Tėvynė Justino Marcinkevičiaus poezijoje

Tėvynė Justino Marcinkevičiaus poezijoje

Justino Marcinkevičiaus tėvynė – tai jos kalba, jos istorija, jos gamta, jos šventės ir papročiai bei jos Žmogus.

Ypač daug dėmesio savo kūryboje Marcinkevičius skyrė gimtajai kalbai. Kalboje, Marcinkevičiaus nuomone, atsiskleidžia tautos savastis. Kalbos šaknys glūdi motinų dainose: „iš pasakų motinos žodžiais..“ („Kalbėjai“), „Iš motinų lūpų išdygo“ („Kalba“). Būtent motina yra pirmoji vedlė kalbos labirintuose, todėl labai svarbu, kad ji atskleistų, kiek daug gali vienas žodis, o jis: „apšviečia ir veidą tavo, ir žemę“. Marcinkevičius yra pasakęs: „nė viienas iš mūsų nemoka būti vienas“, tad būtent kalba neleidžia atsklinkti vienatvės šešėliui: „Ne vienas aš. /Tikrai, yra kalba“(„Ne vienas aš“). Tiesa, kalba ne visada yra švelni, tačiau ta kalba, kuri atėjo iš mūsų tėvų, močiučių yra tikroji tautos šventovė. Žodžiai, kurie išliko nuo seniausiųjų amžių, yra būtent tie tikrieji daiktų vardai, kuriais gali „.išeiti, pašaukti / tuo vienu vardu / ir žvėrį, ir paukštį / Ir žmogų kartu.” (“.išeiti, pašaukti.).

Keliaudama kalba per amžius išsaugojo savyje tautos istoriją, kurią Justinas Marcinkevičius savo “Mažojoje trrilogijoje” suskirstė į tris dalis – valstybės sukūrimą (eilėraštis “Mindugas”), rašto istoriją (eilėraštis “Mažvydas”) bei kultūrą ir papročius (eilėraštis “Katedra”). Mindaugui buvo labai sunku kurti Lietuvą, juk “tam darbui, kur apsiėmė,/ nėr pabaigos.”. Tačiau jis sukūrė valstybę, kurią apvainikavo Mažvydo išsaugota kalba: „A

Ant Lietuvos/ mano širdis patekėjo”. Marcinkevičius trilogijos dalyje “Katedra” atskleidžia kultūros, išprūsimo svarbą: „Dabar aš tuščias, nors dar nežinau, / kas ką pastatė, kas kurį sukūrė”. Įdomu tai, kad Poetas visą Lietuvos istoriją sugebėjo sutalpinti į vieną strofą: „Kiek rovė — neišrovė./Kiek skynė — nenuskynė./Todėl, kad tu — šventovė./Todėl, kad tu — tėvynė.” (eilėraštis “Lopšinė gimtinei ir motinai”). Rašytojas taip parodo tėvynę kaip tvirčiausią žmogaus atramą.

Tautos istoriją ištikimai lydi jos palydovai – šventės ir papročiai. Justino Marcinkevičiaus eilės netoli nutolo nuo lietuvių liaudies dainų motyvų eilėraštyje „Linų daina” („Kai, motule mano, / Prie ratelio-/Tai, lineli,/Čiutela čiutyta.“). Tautos tradicijos puikiai atsispindi kūrinyje „O tėviške.“. Ateinantys pirmieji žodžiai į namus („Sesers maldaknyge, elementoriau“), paprastų žmonių buitis („aprūkęs lempos stikle,/praplyšus kojine, rugių šlitie“). Nesibaimina Justinas Marcinkevičius parodyti ir ne tokią šviesią Lietuvos puusę: „Paskui, jie grįžta, geria./Ilgam užtenka kalbų./O moterims strėnas gelia/ nuo gimdymo ir darbų.“ („Močiutės mūsų“), tačiau Marcinkevičius žino, kad jis, kaip ir bet kuris lietuvis, yra be galo susijęs su tėvyne: „aš toksai mirtingas be tavęs,/aš labai tamsus be tavo rankų.“ („Žiūrėjimas į Lietuvą“).

Tėvynė Lietuva žavi ne tik savo didinga istorija, senaisiais papročiais. Marcinkevičius skyrė ne vieną eilėraštį apsakyti tėvynės gamtos grožį. Čia „darbų žydėjimas, lietaus laukimas,/ žiūrėjimas į saulę.“(“Saulele mano, vakarop eini”). Poetui labai svarbus gamtos ir žmogaus ryšys. Ne ve
eltui jis rašo, jog “Tai gražiai mane augino/laukas, pieva, kelias, upė” („Tai gražiai mane augino“). Juk būtent tokią gali matyti Lietuvą su linguojančiomis giriomis, nesustabdomom upėm, paukščių giesme, tokią, kokia ji įamžinta eilėraščiuose „Tai gražiai mane augino“, „Saulele mano, vakarop eini“, „Nemunas I“ bei daugelyje kitų, nes juk visų ir neišvardinsi – tokia turtinga poeto kūryba. Marcinkevičius gamtai skyrė daug reikšmės, nes juk joje „Palaiminta tyla, kuri
nuo tuščiažiedžių žodžių gina.” („Kiek daug tylėjimo gamtoj“).

Lietuva – tai ne tik „ašara Dievo aky”, tai kiekvieno lietuvio dalis. Ir nesvarbu, kaip laikysime – žmogus yra tėvynės dalis ar tėvyne žmogaus dalis – negalime atskirti šių savokų. Poetas pabrėžia žmogaus įvairiapusiškumą, negalėjimą jo įsprausti į jokius rėmus („Sugalvojo mane tokį“). Ir nesvarbu, kiek pinigų žmogus turi, ko jis gyvenime nusipelnė, Marcinkevičius pabrėžia žmogaus paprastumą, juk „Kas aš be medžio, be žolės, be paukščio,/be priėjimo prie žmogaus, be žvilgsnio“(„Prisipažinimas“). Taip pat šiame eilėraštyje Marcinkevičius atskleidžia savo požiūrį, jog žmogus turi mylėti: „esu čionai mylėti. Ir žinau, /kad žemėje nėra daugiau ką veikti“. Poetas teigia, jog geriausi ir didingiausi darbai gimsta iš meilės: „Didumas to, kas mumyse/iš meilės auga ir gerumo!“ („Didumas to, kas mumyse“). Žmogus turi stengtis gyvenime kažką po savęs palikti gero: „turbūt ne dėl savęs esu -/Esu tu
urbūt dėl ko nors kito”(„Didumas to, kas mumyse“), Marcinkevičius gyvenimo įprasminimą mato kūryboje. Tai atsiskleidžia eilėraščiuose „Poetas“, „Kūryba“.

Poetas mirė, bet jo aprašyta tėvynė – įamžinta, jos dvasia ir dabar alsuoja jo kūriniai, tad kol gyvuos Lietuva, tol tėvynę lietuvis supras kaip dalį savęs, dalelę gamtos, istorijos ir tradicijų išsaugojimą, lietuvių kalbos grožį.

Naudota literatūra: Justino Marcinkevičiaus raštai 1 tomas.

Leave a Comment