- I. dalis
- 1) Špitolninkai sodina ąžuoliuką, kurį atplukdė Nemunas: Berankis į duobę įmeta negyvą žiurkę, Tirva pasako burtažodį: „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“, špitolninkai šoka aplink ąžuoliuką
- 2) Mažvydas su špiltolninkais dalinasi duona ir buteliu. Nikodemas prisipažįsta, kad išmainė Mažvydo bėrį „į kvotą linksmybės gėrimo“, o Tirva, kad pardavė Mažvydo knygą. Mažvydas nepyksta, teigia, kad „Žmogus brangesnis nei knyga“
- 3) Pas Mažvydą ateina Milkus, Mažvydas jam liepia parduot knygą ir už tuos pinigus nupirkt stiklo langams, kad pro juos matytųsi Nemunas ir kitas krantas
- 4) Pas Mažvydą ateina Kristupas (Benignos jauniausias brolis). Jie kalbasi apie žmogų, kuris skendo Nemune ir Kristupas jį išgelbėjo. Vėliau Mažvydas Kristupo paklausia apie Dievą ir apie žmogų, teigia, kad žmogus yra nelaimingas
- 5) Kristupas paduoda Mažvydui žiedą, kurį jam perdavė skenduolis iš Lietuvos (Kasparas), jame išgraviruota: „Dabar ir visados. Mažvydas“. Mažvydas liepia Kristupui pašaukt skenduolį Kasparą
- Ii. dalis
- II. DALIES veiksmas vyksta praeityje ( I dalis- 1562m., II dalis- 1542m.) JAUNYSTĖS PRISIMINIMAI
- 1) Mažvydas Vilniaus centre praeiviams pristato vaidinimą apie tai kaip iš žmonių imami mokesčiai, kaip jiems sunku gyventi. Galiausiai žmogus vaidinime nori pasikarti, dėl tokio prasto gyvenimo, tačiau ir virvę iš jo atima Rinkėjas, neturėdamas ką daugiau atimti. Žmogui tenka elgetauti, aktorius nulipa nuo scenos ir iš žiūrovų prašo į kepurę įdėti pinigėlį. Spektaklį pamato vienuolis, vadina tai erezijomis. Vėliau vaizduojamas dvasininkų gyvenimas: vienoje rankoje dvasininkas laiko pinigus, kitoje – vyną ir neima jam siūlomos knygos ir kryžiaus
- 2) Pasibaigus spektakliui, ant scenos užlipa karaliaus gvardiečiai. Jie atneša liuteronų knygas, vienuolis jas sudegina
- 3) Mažvydas uždaromas į Domininkonų vienuolyno požemius. Ten daug galvoja, samprotauja, prisimena, kaip buvo deginamos knygos
- 4) Pas Mažvydą ateina vienuoliai. Bando jį apkaltinti eretiku, bedieviu, bet paskui „bejėgiškai nuleidžia rankas“ ir liepia jam bėgti, kol gali iš Vilniaus. Antrasis vienuolis pasako Mažvydui, kad jį išgelbėjo nuo mirties kunigaikštis Radvila
- 5) Vėliau pasirodo Marija, Mažvydo mylimoji, praneša, kad jau pakinkyti arkliai
- 6) 3 skyrius. Veiksmas vėl tęsiasi nuo I DALIES dalies pabaigos. Mažvydas mąsto, kalba, apsvarsto savo gyvenimą. Teigia, kad jo pareiga buvo atvykti į Ragainę
- 7) Ateina Kasparas, pasako, kad jo motina buvo Marija ir iš jos jis gavo tą žiedą. Jo atvykimo pas Mažvydą tikslas buvo pasakyt, kad Marija mirė, perduoti tą žiedą ir pasakyt, kad jį mylėjo. Kasparas kreipiasi į Mažvydą: „mano tėve“
- Iii. dalis
- 1) Kristupas(Mažvydo žmonos Benignos jaunesnysis brolis) su Kasparu(Marijos sūnus) kalbasi apie Lietuvą, apie dievus, tikėjimą. Kristupas liepia Kasparui skaityti, rašyti. Kasparas klausia Kristupo, kodėl jis Mažvydą vadina tėvu, jis atsako, kad jo tėvas buvo miręs, kai sesuo Benigna su juo susituokė. Kristupas Kasparo klausia nuo ko buvo tas žiedas, kurį jis davė Mažvydui, jis pameluoja, kad nuo draugo, tada jie susistumdo ir ateina Benigna, Kristupo sesuo, išveja Kasparą
- 2) Mažvydas kalbasi su Vilentu, vėliau liepia Benignai visus pakviesti. Jis prisipažino Vilentui, kad Benigna negali jam duot vaikų, todėl ji laiko Kristupą kaip savo vaiką. Mažvydas visiems paskelbia, kad ketina įsisūnyti Kasparą. Benigna prieštarauja, Kaspraras irgi
Justinas Marcinkevičius
Mažvydas
Kristupas pakvietė kareivius, jis parodo Kasparą, kareiviai pasako, kad jis nusikaltėlis, kad nužudė Ariogalos tijūną.
Kasparas sako, kad nužudė jį, nes jis kankino jo motiną Mariją, tijūnas buvo padaręs svirtį prie vieno galo pririšo jo motiną ir neuleidžia į vandenį, vėl ištraukia ir taip, kol ji mirė. Kareivis apšaukė ją ragana, Kasparas norėjo jam trenkt, muistosi, kai antrą kartą kareivis pakartoja tą patį, jam trenkia Mažvydas.
Kasparas verkia ir pasako, kad jo motiną ragana laikė dėl to, kad jos sūnus gimė be tėvo, kad Mažvydą eretiką globojo ir slaugė, kad nėjo į bažnyčią, skaitė Katekizmą. Kasparą išveda kareiviai, Mažvydas prašo jo pasakyti „mano tėve“. Mažvydas stovi prie lango ir sako, kad Lietuva jam neatleidžia to, kad jis ją kažkada paliko, kad laikė Dievą už ją svarbesniu.
Drama baigiasi tuo, kad Mažvydas chorą moko tarti žodį LIETUVA.