Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis? Pristatykite ir įvertinkite juos etniniu ir estetiniu požiūriais.

Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis

Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis? Pristatykite ir įvertinkite juos etniniu ir estetiniu požiūriais.

Literatūra – tai kultūros, visuomenės bei kiekvieno žmogaus lobis, kuris nuolat tobulėja, auga ir su kiekviena diena darosi vis vertingesnis. Literatūroje vartojamos temos, požiūriai bei kontekstai keičiasi – nes keičiasi žmonės, jų poreikiai bei pomėgiai. Žmonės visada kažkuo domėjosi ir būtent literatūroje ieško atsakymų i jiems rūpimus klausimus. Atrodytų, jog dabar XXI amžius, tai ar vertėtų rašyti apie kaarą? Kam?

Aš manau, jog rašytojai žino, ko nori skaitytojai ir būtent dėl jų kuria visa tai. Mes, skaitytojai, domimės tuo, kas vyko iš tikrųjų,tuo, kodėl laimėjome ar praleimėjome? Tuo, dėl ko kovojome ir kokios buvo karo detalės, žmogaus psichologinė būsena bei motyvai. Pirma priežastis, kodėl daugėja kūrinių karo tematika yra būtent mūsų pačių noras žinoti tiesą, krašto istoriją bei visas, net mažiausias detales.

Taip pat aš manau, jog kūrinių daugėja dėl to, jog išaiškėja daug naujų detalių. Juk viskas juuda į priekį, mokslininkai, archeologai, istorikai atskleidžia vis naujų paslapčių, kurias rašytojai gražiai perduoda mums.

Trečias dalykas, rašytojų charakteris, asmenybės bruožai, rašymo stilius. Atrodytų, kaip tai susiję? Aš manau, jog tiesiogiai. Juk būtent tai, kaip rašytojas aprašo vieną ar kitą istorijos įv

vyki lemia, kaip mes pasijusime visa tai perskaitę. Tai, ką mes sužinosime, kokius jausmus bei išgyvenimus patirsime. Kiekvienas rašytojas yra individualybė, sugebanti vis kitaip aprašyt tą patį karą.

Atsakęs į klausimą, kodėl net ir dabar lietuvių rašytojai rašo apie karą, kančias, trėmimus, dabar trumpai pristatysiu tris kūrinius, kurie, mano asmeniškai paliko įspūdį.

Pirmasis, tai Kęstučio Arlausko „Bėglys“. Apysakoje vaizduojamas XVII a. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų gyvenimas. Pagrindiniai kūrinio herojai, nepasydami persekiojimų ir patyčių, stengiasi kovoti už savo žmogiškąjį orumą. pasitraukė mišką. Asmeniškai man didelį įspūdį padarė tai, jog žmonės iš visų jėgų kovojo už savo žmogiškumą, kas tokiose sąlygose yra sudėtinga. Autorius aprašokasdienybę, kurioje yra patyčios, persekiojimai. Nėra pagarbos, kultūringo bendravimo, stinga etikos pagrindų.

Antras kūrinys, kurį skaičiau su malonumu buvo Alvydo Šlepiko knnyga „Mano vardas Marytė“Aktorius, režisierius, taip pat ir dramaturgas, Sidabrinės gervės apdovanojimą pelnęs, lietuviškųjų serialų tėvu vadinamas Alvydas Šlepikas yra dar ir Rašytojų sąjungos narys – jam nesvetima ne tik proza, bet ir poezija. Knyga „Mano vardas Marytė“, pasakoja apie „vilko vaikus“ – pokario metais iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą atklydusius ir čia prieglobščio ieškojusius našlaičius. Pokario metai – laikas, kurį kiekvienas rašytojas aprašo savaip, naudodamas savo stilių. Jei žvelgtumėm iš estetinės pusės, tai šis kūrinys nėra kraupus, turintis daug pasibaisėtinų mirčių aprašymų., tačiau pu

uikiai atskleidžiapokario metus išgyvenusiu, kad ir jauno žmogaus jausmus, vidinę būseną. Daugiau dėmesio skiriama etiniam aspektui: parodomas rūpestis, pagarba vyresniems žmonėms, kultūra. Manau, perskaitę šį kūrinį dauguma žmonių susimąsto apie tai, ką žmonės išgyveno pokario metais ir bando įsijausti į tų žmonių vaidmenį. Tad tokie kūriniai reikalingi dar ir tam, kad mes lyg atsiribotumėm ir trumpam, bent jau kol skaitome kūrinį, nukeliautumėm į kitokį pasaulį bei kitą laikmetį.

Dar viena knyga, kurią aptikau visiškai netikėtai tai „Lemtingi Sprendimai“ jos autorius Robertas Petrauskas – žinomas kaip krepšinio komentatorius, tv laidų vedėjas. Pirma mintis buvo tokia: tai tikriausiai išties įdomi knyga apie II pasaulinį karą, juk ją parašė šiuolaikiškas, mūsų dienomis gyvenantis žmogus. Taip ir buvo, knyga paliko didelį įspūdį, be to, ją skaičiau ilgai, nes ji turi virš šešių šimtų puslapių.

„Mano tikslas ir yra sukurti istorinį serialą. Kiekviena knyga baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje, todėl kita jos dalis prasideda toje pačioje vietoje ir tęsia istoriją toliau.“ Sakė R.Petrauskas. Iš tikrųjų laukiu ir trečios knygos, kuri bus apie Barbarosos operaciją.

Ši istorinė knyga atskleidžia mums ne tik istorinius faktus, datas, bet aprašo žymius žmones, pvz Hitlero, Stalino veiksmus, charakterį. Etiniu atžvilgiu, ši knyga ne visai atitinka tikros etikos taisyklių, nes valdovų bei pačių žmonių elgesys neretai yra kraupus, sa

avanaudiškas, neteisingas.

Apibendrindamas noriu pasakyti, jog kūrinių apie karą rasime ir naujausiojelietuvių literatūroje, be to, dėl tam tikrų priežasčių, kurias išvardinau, jų tik daugėja. Istorinė praeitis mūsų širdyse išlieka, o nauji faktai apie karus, pokario metus randa sau vietos ir stiprina mūsų meilę tėvynei, jos praeičiai, istorijai.

PLANAS

Įžanga:

Kodėlnaujojoje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių apie karą, pokario metus?
pačių skaitytojų noras žinoti praeitį.
mokslininkai, istorikai atranda vis naujų faktų, detalių
rašytojų išskirtinumas

Dėstymas:

Mano pasirinkimas – trys kūriniai
Kęstutis Arlauskas – „Bėglys“
Alvydas Šlepikas – „Mano vardas Marytė“
Robertas Petrauskas – „Lemtingi sprendimai“

Išvados:
Istorijos tematika vis dar aktuali|
Būtent istorija naujojoje lietuvių literatūroje stiprina mūsų patriotizmą.

Leave a Comment