Kristijonas Donelaitis

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmą svarbų lietuvišką meninį tekstą, paliudijusį lietuvių literatūros buvimą. Jo vardą, Metus žinojo Adomas Mickevičius, Gėtė. Iš Metų visą XIX amžių buvo mokomasi gražios kalbos, juose glūdi daugelio mūsų literatūrinių tradicijų ištakos.

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 metų sausio 1 dieną Lazdynėlių kaime. Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Kristijono motina anksti liko našlė, bet viena sugebėjo išauklėti vaikus: sūnus Pričkus tapo žinomu Karaliaučiaus auksakaliu, žymiu muzikos, fizikos, bei laikrodžių meistru. Jis garsėjo pirmuoju Prrūsijoje pagamintu fortepijonu. Kiti broliai taip pat pasižymėjo darbštumu. Kristijonas pasirinko kunigo kelią, bet ir jis buvo gabus mechanikas, mėgęs konstruoti barometrus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, padarė antrąjį Prūsijoje fortepijoną, be to užsodino sodą. Pradžioje Kristijonas mokėsi neturtingų vaikų mokykloje, vėliau Karaliaučiaus lotyniškojoje penkiametėje mokykloje.

1736-1740 metais Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultete. Lankė lietuvių kalbos seminarus, kuriems vadovavo Francas Albertas Šulcas, buvęs Imanuelio Kanto mokytojas. Donelaitis, baigęs šį universitetą, gebėjo eiliuoti graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs suu antikine, baroko ir klasicizmo literatūra, todėl dirbdamas Tolminkiemio bažnyčios pastoriumi Donelaitis buvo vadinamas „mokytoju“.

1740 metų vasarą Donelaitis bagia universitetą ir yra paskiriamas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju bei bažnytinio mokinių choro vedėju (kantoriumi), o netrukus – ir šios mokyklos vadovu (rektoriumi). V

Vedė mokyklos rektoriaus našlę Aną Reginą. Manoma, kad čia mokytojaudamas Donelaitis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo sakityti mokyklos auklėtiniams.

1743 metų pavasarį Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, moralinę ir socialinę kaimo padėtį.

Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė vos trečtdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, etnografinis savitumas, iro senoji gyvenimo sankloda. Aštrėjo ir kiti konfliktai, pavyzdžiui, katališkųjų dvarų valdytojai plėtė savo valdas valstiečių žemių sąskaita. Gyvenimo pabaigoje Donelaitis pats bylinėjosi su vienu iš tokių valdytojų dėl žemės. Manoma, kad palankesnės literatūrinės kūrybos sąlygos susiklostė po 1765 metų. Tuo metu Donelaitis vertė giesmes į lietuvių kalbą, parengė pamokomąją knygelę ūkininkams. Tuo laaiku buvo sukurtos ir keturios epinio pobūdžio giesmės: Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudenio gėrybės, Žiemos rupesčiai. Be to, išliko šešios Donelaičio pasakėčios lietuvių kalba (Lapės ir gandro čėsnis, Rudikis jomarkininks, Šuo didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys), keli proginiai eilėraščiai vokiečių kalba, religinės giesmės. Retkarčiais pas Donelaitį rinkdavosi siauras namų bičiulių – kaimyninių parapijų pastorių , ratelis, šeimininkas skaitydavo savo poeziją, skambindavo namų darbo fortepijonu, Donelaitis mirė 1780 metų vasario 18 dieną, ir buvo palaidotas Tolminkiemyje.

Nė vieno savo grožinio kūrinio Donelaitis ne

eišspausdino. Poetui mirus, rankraščius jo žmona perdavė šeimos bičiuliui, kaimyninio Valtarkiemio pastoriui J. Jordanui. Po to jie pateko į Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos rankas. Pastarasis išleido keturias Donelaičio giesmes, pavadinęs jas Metais, ir pasakėčias. Rėzos sugalvota Metų antraštė bei giesmių sudėliojimo tvarka prigijo visam laikui.

Kūrybos bruožai:

K. Donelaičio kūrybos bruožai atsikleidžia jo iškiliausiame kūrinyje Metai.

Metai – tai epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, poemoje vadinamų būrais, darbų, papročių pavaizdavimu, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.

Poemoje gausu gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiant jiems alegorines reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį, didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas“. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su neišrankiu būrų apdaru. Šitas palyginimas virsta pamokymu būrams – kukli lakštingalos išvaizda laikoma sektinu pavyzdžiu.

Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi kitataučiai. Bet poetas, nors ir gindamas lietuvininkus būrus, nuolat juos moko: kaip dirbti, ką valgyti, kaip rengtis, kaip elgtis per šventes.

XVIII amžiaus Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta ži

iemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį – gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.

Metuose į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo.Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas.

Metuose veikia nemažai personažų- būrai, dvarponiai, kitataučiai- bet nėra piešiamas išorinis veikėjų portretas, jie mažai individuolizuoti. Būrai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius“) ir vertus pasmerkimo („nenaudėlius“). Šis skirstymas remiasi jų moraliniu vertinimu.

Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau charakterizuojami ir individuolesni yra nenaudėliai būrai: Slunkiui, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų „viežlybųjų“ būrų – Selmo, Lauro, Krizo paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti. Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus, įdomiausias [/i]Metų[/i] veikėjas. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau aprašoma. Tai vienintelis atvejis Metuose, kai atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai. Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybės ir kas – smerktini dalykai.

K. Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. Metuose nevengiama vartoti šiurkščių posakių ar netgi vulgarių žodžių, o nenaudėliai būrai arba ponai tiesiog valstietiškai išplūstami. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara – hegzametru, kuris buvo tr

radiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius.Visa tai kuria savitą poemos stilių.
K. Donelaičio kūrybai turėjo įtakos keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų galima aptikti Metų stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su kalsicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau giežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Švietimo epocha galima sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą Metuose.

Leave a Comment