Henrikas Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras.Jokiai sroviai nepriskiriamas,vienišius. Modernus poetas. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais, kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir metaforos principas. Būdingos spalvų, garsų asociacijos, perėjimai iš aukštojo į žemąjį stilių, įvairūs derinimai, jungimai, ironija, netikėti vaizdai. Žymiausi eilėraščių rinkiniai: „Fontanas“, „Strėlė danguje“, „Žiemos daina“, „Eilėraščiai“ ir kt.
Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas. Kūrybos kelias trumpas, trukęs 10metį Jis ėjo lietuvių literatūroje dar nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Modernus vakarietiškas poetas. Jo pasaulis – lyg beprotnamis, kuriame žudomas žmogus. Svarbus A. Škėmos žmogaus dvasinio tobulumo ženklas yra kančia. Didžiausia vertybė – meilė. Jo kūryba tragiška ir ironiška, autobiografiška, per didelio sudėtingumo, nepatriotiškumo, erotinio atvirumo. Pats buvo jautrus, prislėgtas, išgyveno priešiškumą.Žymiausi kūriniai: romanas „Balta drobulė“, novelių rinkiniai „nuodėguliai ir kibirkštys“, „Šventoji Inga“, „Čelesta“ ir kt.
Vytautas Mačernis – savo žemėje amžinai likęs žemininkas. Lietuvoje iš savo kartos jis buvo labiausiai žinomas. V. Mačernio buvo stiprus polinkis į filosofiją. Kaip filosofas, jis kėlė klausimus ir ieškojo į juos atsakymų. Jautė kaimo žmogaus pasaulėjautos vientisumą ir kultūrinį reikšmingumą, kartu gilinosi ir į pasaulio kultūrą. Poeto kūryba turi du pagrindinius polius: tai metaforiškos „Vizijos“[Erdvės: namai, sodas, laukas laikas: ateitis, dabartis, praeitis, supriešinama] ir griežti „Metų“ sonetai. Įsiliejo į vakarų kultūrą.
Just. Marcinkevičius yra klasikinio lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas. Poetas siekia, kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir taurintų žmogų, turtintų dvasią. Poemą Just. Marcinkevičius laiko svarbiausiu žanru, o lyrinius eilėraščius nekartą yra gretinęs su atokvėpiu, dvasine atvanga. Visa poeto kūryba šakota ir įvairių žanrų:eil. Poemos, dramos, apysaka, esė. // gana vientisa, jungiama tų pačių arba labai panašių gijų. Temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Istorija labai svarbi žmogaus žmogui, ji jungia tautos zmones, kartas.Žymiausi kūriniai: poemos „Donelaitis“ ir „Siena“, lyrikos rinkinys „Liepsnojantis krūmas“, poetinė drama „Mažvydas“, eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, baladžių poema „Devyni broliai“.
J. Vaičiūnaitė yra miesto poetė, kurianti iš ypatingo grožio jausmo. Iš kitų poetų išsiskiria tuo kad jos lyrika – ne išpažintinė. Ne mediacinė, o kupina daiktiškųjų pasaulio vaizdų. Poetės kūryba yra ypatinga dvasinės patirties raiška J. Vaičiūnaitės kūryboje jaučiamas gamtos artėjimas, gamtos įvaizdžių gausėjimas. Istorijos tema poetei itin svarbi. Svarbiausias kūrybos klodas – Vilnius. Eilėraščio erdvę dažnai skaido arkos, kolonos, bažnyčių bokštai… Žymiausi kūriniai: eilėraščių knygos „Pilkas šiaurės namas“, „Žemynos vainikai“, prozos knyga „Vaikystės veidrody“ ir kt.
Juozas. Aputis – kaip ir R.Granauskas ir B.Radzevičius, priklauso 1935-40ųjų metų rašytojų kartai, kuri i literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį. žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą – konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis, kontaktų su skaitytoju ieškantis pasakotojas. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudulio, susimąstymo, intonacijas. Poetas vaizduoja kasdienišką kaimo, rečiau miesto žmogaus gyvenimą.Žymiausi kūriniai: novelės „Dobilė. 1954 metų naktį“, „Vieniša sodyba“, „ Tik tik tik“, „ Šviečiančios vilko akys“.
Balys Sruoga – poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, lyrikas. Simbolistas. Save linko vadinti neoromantiku. Pomaironinės kartos rašytojas. Visą dėmesį skiriantis žmogui, bet ne pasiryžėliui, o svajotojui. Svarbus muzikinis skambėjimas[ nuotaika, būsena] // savita, dramatiško likimo asmenybė, šakoto stiliaus rašytojas. Jo kūryboje ryškios priešingos kraštinės: lyrinis įsijautimas, ir analitinė ironija, labiausiai būdinga „Dievų miškui”, vienam savičiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių.Žymiausi kūriniai: „Dievų miškas”, „Milžino paunksmė”, „Šarūnas” ir kt.
