kristijonas donelaitis

Kristijonas Donelaitis – vienas įžymiausių lietuvių rašytojų pasaulietinio turinio literatūros pradininkas, padėjęs pagrindus realistinei krypčiai. Jis gimė 1714 m. Lazdynėlių kaime, Gumbinės apskrityje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Nors ir sunkios buvo gyvenimo sąlygos, Donelaičių vaikai veržėsi į mokslą, į amatus. Kristijonas Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus katedros mokykloje, vėliau įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame tuo metu buvo daugiausia ruošiami protestantų dvasininkai – pastoriai. Čia buvo mokomas tikybinių dalykų – teologijos ir senųjų bei naujųjų kalbų. K. Donelaitis išmoko lotynų, graikų, vokiečių kalbas. Kai baigė studijas, buvo paskirtas Stalupėnų kantoriumi. 1743 m. jiis buvo paskirtas pastoriumi į Tolminkiemį. Ten gyveno iki mirties, pažindamas valstiečių baudžiauninkų vargus ir rūpesčius. Mirė 1780 m., sulaukęs 67 metų. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Donelaitis Tolminkiemyje atstatė sudegusią mokyklą, savo lėšomis pastatė pastorių našlių prieglaudos namus. Buvo darbštus, rūpestingas, turėjo gabumų mechanikos ir optikos srityje: darė barometrus, termometrus, tekino stiklą, gamino fortepijonus.
Kūriniai:
1. Pasakėčios:
“Lapės ir gandro čėsnis” (vaišės),
“Rudikis jomarkininks”,
“Šuo Didgalvis”,
“Pasaka apie šūdvabalį” (juodvabalį),
“Vilks provininks” (teisėjas),
“Ąžuols gyrpelnys” (pagyrūnas),
2. Poema:
“Metai”.
Kontekstai:
1. Socialinis:
Smerkiama socialinė nelygybė, klasių, kultūrų skirtumai.
Vaizduojami ponų ir būrų santykiai
2. Tautosakinis:
Buities vaizdai atsiduria pirmajame, stambiajame plane.
Būrai rauda liiaudies dainų stiliumi, pasakoma tautosakinio pobūdžio sentencijų.
Parodomas pasakotojo susižavėjimas lietuvių liaudies audėjomis ir audiniais, detalizuojama, kuo ir kaip vilkėjo būrai.
Gamtos ir žmogaus vienovė, ypač paukščių gyvenimas panašus į žmogaus.
Iš tautosakos paimtas lakštingalos balso atkartojimas, putpelės šaukimas šienauti.
Aprašomi būrų papročiai (vestuvių tradicijos), mi

inimi muzikos instrumentai, valgiai XVIIIa. viduryje.
Detalizuojami būrų darbai, akcentuojamas jų kalbos eiliškumas.
3. Epochos:

Kai kuriuos veikėjus charakterizuoja vardu: Durakas (kvailys). Žvairiukas (žvairys).
Erelis sušaukė paukščius į sueigą, elgdamasis kaip monarchas, o tai atitinka tų laikų valstybinę santvarką.
Gamtos vaizduose išreikšta epochai būdinga švietėjiška mintis apie būtinumą paklusti gamtos įstatymams.
4. Religinis:
Vardas Selmas gali būti kildinamas iš Biblijos išminčiaus Saliamono vardo.
Minimi biblijiniai personažai: Adomas ir Ieva, jų vaikai.
Prisimenama Biblijos Senojo Testamento Dovydo psalmė apie žmogaus būties trapumą, yra biblinių pranašysčių.
Nutolimas nuo Dievo – žmogaus nelaimių priežastis.
Pati poema – Dievo garbinimas: jam už viską dėkojama, nuolat jaučiama Dievo parama, jo buvimas šalia.
5. Biografinis:
Manoma, kad metų vaizdai susiję su Tolminkiemiu, ten gyvenančiais žmonėmis.
Kūrinyje daug vietos skiriama Dievui bei Biblijai, nes Donelaitis buvo pastorius.
Pati poema – tarsi pamokslų rinkinys būrams.

