Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis (1714-1780)
Pavardės formos: Donaleitis, Donalitius, Donelis, Duonelaitis.

Kristijonas Donelaitis – vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas.

Gimė 1714m. sausio 1d. Mažojoje Lietuvoje, Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Apie 1731m. įstojo į Karaliaučiaus Knypavos katedros mokyklą, kurią baigė 1736m. 1736-1740m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą. 1740-1742m. dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir choro vedėju, nuo 1742m. mokyklos vedėju. Nuo 1743m. iki mirties K.Donelaitis buvo Tolminkiemio kunigas. Laisvalaikiu rašė eiles, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, op

p
ptinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia; jį slėgė tautiškai mišrios (2/3 vokiečių, 1/3 lietuvių) parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai. Kliudė ir septynerių metų karas (1756 – 1763), kuris 1756 m. tiesiogiai palietė Tolminkiemį.

Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį “Metus” K.Donelaitis rašė 1765 – 1775m. Pats K.Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K.Donelaičio raštų leidėjas buvo L.Rėza (“Metus” jis paskelbė 1818, pasakėčias 1824). Rašė eilėraščius ir vo
o
okiečių kalba.

Mirė 1780m. lapkričio 18d. Tolminkiemyje, palaidotas bažnyčioje. Kristijonas Donelaitis METAI

K.Donelaičio “Metai” – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, is
s
storijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to – ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei el
l
lgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

K.Donelaičio “Metai”, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.