. Juose keliami visuomeniniai, kultūriniai ir literatūriniai klausiniai. Laiškams būdingas poeto nuoširdumas ir šiurkštokas humoras. Laiškai nepasižymi meniškumu.

Eilėraščiai. Didesnę idėjinę ir meninę vertę turi Poškos eilėraščiai „Mano darželis”, „Kitą kartą ne taip buvo”, „Gerardas Ruda”. „Mano darželis” yra autobiografinio pobūdžio eilėraštis, kuriame poetas aprašo parką, vadinamą darželiu, atskleidžia kai kuriuos savo gyvenimo faktus. Vadinamąjį darželį poetas aprašinėja tiksliai, pažymi, kiek kur žingsnių platumo ir ilgumo buvo, išskaičiuoja, kokie augalai, krūmai, medžiai augo. Apskaičiavimai apskaičiavimais, o ten, kur išryškėja poeto santykis su gamta, kur poetas veda paraleles tarp medžių ir savo paties gyvenimo, jau skamba jausmingiau ir įtaigiau. Idiliškai nuteikia eilutės, kuriose pasakojama, kaip poetas leidžiąs laiką savo darželyje:

O aš, užūksmy sėdint ant sosto velėnų,

Arba knygelę skaitau, ar pypkę deginu,

Ar pokaity, po galvos pasidėjęs knygą,

Ką norint bedūmodams, did skaniai užmingu;

Ar kartais, kada ateis prietelius, susiedas,

Sėdint rokuojam savo visus vargus, bėdas.

O pirmu žodžiu sakant, valandos nelaukiam,

Šalto alaus indelį, ir gerą, ištraukiam.

Su švelniu humoru pasakojama apie klevą:

Toliaus yr klevas, mano ranka pasodintas,

Dabar jau pusklėbinis, per mane augintas;

Ant atminties sodinau tuos metus ties troba,

Jauną pačią parvedęs — o dabar jau boba.

Tiek metų klevas turi, kiek mudu gyvenom,

Klevas dabar yra jaunas, o mudu pasenom.

Tikt jo žiemą, vasarą regyklai kitoki,

O mūsų širdies meilė visados vienokia.

Poškos „Mano darželis” yra vienas pirmųjų XIX a. pirmosios pusės lietuvių gamtinės poezijos pavyzdžių.

Visai kitokio pobūdžio yra ilgokas eilėraštis „Kitą kartą ne taip buvo”. Jame vyrauja didaktizmas. Pašiepdamas savo laiko moralines ydas, poetas kritiškai atsiliepia apie dvasininkiją ir teismus, kuriuose pinigų prašą, visur liepią mokėti, „o teisybės ne visur ir nedaug regėti”. Šis kūrinėlis įdomus ir tuo, kad jame gerai atsispindi Poškos santykis su feodaline visuomene, jo blaivus ir kritiškas požiūris į valdančiųjų sluoksnių moralę.

„Gerardą Rudą” Poška pavadino sena istorine žemaičių daina. Herardas Ruda, kryžiuočių vadas, 1320 m. žemaičiams sumušus kryžiuočių kariuomenę ties Varniais, buvęs dievų garbei gyvas sudegintas su žirgu. Eilėraštyje pasakojama apie kryžiuočių veržimąsi į Žemaitiją, apie tai, kaip jie, įsiveržę į „patį vidų Žemaičių, Varnių apygardę, išdegino, išplėšė, sugriovė, suardė”. Bet žemaičiai buvo narsūs:

Sugrįžtantiems kryžiokams ant kelio užstojo,

Viduj didelių girių iš visur apspeitė —

Nei atgalion sugrįžti, net pryšakin eiti.

Taip miškuose apstojus, tarp pelkių bedugnių,

Užpultojus išnovin su geležiu ir ugnia.

