TEKSTO ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA
Veiksmas vyksta uždaroje patalpoje, tikroviškoje,tačiau apgaulingoje erdvėje.Domininkonų požemiai – sunkūs žemi skliautai, karstai, geležinės durys.Tai archainė atributika, sukelianti slogų įspūdį. Domininkonų vienuolyne įkalintas M. Mažvydas- pirmosios lietuviškosios knygos autorius.Jis apmąsto savo lemtį, skleidžiasi humanistinių polėkių asmenybė, sugebanti pakilti virš visko. 1 eil. “Atsibundi…”Miegas- tai būsena, kai neveikia sąmonė.”Tu”- lyg personažo antrasis “aš”, jis sąmonę turi, su juo vyksta polemika, “tu” eina prie savęs. 2 eil.- abejojimo atspalvį suteikia antonimai, pavartota klausiamoji intonacija.3 eil.- užuomina apie sąlyginę mirtį. 4 eil. – regimasis vaizdas nuspalvina įspūdį, suteikia jam amžinumo, epitetas “dulkėta” sustiprina įspūdį.1-4 eil. atsiveria mirties patyrimas, kelio atsivėrimas nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmoniškumo į dieviškumą.Transcendencija- kai dvasinis patyrimas pasiekia lygį, kur pasaulis neegzistuoja.”Norint pažinti pasaulį, reikia užsikimšti ausis, užmerkti akis”Platonas. 5 eil.”Širdis”- ženklas, pabrėžiantis perėjimą į kitą jausmų sferą(4 eil. “galva”).Personažas suvokia – regėti save tarsi mirusį yra mistifikacija.Abejonė išreiškiama veiksmažodžiu “atrodo”, būdvardžiu “gyvas” akcentuojamas įsitikinimas. 6 eil.Akivaizdžios pastangos susivokti savyje, savo pojūčiuose, tačiau personažas mato žmogaus mirties gelmę. 6-7-8 eil.Įspūdinga metaforiška hiperbolė skatina žmogaus menkumo suvokimą, deminutyvas “siūlelis”įprasmina žmogaus ryšį su pasauliu. 8-11 eil.”Tu esi beturtis. Tu nieko neturi”- akcentuojama, kad materialinės vertybės neegzistuoja.Esi turtingas, jei turi skausmą, jauti pasaulį kaip sopulį. 16 eil. “Žaizdos” įvaizdis- ypatinga prasmė , išryškina kančios baisumą, tragišką personažo situaciją.Didžiausi krizės momentai iš žmogaus pareikalauja ir dvasinių, ir fizinių kančių.Šioje situacijoje personažas suvokia savo dvasinį vertingumą.Parodoma personažo didybė ir bejėgiškumas(“žaizda negęstanti”- pasiaukojantis kankinys).
17-18 eil. “rėkia skausmas”,”galingai traukia”- akustinė vaizdo pusė, tai dvasinės būsenos paralelės. Remarkose pašaliniai dirgikliai(“sudejavęs”,”baisus riksmas”),vienuolyno tylą nuolat perskrodžiantys riksmai- emociniai akcentai, kuriantys mistišką kūrinio atmosferą. 19 eil.Personažas pradeda polemiką su skausmu. 21-23 eil. –išryškėja mąstytojas, išgyvenantis mistišką būseną. Jis palieka savo kūną, sugrįžta prie aukos akto. Po 23 eil. esanti remarka “Siena”- reali užtvara , kuri padeda peržengti “aš-tu” slenkstį. 24-25 eil. “Motina” – šviesulys, brangiausias žmogus, prie kurio personažas glaudžiasi, kai jam sunku. 26-29 eil. –užkalbėjimas- sąlyginis skausmo laidojimo ritualas, atsiveria archainė pasaulėjauta.Skausmas atstumiamas. 30-31 eil. – tris k. kartojami “man geriau” sustiprina šį pojūtį. 32-39 eil. alegoriški paveikslo kontūrai: “takelis”- gyvenimo įvaizdis, “varpas”-simbolizuoja naujo,geresnio gyvenimo artėjimą, atgimimą.Personažas medituodamas įgyja dvasinę ramybę. 