Untitled
Knygos “Širdies nerimas” recenzija
Greta Šmaižytė
Sakoma, jog norint žinoti ar knyga gera, reikia perskaityti pirmą ir paskutinį knygos sakinius. Man to neprireikė. Aš vadovaujuosi nuomone, kad visas įdomumas ir paslaptingumas yra viduryje. Juk taip visada būna… Skaitant Denė Gist (Deannee Gist), “Širdies nerimo” man nesinorėjo paleisti iš rankų.
Ši knyga, romano žanro, yra apie žmones, apie jų sunkius likimus, kurie nepašykštėjo negandų, bet galiausiai atsimokėjo laime ir meile. Tie žmonės tai Esė ir Tonis.
Tonis – palikimo negavęs ir iš namų išvarytas, turtingiausio ir galingiausio apygardos naftininko sūnus, o Esė – tiesiog nelaiminga, vieniša moteris, beveik senmergė, gyvenanti su praeities dėme, savo vienišumą užglaistanti dviratininkų klubu ir kita veikla. Beje, ji kito naftos magnato, „Salivano naftos“ savininko, Sprekelmejerio duktė.
Ir štai, likimas juos suvedė… Tonis, negavęs nieko iš tėvo palikimo ir išvarytas iš namų savo brolio Dariaus, išvyksta į kitą miesta ir įsidarbina “Salivano naftoje”. Ten jis iš aukštas pareigas užimančio biuro darbuotojo tampa paprastu lauko darbininku. Jis pradeda viską nuo nulio, nes nori perprasti naftos bendrovės sistemą ir įkurti galingesnę bendrovę nei “Morganų nafta”. Tonis stengiasi iš visų jėgų, keliasi su aušra, gulasi su paskutiniais saulės spinduliais. O čiadar po darbo reikia lėkti pas Esę treniruotis Korsikanos naftos ir dujų dviračių lenktynėms.
Tonis sutikęs dalyvauti lenktynėse netgi apsidžiaugia, nes galės daugiau laiko praleisti su Ese. O Esė stengiasi jį kaip tik nualinti, kad nebeliktų jėgų meilintis. Bet Tonis ištvermingas, atlaiko krūvį ir dar palydi Esę iki pat namų. Po kiekvieno tokio pasivaikščiojimo Esė vis labiau supranta kaip Tonis jai reikalingas, ji kasdien vis labiau laukia jo protingų vakaro pamastymų apie gyvenimą.
Bet kaip ir kiekviename gyvenime, taip ir šioje istorijoje atsiranda žmonių, norinčių sutrukdyti judviejų laimei ir meilei.
Dviračių lenktynėse užsigeidžia dalyvauti ir “Morganų nafta”, žinoma, tik todėl, kad Darius galėtų pasirodyti vertingesnis už Tonį. Darius numatydamas, kad gali pralaimėti, pradeda regzti sąmokslą. Dosniai sumokėjęs dviratininkams, liepia jiems užspeisti Tonį, kad pats laimėtų varžybas. Bet Tonis ištrūksta ir užimą antrąją vietą. Po varžybų užsipuola Darių, ir kažkur dingsta.
Kitą rytą Darius randamas negyvas. Visi įtaria Tonį, tik žinoma, ne Esė. Tonis uždaromas į kalėjimą. Kol jis kalėjime, Esę ima šantažuoti šerifo, jos dėdės, pavaduotojas Hovardas, nes sužinojo jos paslaptį ir seniai yra nusižiūrėjęs ją.. tai sužinojęs dėdė atleidžia Hovardą iš pareigų, o šis kerštaudamas rengia sąmokslą.
Esė išsigandusi, kad ne ji, o pavaduotojas gali pasakyti tiesą apie ją. Taigi, ji susiruošia eiti į kalėjimą, ir ten… ten ji susipyksta su Toniu. Kol abu kenčia, poniutės iš dviratininkų klubo rengia planą, kaip išlaisvinti Tonį ir įrodyti jo nekaltumą. Tačiau pavaduotojas Hovardas taip pat nesnaudžia. Jis pakursto visus miestelėnus, kad Tonis yra kaltas ir rengia jam linčo teismą.
Esė su pagalbininkais suburia būrelį žmonių, pasiruošusių ginti Tonį bet kokia kaina. Galiausiai, po ilgų kalbų, peštynių, grumtynių ir grasinimų išsiaiškinamas tikrasis žudikas. Ogi, tai – Finčas Morganas, Dariaus dešinioji ranka, jo pusbrolis.
Po tokių įtemptų išgyvenimų pagaliau įvyko Esės ir Tonio vestuvės. Kad ir kaip ji nenorėjo palikti miesto, kuriame nugyveno visą savo gyvenimą, ji išvyko ir nugyveno laimingą gyvenimą su savo vyru ir sūneliu.
Aš vertinu tai, kad rašytoja nevartoja jokių sunkių terminų, ir taip neapsunkina skaitymo, leidžia mėgautis kūriniu negalvojant apie žodžio reikšmę ar prasmę. Šį kūrinį tiktų skaityti jaunimui, arba tiesiog žmonėms, mėgstantiems romantiką.
Ši knyga man iš tiesų patiko. Ir manau, kad kiekvienam, kuris bent šiek tiek išmano tikrąją žodžio “gera knyga” reikšmę, turėtų ją perskaityti.