Dviejuose proginiuose eilėraščiuose „Balsas prie dievo dėl užlaikymo dienų Aleksandro imperatoriaus” ir „Rauda (elegija) po gailingo smerčio Aleksandro Pirmo, imperatoriaus visos Rosijos” Poška išgarbino Rusijos carą Aleksandrą I. Tokias eiles parašyti jį ragino S.Stanevičius. Tad galima manyti, kad tas odes Poška sukūrė tikėdamasis, jog valdžia bus maloningesnė lietuvių kultūrai.

„Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” yra reikšmingiausias Poškos kūrinys. Jame iškeliama svarbiausia to meto problema — valstiečių likimas. Poetas išryškino valstiečių vaidmenį gyvenime, parodė liaudį kaip materialinių gėrybių gamintoją, materialinės kultūros kūrėją, visos visuomenės maitintoją. Aukštindamas liaudį, Poška kartu atskleidė baudžiavos nežmoniškumą, beteisę baudžiauninkų padėtį, begalinį valstiečių išnaudojimą ir valdančiųjų sluoksnių egoizmą. Šiame kūrinyje labiausiai atsiskleidė ir Poškos poetinis talentas. Išryškėjo tokios esminės menininko ypatybės, kaip geras gyvenimo pažinimas, savo epochos prieštaravimų suvokimas, mokėjimas atrinkti, grupuoti bei meniškai įprasminti tikrovės reiškinius, keisti ir derinti nuotaikas. Čia pasireiškė ir didelis gebėjimas eiliuoti. Poška pirmą kartą eiliavo didesnį kūrinį silabine eilėdara ir sėkmingai susidorojo su sunkumais, kuriuos eiliuotojui kelia nepastovus lietuvių kalbos žodžio kirtis. „Mužike” išryškėjo ir pažangi Poškos ideologija, paremta populiariausia šviečiamojo amžiaus ekonomine teorija — fiziokratizmu, teigiančiu, kad valstiečių luomas ir žemdirbystė yra viso gyvenimo pagrindas. Iš šio kūrinio matyti kritinis Poškos požiūris į bajoriškąją filantropiją, tariamą užuojautą valstiečiui ir į sentimentalią kūrybą, kuria buvo stengiamasi graudinti viešpataujančiųjų sluoksnių „jautrią širdį”. Kartais teigiama, kad kūrinyje iškeltas valstiečių klausimas dėl autoriaus klasinio ribotumo nebuvo ligi galo išspręstas. Bet argi poeto humaniškos pažiūros, didelė valstiečių meilė, akivaizdus išnaudojimo atskleidimas, protestas prieš dvarininkų savivalę, ironiškas bajorų „užuojautos” valstiečiams traktavimas nekėlė neapykantos feodalinei santvarkai, argi nekėlė minties, kad turi būti socialiniai pasikeitimai. Yra žinoma, kad Poška „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos” sukūrė, sekdamas anoniminiu XVIII a. pabaigos eiliuotu lenkų kūriniu „Lenkų valstietis” („Chlop polski”). Šį lenkų kūrinį Poška buvo nusirašęs į savo literatūrinį albumą, pavadintą „Bitelė Baublyje”. Nusirašydamas praplėtė antraštę. Spausdintuose leidiniuose jis vadinosi „Lenkijos valstietis”, o Poškos nuoraše — „Lenkijos ir Lietuvos valstietis”. Tarp šio kūrinio ir Poškos „Mužiko” yra daug panašumo. Abu kūriniai turi tą pačią idėją — išaukštinti „mužiką” ir įprasminti jo darbą. Abu kūriniai prasideda moto iš Vergilijaus „Eneidos”. Panašiai grupuojama abiejų kūrinių medžiaga. Tam tikro panašumo turi posmai, aukštinantys „mužiką”, kalbantys apie jo darbus. Kai kurias šių posmų vietas galėtume laikyti net laisvu vertimu. Bet iš esmės „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” yra originalus kūrinys. Pirmiausia jis daug ilgesnis už „Lenkų valstietį”. Poškos „Mužiko” stilius gyvesnis ir vaizdingesnis. Net ir tos vietos, kuriose yra daugiausia panašumo su lenkų kūriniu, lietuviškai vaizdingiau sueiliuotos. Mūsų poetas, kalbėdamas apie baudžiauninko darbus, yra daug nuoseklesnis. Jis išryškino vietos koloritą, prirankiojo detalių, būdingų lietuvio baudžiauninko gyvenimui ir darbams bei jo santykiams su dvaru. O svarbiausia tai, kad Poškos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” drąsiau kėlė socialinius klausimus. Kūrinio socialinę mintį ryškina tikroviški skurdžios baudžiauninkų buities, santykių su dvaru vaizdai bei poeto ironija dėl šlėktos tariamos užuojautos valstiečiams. Originalumu pasižymi ir Poškos vartojamos stilistinės priemonės, kuriomis poetas perteikia gyvenimą bei nusako savo santykį su vaizduojamu valstiečiu. „Lenkų valstiečio” paprastus pasakymus mūsų poetas reiškia palyginimais, epitetais, metaforomis ar litotėmis. Poškos požiūris į „mužiką” yra liaudiškesnis. „Mužiko” aiški baudžiavos kritika rodo kūrinio originalumą ir jo reikšmingumą.

