Irka

Vaikystė – tai pačios linksmiausios valandos, patys gražiausi ir geriausi gyvenimo metai. Vaikystė – tai laikas, kai negali atsiskirti su lėlėmis, meškiukais, kai klausydama mamos pasakų, svajoji apie tolimas šalis, neregėtas pilis, užburtąsias karalaites. Tu šventai tiki, kad gėris visada nugalės, o blogis bus būtinai nubaustas.
Tokią vaikystę turėtų turėti kiekvienas vaikas. Tačiau ar taip yra? Kas ištinka vaiką, kai pasitikėjimas tėvais sugriūva, kai nebelieka šeimos, o motina ir tėvas kiekvienas atskirai ieško laimės. Taip, tai vaiko tragedija. Gal todėl ir savo novelę appie tokio vaiko likimą Šatrijos Ragana ir pavadino “Irkos tragedija”. Pačios rašytojos vaikystė buvo šilta ir šviesi. Ji augo globojama ir mylima tėvų, apsupta gražios gamtos ir namų jaukumo. Novelės “Irkos tragedija” mažoji herojė auga taip pat jaukiuose namuose, turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą draugą šunelį Džimą, kuris, kaip vėliau išryškėja, – vienintelis Irkos draugas. Ji visą dieną žaidžia sename šiltame sode prižiūrima tarnaitės. Irkos gyvenime nėra skurdo ir vargo. Atrodytų, kad vaiko laimei nieko netrūksta. Bet mergaitė vieniša. Jai sttinga turbūt paties svarbiausio – tėvų dėmesio, meilės ir šilumos. Ji trokšta tėvų meilės, bendravimo, nori būti svarbi ir reikalinga tiems, kuriuos ji myli. Mergytės tėvelis jau seniai nebegyvena namuose, “o Irkos mamytė vis tai šen, tai ten bevažiuojanti. Dabar mat to

okie sunkūs laikai, reikia patiems darbuotis – nebėra ką siuntinėti”.
Rašytoja pamažu mus supažindina su Irkos mintimis, rūpesčiais, nuoskaudomis. Mergaitė smalsi, dievobaiminga, protinga. Ji rimtai mąsto apie žvaigždes, apie reikalus danguje, ji tiki pasaka apie tai, kaip žvaigždės atskrenda iš dangaus pasikalbėti su liūdinčiu vaiku. Jos mažoje širdelėje jau apsigyveno nerimas. Graudu skaityti mergaitės nuoširdžią maldą: “Dievuli, duok, kad visi bjaurūs reikalai galą gautų ir kad ponas Gurskis negreit vėl atvažiuotų, ir kad tėvelis greit atvažiuotų.”. Ji supranta, kad namuose kažkas pasikeitė: mamytė tapo šaltesnė, neturi laiko pasikalbėti su ja, neateina nakčiai sušukuoti plaukų ir palinkėti labos nakties. Atsiranda už ją svarbesnis žmogus – ponas Gurskis.
Visos mergaitės viltys viena po kitos žlunga, kai mama piktai apibara Irką ir išvaro ją iš kambario. “KKaip Irka gyva buvo, niekados mamytė jai nebuvo taip kalbėjusi. Todėl dabar ji stovėjo lyg įbesta, stulpeliu pavirtusi: išplėtusi akis ir išsižiojusi”. Nuoskauda tokia didelė, kad Irka ryžtasi važiuoti į Kauną pas tėvelį. “Ir negaila jai mamytės, negaila”. Mergaitė dar turi vilties, kad ji reikalinga tėveliui. Deja, ten ji randa nepažįstamą jauną ponią. Sugriuvo paskutinė mergaitės viltis: ji vieniša ir nelaiminga. Irka niekam nereikalinga – ir tai jos tragedijos priežastis. Iš visos širdies labai gaila mergaitės, kai ji sėdi ir graudžiai verkia, i
ir tada dar labiau supranti, kaip reikalinga mažam žmogui meilė ir dėmesys.

Leave a Comment