37 eil. “Dievuliau mano”-ryšys su visagale dvasine esybe.Žmogaus ir dievo bendravimas- transcendentinė sritis. 38-39 eil. Kūnas – niša, kur gali pasislėpti, nes jo niekas nejaučia, tai vienintelė palaima.Nuo 40 eil.aprašomi dramatiniai svarstymai apie gyvenimą.Personažas stengiasi suprasti savo ir kitų poelgius, išsakyti savo abejones. Tai nėra klusnus, bebalsis tarnas, bet gan laisvų pažiūrų žmogus.44-47 eil. Blogis, žiaurumas- būtis esmė, personažas su ironija žiūri į jį supančio pasaulio tvarką, nes palaužta dvasia nepajėgi kovoti su blogiu.45eil.”Sudegins”- pralaimėjimo konstatavimas, bet pralaimėjimas turi etinę ir emocinę prasmę. Personažas gyvenime save baudžia ir kankina , bet sugeba būti teisėju (“tėvai domininkonai klūpo prie altoriaus” už savo padarinius).Bus sumokėta atlaidumu.Šį kilniadvasį poelgį simbolizuoja gėlių52-53 eil. Juokas, skausmo juokas – juo personažas ginasi nuo viešpataujančio blogio jėgos,juokas sustiprina tragizmą ir leidžia lengviau jį pakelti. Tai dvasinės stiprybės šaltinis. 54 eil. – psichologinė analizė , atspindinti žmogaus sielą ir pastangas įvertinti skaudžią savo patirtį. 55-59 eil.Kūnas žmogui kaip fizinė esybė. Žmogus mirtingas, norima parodyti jo silpnumą. Siela neatsiejama nuo žmogaus dvasinio gyvenimo(krikščionis yra ir siela ir kūnas kartu ).Personažas išgyvena destrukcijos būseną, pasikeičia, nustoja būti tuo, kuo buvo, miršta ir apmąsto mirtį kaip būseną, po kurios atsiveria būtis.Mirtis ne pabaiga, ne beviltiška netektis, bet, paradoksalu, žmogiškos savimonės prabudimas.Retoriniam monologe atsiskleidžia savotiškos gradacijos pakopos. 60-63 eil.Kartojami žodžiai “aš nieko neturiu”,”man nepriklauso”.Keliamas retorinis klausimas ir tuoj pat daroma išvada, kad” žmogus pats sau / Nebepriklauso…” 65-68 eil. Liko skausmas, vargas. 69-72 eil.Liko “dievo žarija”- svajonė, troškimas žinių ir mokslo. 73-76 eil. Laimė mylėti. Individualumo, asmeniškumo, brandos apraiškos. 77-80 eil. “Lietuva”- kokia ji? 81-82 eil.Patriotizmo apraiškos, susiduriame su vertybių klausimu. 83-87 eil. Knygos- išminties ir žinių simbolis, išgyvenamas psichologinės tuštumos pojūtis degant knygoms.Knygų deginimo aktas tolygus žmogžudystei.”Tamsa”- mirties, nelaimės simbolis, vargų raiška/Regimieji vaizdiniai- šviesa ir tamsa kontrastuoja ir įprasmina gėrio ir blogio pradų kovą.Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožia. 88 eil.” Durys”,”raktų žvangesys “- praregėjimas, galimybių atsivėrimas, tai kliūtis, kurią turi įveikti personažas, tačiau herojiškumo nėra, jis lieka šiapus durų. Kelias į pasaulį sutampa su keliu į save. Fragmente atskleidžiami sudėtingi žmogaus psichikos klodai, gilinamasi į –žmogaus prigimties dvilypumą, pasąmonės reiškinius.Pagrindinis herojus Mažvydas traktuojamas savitai, įprasminamas kaip kankinys, nacionalinio gyvenimo simbolis. Jis yra vienišas, jautrus, ironiškas, giliai reaguojantis, pasiaukojantis. Vidinės grumtynės yra romantiškos, paveikslo kūrimo priemonė- veikėjo išgyvenimai. Dramos laikas- trys dienos, Fragmente laikas neapibrėžtas, iliuzinis.