Baudžiavos kritika kūrinyje reiškiama socialiniu kontrastu. Poška parodo, kad iš baudžiauninko darbo laikosi visa feodalinė visuomenė ir valstybė, o baudžiauninko padėtis yra skurdi ir beteisiška. Poetas, kūrinio pradžioje keliomis perifrazėmis glaustai nusakęs valstiečių vaidmenį visuomenės gyvenime, tuos poetinius teiginius motyvuoja konkrečiais darbo vaizdais. Pavasarį „mužikas” aria pernykštę rugieną, plėšia skynimus, po kelis kartus aria ir akėja dirvas, kol gali sėti javus. Vasarą pjauna ir grėbia šieną, tuština „staldus” ir diendaržius, sunkiai kerpa sužėlusį pūdymą rugių sėjai. Jis dirba su prakaitu, kepinamas saulės, kankinamas troškulio, kentėdamas skausmą. Rudenį javus su dalgiu ir pjautuvu kerta, pėdus riša, laukus grėbsto, „padoriai krūvas eiliom” sustato. „Mužikas” išeina dirbti „vos dar aušt”, kruta su šeimyna per dieną „iki pat vakaro”, „kol neužkris žara”. Žiemą per naktis spragilu jaujoje kulia javus, girnomis mala grūdus, kerta ir veža mišką, į „Varšuvą ar Vilnių, Lipoją ar Rygą” gabena pono prekes. ,,Mužikas” atlieka gausybę kitų darbų dvarui ir valstybei.

Baudžiauninko visuomeninis vaidmuo parodomas įvardijant jo duoklę dvarui:

Reik duoti žąsis, gaidžius, kiaušius, vilnas, uogas,

Riešutus, grybus, sūrius, kailius, linų sruogas

Ir visokius pramanius, kurie vis didinas.

Valstiečio buitis kontrastiška tiems dideliems jo nuopelnams. Viską padaręs ir atidavęs dvarui, jis pats gyvena labai skurdžiai: šienaudamas srebia „be uždaro šaltus barščius”, troškulį kaušu vandens ramina. Jo duona bėralinė, maišyta su pelais, apavas — vyžos šešlankotos, apdaras — „krėkliai”, skranda, sujuosta virve, Jo „grinyčėlė” dūminė, tamsi, vietoj lango lentikės tarp sienų, vietoj lovos — suolas, virkščiomis paklotas. Menki ir darbo įrankiai: spragilas, žagrė, pjautuvas, kastuvas, akėčios, dalgis. Prasimaitinti baudžiauninkas turi iš smiltingos, šlapios žemės pusrėžėlio, kuris toks mažas, kad didelis šuo atgulęs jį uodega užklotų.

