JAV pilietinis karas

NAUJASIS PASAULIS: JAV IR LOTYNŲ AMERIKA

JAV sparčiai plėtė savo teritoriją, augo įtaka pasaulio politikoje. Didžiuliai žemės plotai, gamtos ištekliai viliojo amerikiečius ir emigrantus iš Europos. Todėl XIX a. Pirmoje pusėje vyko spartus Vakarinių žemių užkariavimas. Greitai vietiniai indėnai buvo suvaryti į rezervatus, šimtai tūkstančių jų zuvo kovose.
XIX a. JAV paaštrėjo prieštaravimai tarp šiaurinių ir pietinių valstijų. Nesutarimų priežastis – vergijos problema. 1861 m. prasidėjo pilietinis karas, kuriame pietinės valstijos pralaimėjo, vergija buvo panaikinta. Amerika paskutiniais XIX a. Dešimtmečiais padarė nepaprastai sparčią pažangą.
XIX a. Prr. Lotynų Amerikos šalys išsivadavo ir tapo nepriklausomos. Tačiau Brazilijoje, Argentinoje, Čilėje, Paragvajuje, Peru, Bolivijoje bei kitose šalyse neįsitvirtino demokratija. Daugelį šių šalių kontroliavo diktatoriai, ekonomiškai šios valstybės buvo silpnos.
JAV pilietinios karo išvakarėse
1803 m. – Napaleonas nenorėdamas, kad Luiziana atitektų anglams – ją pardavė JAV už 15 mln. Dolerių.
1819 m. – JAV nusipirko Floridą ir Teises į Oregano žemę iš Ispanijos.
1846 m. – Kilo JAV ir Meksikos karas. JAV po laimėjimo prisijungė Naująją Meksiką, Kaliforniją, Teksasą, bet už tai sumokėjo 15 mln. dolerių

Žemės buvo dalinamos nemokamai, nuo 1862 m. pradėtos dalinti suu salyga, jog jos bus dirbamos.
XVIII a. JAV politiniame gyvenime buvo dvi partijos: federalistų (atstovavo prekybinės ir finansinės buržuazijos interesams. Jie pasisakė už artimą valstijų sąjungą su stipria centrine valdžia. Jie skatino pramonę, prekybos raidą, įsteigė nacionalinį banką – A. Hamiltonas), re

espublikonai (atsovavo fermerių ir smulkiųjų savininkų interesams. 1800 m. jų vadovas T. Džefersonas buvo išrinktas prezidentu. Jis manė jog šalies centrinė valdžia turi spręsti tik užsienio politikos klausimus, paliekant valstijoms daug savivaldos. Jie rėmė žemes ūkio raidą ir vakarinių žemių užkariavimą).
XIX a. Pr. Prasidėjus pramonės perversmui, jie prarado įtaka ir jų vietoj išdygo vigių ir demokratų partijos. Vigiai – šiaurinių valstijų prekybininkai ir pramoninkai. Demokratai – fermeriai ir plantatoriai, kuriuos vienijo noras skverbtis į vakarines žemes. Iki pilietinio karo buvo įsitvirtinę demokratai.
Pietinės valstijos skatino vergiją. Šiaurinės valstijos sparčiai tiesė geležinkelius, kasė kanalus, statė gamyklas ir fabrikus.
Abolicionistai – siekė panaikinti vergiją. Didelė įtaką padarė jų pasiekėjas H. Bičer-Stou romanas „Dėdės Tomo trobelė“.
JAV pilietinis karas 1861-1865 m.
Priežastys: nesutarimai dėl vergu; plantatoriai buvo nepatenkinti, kad feermeriai plečiasi i vakarus.
1860 m. – Respublikonų atstovas A. Linkolnas buvo išrinktas JAV prezidentu. Jis teigė, jog šalyje, vienu metu, negali egzistuoti ir vergija, ir laisva visuomenė.
1861 m. – susikuria Pietinių valstiju Konfederacija, jos sostinė tampa Ričmondas, ją sudarė P. Karolina, kitos vergvaldinės valstijos.
Karo išvakarėse šiaurinėse 23-iose valstijose gyveno 22 mln. Gyventojų, o pietinėse 11-oje – 9 mln., iš kurių 3,5 mln. Buvo negrai. Pietinės buvo labiau pasiruošusios karui, jiems vadovavo talentingi vadai R. Ly ir T. Džeksonas.
1863 m. sausio 1 d. – visi vergai sukilę prieš sąjungą tapo la
aisvi – taip skelbe A. Linkolno pietų valstijų blokados aktas.
1863 m. kovo mėn. – įvesta karo prievolė šiaurinėse valstijose.
1863 m. liepos mėn. – įvyko vienas svarbiausių ir didžiausių, tris dienas trukęs, mūšis. Pietiečiai pralaimėjo.
1864 m. – A. Linkolnas perrankamas prezidentu.
1865 m. balandžio 14 d. – nušaunamas A. Linkolnas.
1865 m. – JAV kongresas patvirtino 13-ąją konstitucijos pataisą.
Pataisos: 13-oji – panaikina vergiją, pradeda vykdyti pietu rekonstrukciją (turėjo pertvarkyti pietines valstijas, įjungti i Sąjungą, po karo įvedė fedeacinę kariuomenę).

