Kristijonas Donelaitis (1714-1780) Pavardės formos: Donaleitis, Donalitius, Donelis, Duonelaitis. Kristijonas Donelaitis – vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Gimė 1714m. sausio 1d. Mažojoje Lietuvoje, Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Apie 1731m. įstojo į Karaliaučiaus Knypavos katedros mokyklą, kurią baigė 1736m. 1736-1740m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą. 1740-1742m. dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir choro vedėju, nuo 1742m. mokyklos vedėju. Nuo 1743m. iki mirties K.Donelaitis buvo Tolminkiemio kunigas. Laisvalaikiu rašė eiles, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia; jį slėgė tautiškai mišrios (2/3 vokiečių, 1/3 lietuvių) parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai. Kliudė ir septynerių metų karas (1756 – 1763), kuris 1756 m. tiesiogiai palietė Tolminkiemį. Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį “Metus” K.Donelaitis rašė 1765 – 1775m. Pats K.Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K.Donelaičio raštų leidėjas buvo L.Rėza (“Metus” jis paskelbė 1818, pasakėčias 1824). Rašė eilėraščius ir vokiečių kalba. Mirė 1780m. lapkričio 18d. Tolminkiemyje, palaidotas bažnyčioje. Kristijonas Donelaitis METAI K.Donelaičio “Metai” – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to – ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.
K.Donelaičio “Metai”, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.