Justinas Marcinkevičius – vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros veikėjų. Jo kūryba ir veikla apima gan platų arealą. Jis yra poetas, dramaturgas, vertėjas. Pagrindinė jo kūrybos tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta, kultūra, žmogus, tėvynė. Tai žmogus, nepabūgęs rašyti savo kūrinius, remdamasis nacionalistinėmis vertybėmis, nepaisant to, kad tuo metu buvo lietuvių literatūros sąstingis – „Brežnevinis” laikotarpis. Jo kūriniai išversti į daugybę kalbų. Vienas tipiškas jo kūrinys – drama „Mažvydas”.Poetinė drama „Mažvydas” – tai draminės trilogijos („Mindaugas”, „Mažvydas”, „Katedra”) antroji dalis. Pagrindinis veikalo personažas – Martynas Mažvydas, 1547 metais parašęs pirmąją lietuvišką knygą. Ši drama buvo parašyta paminėti pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas” 450 metinių sukakčiai. Mažvydas – tai neeilinis žmogus. Buvo priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų pažiūrų. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų kokios naudos: „Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu!/ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio…”. Jis – Lietuvos patriotas. Tuo metu kai jis gyveno (XVI a.), patriotizmo idėjos dar nebuvo tokios populiarios, jos pradėjo populiarėti tik nuo devyniolikto amžiaus (Tautų pavasaris). Dėl to daugeliui kitų veikėjų šioje dramoje, tokios Mažvydo pažiūros atrodo kiek neįprastos. Mažvydas šioje dramoje atlieka antagonisto vaidmenį. Jis įsitikinęs savo pažiūrų teisingumu, kiekviena savo nuostata yra įsitikinęs.Šioje ištraukoje Mažvydas susitinka savo pusbrolį Vilentą iš Karaliaučiaus ir su juo diskutuoja apie lietuvių bažnyčios padėtį Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėje. Šioje ištraukoje jis pirmą kartą susitinka savo pusbrolį nuo kūrinio pradžios. Ištraukos forma – dialogas tarp dviejų veikėjų: Mažvydo ir jo pusbrolio Vilento. Mažvydą čia matome prislėgtą, liūdną, nepatenkintą dabartine padėtimi. Jis jaučia, kad visos jo pastangos eina „šuniui ant uodegos”, linksta į pesimizmą. Mažvydas stengiasi siekti idealų ir gyventi jais, tačiau supranta, jog realybė yra visai kitokia, gyvenimas žiaurus. Jis supranta, kad yra bejėgis pakeisti pasaulį, juk prieš vėją nepapūsi. Nepaisant to, Vilentas visaip jį mėgina padrąsinti, paguosti: „Mielasis mano, tavo Katekizmas…/ Arba giesmynas – peržiūrėjau visą – / Titano darbas!”.
Mažvydo ir Vilento požiūriai į pasaulį, ypač į bažnyčią, skiriasi. Mažvydas visuomet linkęs kovoti už teisybę, priešintis germanizacijai, bet kokia kaina siekti savo tikslo. Tuo tarpu Vilentas aiškios savo pozicijos neturi. Jis žmogus, einantis „palei srovę”. Jis neturi savo idealų, kuriais galėtų vadovautis. Vilentas tiesiog gyvena savo gyvenimą savo parapijoje. Jam ne per daugiausiai rūpi tautiškumo, lietuvių kalbos išlikimo problemos. Tol kol bus lietuviškai kalbančių žmonių – gerai, nebeliks jų – irgi nieko blogo. Dėl to ir kyla ginčas tarp Vilento ir Mažvydo. Mažvydas Vilentą kaltina abejingumu, jam atrodo, kad Vilentas tinkamai nepasirūpina savo parapijos žmonėmis.Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas ir stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale – gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai, praeičiai. Dramos vieta – Prūsijos kunigaikštystė, lietuvių etninės žemės. Tuo metu Prūsija buvo silpna valstybė, faktiškai Lenkijos vasalas (nuo 1466 m.). Prūsijos šiaurės rytinės žemės buvo mišrios tautiniu atžvilgiu, jose gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai. Lietuva tuo metu dar buvo pakankamai didelė valstybė, nors jau mažesnė nei Vytauto laikais. Pats dramos veiksmas vyksta šešioliktame amžiuje, kuomet Lietuvos valstybingumui buvo iškilusi grėsmė: iš vienos pusės vis stiprėjanti Rusija, iš kitos – prie savęs prisijungti norinti Lenkija. Tuo metu lietuvių kalba neužėmė svarbaus vaidmens visuomenėje, ypač aukštuomenėje.Dramoje „Mažvydas” mes matome žmogų idealistą, nesavanaudį, pasiaukojantį, bet kokia kaina siekiantį savo tikslo. Net ir šių dienų žmonės iš jo galėtų daug ko pasimokyti. Šis žmogus linkęs paaukoti save dėl kur kas aukštesnių tikslų. Jis vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis. Toks žmogus – tai tarsi pavyzdys kitiems, kaip jie turėtų elgtis, norėdami pasaulį padaryti geresnį. Galbūt kai kam gali atrodyti, kad Mažvydo pastangos kažką pakeisti yra beprasmiškos, tačiau kiekvienas žmogus iš jo gali pasimokyti, kad jis turi stengtis iš savo pusės padaryti viską, kas nuo jo priklauso – tik šitaip žmogus gali pasiekti savo tikslą.