Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis
Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis? Pristatykite ir įvertinkite juos etniniu ir estetiniu požiūriais.
Literatūra – tai kultūros, visuomenės bei kiekvieno žmogaus lobis, kuris nuolat tobulėja, auga ir su kiekviena diena darosi vis vertingesnis. Literatūroje vartojamos temos, požiūriai bei kontekstai keičiasi – nes keičiasi žmonės, jų poreikiai bei pomėgiai. Žmonės visada kažkuo domėjosi ir būtent literatūroje ieško atsakymų i jiems rūpimus klausimus. Atrodytų, jog dabar XXI amžius, tai ar vertėtų rašyti apie karą? Kam?
Aš manau, jog rašytojai žino, ko nori skaitytojai ir būtent dėl jų kuria visa tai. Mes, skaitytojai, domimės tuo, kas vyko iš tikrųjų,tuo, kodėl laimėjome ar praleimėjome? Tuo, dėl ko kovojome ir kokios buvo karo detalės, žmogaus psichologinė būsena bei motyvai. Pirma priežastis, kodėl daugėja kūrinių karo tematika yra būtent mūsų pačių noras žinoti tiesą, krašto istoriją bei visas, net mažiausias detales.
Taip pat aš manau, jog kūrinių daugėja dėl to, jog išaiškėja daug naujų detalių. Juk viskas juda į priekį, mokslininkai, archeologai, istorikai atskleidžia vis naujų paslapčių, kurias rašytojai gražiai perduoda mums.
Trečias dalykas, rašytojų charakteris, asmenybės bruožai, rašymo stilius. Atrodytų, kaip tai susiję? Aš manau, jog tiesiogiai. Juk būtent tai, kaip rašytojas aprašo vieną ar kitą istorijos įvyki lemia, kaip mes pasijusime visa tai perskaitę. Tai, ką mes sužinosime, kokius jausmus bei išgyvenimus patirsime. Kiekvienas rašytojas yra individualybė, sugebanti vis kitaip aprašyt tą patį karą.
Atsakęs į klausimą, kodėl net ir dabar lietuvių rašytojai rašo apie karą, kančias, trėmimus, dabar trumpai pristatysiu tris kūrinius, kurie, mano asmeniškai paliko įspūdį.
Pirmasis, tai Kęstučio Arlausko „Bėglys“. Apysakoje vaizduojamas XVII a. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų gyvenimas. Pagrindiniai kūrinio herojai, nepasydami persekiojimų ir patyčių, stengiasi kovoti už savo žmogiškąjį orumą. pasitraukė mišką. Asmeniškai man didelį įspūdį padarė tai, jog žmonės iš visų jėgų kovojo už savo žmogiškumą, kas tokiose sąlygose yra sudėtinga. Autorius aprašokasdienybę, kurioje yra patyčios, persekiojimai. Nėra pagarbos, kultūringo bendravimo, stinga etikos pagrindų.
Antras kūrinys, kurį skaičiau su malonumu buvo Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas Marytė“Aktorius, režisierius, taip pat ir dramaturgas, Sidabrinės gervės apdovanojimą pelnęs, lietuviškųjų serialų tėvu vadinamas Alvydas Šlepikas yra dar ir Rašytojų sąjungos narys – jam nesvetima ne tik proza, bet ir poezija.