Dar kontrastingesnis valstiečio darbui yra jo beteisiškumas. Ponas valstietį „kaipo gyvulį savą tikt dėl darbo augin”, kasmet „vis mokesnius ir lažą padaugin”. Su baudžiauninku ponas elgiasi šiurkščiai. Kai valstietis ateina pasiskųsti nepakeliamu gyvenimu ir urėdo daromomis skriaudomis, ponas surinka: „Tylėk, chame! o tuojau tarpvartėj pakarsiu!” Tikras kankintojas yra urėdas. Jis niekuomet nepasako gero žodžio, apkrauna nesibaigiančiais darbais, be kaltės plaka. Urėdo nuožmumas pasiekia viršūne, kai jis atsiskaito su baudžiauninku, atėjusiu pas poną ieškoti teisybės:

Urėds lapt už pakaušio, nurovė kaltūną,

Kaip kokiam bernadinui padarė karūną,

O kai plaukų nebuvo, už ausies nutvėrė

lr, ant žemės išvertęs, su lazda nupėrė.

Šlėktelė tarsi užjaučia „mužiką”, sakosi, kad „.jo sopuliai sėdęsi širdy giliai”, bet, kai baudžiauninkas paprašo parašyti carui ir išdėstyti visus žmonių vargus, bajorėlis atsako, jog jam nederą pirštus tarp durų kaišioti „ir svetimoj bažnyčioj žvakeles degioti”:

Ant kieno aš vežimo ir arklių važiuoju,

Pagal jo norą visad giesmelę dainuoju:

Kaipo dūdorius birbin, taip kazoką šoku.

Smuklininkas taip pat yra veidmainis ir vertelga. Išgirdęs, jog baudžiauninkui už skundimąsi gresiančios rykštės, jis tarsi gelbsti valstietį, o iš jo klėties ima tiek, kiek nori.

Žanras ir kompozicija. „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos” žanras sunkiai nusakomas. Poška nesilaiko griežtų vieno žanro rėmų, kurių reikalavo klasicistai. Pakiliu retoriniu stiliumi kūrinys yra artimas odei. Su ode jį sieja ir giriamasis, liaudies žmogų aukštinantis tonas. Bet ši odė turi ir poemai būdingų bruožų: epinį žvilgsnį į pasaulį, plačius panoramiškus vaizdus, didelius apibendrinimus, siužetiškumą, dialogą, įvairių žanrų sinkretizmas leido poetui gyvai ir įtaigiai parodyti baudžiavos pragaištingumą.

Pagrindinė kūrinio idėja reiškiama daugiausia kontrastais. Autorius sugretina mužiko buities skurdumą bei beteisiškumą su jo visuomenine reikšme. Tuo pačiu principu komponuojamos bei derinamos tarpusavyje ir atskiros kūrinio dalys.

„Mužiko Žemaičių ir Lietuvos” stilius bei kalba. Poemos stilius sudėtingas; jame susilieja priešingų stilių — aukštojo ir žemojo — elementai. Kūrinyje vyrauja pakili retorika, bet ją sušvelnina buitinė valstiečio leksika, liaudies posakiai. Pakili retorika kaitaliojasi su jausmingu pasakojimu, sentimentalia užuojauta, ironija. Retoriškumas išgaunamas įvairiomis stilistinėmis figūromis. Nuolatiniais kreipiniais „Mužike.”, „Dalele žmonių brangi.”, „Broli mano.” akcentuojamas pagrindinis kūrinio veikėjas, reiškiama jam užuojauta, pritarimas. Gausūs retoriniai klausimai kūriniui teikia dinamiškumo, betarpiškumo bei pasakojimo natūralumo:

Broli mano, per visus mužiku vadintas,

Argi iš visų šalių esi nelaimintas?