Veikėjai:
“Metuose” vardais minimi 49 veikėjai.

Viežlybieji:

Seniūnas Pričkus, “ffilosofas” Lauras, Pamaldusis Selmas, dosningasis Krizas ir gyvybingasis Enskys.

Nenaudėliai:

Girtuoklis ir mušeika Dočys, apsileidėlis Plaučiūnas, tinginiai Slunkius ir Pelėda. Įsidemėtini 4 ponai: apsirijelis, širdingasis amtsrotas, keikūnas vakmistras, žiaurus šykštuolis.
Pričkus: Vienas pagrindinių poemos veikėjų yra dvaro pareigūnas – šulcas, arba šaltyšius (seniūnas), Pričkus. Jis yra tarpininkas tarp dvaro ir kaimo. Jo pareigos – pranešti valstiečiams valdžios ir ponų įstatymus, prižiūrėti, kad būrai laiku išeitu į darbą ir uoliai dirbtu. Autorius Pričkų vaizduoja kaip išmintingą šaltyšių, kuris dažnai mėgsta būrus pamokyti, pamoralizuoti. Jis gerai pažysta būrus, vadina ju

uos vardais ir pavardėmis, žino kiekvieno jų silpnybes ir ydas. Poemoje parodytas Pričkaus asmenybės dvilypumas: pagal tarnybinę padėtį jis ponų įrankis, o pagal socialinę kilmę – būras. Jis Donelaičio pavaizduotas kaip liaudies draugas. Tarnaudamas dvarui, jis neišsigimsta, bet pasilieka valstietiškoje aplinkoje, nenutolęs nuo valstiečių pareigų ir reikalų.
Krizas: Jis nagingas ir apsukrus. Iš jo pasakojimų matyti, kad samdiniai jau nebe tokie klusnūs kaip seniau. Krizas skundžiasi šeimyna, kad jis nepajėgiąs sumokėti ponams piniginių prievolių. Krizo Gyvenimo kelias buvo sunkus, dėl to jį metų autorius myli ir vadina dosningu. Ta dorybė pripažįstama tik šiam vienam personažui, daugiau tokių būrų nėra.
Lauras: Jis būrų mokytojas, prikausantis tai pačiai kategorijai, kaip ir Pričkus. Tai dvaro arba valdžios pareigūnai iškilę iš tų pačių valstiečių tarpo. Jis taip pat smerkia dvaro pareigūnus, kad jie prastus žmones “per kiaulių jovalą” laiko. Lauras – dvaro tarnybos nesugadinto valstiečio paveikslas. Jis moko būrus taupumo, saikingumo.
Selmas: Pagal autorių Selmas – vienas teigiamiausių poemos veikėjų. Jis – ištikimo, pareigingo valstybei ir bažnyčiai būro pavyzdys. Anot Selmo, seniau buvę kur kas doresni, bet ateiviai juos sugadinę, užkrėtę blogais įpročiais ir ydomis. Iš ateivių lietuviai išmokę girtauti, peštis, pradėję nei kunigų, nei mokytojų, nei valdžios bei dvaro pareigūnų neklausyti. Pripažindamas žmonių nelygybę, kaip neišvengiamą būtinybę, Selmas betgi su
