Lietuviu dvasingumas

Tėvynės, kalbos ir žmogaus dvasingumo atspinždiai Just. Marcinkevičiaus ir Maironio lyrikoje

Dideli poetai dažniausiai gimsta reikšmingu visuomeninių sąjudžio laikais, kai jų žodis ypač reikšmingas. Nacionalinio išsivadavimo judejimas, istorinė XIX – XX amžių sankirta darė Maironį ir Justiną Marcinkiavičių- vienus didžiausių mūsų poetų. Jų kūryba toli peržengė poetų gyvenimą, laikotarpį, o vis naujos skaitytojų kartos vėl prie jos grįžta, atrasdamos joje tai, kas ir savo ir branginto. Maironis buvo šauklys, nacionalinės sąmonės ir patriotizmo žadintojas. Jo gyventa istorinė epocha, suformavusi jį kaip asmenybę ir menininką, seniai nuėjo į praeitį, o mes ir šiandien gyvai jaučiame jo kūrybos įdėjinę ir estetinę prasmę, jo poetinio žodžio žavesį. Skaidrus Maironio poezijos kristalas ir šiandien spinduliuoja galinga prasmingo grožio šviesa. Maironio eilėrasčiai ir poemos tiesiog sukrėtė ne vieną skaitytoją, pažadino nacionalinę sąmonės ir ryžtą kovoti dėl pavergtos tautos teisių. Metaforišku “Pavasario balsų” pavadinimu Maironis taikliai nusakė savo kūrybos įdėjinį patosą, optimistišką ir šviesią šio laikotarpio savo lyrikos dvasią. Šį pavadinimą jis paliko ir vėlesniuose leidiniuose “Pavasario balsų” vardas prigijo Maironiui kaip emblema, kaip kovos už tautos atgimimą šūkis. Visuotinumas, liaudiškumas, dramatizmas- trys pagrindiniai Maironio kūrybos bruožai. Maironio neatsiejamas nuo savo tautos, nuo jos istorinio likimo. Jis tiesiog prigludęs prie savo tėvynės krūtinės. Prigludęs taip stipriai, kad pats tarsi susiliejo su ja: Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poetas. Ar kas ir kančių tiek pakelti galės Tik dėl tavęs, numylėta?Visa maironio kūryba be galo autentiška, net autobiografiška. Ją suvokiame ir kaip tautos istorinį metraštį, ir kaip poeto- didelio meniškumo ir didelio žmogaus- sielos, jos slapčiausių ir esmingiausių puslapių istoriją. Maironio kūrybos centre stovi kenčiantis žmogus: individas, žmonija, tauta. Su gyvenimu, su realybe Maironį poetą labiausiai susiejo jo istorinė epocha. Tėvynė ir jos likimas buvo Maironio gyvenimo ir kūrybos kelrodė žvaigždė. Jo kūrybos esmė viena- Lietuva. Tėviškės pasaulis švietė Maironiui kaip idealas. Jo pagrindu formavosi ir meninis pasaulėvaizdis, ir ideologinės požiūros. Jo impulsus atpažystame meniškiausiuose Maironio lyrikos posmuose.

Visi Maironio poemų pagrindiniai herojai jauni, ryžtingi, plačių visuomeninių siekimų, griežtos subordinacijos, pastovių siekių ir veiksmo žmonės. Svarbus Maironio estetikos bruožas- nacionalinis savitumas. Poetas tiesiog meistriškai pasinaudoja lietuvių eilėrasčio folklorine atmintimi, savo bruožų nemaža Maironio eilėrasčių virto liaudies dainomis, daugeliui jų parašė muziką profesionalūs kompozitoriai. Just. Marcinkevičiaus kūryba šakota ir įvairių žanrų. Jam svarbiausia- tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Be tėvynės žmogus negali tapti žmogumi. Tėvynės nėra be jos istorijos. Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tesėjas. Savo kūryba jis siekia apimti žmogaus visumą: jis regi žmogų istorijoje ir dabartyjee, pasaulėjautį dėl idėjų, kurios ne visada pasirodo teisingos, ir atgaiaujantį dėl savo kalčių, kuriantį valstybę ar Katedrą, ir kantriai lipdantį save- iš jausmo, iš tikėjimo ir klaidų, iš gamtos ir kultūros. Pagrindinis skaudžios apimties klodas Just. Marcinkevičiaus lyrikoje apima pokario metus. Just. Marcinkevičius kūryboje žmogus ir gamta santykiai kupini harmonijos ir šilumos, artimi tautosakai. Tėvynės jausmas iškyla iš gimtinės jausmo. Jei žmogus gyvena žmogiškai, jei išorinės aplinkybės jo gyvenimo neiškreipia, tai tėvynės jausmas susiformuoja paprastai ir natūraliai, be įtampos. Žemdirbio būtis Just. Marcinkevičiaus lyrikoje artima atkakliam ir kantriam žolės augimui, tyliai ir išdidžiai medžio mirčiai. Sunkus, kantrybės reikalaujantis žmdirbio triūsas suvokiamas kaip šventas, apeigiškas. Tėvynės jausmas liaudies žmogui pirmiausia yra gimtinės, tėviškės jausmas. Just. Marcinkevičiaus lyrikoje svarbi “širdies ramumo “ būsena harmoningas santykių su savimi ir su aplinka. Jis pajuto ir atskleidė lietuvių pasaulėjautoje ir kultūroje glūdintį tylų iškalbingumą, kai paprasčiausia akimirka susiliečia su amžinybe: amžinybė pasilenkia prie nuvaiksčiotų artojų kojų.
Kalba yra viena pagrindinių Just. Marcinkevičiaus kūrybos temų. Ji eina nuo ankstyvųjų eilėrasčių iki dabartinių kūrinių.