—————————————————

O kas gi tuos išskynė pievas, dirvas, laukus?

Kas sausomis padarė tas pelkes bedugnes?

Kas akmenis suskaldė su geležiu per ugnis?

Kas iš upių išvalė botyrines uolas,

Ant kurių eldės, laivės tankiai susikulia?

Apozicija, retorine figūra, paremta dviem to paties linksnio daiktavardžiais, kurių vienas labiau pabrėžia, sukonkretina aprašomą daiktą, suteikiama teiginiams kategoriškumo, labiau akcentuojamas mužiko sunkus gyvenimas: „Valgyms — lapai daržiniai, bėralinė duona”, „apavimas — vyžos šešlankotos”, „o krėkliai ir skranda — tai apdarai”. Perifrazėmis, kuriomis įprastus apibūdinimus Poška pakeičia platesniais, dažnai turinčiais perkeltinę reikšmę, jam pavyksta išaukštinti „mužiką”, akcentuoti jo visuomeninį vaidmenį. Štai septynios būdingesnės Poškos perifrazės:

Mužike! tu ciesorius ir karalius gini,

Ir anų visų laimių rąste pamatini,

Ramti garbingų vardų, visų naudų klėtie,

Skruzdėle, nežinanti, kas tai yra tingėti!

Penėtoji giminių, tikra nekaltyste,

Tu mažne viens pažįsti, kas yr viežlyvystė!

Viso gero tėvystės sarge rūpestingas!

Tos perifrazės, sujungtos akumuliaciniu būdu, sustiprina įspūdį, kelia jausminę įtampą, glaustai nusako baudžiauninko visuomeninę reikšmę. Apskritai Poška mėgsta akumuliacinius išvardijimus. Ryškiausias jų pavyzdys yra visuomeninio pobūdžio sudėtingiausių darbų pavaizdavimas.

Retoriškumą didina įmantroki pasakymai. Norėdamas pasakyti, kad „mužikas” išeina javų pjauti dar prieš saulės tekėjimą, poetas rašo:

Vos dar aušt ir dar saulė spindulių nemėto,

O jau tu su šeimyna matai darbo vietą.

Aukštu stiliumi reiškiama mintis, kad baudžiauninkas turi dirbti kas dieną per visą javapjūtę:

Kas dieną javus dalgiu ar pjautuvu kerti,

Kol paskutinio šiaudo žemėn neparverti.

Pakiliai perteikiami ir baudžiauninko vargai:

Neužtur tavo vargų nei saulės karštumas,

Nei prakaitai, nei džiova, nei kaulų skaudumas.

„Mužiko Žemaičių ir Lietuvos” retorika prasminga, ja išaukštinamas baudžiauninkas ir reiškiama jam užuojauta. Bet dar aiškiau poeto santykis su tikrove matyti iš sentimentalių jausminių spalvų, stilizuoto graudinimosi. Kalbėdamas apie baudžiauninko gyvenimą, poetas ne kartą tiesiogiai įsiterpia, atvirai reiškia savo jausmus:

Tavo sopuliai sėdos mano širdy giliai.

—————————————————-

Matant pievoj kiekvieną prakaituotą pėdą,

Kurio širdis mok jausti, apsiverkti ne gėda.

Išorinis jautrumas bei stilizuotas graudinimasis matomas ir poetui kalbant apie valstiečio vertę bei svarbumą:

Dalele žmonių brangi, vienok paniekinta,

Iš kurio darbios rankos žemės vaisiai krinta!

——————————————————-

Mužike! kurs pasaulio esi geradėju,

Dėl ko gi tave niekin, kaip dulkes tarp vėjų?

Stilizuotai guodžiasi ir pats baudžiauninkas:

„Manas tu geradėji su geriausia širdžia!

Manų sopulių, vargų nieks nereg, negirdi.”