ubara ir ponus ir didžpilvius, kurie gąsdina būrus, juos spardo.
Dočys: Jis nenaudėlis, besielgiantis įžūliai. Jis su žmona Pime dažnai bėga į karčemą, vedasi ten ir vaikus. Tai labai nepatrauklus veikėjas – mušeika, pikčiurna, su niekuo nesiskaitantis, mažai bendraujantis su būrais. Tačiau jo paveikslas nėra tik šių ydų iliustracija, jis priverčia susimąstyti visus būrus. Jo paveikslas rodo, kad prislėgti būrai ima suprasti savo sunkios padėties priežastis, kad jie jau pradeda murmėti prieš ponus ir baudžiavinį išnaudojimą.
Plaučiūnas: Tai tinginio, girtuoklio tipas. Jo paveikslu autorius siekė atgrasinti valstiečius nuo nedoro gyvenimo, ypač nuo girtavimo.
Slunkius ir Pelėda: Tai du padaužos, kurie bastosi daugiausia kartu: kur kokios vaišės, išgėrimai, jiedu kviesti ir nekviesti įlenda. Jie gyvena nevalyvai, jų trobos apleistos. Slunkius išdėsto tinginių filosofiją. Slunkiškos pažiūros galėjo kilti tik feodalinėje santvarkoje, kai baudžiauninko darbas buvo naudingas ne jam pačiam, o jo ponui. Tokios pažiūros į darbą laikosi ir jo draugas Pelėda.
Bužas: Jis panašiai kaip ir Pričkus, šneka apie vienodą žmonių prigimtį. Visi žmonės gimsta nuogi ir neprotingi, tai yra lygūs, sako Bužas.
Enskys: Jis energingas, veiklus ir gudrus būras. Jis neleidžia Pričkui per daug nusiminti. Jis vagia ne sau, o kad galėtų užsimokėti mokesčius ponams.
Moterys: Apie jas kalbama daugiausia bendrai. Autorius giria moterų audėjų darbštumą, tačiau darbštumo pavyzdžiu nu
urodo vokietes, kurių gerais pavyzdžiais pataria sekti.
Ponai ir valdžios atstovai: Apie juos autorius atsiliepia labai nepalankiai. Jis piktinasi ponų šykštumu, žiaurumu, baudžiauninkų išnaudojimu. Ponai – dorovinio pakrikimo, ištvirkimo pavyzdys. Begirtaudami, belėbaudami, jie nežino jokio saiko. Savo nešvankiu elgesiu ponai gadina būrus, užtat autorius palaidesnius būrus nuolat moko, kad jie nesektų blogais ponų įpročiais. Donelaitis ponų nevadina vardais ar pavardėmis.
Poetui rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne vieno veikėjo likimas. Visiškai nebandyta vaizduoti meilės jausmų. Autorius labai dažnai perleidžia personažams daug savo paties minčių.