14-oji – 1868 m. – suteikia negrams pilietines teises.

15-oji – 1870 m. – negrams suteikia rinkimų teisę.
JAV ekonminės ir politinės galios augimas
Trestai – atskiros šakos monopolizacija. Jie buvo apjungę medvilnės, cukraus, tbako, plieno pramonę.
T. Ruzveltas pradėjo „garbingo sandėrio“ politiką. Trestai už nelegalią veiklą turėjo mokėti dideles baudas. Apribojo vaikų darbą, įvesta 8 valandų darbo diena, sukuriami įstatymai, užtikrinantys gamtos išteklių apsaugą, išplečiami valstybės miškų saugomi plotai, įkuriami nacionaliniai parkai.
Imigracijos etapai: 1. XIX a. Pr – 1880 m., 85% atvyko iš D. Britanijos, Airijos, Vokietijos, Prancūzijos, Skandinavijos. Dauguma buvo protestantai, kalbėjo angliškai, mokėjo rašyti ir skaityti.
2. 1880 m. – XX a., daugelis iš Pietų ir Rytų Europos. Dauguma žydai ir italai.
1867 m. – JAV nusiperka Aliaską iš Rusijos už 7,2 mln. Dol.
1895 m. – Kuboj prasideda sukilimas prieš Ispanijos valdžią.
1898 m. – JAV laive prie Havanos įvyko sprogimas. Amerikiečiai dėl sio įvykio apkaltino ispanus ir pradėjo karą prieš juos. Prezidentas V. Makinlis. JAV atiteko Puerto Rikas, Guamas, Filipinai, Ku
uba paskelbta nepriklausoma valstybe, bet JAV neišvedė iš jos kariuomenės. Įkūrė Havajuose karinę bazę.
1904-1914 m. – Panamos kanalas.
Lotynų Amerikos išsivadavimas
Beveik visas konkistadorų užkariautas Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vest Indijos žemes valdė Ispanija. Portugalijai – Brazilija, Prancūzijai – Haitis.
Peonai – vietos indėnai gaudavę sklypą ir mokėdavę mokestį.
Kreolai – ispanių palikuonys.
Metisai – baltųjų ir indėnų palikuonys.
Mulatai – negrų ir baltųjų palikuonys.
1804 m. – sukilę negrai Haityje paskelbia nepriklausomybę.
S. Bolivaras, Chosė San Martinas – kovotojai už laisvę Lotynų Amerikoje. Bolivaras įkūrė Didžiąją Kolumbiją (Venesuela, Kolumbija, Ekvadoras, Panama); Martinas padėjo Čilės ir Peru sukileliams.
1821 m. – Meksika tampa nepriklausoma – kreolai.
Ispanams liko tik Kuba ir Puerto Rikas.

Leave a Comment