Pro pakiltą retoriką, aukštąjį stilių Poškos kūrinyje veržte veržiasi gyva realistinė detalė, liaudies šnekamosios kalbos posakis ir žodis. Daiktiškai, sodriai aprašomi kai kurie baudžiauninko darbai, buitis, jo santykiai su dvaru. Pvz., vaizduodamas žiemos darbus, poetas juos piešia buitine valstiečio leksika. Paprastais kasdieniškais žodžiais jis kalba apie kūlimą, malimą, miško medžiagos vežimą, keliones į miestus. Iš šių aprašymų sužinome, kad kuliama buvo spragilais jaujoje, malama rankinėmis girnomis, miško medžiaga buvo vežama ir į keliones leidžiamasi menka kumeliuke, kuri vos pusnyne nepražūdavusi. Taip pat sužinome ir apie darbo laiką bei aplinkybes. Kulti išeinama, kai tik pragysta gaidys, vadinasi, apie 4 valandą, o gal ir anksčiau. Baudžiauninkas mala kaip prirakintas, nuo girnų neatsitraukdamas, didžiausiame šaltyje. Miško vežti išvažiuoja auštant, nepaisant koks būtų oras — pustytų, lytų, nepaisant koks būtų kelias — užverstas pusnimis ar pusiau nuleistas. Taip pat tiksliausiai nusakoma, kokius medžius „mužikas” iš miško veža — rąstus, ronus (rąstus, tinkamus lentoms pjauti), malkas, šatras (kartis), tvoras, mietus. Sužinome, į kokius miestus žemaičių „mužikas” veždavo pono prekes, kad keliaudavo naktimis, be miego.

Kai kurios Poškos poetinės priemonės taip pat mažai ką turi bendro su klasicistiniu įmantrumu. Tai dažniausiai liaudies posakiais paremti palyginimai, metaforos: ponų žemčiūgai, auksai, sidabrai — tai „mužiko kruvins prakaitas”. Kalbėdamas apie baudžiauninko „krėklius”, skrandą, poetas sako, kad po juos „kūno paukščiai lando”.

Poškos humoras, ironija artimi liaudies mąstysenai. Humoro dažniausiai siekiama suhiperbolinimu, nelauktu sugretinimu (utėlės ir paukščiai). Liaudies buitinė leksika ir frazeologija labai pagyvina „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos” stilių, kūrinį daro įtaigesnį.

Kūrinys parašytas žemaičių raseiniškių tarme. Kalbai gyvumo teikia šnekamoji leksika ir frazeologija: „nusitvėręs už žagrės, gilią vagą rausi”, „alkans be uždaro šaltus barščius srebi”, „per dieną kruti iki pat vakaro”, „braidydams purvą jau sulaukei žiemos”, ,,reik spragilą nutverti ir jaujoje kulti”, „kruvin akis, blakstienus krintančios ašaros”, „urėds lapt už pakaušio, nurovė kaltūną”. Tokie pasakymai rodo, jog poetas .gerai jautė liaudies kalbos dvasią. Tiesa, kalbos gyvumą vietomis trikdo įmantrūs, abstraktoki sakiniai: „atein vėl darbingi laikai”, „vėl kitoniškų vargų atein pradėjimas”, ,,kaušas vandens vėsin trokštėjimą kūno”.

Poškos kalboje svetimybių ir gramatinės sandaros netaisyklingumų nedaug.