Kūrybos bruožai:
1. Eilėdara žanras ir kompozicija:
K. Donelaitis visus lietuviškus kūrinius rašė hegzametru – šešių pėdų nerimuotomis eilutėmis.
Poema “Metai” neturi konkrečios pradžios ar pabaigos, įtemptos ir aiškios kulminacijos. Joje nėra detalaus plano. Tačiau poema turi savo darnumo. Kiekviena jos dalis yra skirtingos tematikos, turi savo pagrindinį motyvą, nuotaiką, nors kiekviena sukomponuota panašiai. Kiekviena prasideda gamtos vaizdu.
2. Kalbinė raiška:
K. Donelaitis visus lietuviškus kūrinius rašė hegzametru – šešių pėdų nerimuotomis eilutėmis. Poema “Metai” neturi konkrečios pradžios ar pabaigos, įtemptos ir aiškios kulminacijos.
K. Donelaičio kalbinė raiška pasižymi nepaprastu liaudiškumu, tačiau yra meniškai išdailinta. Šnekamosios kalbos medžiagą jis surikiavo pagal poetinės sintaksės reikalavimus, daugiausia remdamasis antikine retorika.
K. Donelaitis savo kūriniuose naudoja periodus (vis stipriau išreiškiamas jausmas), kartodamas tuos pačius žodžius eilučių pradžioje (anafora). Autorius mėgo retorinius sušukimus, kreipinius, pagyvinančius kalbą. Jis dažnai paima konkrečius daiktavardžius iš buities, parenka tikslius ir vaizdingus veiksmažodžius, gerai jaučia perkeltinės žodžių reikšmes – metaforas, metonomijas ir kitus tropus. Gamtos vaizdai sužmoginami, personifikuojami.
K. Donelaičio stiliui būdingas kontrastingumas, priešingumas. Vaizduodamas gyvenimo negeroves, poetas dažnai prabildavo gana aštriai. Švelnaus kalbėjimo pavyzdžių gausu ten, kur liečiami brangūs, būriški dalykai. Toks kalbėjimo būdas išreiškia tai, kas gražiausia liaudies kalboje ir etikete.
Autoriaus kalboje nėra nei vieno žodžio, kurio būtų nesupratęs lietuvis būras.
3. Fonetika:
Vaizdą matome ir girdime. Įspūdis perteikiamas aliteracinėmis onomatopėjomis – (priebalsiais atkuriami tikrovės garsai), asonansu (balsių žaismas). Savotišku garsiniu ornamentu reikėtų laikyti dažną muzikalų eilutės užbaigimą: “pumpurą rodom”, “rudenio ruduo”.
4. Vaizduojamasis pasaulis:
Nupieštas pasaulio paveikslas nėra vienspalvis. Viename šone gyvena ir dirba būrai, o kitame – ponai. Tarp būrų ir ponų nėra santarvės ir taikos. Ponai neturi žmogiškumo. K. Donelaitis ponus smerkia, išjuokia, todėl būrų engėjų paveikslai dažnai piešiami satyriškai. Poetas būrams skiria savo kūrybą, pats jaučiasi esąs vienas iš jų. Dažnokai jis pataria, pamoko, kaip reikia elgtis bei ūkininkauti, net subara. Vaizdavimas darosi didaktinis, autorius mainosi nuolat įgaudamas skirtingų bruožų (satyros, lyrikos, didaktikos).
Apie gamtą K. Donelaitis kalba su meile, o kartais – su liūdesiu ir širdgėla. Į ją jis žiūri realistiškai, valstiečio akimis. Čia nerasime pasaldintų gamtos paveikslų, kurie teiktų skaitytojui vien pasigrožėjimą. Gamtoje, kaip ir gyvenime, poetas mato nuolatinį judėjimą, nuolatinius dėsningus pasikeitimus. Piešdamas pavasarį, atgimstančios gamtos vaizdus, autorius siekia mokyti valstietį, raginti jį dirbti, žadinti iš žiemos snaudulio.
Savo poemoje Donelaitis kai kuriose vietose paliečia ir lietuvių papročius. Iš kūrinio aprašymų, galime susidaryti XVIII a. vidurio lietuvių papročių, jų apsirengimo, elgesio vaizdą. Randame kai ką iš liaudies medicinos – kaimiško gydymo pavyzdžių.
Vaizduojami ne atskiro žmogaus gyvenimai, o didelės lietuvių bendruomenės buitis ir likimas. Ta prasme Metai – tautos epas.

Pasakotojas:
K. Donelaitis poemoje yra baudžiauninkų užtarėjas, jų bičiulis ir draugas. Jis užjaučia liaudį, ramina, guodžia, o kai kada, lyg tėvas vaikus, pabara. Autorius kiekviena proga pabrėžia ponų niekingumą, jų rajumą ir ištižimą.
Pasakotojas yra paprastas ir tradiciškas, giria lietuviškus valgius ir rūbus. Kalba ypatingai konkrečiai ir vaizdingai, sugeba puikiai perteikti to meto žmones bei jų buitį, charakterį ir galvoseną, net pamokyti. Pasakotojas nieko nedailina, negražina, neslepia – kalba realistiškai.
Pasakotojas yra jautrus ir pastabus – mato ir supranta net mažiausius žemės padarėlius, įžvelgia juose daugiau nei kiti. Jis tartum suaugęs su savo aplinkos gamta.
Skatino lietuvių tautiškumą, savitumą, tikros kalbos vartoseną.

Leave a Comment