Jonas Biliūnas – lietuvių literatūros klasikas, nesulaukęs nei trisdešimt metų. Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Jono Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. Jis yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu.Pakanka vieo įvykio, bet jis išplėtė vidinių išgyvenimų skalęŽymiausi kūriniai: apysaka „Liūdna pasaka”, novelės „Kliudžiau”, „Vagis”, „Laimės žyburys”, „Brisiaus galas” ir kt.
Salomėja Nėris – lyrikė, mažųjų lyrinių formų kūrėja. Savo stiliumi artima neoromantikams, bet save linko vadinti romantike. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščio pirmavaizdis. Tautosakos patirtis Salomėjos Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, motiniškumo šilumą ir meilės ilgesį. Eil primena lyrinę išpažintįEilėraščių rinkiniai: „Anksti rytą”, „Per lūžtantį ledą”, „Pėdos smėly”.
Vincas Mykolaitis – Putinas XX a. lietuvių literatūroje VM Putinas užima centrinę vietą. Šio rašytojo kūryba daugiažanrė: romanai, dramos, lyrika. Jis yra klasikas. VMP buvo ir literatūros mokslininkas, profesorius. Esminė Putino kūryboje yra asmenybės laisvės ir laisvo kūrybingumo problema. Vinco Mykolaičio – Putino kūryba apima ilgą laikotarpį ( 1911 – 1961m. ). Išsiskiria du kūrybos epicentrai: pirmasis – eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų”, romanas „Altorių šešėly”, poezijos rinktinė „Keliai ir kryžkeliai”. Antrasis epicentras apima paskutinį gyvenimo dešimtmetį, į jį įeina „Vakarėj žaroj”, romanas „Sukilėliai”, eilėraščių rinkiniai „Būties valanda “ ir „Langas” ir kt.
Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas ir didžiausias XVIII a. lietuvių poetas klasikas. Jo žymiausiame kūrinyje poemoje „Metai” ryškiai atsispindi Rytų Prūsijos, o ne tiesiogiai ir visos Lietuvos lietuvių baudžiauninkų buitis ir krašto gamta. Kristijonas Donelaitis savo kūryba atstovavo ne viešpataujančiai feodalų klasei, o valstiečiams – baudžiauninkams būrams.Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta. Žymiausi kūriniai: poema „Metai”, pasakėčios.
Maironis (Jonas Mačiulis) Per maža pasakyti, kad Maironis – žymiausias XIX a. lietuvių poetas. Jo kūryba vainikuoja visas ligtolines lietuvių tautos pastangas sukurti savitą tautinę kultūrą bei literatūrą pastatyti ją šalia kitų, senų Europos kultūros tautų.Maironio meninis pasaulis – tautiškas savitas ir drauge visuotinai klasikinis, prakilnaus grožio kalba bylojantis apie amžinąsias vertybes ir romantinėmis įtampomis atveriantis žmogiškosios būties gelmes. Lietuvių poezijos kalbą ir raišką poetas iškėlė į klasikos aukštumas, – tad lietuvių literatūroje užima panašią vietą kaip Dantė – italų, Šekspyras – anglų, o Gėtė ir Šileris – vokiečių literatūrose. Žymiausi kūriniai: poezijos rinkinys „Pavasario balsai”, poemėlė „Lietuva”, poema „Tarp skausmų į garbę”, tautiškos dainos: „Kur bėga šešupė”, bei „Vakaras”, eilėraščiai „Vasaros naktys”, „Lietuva brangi”, baladė „Jūratė ir Kastytis” ir kt.
R.Granauskas žymus XX a. modernistas, prozininkas, novelių, apysakų autorius. Pagrindinė jo kūrybos tema – dabarties ir praeities priešprieša. Poetui laibai svarbus gamtos gražumas ir jos gyvybinga galia veikti žmogų. Praeitis išlaikiusi mitinių pastovumo ženklus, o dabartis chaotiška, bedvasė, agresyvi, ardanti kartų ryšį. Realimas kuriamas metaforiškai – svarbiau ne išoriniai vaizdai, o jų simbolinė prasmė.Realizmas magiškas, nes čia svarbiau neregimasis gyvenimas. L.s istorinė tautos lemtis. kūriniai: novelė „Duonos valgytojai“, apysakos „Gyvenimas po klevu“, „Bružas“, „Jaučio aukojimas“.
A. Vaičiulaitis – žymus XX a. Modernistas, neoromantikas.Visa ko pagrindu laikė bibliją. Medžiagos kūrybai sėmėsi iš vaikystės prisiminimų. Svarbu tekste atsirandanti potekstė. Rašytojas estetas, giliai išmanęs naujausias Europos meninio gyvenimo linkmes ir jas vertinęs. Novelistą labiau domina iškalbus įvykis bei netikėta atomazga negu vidinis personažų veiksmas.Žymiausi kūriniai: novelių rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėj“, „Pelkių takas“, „Vidurnaktis prie Šeimenos“, „Vakaras sargo namely“, „Kur bakūžė samanota“, romanas „Valentina“.
Marčėnas- vienas garsiausių šiuolaikinės poezijos kūrėjų. Vertybės: meilė, gyvybė, ryšys su praeitimi.