Eilėdara. „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” parašytas silabine eilėdara. Lietuvių poezijoje tai pirmasis kūrinys, kuriame ta eilėdara taip kūrybiškai vartojama. Poška gerai išlaiko visus būdingiausius silabinės eilėdaros bruožus — trylikos skiemenų eilutę (aleksandriną), pastovų kirtį eilutės pabaigoje, dvyliktajame skiemenyje, cezūra po septintojo skiemens, o dažnai ir pirmojo puseilio kirtį šeštajame skiemenyje bei moteriškuosius rimus. Eiliavimo sunkumus poetas daugeliu atvejų nugalėjo, retai kur pažeisdamas natūralų kalbos kirtį. Pažvelkime, kaip sklandus eiliavimas sustiprina baudžiauninko buities vaizdų įtaigumą:

1. „Su krosnia grinyčėlė, kurioje gyvenu,

2. Tamsi, o vietoj lango lentikės tarp sienų;

3. Toj per dienas ir naktis — ir dūmas, ir garas,

4. Kruvin akis, blakstienus krintančios ašaros.

5. Valgyms — lapai daržiniai, bėralinė duona,

6. O kaušas vandens vėsin trokštėjimą kūno.

7. Vietoje lovos — suolas, virkščiomis paklotas;

8. Ant kojų apavimas — vyžos šešlankotos,

9. Apjuosimas iš virvės, o krėkliai ir skranda —

10. Tai apdarai, po kuriuos kūno paukščiai lando.

11. Visa nauda — sūdynės, kuriais pelnos valgis,—

12. Spragilas, žagrė, pjautuvs, spats, ekėčios, dalgis.”

Šioje dvylikos eilučių citatoje tik dviem atvejais pažeidžiamas žodžio kirtis eilutės pabaigoje: pirmoje ir ketvirtoje eilutėje. Išskyrus tris atvejus (3 – 6 – 10), išlaikomas ir pirmojo puseilio kirtis. Be to, kirčiai išskiria, akcentuoja reikšmingesnius eilutės žodžius. Dėsningai išsidėsto moteriškosios cezūros, jos dažniausiai sutampa su skyrybos ženklais arba prasminiais eilutės vienetais. Cezūriniai perkėlimai čia atlieka ir stilistinį bei intonacinį vaidmenį. Trečioje eilutėje dūminės pirkelės nepatogumus perteikia ne tik žodžių reikšmės, bet ir žodžių tvarka, sakinio intonacija, ypač cezūra. Cezūra yra lyg akcentas, pabrėžiantis didžiausius dūminės pirkelės nepatogumus — dūmą ir garą. Cezūros intonacinis vaidmuo dar ryškiau jaučiamas pono keiksme: „Tylėk, chame! o tuojau tarpvartėj pakarsiu!”

Pono žiaurumą labiausiai pastebimą daro cezūra, kuri išskiria abu grasinimo žodžius — „tarpvartėj pakarsiu”. Be to, cezūra čia yra lyg daugtaškis, priverčiantis įsiklausyti į patį grasinimą. Gerai valdomas rimas. Rimų sąskambiai daugeliu atvejų darnūs, o kai kur ir įvairūs: geradėju — vėjų; vieną — velėną; pėdą — gėda; šaltį — malti; skranda — lando; sėdaus — medaus; nenoriu — nedoru. Rimuojami žodžiai eilutės gale išsidėsto natūraliai, nejaučiame jokio dirbtinumo.

Kūrybos metodas. Poškos kūryba savo antibaudžiavinėmis ir šviečiamosiomis tendencijomis artima šviečiamajam klasicizmui. Poetas rašė epigramas, sentencijas, idiles, literatūrinius laiškus, odes — vis tai klasicistų mėgstami žanrai. Jo poezijoje vyrauja racionalistinis, aprašomasis vaizdas. Su klasicizmu Poškos kūrybą sieja aukštasis stilius, retorika, įmantrūs ir abstraktoki pasakymai. Bet Poška nebuvo aklas klasicizmo mėgdžiotojas, tą metodą priėmė kūrybiškai. Kur tikrovės medžiaga reikalavo, ten jis laužė žanrų rėmus; greta aukštojo stiliaus kalbėjo ir žemuoju, pynė liaudies buities detalių, liaudies šnekamąją kalbą, jos frazeologiją. Kūrybiškas metodo traktavimas leido reikštis kūrybos liaudiškumui.

Leave a Comment